„O kodėl ne?“

Na tai kas, kad namai be ratų – tai visai nereiškia, kad jie negali keliauti! Manoma, kad būtent taip ši vila ir atkeliavo iš Vokietijos – išrinkta, pakrauta į traukinį, atvežta į Kauną ir vėl surinkta.

Tarpukariu, Kaunui tapus laikinaja šalies sostine, sparčiai augo ne tik gyventojų skaičius, čia persikėlus ir valstybinėms įstaigoms, ėmė trūkti ne tik gyvenamojo, bet ir administracinio ploto. Todėl iki įsisiūbuojant statybų bumui, dažniausiai patalpos buvo nuomojamos įvairiuose esamuose pastatuose. Nepaisant to, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija kai kurioms užsienio pasiuntinybėms siūlė įsigyti žemės sklypus Kaune ir pasistatyti juose rezidencijas. Bene originaliausiai patalpų stygiaus problemą išsprendė Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Frans Olshausen. Paklausęs savęs: „O kodėl ne?“, jis nusprendė iš Vokietijos atsigabenti visą namą ir pasistatyti jį Kauno Žaliakalnyje. Pasak M. Balkaus, pirmajame Kauno miesto parke, Vytauto parke, kurio istorija prasidėjo 1871 m., iškilo vienintelė Kauno vila, priskirtina retrospektyvizmo (Heimatstil įtakoje) krypčiai.

 

Vokietijos pasiuntinio rezidencijos piešinys. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, F. 218, ap. 1, b. 79. Nuotraukos šaltinis: www.archimede.lt

 

„Savaime suprantama, retkarčiais diplomatas turi palikti derybų reikalus ir siekti tikslo kitais būdais. Pastačius pasiuntinybę opus tapo buto klausimas: Vokietijos pasiuntinys negalėjo ad infinitum privačiame name gyventi kaip svečias. Nepaisant infliacijos, Wilhelmstrasse (pastaba – dabar tai Laisvės alėja) piniginėje pinigų užteko. Buvo pritarta mano pasiūlymui ir skirta lėšų pastatyti Vokietijai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą pasiuntinybės šefui. Tačiau namas turėjo stovėti tinkamoje vietoje. Ant kalvos prie pat miesto, Vytauto kalne, kur buvo daug valstybės dispozicijoje esančių laisvų žemių, man patiko ypač gražioje vietoje esantis sklypas, kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiūlė įsigyti arba išsinuomoti ilgam laikui. Vis dėlto aš susidūriau su sunkumais: visą savaitę tvarkiau dokumentus, o man vis buvo žadama ir žadama. Pagaliau išsiaiškinau, kad miestas ir valstybė tarpusavyje ginčijosi dėl nuosavybės teisės vietovėje ir nei viena, nei kita pusė nežinojo, kas ta teise gali disponuoti. Situaciją išgelbėjo amžinojo moteriškumo pavidalu pasirodęs angelas. Vienų prezidento (pastaba – tuo metu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis) kviestinių pietų metu mano žmona kaimynystėje už stalo sėdintiems aukštiems ponams vaizdingai papasakojo apie provizorinius sunkumus, su kuriais susiduriame norėdami rasti vietą gyvenamajam namui, tad šeimininkui neliko nieko kito, kaip tarti svarų žodį, kad valdžia savo aukšta kompetencija kaip kalaviju perkirstų Gordijaus mazgą ir šią problemą išspręstų. Po kelių dienų aš jau galėjau pasirašyti nuomos sutartį ir devyniasdešimt devyneriems metams išsinuomoti žemės sklypą už simbolinę kainą. Tačiau į šį sunkiai iškovotą tarnybinį namą aš taip ir nepersikėliau, nes suplanuotą įsikraustymo dieną visiškai atsitiktinai sužinojau apie savo perkėlimą į Belgradą. Buvo savaime suprantama, kad mano įpėdiniai mane smerks dėl nepakankamai reprezentatyvių mano kūrinio matmenų. Tačiau buvo aišku: jeigu ne mano žmonos diplomatija, mane pakeisiantis kolega spręsdamas šią problemą dar vargtų ilgai…“ (Pasiuntinio Frans Olshausen aprašytos sklypo įsigijimo aplinkybės).

