„Trynukai“

Kaune esu suskaičiavęs bent tris, visiškai vienodus tokio tipo pastatus: du iš jų Žaliakalnyje, K. Petrausko g. 42 ir Vaižganto g. 3, bei Vilijampolėje, Lampėdžių g. 20. Tačiau nepaisant to, kad visi trys namai stovi istoriniuose miesto rajonuose, Kauno tarpukario modernizmo architektūros apsuptyje, ne mažiau intriguojanciu faktu, nei jų visų trijų bendrystė, tampa tai, kad jie nėra statyti tarpukariu, nors atrodo, kaip visiškas nepriklausomos Lietuvos modernizmo mokyklos atstovas. 

Šis atvejis liudija keletą įdomių dalykų. Viena, glaudžią ankstyvojo sovietinio ir tarpukario modernizmo architektūros sąveiką, o taip pat ir gyvybingą tradicijos tąsą. Antra, prielaidą, kad šių kartotinių projektų atveju įkvėpimo šaltiniu koks nors nerealizuotas gyvenamojo namo projektas iš prieškario laikų. 

Visų šių pastatų atveju jų glaudų ryšį su tarpukario tradicija liudija itin anuomet paplitę dekoratyvūs augaliniai tarplangių elementai, suporinti arba siauri juostiniai laiptinių langai, čerpiniai stogai, išryškinti pastato cokoliai, arkiniai įėjimų prieangiai ir suapvalinti pastatų tūriai. 

Žilvinas Rinkšelis

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Visasąjunginis įvertinimas

Pasikeitus politinei situacijai ir gyvenimo stiliui, vėlyvojo sovietmečio gyvenamieji rajonai šiandien vis dar menkai vertinami ir nepelnytai primirštami. Tačiau „atsikandus“ miesto pakraščiuose ar aplink miestą esančiose laukymėse vykstančios chaotiškos urbanizacijos sukeliamų problemų, vis dažniau atsigręžiama ne tik į miesto centrą, bet ir jį supančius rajonus, tarpusavyje gerai susaistytus viešojo transporto sistema, išvystyta ugdymo įstaigų infrastruktūra, patraukliomis ir sutvarkytomis viešosiomis bei rekreacinėmis erdvėmis, o taip pat prieinama būsto kaina. Maža to, 1983 m. Kalniečių mikrorajono projektuotojams bei statytojams paskirta SSRS Ministrų tarybos premija – vienas aukščiausių tuometinių įvertinimų Sovietų Sąjungoje.

 

Fotografas Algirdas Žukauskas. Kalniečių rajono daugiabučiai namai Kaune, 1979 m. Šaltinis: M. K. Čiurlionio dailės muziejus (ČDM Žuk 8389).

 

Ankstyvuoju sovietmečiu prasidėjusi gyvenamųjų daugiabučių namų statyba iš pradžių apėmė centrą ir tuščius ar mažiau intensyviai urbanizuotus kvartalus. Vėliau ėmė plisti tolyn, už Žaliakalnio ir tarpukarinio miesto ribų. Naujieji rajonai galutinai urbanizavo miestą supusias kaimavietes, kurios jiems suteikė iki tol čia buvusių gyvenviečių pavadinimus. Taip septintojo dešimtmečio pradžioje radosi Dainavos rajonas, o dešimtmečio pabaigoje, per aštuntą ir devintą dešimtmečius miesto šiaurinę panoramą ėmė formuoti Kalniečiai (arch. G. Miškinienė ir A. Steponavičius) ir Eiguliai (arch. S. Lukošius ir G. Miškinienė). Šiandieniniame mieste mentalinis šių rajonų suvokimas tapo kone vientisas. Kalniečių rajono statybos prasidėjo 1971 m., o Eigulių – 1978 m. 

 

Fotografas Algirdas Žukauskas. Susivienijimo „Aušra“ kolektyvo medelių sodinimo akcija Kalniečių parke Kaune, 1981 m. Šaltinis: M. K. Čiurlionio dailės muziejus (ČDM Žuk 1084). 

