Kauniūkštis

Prieš amžių amžius, gyveno toks žvėriūkštis vardu Kauniūkštis. Jis buvo didelis, gal kiek atgrąsus, bet labai labai geros širdies ir nuo pat pirmųjų dienų jis sau prisiėmė atsakomybę saugoti mylimą miestą – Kauną.

Viskas būtų buvę gerai, tačiau mieste ėmė rastis baisiai daug savimylų, kurie rūpinosi tik savimi ir pamiršo artimiausius, tad didelė ir mylinti Kauniūkščio širdis ėmė ir sunegalavo.

Kadangi Kauniūkščio širdis buvo vienas pagrindinių miesto pulso priežasčių – lyg variklis, kuris darė miestiečius laimingus, sunegalavus širdžiai, Kauniūkštis turėjo imtis priemonių. Žvėriūkštis bandė uždegti meilę savoje širdyje iš naujo, netgi ėmė ieškoti sau antros pusės, kad tik suliepsnotų jo meilė. Nepavykus rasti būdų, Kauniūkštis ėmėsi kraštutinumų ir tiesiogine ta žodžio prasme – bandė uždegti širdį.

Šildančios ugnies jis rado tuo metu vykusių Joninių laužuose, tačiau kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė lietuviška dievybė – Perkūnas ir užgesino Joninių laužus, nepalikdamas jokios vilties Kauniūkščiui uždegti savo širdį. Nevilties apimtas žvėriūkštis nėrė į Nemuno vandenį ir iki šios dienos ten tupi – liūdi ir laukia galimybės uždegti savo širdį ir vėl.

Rašė: Guoda Vik
2019.02.15