 

Vokietijos pasiuntinio rezidencija, 1926 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Vokietijos pasiuntinio rezidencija

Anuomet Vokietijos pasiuntinybės kanceliarija ir konsulatas buvo įsikūrę miesto centre, Gedimino gatvėje. Be nuolat Kaune gyvenusių ir dirbusių pasiuntinybės ir konsulato tarnautojų, keletas pareigybių (karo atašė) buvo priskirta prie pasiuntinybės Kaune, tačiau nuolatine jų rezidavimo vieta buvo Maskva, Helsinkis arba Talinas. Klaipėdoje taip pat veikė Vokietijos konsulatas.

Deja, didelės pastangos, dėtos į namo pergabenimą, pasitarnavo ne šio plano sumanytojui, o jį poste pakeitusiems vėlesniems pasiuntiniams. Į šį tarnybinį namą F. Olshausen taip ir nepersikėlė, nes suplanuotą įsikraustymo dieną, visiškai atsitiktinai, sužinojo apie savo perkėlimą į Belgradą. Tačiau ši medinė vila ir toliau buvo naudojama kaip Vokietijos pasiuntinių rezidencija, kurioje rezidavo H. Moraht su žmona, o iki 1940 m. E. Zechlin. Čia vykdavo svarbūs to meto politiniai susitikimai, buvo priiminėjami Vokietijos vyriausybės politiniai sprendimai, turėję reikšmingos įtakos ir Lietuvai.

 

Pasiuntinys H. Moraht su žmona šalia rezidencijos, 1929 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Namo likimas

Sovietmečiu sunaikinta daug vilą puošusių atributų: langinės, pagrindinių durų dekoruotas viršlangis, profiliuotų baliusinų tvorelė, čerpių danga pakeista į šiferį, verandos buvusio lango vietoje įrengtos durys, panaikinta terasa su dekoratyvine tvorele virš verandos, kiemo pusėje sunaikinta lauko terasa. Nors pokariu eksterjerui padaryta nemažai žalos, viduje tebėra išlikę originalūs mediniai laiptai, medinės filinginės durys, dalyje patalpų tebėra parketas, senieji radiatoriai, lubų apvadai. Tačiau sovietmečiu nukentėjo ne tik pastatas, 2004 m. ant namo buvo pakabinta atminimo lenta, liudijusi, kad šio namo rūsyje įrengus laikiną kalėjimą 1944–1955 m. buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Lenta šiuo metu dingusi.

Tekstą parengė Medeinė Rainytė

Šaltiniai:

N. Lukšionytė, Perkūno al. 4, 2013 m. „Archimedė“: Kauno medinės architektūros duomenų bazė.

E. Karalevičienė, Vokietijos konsulo rezidencijos pastatas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Vokietijos pasiuntinio rezidencija. Diplomatinis Kaunas [el. duomenų bazė].

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Išvaizdus mokyklų inspektoriaus namas

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje didesnioji dalis Kauno mieste statomų trobesių vis dar buvo mediniai. Įvairiuose miesto istoriniuose rajonuose išliko apie 2000 tokių pastatų. Vienas tokių, išskirtinės architektūros, Minties Rato gatvėje stovintis dviaukštis medinis namas. Keliabutį namą sau ir nuomai pasistatė Žaliakalnio pradžios mokyklos vedėjas, pedagogas Jonas Dereškevičius, pagal 1928 metais parengtą techniko Igno Gastilos projektą.