 

Kokybiškai nauju posūkiu šių rajonų statyboje tapo ir tai, kad jų atveju atsisakyta iki tol naudotos pakopinės aptarnavimo sistemos, kuri pripažinta kaip pasenusi ir nelanksti. Prekybinė, kultūrnė ir socialinė infrastruktūra diegta atsižvelgiant į gatvių tinklo ypatumus bei santykį su visu miestu. Centriniu abiejų rajonu akcentu tapo paslaugų centras „Vitebskas“ su šalia esančia rekreacine aikšte. Netoliese atsirado ir parkas. Dar vienu svarbiu visuomeniniu centru tapo šalia Savanorių prospekto skirtingose sankryžos pusėse sukurtas prekybos centro „Kalniečiai“, kino teatro „Kaunas“, poliklinikos ir rajono savivadybės administracinio pastato ansamblis. 

Svarbiausia urbanistine šių rajonų idėja tapo aktyvi socialinė kaimynystė. Daugiabučiai šiuo atveju buvo grupuojami į savotiškas salas su vidiniais kiemais, skirtais aktyviam gyventojų bendravimui. Čia sukurtos poilsio ir žaidimų vietos. Pagal tai orientuojamos ir butų vidinės patalpos: į kiemo vidų orientojamos socialiai aktyvios zonos: virtuvės ir bendrieji gyvenamieji kambariai, o miegamieji – į kvartalėlių išorę ir erdvias pėsčiųjų zonas. Rajonų siluetą ir panoramą, kurioje dominuoja penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai pagyvino vertikalieji akcentai – dvylikos aukštų bokštai. 

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Reprezentatyviojo rajono akcentas

Didelėje atviroje erdvėje, apsuptoje vertikalių įvairialypių tūrių, savo tiesiomis ir horizontaliomis linijomis išsiskiria paslaugų kompleksas su aikšte, tapęs tikru rajono akcentu. Rajono, kuris buvo kuriamas lyginant jį su sąjungine Lenino premija įvertintu Vilniaus Lazdynų mikrorajonu. Komplekse įsikūrė prekybos centras, paštas, biblioteka, knygynas ir ryšių centras. 

 

Prekybos centras „Vitebskas“, 1988 m. Šaltinis: www.miestai.net

 

Daugiafunkcį statinį sudaro vizualiai tarsi suplokšti tūriai, vienur atsiveriantys aklinomis sienomis, kitur – išilginiais balkonais, langų juostomis ar kitais kompoziciniais elementais. Kompleksui lengvumo suteikia pirmųjų aukštų įgilinimas ir jų pakėlimas ant kolonų. Tamsesnio dekoratyvinio tinko pagalba jie tai susilieja su žaliaisiais plotais arba „pranyksta“ šešėliuose. 

 

Prekybos centras „Vitebskas“, 1985 m. Šaltinis: Facebook puslapis: Senasis Kaunas.

 

Kompleksą praturtinanti rekreacinė erdvė

Rajono centro vietai pabrėžti, jo erdvinei ir tūrinei struktūrai paįvairinti, 1984 m. pagal individualų projektą suprojektuoti ir pastatyti trys 16 aukštų, 90 butų gyvenamieji namai (arch. E. Andrašius). 1985 m. šalia komplekso suprojektuota rekreacinė erdvė – aikštė su skveru, baseinu ir tuomet didžiausiais fontanais mieste, kurie tamsiuoju paros metu buvo apšviečiami keturių spalvų šviesa (arch. V. Juozaitis). 

 

Prekybos centras „Vitebskas“, apie 1985 m. Šaltinis: Fotoalbumas „Kaunas“, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius.

 

Deja, pasiketusi politinė situacija, bei vertybiniu požiūri vis dar menkai vertinama mikrorajonų architektūra kol kas stokoja dėmesio. Kinta komplekso funkcijos, dalis statinio fragmentų liko apleisti ir nyksta, kiti – fragmentiškai remontuojami arba keičiami. Šitaip prarandamas komplekso estetinis vientisumas ir pirminės architektūros vertė. 

