„Modernizmas jau buvo“ – tai projektas, kuriuo siekiama plačiają visuomenę supažindinti su modernistiniais Brno pastatais. Viena iš tikslinių projekto grupių – pasirinktų namų gyventojai. Jiems buvo išsiųstas laiškas, kuriame tariama įmonė išreiškė norą pirkti pastatą, pabrėždama jo išskirtinius bruožus ir istorinę vertę. Už namą siūlomais pinigais siekta atkreipti gyventojų dėmesį, pažadinti susidomėjimą modernizmo palikimu.. Vėliau gyventojams buvo išsiųstas dar vienas laiškas, kuriame jie supažindinti  su projektu ir kviesta toliau bendradarbiauti. Pirmiausia, prašyta pasidalinti, ar / kodėl jiems patinka gyventi modernistiniame name. Gyventojų pasakojimai buvo skelbti socialiniuose tinkluose.

Antroji projekto tikslinė grupė – visuomenė, kuri dalyvavo informacinėje kampanijoje, kai priešais pasirinktus pastatus Brno gatvėse buvo įrengti „knygų taškai“. Jais siekta patraukti praeivių dėmesį ir pakviesti dalyvauti projekto veiklose, taip pat trumpai supažindinti su projekto eiga ir konkrečiu pastatu. Visuomenės nariai buvo pakviesti specialioje knygoje parašyti savo pamąstymus apie modernistinius namus. Kiekviename iš „knygų taškų“ taip pat buvo paskelbta nuoroda į „Facebook“ grupę, kurioje pristatyti kiti modernistiniai Brno pastatai. Naudodami socialinius tinklus projekto autoriai pasiekė daugiau žmonių ir išplėtė besidominčiųjų ratą. Procesą vainikavo renginys, skirtas besidomintiems Brno modernistine architektūra. 

Nors modernizmas jau buvo, bet šis palikimas vis dar čia ir jis gyvas. Tai įrodė Josef ir Karolina.

Kūrybinio proceso nuotraukos iš kūrėjų asmeninio archyvo, 2021 m.

Meninio projekto rezultatų pristatymas parodoje. Fotografijų autorė T. Janušaitė, 2022 m.

Ši instaliacija – tai serija reljefinio popieriaus atspaudų, parengta taikant „reisele“ kūrybos techniką. Per kelias meninės rezidencijos savaites Olha dirbo su archyvine medžiaga, bendravo su Lvovo modernizmo ir judaizmo tyrinėtojais, meno kritikais ir kolekcininkais. Projekte taip pat dalyvavo devyniolika Lvovo gyventojų, dauguma jų gyvena įvairiuose modernistiniuose miesto pastatuose, nuo labai jaunų iki pensinio amžiaus žmonių (4–90 metų). Susitikimuose autorė prašė gyventojų pasidalinti 20 a. 3–4 dešimtmečių pastatų apyvokos daiktais ir interjero detalėmis, kurie, jų nuomone, teoriškai galėtų atitikti istorinį laikotarpį ir jos interpretuojamo vieno buto stilių Gallet šeimos name. Vėliau šioje vietoje autorė sukūrė objektų atspaudus ir popierines jų kopijas eksponavo bute. 

Meno projektu Olha siekė papildyti buto erdvę, „atgaivinti“ jo istoriją vadinamuoju „detalių dialogu“, virtusiu atvira diskusija su miesto gyventojais apie tai, kaip jie mato savo istoriją ir kaip tai paveikė jų savęs suvokimą šiandien. Surinkti artefaktai tapo pagrindu meninei Lvovo tarpukario modernizmo interpretacijai. 

Menininkė pasirinko mizros kompoziciją, kuri žydų kultūroje simbolizuoja prarastus namus, pagerbdama tragišką buvusių namo savininkų –  per Antrąjį pasaulinį karą žuvusios Gallet šeimos, istoriją. Pavaizduoti daiktai, kurių fantominiai siluetai pakabinti ant sienos – dekoratyvinės grotelės, žvakidės, apšvietimo elementai, jungikliai, spynos, raktai ir net saga iš SS uniformos. Dulkės ir suodžiai, rūdžių žymės ir net pirštų atspaudai ant daiktų čia naudojami kaip natūralūs popieriaus dažai.