Buvęs Švietimo ministerijos inspektorius Seinų, Augustavo ir Suvalkų apskritims, vienas iš Lietuvos kariuomenės ir lietuviškų mokyklų agitatorių Seinų krašte, 1929 metais J. Dereškevičius buvo paskirtas vienos iš Kauno pradinių mokyklų direktoriumi. Pasak pedagogo dukters Algės Dereškevičiūtės, tėvas labai norėjo turėti savo nuosavą namą. Paėmęs banko paskolą, jis pasistatė keturių butų namą. Antrojo aukšto bute su balkonu gyveno paties mokytojo šeima, kiti butai buvo išnuomoti už 100 litų mėnesinį įkainį.

Namas, nors ir kuklus, bet išraiškingas. Šeimininko buta žymi namo antrojo aukšto kampe pakabintas balkonas, būdingas ir itin paplitęs mūriniuose to meto modernizmo pastatuose. Visa pastato kompozicija išcentruota: balkono pastogę karūnuoja trikampis frontonėlis su saulės spindulius primenančiu langeliu, kairiojon namo pusėn pastumta ir pagrindinio įėjimo veranda. Namo kambarius šviesa aprūpina dideli, originaliai sudalinti langai.

 

Pedagogo J. Dereškevičiaus namas tarpukariu. Algės Dereškevičiūtės privataus archyvo nuotrauka. Šaltinis: Archimedė: Kauno medinės architektūros duomenų bazė. 

 

Jautrumas tėvų sukurtai aplinkai

Šiandien name tebegyvena ir juo rūpinasi Jono Dereškevičiaus dukra Algė. Jos dėka ir rūpesčiu, namas išlaikė pirmapradį vaizdą ir daugybę autentiškų detalių: išlikę autentiški laiptai, baltai dažytų lentelių lubos, smulkieji eksterjero elementai. Šeimininkės atvirumo dėka restauruoti du dvigubi vieno kambario langai. Darbus atliko patyrę medžio meistrai Laimonas Bartkus, Romas Valantis ir Kęstutis Cikanas, tuo pačiu su restauracijos procesu supažindinę ir langų restauracijos mokymų dalyvius. Juos organizavo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija kartu su VšĮ „Kultūros paveldo akademija“.

Paprastai, tokių namų likimas būna niūrus – jie nyksta apleisti, savininkams nepajėgiant tinkamai jų restauruoti. Pati Algė šmaikščiai save vadina elgeta milijoniere. Visi mano, kad turėdama dviejų aukštų 10 kambarių namą prie pat Ąžuolyno, jaukioje Žaliakalnio gatvelėje, ji yra turtuolė.

„Nesugadinau namo, nes neturiu tam pinigų“,– teigia Algė. „Aišku, net ir turėdama pinigų aš savo namo negadinčiau. Labai vertinu senienas, praėjusių kartų pastangas“. Pasak jos, „tėvas buvo valdingas, neleido name nieko perdaryti be jo žinios, o pro langus švilpiantį vėją vadino puikia ventiliacija“.

Anksčiau visuose butuose stovėjo krosnys, tad patalpas prišildydavo, o sovietmečiu krosnis išgriovė ir įvedė dujinį šildymą. Mirus tėvams, kol bute radiatoriai nebuvo susprogę, Algė su globotine migruodavo į vieną iš dviejų butų, priklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia vėjas. Beje, reiklaus tėvo dėka mūsų dienas pasiekė ir dar vienas tarpukario laikų artefaktas – pats tikriausias, 1917 metų gamybos „Dodge“ markės automobilis! Į Lietuvą jis atkeliavo 1920 metais. Keletą metų buvo naudojamas viename iš valstybės departamentų. 1926 metais varžytinėse už 2000 Lt šį automobilį įsigijo Kauno apskrities mokyklų inspektorius Jonas Dereškevičius, kuriam automobilis buvo reikalingas tarnyboje, inspektuojant apskrities mokyklas. Vėliau gavęs pastovų darbą Kaune J. Dereškevičius nebesinaudojo automobiliu ir laikė jį garaže iki 1973 metų. Kauno Senųjų automobilių klubo nariai prikėlė šį „veteraną“ antram gyvenimui – 1973 metais rudenį dodžas dalyvavo pirmajame Lietuvos senovinių automobilių sąskrydyje Kaune. Šiandien jį galima išvysti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje.