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

„Pakabintas“ virš šlaito

Vaizdingoje vietoje – ant Nemuno upės šlaito pastatyta kavinė-restoranas darniai įsilieja į gamtinę aplinką. Akivaizdu, kad architektai šią situaciją puikiai išnaudojo. Pagrindinis pastato tūris tarsi pakabintas virš šlaito ir savo dideliais langais žvelgia nuo upės slėnio terasos.  Tokiu būdu, iš gatvės pusės vienaaukštis pastatas šlaite tampa didesnis – po pagrindiniu restorano tūriu yra suformuojamas natūralia dienos šviesa apšviečiamas cokolinis aukštas, o taip pat ir pusiau dengta terasa su šokių aikštele ir estrada. Amžininkai pasakoja, kad šlaite įsikūrusio pastato sienos buvo naudojamos ir kaip alpinizmo sienelės. 

 

„Trijų mergelių“ restorano vizualizacija, 1968 m. Architektai A. ir V. Jakučiūnai. Šaltinis: Pilotas.LT archyvas, 1995.

 

Kavinės-restorano vieta parinkta ne tik dėl atsiveriančios vaizdingos panoramos, jo atsiradimą taip pat apsprendė ir sovietinėje Lietuvoje diegta „pakopinio aptarnavimo“ sistema. Pagal ją kiekvienas rajonas turėjo turėti įvairaus pobūdžio įstaigų (taip pat ir viešojo maitinimo), kurios būtų pasiekiamos pėsčiomis, per greičiausią įmanomą laiką. „Trys mergelės“ – savotiškas visuomeninio aptarnavimo tinklo finalinis akordas bemaž užbaigęs vieną pirmųjų sovietinio Kauno plėtros krypčių – 6-tojo forto masinės statybos gyvenamąjį rajoną. 

 

Restorano pastatas bendrame rajono kontekste, XX a. 6-7 deš. M. Griškonio nuotrauka. Šaltinis: Legendinės Kauno kavinės, Facebook puslapis.

 

Vienas ryškiausių sovietinio modernizmo pavyzdžių Lietuvoje

Statinys tapo vienu ryškiausių sovietinio modernizmo pavyzdžių ne tik Kaune, tačiau ir visoje Lietuvoje. Svarbiausi pastato kompozicijos principai: stačiakampių tūrių ir plokštumų bei stiklo žaismas, šviesos ir šešėlių darna. Nors objektas pastatytas iš surenkamų elementų, tačiau apdailai naudojamos vietinės medžiagos: medis, dolomitas. Tradicinių amatų – kalvystės ir keramikos – dirbiniai (skulptorius L. Strioga, keramikė N. Liatukaitė). Spalviniams sprendimams naudoti švelnūs tonai. Septintame dešimtmetyje, ekonomiškumo vardan, siekta diegti tipinį projektavimą – architektūra darėsi standartizuota. Leidimas architektams kurti individualizuotą projektą leido siekti įdomesnio rezultato. Tai vienas pirmųjų anuomet jaunų architektų darbų, pelniusių jiems pripažinimą – objektas buvo pristatytas ir SSRS sąjunginėje jaunųjų architektų apžiūroje-konkurse.

 

Interjero fragmentas. Šaltinis: Pilotas.LT archyvas, 1995.

 

Anuomet apie pastatą rašė:

„Jeigu eksterjeras yra griežtesnių formų, tai interjeras intymus, „šiltas“ ir jaukus. <…> architektūrinę pastato idėją išryškina originalūs skulptoriaus Leono Striogos ir keramikės Nijolės Liatukaitės darbai. L. Striogos medinės skulptūros suteikia interjerui nacionalinį atspalvį <…> panaudojamas monolitinis karkasas ir išilginės laikančios plytų sienos, perdengtos tipiniais gelžbetoniniais elementais <…> kavinėje vienu metu gali sutilpti 150 svečių. <…> situacija padiktavo autoriams pagrindinę kompozicinę idėją – pastatą maksimaliai „įrašyti“ į aplinką, reikiamai „pasodinti“ jį gražiame krante. <…> pastato planinė struktūra nekieta, atitinkanti gamtinėms sąlygoms. Suprojektuotos trys salės įvairiuose aukščiuose, kurias kompoziciškai jungia 90 vietų vasaros terasa.“

 

Pastato eksterjero fragmentas. Šaltinis: Pilotas.LT archyvas, 1995 m.