Kūrybinio proceso akimirkos, 2021 m. Fotografijų autoriai: M. Liakhovych ir N. Parkhomyk.

Meninio projekto rezultatų pristatymas parodoje. Fotografijų autorė T. Janušaitė, 2022 m.

Meno projekte Jonas tyrinėja vilos Gaverzicht erdves, architektūrą ir asmeninę istoriją, paversdamas visus šiuos elementus savarankiškomis skulptūromis. Sukūręs nedidelius modelius, Jonas užpildė jais erdvę panaudodamas originaliai pastate buvusius interjero elementus. Nors didžiausias dėmesys buvo skiriamas tipiškų vilos architektūros elementų charakterizavimui, jų lokalizavimas vietoje papildė Jono pasakojimą buvusių ir esamų gyventojų istorija. Jo skulptūrose per įvairias formas ir medžiagas galima įžvelgti tris patirties sluoksnius: architektūros, interjero ir asmeninių gyventojų patirčių. Tokiu būdu ši instaliacija kuria naują suvokimo apie modernizmo architektūrą būdą. 

Projekto pavadinimas „Membrana“ kilo iš Jono įsitikinimo, kad namas / namai ir, platesne prasme, – pastatai bei aplinka – veikia kaip antroji žmogaus oda. Šio projekto tikslas – išanalizuoti ir parodyti šio pastato DNR, jo kalbą, architektą ir gyventojus, kaip formalų žodyną. Taip architektūra suaktyvina mūsų prisiminimus ir jausmus arba skatina mąstyti apie savo būtį. Jonas sukūrė brėžinių šablonus, kuriuose juntama vilos kalba, leidžianti vartoti šią kalbą ir taip vėl ir vėl prisiminti šį pastatą, jos kūrėją ir gyventojus.

Kūrybinio proceso akimirkos, 2021 m. Nuotraukų autorius J. Vansteenkiste.

Meninio projekto rezultatai parodoje. Fotografijų autorė T. Janušaitė, 2022 m.

Šiuo projektu siekiama atkreipti dėmesį į Tel Avivo modernistinį paveldą, pasidalinti aktualiomis istorijomis ir parodyti, kad tarpukario modernistinė architektūra gali būti laikoma žydų tapatybės dalimi. 

Dėl covid-19 pandemijos Roko rezidencija Baltojo miesto centre buvo atidėta. 2022 metų pavasarį jis planuoja įtraukti vietos bendruomenę į garso ir vaizdo meno projekto kūrimą ir kviesti vietos gyventojus, istorikus ir modernistinių objektų savininkus dalytis savo nuotraukomis, istorijomis, susijusiomis su Liebling House –  Baltojo miesto centru, o taip pat ragins aukoti nenaudojamas „Lego“ kaladėles šio pastato maketo kūrimui. Galutinis projekto rezultatas bus šio pastato „Lego“ modelis ir fotografijų serija, skirta Liebling House istoriniam kontekstui – statybų, renovacijos procesams ir kt.

Parodoje Rokas simboliškai pristato nebaigtą dėlioti Liebling House maketą ir specialiai Kauno centrinio pašto erdvei iš tūkstančių „Lego“ detalių sukurtą pastato operacijų salės grindų interpretaciją. 

Kūrėjui talkino: Matas Puzinas, Jovita Rudnickaitė, Rasa Anaitytė, Deimantė Sidaraitė, Gytis Stančiukas ir kiti.

Kūrybinio proceso akimirkos. R. Mikšiūno nuotraukos, 2022 m.

Kūrybinio projekto rezultatai parodoje. A. Aleksandravičiaus nuotraukos, 2022 m.