Medeinės Rainytės tekstas

Šaltiniai:

Jonas Dereškevičius (1891). Vikipedija.

V. Rupeikaitė, Medinuko savininkė – milijonierė su vargetos lazdele. „Kauno diena“, 2013-10-25. 

N. Lukšionytė, Minties Rato g. 24. Archimedė: Kauno medinės architektūros duomenų bazė, 2013. 

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Barokiškas architekto namas

Vilos tipo gyvenamąjį namą Ažuolyno pašonėje pasistatė inžinierius-architektas A. Jokimas. Tiesa, pastato projekto autoriumi buvo ne jis pats, o kolega inžinierius J. Andriūnas. Namas ir jo architektūra atspindi vietą ir laikmetį. Ištisas privačių gyvenamųjų namų rajonas palei Vydūno alėją buvo suprojektuotas remiantis paplitusia miesto-sodo idėja, būdinga priemiesčiams. Todėl ir šis namas nepaiso gatvės linijos, stovi erdviame, žalumoje skendinčiame sklype. Galiausiai, laikmetis padiktavo ir specifiškas architektūrines formas. 3 deš. vykusios tautinio stiliaus paieškos lėmė, kad „tautine“ buvo užskaityta ir lietuviškoji baroko mokykla. Todėl ir šio namo projekte atsirado baroko architektūrai būdingi elementai: laužytos formos stogas, bažnyčių architektūroje dažnai sutinkamos voliutos ir smulkiai sudalinti dvivėriai namo langai. Antai Paulius Galaunė teigė:

„Ne Vilnius baroko miestas, bet visa Lietuva „barokinė“. Gal to meno savybės sutampa su lietuvio karakterio savybėmis? Sunku pasakyti, galima tiktai faktas konstatuoti: barokas čia klestėjo, kaip ir savas buvo.“

 

A. Jokimo namo brėžiniai. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, f. 218, ap. 2, b. 9231.

 

Miesto planuotojas

Namas stojosi besikuriančioje miesto vietoje, kurios plano bendraautoriumi buvo ir pats A. Jokimas. Šalia pastatų projektavimo, vienu didžiausių jo gyvenimo darbų tapo augančio miesto planavimas. 1922–1940 m. A. Jokimas dirbo Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjo pavaduotoju. 1923 m. kartu su danų architektu M. Frandsenu parengė Kauno miesto išplanavimo projektą. Viena iš įgyvendintų šio plano dalių – trapecijos formos Žaliakalnio dalis tarp Vydūno al. K. Petrausko g. ir Radvilėnų pl. – šiandien yra valstybės saugoma istorinė miesto dalis. Nuo 1932 m. A. Jokimas taip pat dirbo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos pedagogu. O nuo 1940 m. namo šeimininkas mansardoje priemė gyventi kolegą architektą F. Bielinskį. Abu jungė ne tik architekto profesija, bet ir ne viena Kaune suprojektuota mokykla.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

N. Lukšionytė, Minties Rato g. 2. „Archimedė“: Kauno medinės architektūros duomenų bazė, 2013 m.

V. Petrulis, Architekto Antano Jokimo namas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

 

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Namas su balkonu į Dainų aikštę

Aukštaičių gatvės posūkį iki šiol puošia mažai pakitęs, autentišką išvaizdą išlaikęs medinukas. Balkonu į gatvę atgręžtą namą 1928 m. pasistatė ir jame apsigyveno karininkas, Lietuvos Šaulių sąjungos vado adjutantas Antanas Gedmantas su šeima. Namas išaugo patogioje ir prestižinėje augančio miesto vietoje – čia pat miesto centras, rekreacinės Kauko laiptų ir Ąžuolyno erdvės, Parodų kalnas ir kariuomenės paradų aikštė, kurioje nuo 1924 m. pradėtos rengti pirmosios dainų šventės. Taigi, tai buvo namas, iš kurio neišėjus buvo galima stebėti ne tik kariuomenės paradus, bet ir klausytis dainų!