 

Šiuo metu pastatas apleistas, parengtas jo perstatymo ir išplėtimo projektas.

Tekstą parengė Vaidas Petrulis

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

M. Plepio ir A. Liutkaus nuotraukos, 2021 m.

Šis, iš pažiūros nesudėtingos architektūros keliabutis namas visai kitoks atsiveria kieme, čia jis kur kas įvairesnis ir komplikuotesnis. Panašu, kad iš šio kompaktiško tūrio bandyta išspausti visa, kas įmanoma ir dar pritaikyti kelioms funkcijoms. Pirmasis aukštas, su atskiru įėjimu iš gatvės numatytas krautuvėms(?), na o į antrojo ir trečiojo aukšto butus patenkama iš kiemo. Čia namas tarsi ištįsta papildomais kambariais ir patalpomis apglėbdamas laiptinę. Namą suprojektavo Berlyno aukštosios technikos mokyklos Šarlotenburge auklėtinis Levas Rabinavičius.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Už surinktą informaciją apie pastatą dėkojame Pauliui Lazauskui!

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2021 m.

Vytauto prospektas – viena pagrindinių Kauno gatvių. Ja kasdien keliauja tūkstančiai miestiečių ir miesto svečių, o jos architektūra – įvairi ir daugialypė. Kvartalas tarp Miško ir Kęstučio gatvių, pavyzdžiui, gali pasirodyti bene labiausiai „apkramtytas“ – čia į gatvę atgręžtus skirtingo dydžio pastatus, tarsi pauzės, keičia tokios pat įvairovės skvereliai, o pagrindinę šios kvartalo dalies įvažą įrėmina jaukūs modernistiniai keliabučiai namai.

Kairėje įvažos pusėje stovintį namą 1938 m. pasistatė Betty ir namų statytojas Jakobas Javschitz. Namą suprojektavo inžinierius Leonas Ritas. Namas paprastos ir neįmantrios architekūros, tačiau gyvumo jam suteikia santūrios puošybinės detalės iš klinkerio plytų: dantytos didžiųjų langų palangės, kompozicine dešiniosios pusės atsvara tapusi geometrinė kompozicija virš įvažos ir nedidelis cokolis, ties įėjimu įrėminantis laiptinės duris ir švieslangius. Pastarosios, deja, uždažytos ir praradusios ne tik natūralią spalvą, bet ir kontrasto efektyvumą.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Už surinktą informaciją apie pastatą dėkojame Pauliui Lazauskui!

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2021 m.

Deja, ne kiekvienas tarpukario modernizmo gyvenamasis namas šiandien gali pasigirti mažai pakitusia išvaizda ir detalėmis. Todėl kiekvienas jų puošia ne tik gatvių ašis, bet ir miestą, kuriame jie stovi. Šį pūstažandį gražuolį tarpukariu pasistatė Ona ir Adolfas Sabaliauskai.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Benjaminas Zacharinas – žinomas Lietuvos gydytojas, chirurgas. 1912 m. baigęs Maskvos universitetą ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1920 m. dirbo gydytoju Kaune, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo geto vyriausiuoju gydytoju, dalyvavo antinaciniame judėjime, todėl buvo suimtas ir kalintas koncentracijos stovykloje. Po karo dėstė Vilniaus universitete, o 1952 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, kur mirė 1954 m.

