Visuotinės kūrybos metodas

Gegužės 27 – birželio 2 dienomis vykęs žaidimas / kūrybinis susipažinimas „online“ būdu. Tai metodas / žaidimas, paremtas skirtingų interpretacijų į tą patį objektą išraiškos būdais ir įtraukiamas į dalyvių kasdieną kuo nepastebimiau – sukurtos užduotys natū

raliai tampa įprastos dienos dalimi. Dalyviams siunčiami klausimai ir užduotys primena tam tikrą žaidimą, kuris suteikia galimybę skirti sau kelias dienos minutes, atrasti kažką nepažįstamo, būti nustebintam ir suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę ar viziją be jokių taisyklių ar aplinkos teisimo. Šis metodas skatina atskleisti užslėptus jausmus, rasti laiko sau ir netikėtai įgauti naujo įkvėpimo dienai. Tai yra paruošiamasis etapas Performatyvios realybės laboratorijai.

 

Šiame etape dalyvavo 10 moterų. Kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio bei savaitgalį jos gaudavo asmeninius „žaidimo paketus“ su skirtingais muzikos kūriniais bei vienu įvaizdžiu. Visa tai papildydavo instrukcijos, kaip ir kada klausytis muzikos, į ką atkreipti dėmesį, buvo užduodami sąmoningumą skatinantys klausimai. Kiekvienos dienos gale ar kitos dienos ryte moterys atsiųsdavo savo potyrių refleksijas. Į tai jos gaudavo asmeninį atsaką su jų potyrių paanalizavimu, užduodamais klausimais pamąstymui ar atsakymais į joms iškilusius klausimus.

Buvo nuostabu matyti, kaip keičiasi moterų požiūris savaitės eigoje. Pradžioje atsakymai buvo gana trumpi, sausi ir kalbantys apie

girdimus muzikinius kūrinius ar matomus vaizdinius kaip apie meno kūrinius, o ne kaip apie pojūčius aštrinančias priemones. Moterys dažnai kalbėjo trečiu asmeniu, tarsi analizuodamos kitų gyvenimą ar kalbėdamos citatomis apie tai, kaip reikia galvoti, mąstyti, gyventi. Pamačiusi tai, stengiausi užduoti joms klausimus, skatinančius savistebą ir sąmoningumą bei raginančius atsigręžti į save, pamirštant tai, kaip reikia analizuoti ir kokia yra pasaulietinė nuomonė apie vieną ar kitą reiškinį. Pokytis buvo ryškus. Staiga moterys pradėjo kalbėti labai atvirai, atverdamos ne tik gražius, bet ir skaudesnius asmeninius potyrius, tam tikras savo problemas leisdamos kūriniams įeiti į kūną, jas įkvėpti. Kūriniai tapo užvedančiu dalyku, sąmoningumą skatinančia priemone, įrankiu pamatyti pasaulį ryškesnėmis spalvomis ir atkreipti dėmesį į detales, kurių anksčiau moterys nepastebėdavo. Prie viso šito, moterys turėjo kasdien susirasti po akmenuką ir parašyti jo savybes bei ką jis joms suteikia.

Visa tai savaitės eigoje tapo neatsiejamu jų dienos ritualu ir moterys neslėpdavo, jog laukia mano naujų laiškų su nekantrumu. Jos taip pat pradėjo dalintis sava patirtimi su šeima ir draugais, analizavo ne tik savo, bet ir artimųjų reakcijas į girdimus garsus. Jos išmoko dalintis ir leisti sau galvoti ne racionaliai, bet pasikliaujant juslėmis ir intuicija. Su šiuo žaidimu joms teko priimti faktą, jog vieno teisingo atsakymo nėra. Pats teisingiausias atsakymas yra tada, kai paleidi visas nustatytas nuomones, turimus lūkesčius, priimi bet kokias (geras ir blogas) emocijas, leidi sau paklysti, lieki nuoširdus pats sau, išdrįsti paklusti intuicijai, vadovautis potyriais ir paleidi tą vaikišką smalsumą, kuri leidžia pasinerti į žaidimą be jokių išankstinių apskaičiavimų

 

Performatyvios realybės laboratorija

Visuotinės kūrybos metodas buvo puiki įžanga Performatyvios realybės laboratorijai. Laboratoriją pradėjome su tvirtu pagrindu – viena kitą pažinusios, žinančios stiprias, silpnas vietas, išsikėlusios klausimus, pradėjusios išeiti iš komforto zonos. Performatyvios realybės laboratorija – tai fizinė praktika, o Visuotinės Kūrybos metodas tam tinkamai paruošė mintis. Tad pradėti fizinę praktiką buvo lengviau – kūnai greičiau pasidavė patirčiai, nes mintys nebestabdė ir nebekėle tiek klausimų, kiek anksčiau. Manau, tai yra puiki veiklos struktūra, turint tik kelias dienas gyvų užsiėmimų patirties, bet norint pasiekti apčiuopiamo rezultato ir pokyčio.