 

Namo gyventojai balkone, XX a. 3-4 deš. Privataus A. Ramūnaitės šeimos archyvo nuotrauka.

 

Kaip ir įprasta tuo metu, namas statytas ne tik šeimai, bet ir nuomai. Šeimininkai apsigyveno antrame pastato aukšte, tuo tarpu pirmasis aukštas pasirodė patrauklus krautuvininkui. Matyt, dėl šios priežasties, namo pirmojo aukšto kampe įrengtas atskiras įėjimas iš gatvės. Dabartinės namo gyventojos – namo statytojų anūkės –  teigimu, name tilpo ir močiutės sesers – dantų gydytojos – kabinetas. Tuo reikalu namo kiemo pusėje įrangtas atskiras įėjimas su dailia veranda, netrikdęs šeimos gyvenimo ir leidęs vykdyti privačią dantų gydytojos praktiką.

 

Karininkas A. Gedmantas su šeima, XX a. 3-4 deš. Privataus A. Ramūnaitės šeimos archyvo nuotrauka.

 

Kompaktiško tūrio, dviejų aukštų medinis namas kartu ir tipiškas – atspindintis trečiojo dešimtmečio Žaliakalnio medinių namų statybos tendencijas bei vidutines pajamas turinčių gyventojų sluoksnio buitį, ir tiek pat unikalus – išsiskiriantis savita puošyba, originaliu balkonu-veranda, pasižymintis išlikusių autentiškų artefaktų gausa. Šis medinukas deramai gali būti tituluojamas Kauno Žaliakalnio dvasios sergėtoju, reprezentuojančiu miesto medinę architektūrą. Ne mažiau džiugu ir dėl namo gyventojų atvirumo. Dailininkė A. Ramūnaitė ne tik puoselėja savo senelių – namo statytojų – atminimą, bet ir plačiai atveria kiemo vartelius įvairioms bendruomeninėms veikloms.

 

Šeimos nariai šalia namo, XX a. 3-4 deš. Privataus A. Ramūnaitės šeimos archyvo nuotrauka.

 

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Turtingos Žaliakalnio namų istorijos

Žaliakalnyje svarbią vietą užima tarpukariu pastatyti mediniai namai, neretai vadinami tiesiog Žaliakalnio medinukais. Tai yra svarbi rajono savasties dalis, tačiau dėl lėšų stygiaus remontui ir renovacijai, sąmoningumo stokos ji nyksta. Tačiau šiame medinuke vyksta priešingas procesas – atliekant remontą į interjerą grįžta kai kurie praeities akcentai.

Šį namą 1931 m. pasistatė ir jame apsigyveno Valerijonas ir Paulina Miliauskai. Projektą parengė ir statybos darbų priežiūrą vykdė inžinierius Vincas Ruškevičius. Tačiau jau 1933 m. Miliauskai šį namą parduoda Kerpių šeimai – dabartinių namo šeimininkų seneliams ir proseneliams. Ant namo fasado pritvirtintoje memorialinėje lentoje pažymėta, jog name gyveno ne vienas žymus tarpukario Lietuvos veikėjas: Ministras Pirmininkas Leonas Bistras, Lietuvos kariuomenės generolai Kazys Sprangauskas ir Kazys Tallat-Kelpša. Šiandien namu daugiausia rūpinasi Kazio ir Marijos Kerpių proanūkis, architektas Povilas Konkulevičius.