Projekto objektas – buitinės technikos parduotuvės pastatas Kortrijke ir jo interjero bei eksterjero kaita. Menininkių tikslas buvo atkreipti dėmesį į įdomesnius pastato architektūros elementus. Rezidencijos metu kūrėjos tyrinėjo pastato eksterjero detalių kitimą ir susiejo jas su pastato paskirtimi arba vidiniu kontekstu. Kontekstualizuodamos jos norėjo atrasti sąryšį tarp modernistinių pastato elementų ir bendrųjų modernizmo idėjų. Projekto metu pasirinkti architektūriniu požiūriu įdomūs ir išsiskiriantys pastato eksterjero ir interjero elementai, iš kurių, naudojant originalias medžiagas (betoną, stiklą ir kt.), menininkės sukūrė trimačius modelius padidintu masteliu. Šie objektai pristatomi muziejuose neretai sutinkama forma. Modeliai papildomi QR kodais, atstojančiais įprastą objekto aprašymą. Nuorodose lankytojas atras ne tekstą, o animaciją, susijusią su konkretaus artefakto vaizdine morfologija. Projektą taip pat papildo interaktyvūs plakatai, sukurti atsižvelgiant į interpretuojamo pastato tektoniką.

Kūrybinio proceso akimirkos. Asmeninio archyvo nuotraukos.

Meninio projekto rezultatų pristatymas parodoje. Fotografijų autorė T. Janušaitė, 2022 m.

Šis projektas kelia klausimą, kaip rašyti apie architektūrą ir kitaip ją apibūdinti vengiant mokslinių išsireiškimų, o tiesiog autentiškai, žmogišku būdu. Čia dėmesys skiriamas vilai, kurią architektas Bohuslavas Fuchsas pasistatė sau 1927-1928 metais. Daugybėje ankstesnių studijų šios vilos architektūra buvo aptarta formaliuoju ir funkciniu požiūriu, tad Ivana ir Michal nejautė poreikio sekti tuo pačiu pavyzdžiu. Vietoje to, jie nutarė stebėti pastatą supančią emociją. Ką apie tai manytų dabartinis pastato savininkas? Taip pat kūrėjų duetas siekė tyrinėti vilos gyventojų istoriją ir kūrybiškai ją perteikti. Koks jausmas gyventi name su tokia įdomia praeitimi ir kaip ją mato meno mokyklos mokinys ir mokytojas? Jie kvietė mokinius rašyti eiles ir ieškoti kitų pasakojimo formų, kurios padėtų atskleisti įvairius vilos gyvavimo tarpsnius. Ne išimtis ir pandemijos laikas, keičiantis mūsų tarpusavio santykius ir kiekvieno asmeninį ryšį su aplinka bei architektūra.  

Galimybės pamatyti modernizmą užfiksuotos knygoje, kurioje projekto kūrimo metu buvo surinkta daug galimų perspektyvų, o taip pat pokalbiai su pastato savininku, architektu, istorikais, architekto anūke. Ivana ir Michal taip pat įtraukė savo mokinių kūrinius. Jie norėjo, kad šis projektas būtų kuo autentiškesnis, todėl jų žingsniai rengiant leidinį buvo skelbiami ir socialiniuose tinkluose – YouTube ir Facebook: @MOFU Fuchs 2022; Instagram: Mofu_Fuchs_2022

Kūrybinio proceso akimirkos (asmeninio archyvo nuotraukos) ir studentų piešiniai (Špačková Alžběta, Jalůvková Lucie), 2021 m. nuotraukos.

Meninio projekto rezultatų pristatymas parodoje. Nuotraukos: ahoy, 2022 m.