Performatyvios realybės laboratorijos užsiėmimai buvo sudaryti iš fizinės praktikos, sąmoningo erdvės suvokimo, kūno ir minčių santykio. Fizinių pratimų būdu bandėme pasiekti, atverti emocinius suvokimus, išgyvenimus, ugdyti pojūčius, pajausti ir sutvirtinti savo kūną ir tada eiti į aplinką, kitus žmones, išlaikant savitumą, stiprybę, savęs klausymąsi, būnant sąmoningu apie tai, kas vyksta aplink. Pasitelkėme performanso kūrimui naudojamas priemones tam, kad taptume sąmoningesni, tvirtesni, kūrybingesni. Iš realybės rinkome medžiagą, skirtingą dinamiką, originalias formas, santykius tam, kad papildytume savo performatyvią praktiką ir pamatytume realybę ryškesnėmis spalvomis, padėsiančiomis nuolat atnaujinti realybės energiją ir nepasiduoti kasdienybei. Užsiėmimų metu stengėmės pamiršti esamus statusus, pareigas ir skirti laiką. Moterys sujudino savo žaismingą energiją, grįžo prie galimybės būti įvairesnioms, leisti sau suklysti, išleisti emocijas, matyti plačiau, pamatyti save ir aplinką.

Užsiėmimų metu patyrėme įvairių momentų – emocinio paleidimo, atsivėrimo, komforto zonos peržengimo, realaus kontakto su savimi ir kitais. Kadangi užsiėmimai vyko dienos gale, buvo iššūkis paleisti per visą dieną sukauptas emocijas, jaučiamą nuovargį ir atsiduoti savo pačios praktikai.

Po projekto matau didžiulį pokytį moterų sąmoningume ir požiūryje į aplinką. Jos sugebėjo praplėsti savo realybės suvokimo rėmus, priimdamos save, matydamos kitą. Buvo nuostabu girdėti, kaip jos dalinosi savo mintimis, potyriais ir sau išsikėlė iššūkių / tikslų, tokių kaip bandydamas perteikti išgyventą patirtį savo šeimai, rasti būdų, kaip integruoti tai į savo kasdieninį gyvenimą, panaudoti Performatyvios realybės būdus šeimos tarpusavio ryšio susitprinimui, savęs tobulinimui ir pan.

Manau, jog šio projekto viena iš stipriųjų pusių – individualaus dėmesio skyrimas Visuotinės Kūrybos metodo žaidimo metu. Moterys pasijautė svarbios, jautė joms skiriamą dėmesį, laiką ir tas potyris leido joms atsiverti, atsipalaiduoti. Performatyvios realybės laboratorijos stiprioji pusė – stipri energija, įvairių dinamikų pratimai, kombinacija tarp buvimo su savimi ir ėjimo į aplinką. Pusė užsiėmimo vykdavo studijoje, antra pusė – lauke. Tokiu principu pradžioje apšildydavome savo potyrius, surasdavome savo tvirtą pagrindą, o išejus į lauką priimdavome mus užpuolusią papildomą informaciją, nepažįstamus žmones, išlaikydamos savo sąmonigumą ir priimdamos aplinką tik kaip papildomą, įkvėpimo ir naujų impulsų suteikiančią priemonę.

 

Po projekto praėjus daugiau nei dviems savaitėms vis dar kartas nuo karto gaunu laiškus iš moterų su tam tikrais pasidalinimais, pastebėjimais. Performatyvios realybės užduoti žaidimai vis dar aktyvūs jų gyvenime: viena moteris vis dar seka blizgučiais paliktus pėdsakus pakeliui namo, kitai begalinę erdvę primena and telefono ekrano užsidėtas Visuotinės kūrybos metodo metu atsiųstas paveiksliukas, trečia pildo akmenukų kolekciją, ketvirta vis išbando ‘pratimus, idėjas’ su šeima, penkta, nuslogus nuotaikai, vis griebiasi Visuotinės kūrybos metu atsiųstų dainų, šešta nepamiršta „bobučių šokio“, kurį atlikdavome kasdien ir pan. Iš to galiu spręsti, jog projektas suteikė tinkamas priemones moterims papildyti savo realybę ir pasibaigus projekto laikotarpiui jos vis dar gali lengvai prisiminti ir panaudoti tai.

