Kaunas.

Naktis.

Danguje žybčioja žvaigždės. Ūkauja pelėda.

Tai ne pasaulis, o kažkokia neaiški siurrealybė.

Galbūt. Bet argi ne. Viskas yra siurrealybė?

Absurdas?

Kosmosas?

Aš gyvenu, bet galbūt kažkur

Kitoje Visatos pusėje

Gyvena kitas „aš“

Tačiau tas „aš“ vis tik negali vadintis „aš“

Nes ten jau kažkas kito.

Tai,

Kas net negalėtų būti pavadinta asmeniu.

Jis neturi kūno,

Neturi glotnių plaukų,

Raminančių akių,

Lūpų,

Rankų,

Kojų,

Jis yra nematomas,

Jį galima tik pajausti.

Bet mes to nemokam

Ir todėl apie šį reiškinį –

antrąjį „aš“

Mes kalbame retai.

Nenorime parodyti savo

SILPNYBIŲ,

Todėl mes ir liekame.

Stovime.

Čia.

Laukiame kažko

Ir tas antrasis

„aš“

Pasirodo

Neįprastu pavidalu.

Anksčiau neatpažįstamas,

Dabar jis virsta dalele mūsų.

Jis nusprendė pasilikti

Čia.

Kaune.

Baltose erdvėse.

Tokios pačios spalvos

Būtybė,

Padaras,

Žvėris,

„Aš“

– Bima