 

Namas tarpukariu, XX a. 3-4 deš. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Sovietmečiu namas buvo nusavintas, o didžiausia jo nesėkme tapo gyvenamasis plotas. Dėl jo sovietmečiu buvo nuspręsta buvusius keturis butus perdaryti į aštuonis. Kartu buvo praplatinti keli langai ir išimta labai svarbi rąstinės sienos detalė, dėl kurios namo siena tiesiog išlinko. Sovietmečiu buvo „sutvarkytas“ ir namo fasadas – nuplėšti dekoratyvieji pastato elementai, apvadai ir kita. Išorėje originalus išliko tik koridoriaus langas, frontonas ir balkono tvorelė.

Atkūrus nepriklausomybę, Povilo šeima namą išsipirko. Norėdamas sugrąžinti bent dalį prarastos originalios medinio namo išvaizdos ir jį renovuoti, architektas maždaug prieš penkerius metus pradėjo domėtis mediniais namais ir jų specifika. Kaip teigia pats architektas, renovuoti seną namą užima laiko, ir tai nėra greita investicija, kuri kaipmat atsipirks. Tai ilgas ir kantrus darbas, todėl pamažu reikia tuo domėtis ir mokytis. Šiandien šiame name yra septyni butai: dviejuose iš jų gyvena namo šeiminkai, o likę butai renovuojami ir vėliau bus išnuomojami.

 

Namo kiemo fasadas tarpukariu, XX a. 3-4 deš. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Autentiška patirtis ir šiuolaikinė būtis

Pradėjęs domėtis mediniais namais, per kelerius metus Povilas sukaupė įvairiausių tarpukario medinukų detalių: rankenų, spynų, kabliukų, vyrių, langų, durų, senų baldų. Architektas taip pat nusprendė, kad bus lyg senovėje – ankščiau žmonės turėjo savo skrynias, tai čia kiekvienas butas turės savo ypatingą, restauruotą spintą, kuri kartu bus ir kaip interjero detalė.

„Nemažai žmonių mėgsta imituoti senovę – kažką patrinti, dekupažuoti, o čia nieko nereikia. Papuvusias detales galima protezuoti, tačiau netobulumų slėpti nereikia – senas baldas turi istoriją ir tai turi matytis“ – teigia Povilas.

 

Miesto panorama iš namo balkono perspektyvos, XX a. 3-4 deš. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Interjere yra ir naujų detalių: baldų, šviestuvų, radiatorių, naujų parketo dalių, tačiau visuma, nors dar nėra baigta, tarpusavyje suderina sena ir nauja. Interjero pilnatvei, kaip teigia pats Povilas, dar trūksta vieno esminio dalyko – nėra lietuviško interjero be lietuvių menininkų darbų. Povilo manymu, nebūtina pirkti brangiai vertinamų tarpukario dailininkų paveikslų – galima paremti dabartinius vietinius kūrėjus ir tarpukarinis butas tęs tarpukario tautiškumo tradiciją.

Architektui svarbu išsaugoti tarpukario namų fasadų, interjerų detales, tačiau, kaip jis pats teigia, šiandien nebūtina jas naudoti pagal pirminę paskirtį – pasitelkus fantaziją galima improvizuoti. Praeities formos ir detalės gali evoliucionuoti. Tik pagrindas visada remiasi į praeitį. Pavyzdžiui, tarpukario modernizmas turi nemažai liaudiškų motyvų, o tai paimta iš praeities. Viena tokių detalių yra „liuosa“ bei „užimta“ užrašas vonios kambario duryse. Nors detalė atrodo panaudota pagal paskirtį, tai jau improvizacija, nes detalė atkeliavo iš kitur, o tikriausiai buvo naudojama viešoje įstaigoje, nes namuose paprastai tokių ženklų nereikia. Darydami remontą galime išsaugoti elementus, kurie šiuolaikiško gyvenimo kokybei tikrai nepakenks. Tai laiptinės laiptų turėklai, langų dydžiai, palangės, užapvalinti kampai tarp sienų ir lubų, tualeto, vonios plytelės ar puiki tarpukarinė vonia. Palikus tokius nedidelius autentiškus elementus ir pridėjus šiuolaikiško dizaino objektų, apstačius modernesniais baldais namai tikrai neatrodys lyg muziejus.