 

Moterų įspūdžiai:

„Supratau, kad išmokau į save įsileisti muziką ir priimti ją paprastai, be vertinimų, be išankstinės nuomonės ar nusistatymo, tiesiog leidžiu jai įeiti į mano kūną, o jam susilieti su kiekvienu garsu.“

„MAN šito reikia… Reikia išeiti iš praeities prisimestų stereotipų, iš susikurtų vidinių apribojimų ir iš nusistovėjusio ritmo, išjudinti ir paleisti naujai gyvenimo ratą. Be to, jau rašydama šį laišką nepažįstamajai, pradedu jausti atgaivos pulsaciją.“

„Šis trumpas, pavadinsiu žaidimas, parodė labai aiškiai ne tik mano požiūrį į gyvenimą, bet ir mano silpnas vietas siekiant tikslų permainų. Tai puiku!“

„Su smalsumu, kaip sportinio intereso, laukiau kada būsiu namie ir užduotis atliksiu.“

„Ačiū už galimybę susimąstyti, jog neskiriu sau laiko, bet labai noriu jį atrasti, kur galiu stabtelti ir pajausti, pasimėgauti, pasmalsauti.“

„Pavyko atsipalaiduoti ir namo grįždavau puikios būsenos. Kaip po masažo.“

„Projektas mano požiūrį į gyvenimą ir patį suvokimą apskritai pakeitė iš esmės.“

„Nejučia iš stebėtojo tampi kūrėju, dalyviu.“

„Norėčiau tęsti, nes realybė tampa ryškesnė, kvapnesnė, kūrybingesnė.“

„Ateidavau laisva priimti naują patirtį ir išeidavau visiškai nauja. Namie jausdavausi pakylėta, žvali, su naujais potyriais, kuriuos stengiausi panaudoti šeimoje.“

„Santykiai ir su savimi, ir su kitais pasikeitė į gerąją pusę, tiesiog priėmimas savęs ir kitų, be vertinimų, lyginimų, savo nuomonės. Santykiai daug gražesni, įdomesni ir stipresni. “

„Net nebūčiau pagalvojusi kaip nuostabiai, viskas iš sąstingio atrodo išjudėjo. Viskas pradėjo keistis, pradedant mane pačia, šeima, santykiais, namais, kasdienybe, suvokimu, gebėjimu matyti galimybes, kūrybiškumu. Iš pradžių pradėjo lįsti įvairūs vidiniai dalykai, bet atsakymai atėjo patys savaime, be didelių pastangų spręsti. Tiesiog viskas susidėliojo. “

„Jaučiu pokytį savo kūne. Pajutau, kokia iš tikrųjų galiu būti stipri, kai to reikia. Kūnas reikalauja daugiau aktyvumo, judesio. Noras daugiau šokti. Paaštrėję visi pojūčiai. Pasikeitęs kitų lytėjimas. Garsų suvokimas. Šios akimirkos įvertinimas. Ypač norisi klausytis muzikos, kuri buvo praktikų metu. “

„Patekimas čia man buvo visiškas „išėjimas“ iš komforto zonos. Pradžioje viskas buvo labai netikėta ir sunkiai suprantama, tačiau jau tada stipriai traukė. Po šių užsiėmimų supratau, kad aš galiu atsiriboti nuo aplinkos ir ją įsileisti tik tiek, kiek noriu. Aš esu dalyvavusi užsiėmimuose, kurie padeda geriau pažinti save, tačiau niekas neprilygo šiam.“

„Tokios iniciatyvos gali skatinti žmonių bendruomeniškumą, išlaisvėjimą, drąsesnį kontaktą, meilę sau, kitiems ir gamtai. Taip pat, po tokių užsiėmimų žmonės ryžtingiau priima iššūkius, jų taip nebijo. Kelios dirbtuvių dienos, man asmeniškai, leido patirti virtinę emocijų: juoką ir jaudulį, linksmumą ir susikaupimą. Jos buvo naudingos man asmeniškai, o dabar šia patirtimi aš dalinsiuosi su kitais žmonėmis“

„Juokingai prisirišau prie bizgučių pėdsakų 🙂 įsitraukė ir dukra. Ketvirtadienį abi pamatėm, kad nuo mašinos vairo dingo vienas blizgutis iš 8, ieškom aplink. Nu gi dingo. Laukėm vienoje rimtoje įstaigoje, ir kai atsistojau nuo kėdės, atsirado laimingasis blizgutis. Juoko belekiek. Paslaptis tik mūsų. Blizgutis saugiai gražintas atgal.“ (daugiau nei 2 savaitės po projekto)

„Goda, šaukia širdis iš nuostabos, atradimo, patvirtinimo!!! Viskas – mūsų kūrinys. Žvilgtelėjau į telefono ekraną – paveikslėlis vis dar uždėtas Performatyvios realybės kūrimo projekto metu. Tokį šuolį atlikau vakar- skrydžio per Nemuną metu. Pojūtis širdyje, kaip paveikslėlyje, o praėjo tiek nedaug ir virto realybe….Einu kurti toliau. Pasidalinau. Ačiū, kad turiu KAM.“ (daugiau nei 2 savaitės po projekto)

 

 

Fotografas: Martynas Plepys