Šis projektas – tai vietos tyrimas per garsą ir miestą, žmonių prisiminimus ir emocijas, konkretų medžiagiškumą ir simbolines reikšmes. Tai apima į procesą orientuotus tyrimus ir supratimą bei pasinėrimą į vietos idėją. Kūrinyje nagrinėjamas koplyčios Kortrijke kontekstas ir emociniai santykiai su ja, jos reikšmė miestiečiams. Andrii Linik MoFu rezidencijos metu tyrinėjo pastato aplinką 16 ašių kryptimi (nuo koplyčios centro), kurios sudaro koplyčios architektūrinio plano pagrindą. Menininko projekte dalyvavo skirtingo amžiaus, lyties, profesijos, konfesijos ir kt. vietos gyventojai. Bendraujant su įvairiomis žmonių grupėmis buvo siekiama sukurti „interpretacijos lauką“, kuriame būtų galima ištirti įvairias emocines nuostatas, mintis ir subjektyvų supratimą, susijusį su šiuo architektūros objektu Kortrijko kontekste. Kai kurie dalyviai koplyčios visiškai nežinojo arba niekada joje nesilankė. Miestiečiai išreiškė savo nuomonę apie santykį su objektu; kai kurie laikė jį šventa vieta, su kuria juos siejo ilgalaikis ryšys; kiti jį laikė įstabiu modernistinės architektūros istoriniu objektu. Santykiai su šiais miestiečiais ir jų noras dalytis prisiminimais bei istorijomis atskleidė ir sukūrė empatiškų vietų tinklą, kurios anksčiau niekada nebuvo susijusios. Šioje instaliacijoje garsas yra tų vietų terpė, liudininkas ir atstovas. Tai terpė sujungti vietoms, kuriose jos gali būti girdimos arba akustiškai susilieti viena su kita. Pasivaikščiojimais po garsus siekiama atskleisti šių vietų akustiką ir kūrybiškai pristatyti jos įrašą.

Kūrybinio proceso akimirkos. Asmeninio archyvo nuotraukos, 2021 m.

Meninio projekto pristatymas parodoje. T. Janušaitės nuotraukos, 2022 m.

Šio trumpametražio filmo siužeto objektas – dabartinės Sint–Paulus mokyklos pastato (buvusio Jugoslavijos paviljono 1958 m. Briuselyje vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo“) architektūra. Filme vaizduojama mokinių grupelė, žaidžianti mokyklos teritorijoje. Sekdamas vaikus, žiūrovas susipažįsta su šio modernistinio paviljono aplinka ir interjeru. Vaikų judėjimas akcentuoja pagrindines taip liaupsinamas paviljono architektūros ypatybes – dinamiškumą, atvirumą ir skaidrumą. Filmuojant siekiama išryškinti įvairias paviljono statyboje naudotas medžiagas: stiklą, medį, plieną. Nuo pasaulinės parodos „Expo“ laikų išlikę plakatai ir fotografijos, menančios buvusią socialistinę Jugoslaviją, filme sukuria savitą dialogą su šiuolaikiniais dabartinės mokyklos pastato elementais. Ingel filmo tikslas yra meninės raiškos priemonėmis perteikti sąveiką tarp pastato architektūros ir šiuolaikinės jo funkcijos. Architektūra įkūnija utopinę buvusios Jugoslavijos istoriją, o vaikai tampa dabartinio Flandrijos regiono atspindžiais. Kūrinio ašis – dialogas, kurį kuria tvirtos pastato sienos ir judantys kūnai. Būtent šį balansą, kartais tampantį trintimi, ir sąveiką tarp praeities ir dabarties, šiame ir kituose savo darbuose ieško ir stengiasi atskleisti filmo autorė. Filmas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su Sint–Pauluscollege mokyklos mokiniais ir nufilmuotas 16 mm juosta.

*Papagalo, kiek valandų? yra kroatų vaikų žaidimas taip pat tai tampa nuoroda į tikrąją paviljono architekto Vjenceslavo Richterio tautybę.

Kūrybinio proceso akimirkos. Intercommunale Leiedal nuotraukos, 2021 m.

Meninės-kuratorinės rezidencijos metu Erichas užmezgė ryšius su institucijų ir įmonių, dirbančių Brno Baltojo namo (buv. Komunistų partijos Brno vykdomiojo komiteto administracinio pastato) erdvėse, atstovais ir pakeitė daugelio iš jų požiūrį į Brno modernizmą. 