 

Namo vaizdas apie 1960 m. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Didžiausi iššūkiai pritaikant butą šiuolaikiniams poreikiams Povilui kilo virtuvėje. Nedideliame plote teko sutalpinti visas šiuolaikinės virtuvės funkcijas ir dar palikti vietos vonioje netelpančiai skalbimo mašinai. Čia šiuolaikinės „invazijos“atsirado daugiausia, tačiau tai užtikrins čia gyvensiančių žmonų gyvenimo kokybę. Tai svarbu, kadangi šiuolaikinis gyvenimo būdas reikalauja funkcionalumo ir patogumo. Visame name yra vietinis centrinis šildymas, miesto vandentiekis ir kanalizacija, gamtinės dujos. Naujai statomuose tarpukario daugiabučiuose pirmiausia stengtasi visapusiškai atitikti kosmopolitines Europos modernėjimo tendencijas: įrengti elektros instaliaciją, signalizacijos sistemas, telefoną, centrinį šildymą, ventiliaciją, vandentiekį, kanalizaciją, vonias ir sanmazgus, instaliuoti pačius naujausiais santechnikos prietaisus. Aukštesniuose pastatuose laiptinėje buvo įrengiamas liftas. Tad toks virtuvės atnaujinimas iš dalies primena tarpukario modernumo siekį namų statyboje.

Julijos Činčytės tekstas

Šaltiniai:

Povilas gelbėja griaunamų Žaliakalnio medinių namų detales: „Paveldas atsiduria šiukšlyne“

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio ir R. Gruodžio („Ekskursas“) nuotraukos, 2019 m.

Panorama, nuo kurios atsiveria Kauno Senamiestis

Vieno aukšto medinį gyvenamą namą su pusrūsiu ir mansarda skulptorius pasistatė ant pačio Pelėdų kalno šlaito, nuo kurio atsiveria įspūdingi Senamiesčio ir Naujamiesčio vaizdai. Visai greta Kauno meno mokyklos, kurioje dėstytojavo nuo 1929 metų. Beje, iki tol Ąžuolų kalnu vadinta kalva savo vardą įgavo ne dėl ko kito, o dėl V. Grybo sukurtų pelėdų, „nusileidusių ir apjuosusių“ visą Kauno meno mokyklos teritoriją.

Paties Zikaro statytame name, nuo 1933 m. apsigyveno visa skulptoriaus šeima. Namas primena sumažintą medinį dvarelį, kurį puošia langinės, čerpės ir stogas nusklembtais galais. Name išliko autentiškas buto interjeras su šeimai priklaususiais baldais, meno kūriniais, namų apyvokos daiktais. Unikalus palikimas – bene vienintelis visoje Lietuvoje išlikęs art deco stiliaus meloleumas. Pusrusyje buvo įrengta ir menininko dirbtuvė. Namą juosia sodas.

Po tėvo mirties dukra Alytė Zikaraitė 1959 metais pirmame namo aukšte, tėvo dirbtuvėje, įrengė slaptą muziejų. 1998 metais mirus jai, o po kelerių metų ir jos vyrui, šeimos namas su J. Zikaro darbais, testamentu paliktas M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir tapo atviras visuomenei. Šiandien atvykėliai kviečiami apžiūrėti apie 180 Juozo Zikaro skulptūrų, piešinių, grafikos, tapybos darbų; taip pat kelis šimtus memorialinių daiktų, archyvą, biblioteką ir kt.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus infomacija;

N. Lukšionytė, J. Zikaro g. 3. „Archimedė“ [Kauno medinės architektūros duomenų bazė], 2013 m. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

