Apie Krokuvos drakoną – Smok Wawelski

Seniai seniai prie Vistulos (Vyslos) upės miškingoje vietovėje gyveno žmones. Netoli kaimo stūksojo Vavelio kalnas, o jame buvo gili ola, į kurią įėjimą dengė aukšta žolė, krūmynai ir brūzgynai. Joks žmogus niekad nebuvo ton olon įėjęs, o kai kurie teigė, kad ten esą drakonas miega.

Jaunimas šia pasaka netikėjo, jiems tai tebuvo senolių pasakos, todėl nutvėrę deglus, išėjo drakono ieškoti arba išsklaidyt legendų. Neskubėdami prasiskynė kelią, įlindo olon ir ėjo gilyn į drėgnas tamsybes, kol kelią pastojo žvynų kalnas ir šnopavimas … Drakonas nubudo ir suriaumojo taip, kad vaikinukai išsilakstė. Bet ugnim vis vien spėjo pačirškint jų padus… Nuo tos dienos kaime ramybės nepažino.

Drakonas kas dieną atskrisdavo, nutverdavo kokią avį, tačiau labiausiai jam patiko skaisčios mergelės. Kaimiečiai ir patys jam aukų ieškojo ir su baime slėpė, bet kad jau jų labai mažėjo, skatino reikštis didvyriams. Tik, kad dauguma jų mirdavo net kardų neišsitraukę.

Bet atsirado gudrus batsiuvys – Krakas, kuris sugalvojo gudrybę. Suradęs riebesnę avelę, ištepė ją aštriu tepalu ir paliko kur drakonas ją būtinai turėjo pastebėti. Drakonas išlindo išalkęs, todėl nesudvejojo ir surijo avį. Drakonui viduriai užsiliepsnojo, ėmė kankinti baisus troškulys … Nuskubėjo drakonas prie Vistulos upės, gėrė ilgai ir godžiai. Kaimiečiai ėmė baimintis, kad upė nuseks, o drakonas gyvas liks, kol staiga visų džiaugsmui drakonas sprogo …

Dėkingi kaimiečiai Kraką paskelbė kaimo valdytoju, o jam mirus, rankomis sunešė žemes ir supylė didelį kalną. O kaimas su laiku išaugo į didelį miestą – Krokuvą.