Tik atvykęs Erichas suprato, kad dėl pandemijos praktinis bendradarbiavimas su mokykla ir ligonine vykdant tokį projektą, kokį iš pradžių buvo numatęs, yra per sudėtingas. Prie naujos jo projekto idėjos pirmiausiai prisijungė „No more“ ATLAS BAR komanda ir Hedvika Solkova. Erichas taip pat susisiekė su žmonėmis, kurie galėjo plačiau papasakoti apie Stano Filko, Milos Laky and Jan Zavarsky 1974 metais Brno Menų namuose rengtą vieną svarbiausių parodų Čekijos moderniojo meno istorijoje – „Balta erdvė baltoje erdvėje“ („White Space in a White Space“). 

Paroda, kurios idėja anuomet peržengė mokslo ir technologijos ribą, buvo efemeriška, rengiama kaip slaptas įvykis, todėl užfiksuota tik keliose nuotraukose. Ši informacija paskatino Erichą permąstyti savo pirminę koncepciją. Dėl to jis nusprendė, kad praktiškiausias vietos kontekste sprendimas – atvirų durų diena Baltame name. Jos metu svečiai galėjo iš naujo atrasti erdvę, po ją pasivaikščioti, o kvietimo pavadinimas „Balta erdvė Baltame name“ tapo nuoroda į 1974 m. performansą.  Šis įvykis buvo pirmasis žingsnis po ilgo laiko atvėręs pastatą vietos bendruomenei, bendroje diskusijoje kelti klausimai apie modernistinio pastato potencialą. Juo jau pasinaudojo menininkai, po Ericho apsilankymo surengę parodą.

Kūrybinio projekto akimirkos. INDUSTRA ART archyvo nuotraukos, 2021 m.

Meno projekto pristatymas parodoje. T. Janušaitės nuotraukos, 2022 m.

Įvykiai, su kuriais yra siejamas Kauno IX forto memorialinis kompleksas, yra pernelyg žiaurūs, kad bent viena jiems apibūdinti skirta metafora taptų pakankama. Karin lenkia galvą prieš savo kartą, kuri nepatyrė panašių išgyvenimų ir tuo pačiu jaučia begalinį dėkingumą žmonėms, kurie kovojo iki galo nepasiduodami, ir tiems, kurie įveikė neįsivaizduojamą bei dovanojo galimybę gyventi taikoje ir laisvėje.

Dirbdama su šiuo memorialiniu paminklu nacizmo aukoms IX forte ir su pačiu fortu, Karin iš dalies sutelkia dėmesį į jau naudotus simbolius paminkle, taip pat kuria savus. Pagrindinė mintis, kurią ji norėjo perteikti, yra žmogaus atsparumas ir viltis lyg šviesa tunelio gale. Ji sugretina pažeidžiamus žmogaus kūnus su brutalistine betonine architektūra, akcentuoja vaikų kaip dovanos ir naujos ateities pažado simbolį. 

Šiam projektui Karin pasirinko naudoti žmogaus plaukus, tačiau tai nėra unikali idėja – plaukai yra jos mėgstamiausia kūrybos priemonė jau daugelį metų. Šios kūno dalies keliamos reikšmės čia įgauna tiek teigiamas, tiek neigiamas prasmes. Darbas su žmogaus plaukais menininkei padeda kurti visceralinį ryšį su bendruomene. Juose ji įžvelgia mūsų ryšį su protėviais ir begalinį augimo ciklą. Karin darbe šeimos vilkimi identiški kostiumai buvo pasirinkti kaip anoniminė viso pasaulio žmonių uniforma – sportinis kostiumas, kurio pilka spalva taip pat sąveikauja su IX forto betono spalva. Grupėje esantys vaikai simbolizuoja viltį, buvimą „čia ir dabar“. Tuomkart, tai vaikai, kurie niekam nepriklauso, kurie atsiranda ir išnyksta, kurie gali būti dovana ar nelaimė žemei, bet visuomet yra mūsų atsparumo ženklas.

Kūrybinio proceso akimirkos, J. Stonkaus ir E. Pietarytės nuotraukos, 2021 m.

Meninės rezidencijos rezultatai. Fotografijų autoriai: R. Pranskevičiūtė (Kauno IX forto muziejus) ir R. Ardickas, 2021 m.

Meninio projekto pristatymas parodoje. Fotografijų autorė: T. Jaunušaitė, 2022 m.