 

Gydytojo B. Zacharino privačios ligoninės projektas. Projekto autorius L. Ritas, 1930 m. Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 218, ap. 2, b. 298, l. 1, 4, 5

 

1927–1940 m. turėjo privačią 15 lovų ligoninę. 1930 m. jis pateikė prašymą Kauno miesto valdybos Statybos skyriui statyti privačią ligoninę Vytauto prospekte. Prie prašymo pridėtas architekto L. Rito projektas. Pastatas santūrus, trumpuoju galu atgręžtas į Vytauto prospektą. Likusioji ligoninės dalis tįsta į kadaise ramų kiemą. Vėliau, pakitus šio kvartalo dalies užstatymui ir nugriovus šalia buvusį pailgą pastatą, atsivėrė didelė erdvė ir transporto arterija, todėl šiandien pastatas ne tik puikiai apžvelgiamas iš abiejų pusių, bet ir plačiu frontu atsivėrė judriam miesto mazgui.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Benjaminas Zacharinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Lito krikštatėvio namas

Vaclovas Vaidotas – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. Nuo 1919 m. jis dirbo Valstybės kontrolėje, o 1921– 1922 m. laikotarpiu buvo Steigiamojo Seimo ekonominės komisijos sekretoriumi. Būtent dirbdamas šioje komisijoje jis pasiūlė pavadinimus naujai atsiradusiai Lietuvos nacionalinei valiutai Litui ir smulkiajai, t. y. šimtajai jo daliai – centui. V. Vaidotui kilo mintis valiutos pavadinimą susieti su Lietuva. Savo prisiminimuose jis rašė, jog pirmosios trys Lietuvos raidės užsienio kalbose prasideda vienodai – „LIT“. Prie šio skiemens pridėjęs galūnę „as“, jis ir sukūrė žodį „litas“. Tiesa, panašiu metu (lito pavadinimas svarstytas 1922 m. rugpjūčio mėn.) jau buvo pradėjęs cirkuliuoti Latvijos latas. O tai, žinoma, taip pat galėjo įkvėpti pinigą pavadinti litu. Vis dėlto šis siūlymas iš karto palankiai sutiktas nebuvo. Per pirmąjį komisijos balsavimą dėl pinigo pavadinimo daugumą balsų surinko „auksinas“. Prireikė antrojo balsavimo, o prieš jį V. Vaidotas aktyviai agitavo visus balsuoti už „litą“ ir daugumą įtikino. Galutiniame balsavime „litas“ laimėjo. Eidamas Seimo nario pareigas, V. Vaclovas dirbo laikraščio „Lietuvos žinios“ administratoriumi. Dalyvavo įkuriant akcinę „Varpo“ bendrovę Kaune.

 

1938 m. Lito monetos.

 

1939 m. V. Vaidotas Kaune, K. Donelaičio gatvėje pasistatė 4 aukštų namą. Dideli pirmojo aukšto langai su atskirais įėjimais išduoda, kad šis namo aukštas buvo numatytas komercijai – 3 krautuvėms. Likusioje namo dalyje įrengti 7 butai. Namas santūrus, laiptuoto pavidalo. Kompoziciškai, veidrodiniu principu, atkartoja kaimynystėje esančio namo pavidalą. Funkciškai atskiras pirmasis aukštas pažymėtas karnizo juosta, likusios namo dalies fasadas lygus ir plokščias, skirtingo aukščio namo tūrius su vienodais gyvenamųjų patalpų langais skiria mažesni, vienodo dydžio laiptinės langai.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai, namas buvo nacionalizuotas. Namo savininko V. Vaidoto bute apsigyveno iš Maskvos atsiųstas Kauno miesto burmistras M. Kariaginas. Baigiantis karui, 1944 m. Vaidotų šeima pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, o nuo 1949 m. apsigyveno Toronto mieste, Kanadoje.

Už surinktą informaciją dėkojame L. Užomeckiui („Kauno detalės“).

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

21-uoju numeriu pažymėtas keliabutis namas – tikras Bažnyčios gatvės minimalistas. Neperkrautas detalėmis, skaisčius baltu fasadu jis spinduliuoja pasitikėjimą savimi, o geriau įsižiūrėjus primena tikrą XX a. pradžios kampuotą roboto veidą.

Žilvino Rinkšelio tekstas

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.