I. Vėliūtės, 2013 m. („Archimedė“) ir R. Tenio („Kas vyksta Kaune“), 2017 m. nuotraukos.

Modernus muziko dvarelis

Kuomet 1932 m. čia apsigyveno Lietuvos muzikas Juozas Gruodis su žmona Stase – tai buvo atoki, tačiau patraukli ir vaizdinga miesto vieta. Savo atsiminimuose kompozitoriaus žmona S. Gruodienė pasakojo, kad 1924 m. ji su vyru apsigyveno Kauno Senamiestyje, mažame ir nejaukiame bute. Todėl vos išaušus pavasariui, naujakuriai stengdavosi kuo mažiau būti namuose, dažnai eidavo pasivaikščioti. Vieną dieną išėję, Neries pakrantėje jie atrado medžiais apaugusią kalvą. Užkopus į jos viršų atsivėrė įspūdingas vaizdas – matėsi Neris, Nemunas, toliau – miškai. J. Gruodžiui čia ypač patiko, kadangi vieta buvusi toliau nuo miesto centro, o kompozitorius visada itin brangino viską, kas primindavo kaimą ir gamtą.

 

S. ir J. Gruodžiai savo namo balkone, XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus nuotrauka.

 

Namo projektavimą šeimininkai patikėjo žinomam Kauno architektui F. Vizbarui, kuris šeimai sukūrė medinius Lietuvos provincijos dvarelius primenantį miesto gyvenamąjį namą. Pastatui reprezentatyvumo suteikė šeimininkus ir lankytojus pasitinkantis didelis balkonas, remiamas penkių medžio kolonų, namo pastogę papuošė dekoratyviniai elementai. Tačiau dideli kampiniai langai, erdvūs ir šviesūs kambariai liudijo ir apie modernėjančią miestiečių buitį. Pirmame namo aukšte buvo įrengta virtuvė, tarnaitės kambarėlis, vonios kambarys, svetainė. Antrame aukšte – kompozitoriaus darbo kambarys. Namuose iki šiol išliko autentiška apdaila, krosnys, baldai, o taip pat fortepijonas, kuriuo ir šiandien skambina į renginius ir koncertus susirinkę muzikos mokyklų moksleiviai, mokytojai ir žinomi atlikėjai. 1974 m. name įkurtas memorialinis muziejus, namas suremontuotas.

 

S. ir J. Gruodžių namas, XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus nuotrauka.

 

Šeimos tvirtovė

Pažvelgus į senas namo fotografijas, namo prieigose įžvelgsime gausybę „tvirtoviškų“ atributų. Neries slėnio atšlaitėje pastatytą namą supo statūs šlaitai, o į patį sklypą buvo patenkama per ilgą medinį tiltelį. Po juo tekėjo upeliukas. Namo šeimininkus saugojo sklype lakstantys palaidi Gruodžių šunys, todėl svečiai turėdavo palaukti, kol šeimininkas juos uždarys voljeruose. Meilė gyvūnams lėmė ir tai, kad sklype laisvai lakstė ne tik trys stambūs šunys, bet ir ganėsi ožkelė, o balkone pastatytame avilyje gyveno bitės.

 

S. ir J. Gruodžių namo vaizdas nuo dabartinės Varnių gatvės pusės. Kauno miesto muziejaus nuotrauka.

 

Dar vienas šeimininkų pomėgis buvo sodininkystė. Namo užnugaryje Gruodžiai įveisė sodą. Praėjo net specialius sodininkų kursus, konsultavosi su specialistais. Muziejus iki šiol saugo J. Gruodžio ranka sudarytą sodo planą. Šeimininkai name gyveno iki pat mirties. Šiandien šeimos gyvenimą menančiuose namuose atsispindi svarbiausi jų gyvenimo momentai ir pasakojama Gruodžių šeimos istorija. Kauno miesto muziejui priklausiančiame padalinyje vyksta koncertai, parodos, įdomios ir linksmos edukacinės programos vaikams ir suaugusiems.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Už informaciją dėkojame Kauno miesto muziejui!

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2020 m. ir Kaunas pilnas kultūros, 2016 m. nuotraukos.