Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu laikinojoje sostinėje žydų maldos namų pastatyta nedaug, nes pakako senųjų. Todėl ši, Šančiuose pastatyta sinagoga, išsiskiria ne tik laikmečio architektūrinių madų reprezentacija – tai vienintelė modernistinio stiliaus sinagoga, bet ir tuo, jog yra viena iš dviejų tarpukariu pastatytų, ir iki mūsų dienų išlikusių mūrinių sinagogų Lietuvoje.

Ji pradėta statyti 1929 m. Darbai nebuvo sklandūs – trūko lėšų, o jos statybą parėmė ir pats Prezidentas Antanas Smetona. Sinagoga buvo baigta 1932 metais, tačiau, vis dėlto, raudonų plytų pastatas liko nenutinkuotas. Išlikęs projekto autoriaus brėžinys leidžia įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti pilnai pabaigtas pastatas. Laiptuotame atike ir siaurose stačiakampių langų vertikalėse galime įžvelgti jos autoriaus bandymą pritaikyti modernizmo stilistiką, tačiau smailiaarkiai langai ir karnizo dekoro arkutės kuria ryšį ir su tradicine Europos sinagogų architektūra.

Šančių žydų sinagogos projektas. Projekto autorius P. Taračkovas, 1929 m. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1622, ap. 4, b. 26, l. 7

Sovietiniais laikais pastate buvo įrengta kepykla, užmūrytos angos, pristatytas gamybinis korpusas. 2016 metais apleistoje sinagogoje Lietuvoje gyvenantis britų fotografas Richardas Schofieldas surengė parodą „The Kaunas Requiem“, kurioje buvo eksponuojamos per Holokaustą žuvusios Leibos ir Aniutos Varšavskių šeimos nuotraukos.

Už surinktą informaciją apie pastatą dėkojame Kauno V. Kudirkos viešajai bibliotekai!

Šaltiniai:

Šančių sinagoga. Žydų istorijos ir kultūros paminklai Kaune [internetinis žinynas].

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

E. Ovčarenko / 15min.lt nuotraukos, 2020 m.

ORT draugija Lietuvoje ir Kaune

Tarpukario Lietuvos visuomenė pasižymėjo įvairių draugijų ir organizacijų gausa bei veikla. Galimybės steigtis įvairioms visuomeninėms ir politinėms organizacijoms Rusijos imperijoje susiklostė dar XX a. pradžioje, tačiau tai nebuvo tas pats, kas veikti nepriklausomybės sąlygomis. Itin aktyviai veikė įvairios žydų bendruomenės draugijos, tradiciškai besirūpinusios našlaičiais, ligoniais, neįgaliaisiais, seneliais, teikė paramą nelaimės atveju, rėmė besimokančiuosius. Nepriklausomybės metais buvo kuriamos naujos švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos. Kaunui tapus valstybės centru čia telkėsi pagrindiniai, nauji ir modernūs organizacijų pastatai. 1928 m. pradėjo veikti žydų sveikatos apsaugos draugijos (OZE) sveikatos namai D. Poškos gatvėje, o 1935 m. Jonavos gatvėje pastatyta darbo mokymo draugijos amatų mokykla ORT.

ORT – amatų bei žemės ūkio darbo draugija (rus. Общество ремесленного и земледельческого труда), įkurta dar XIX a. pab. Jos tikslas ir rūpestis – suteikti žydams darbinių žinių ir gebėjimų. Šias mokyklas baigiantys žydai tapdavo siuvėjais, sodininkais, mechanikais, amatininkais ir kt. Čia būdavo įgijama ne tik profesija, bet ir vidurinis išsilavinimas. Draugija didžiausią dėmesį skirdavo socialiai pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams, mokslo metu suteikdavo ir prieglobstį – nemokamą būstą bei maitinimą.

Žydų „ORT“ draugijos vidurinė amatų mokykla Kaune, XX a. 4 deš. Atvirukas. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Prieiga per internetą.

Amatų mokykla jidiš dėstomąja kalba Kaune įkurta 1921 m. gruodį, žydų bendruomenei priklausiusiame dviejų aukštų mūriniame name Italijos g. 4 (dab. Antano Mackevičiaus g., tačiau namas neišliko). Pirmiausia buvo atidarytas metalo apdirbimo, vėliau siuvimo, o paskui – elektrotechnikos skyrius. Įkurtos mokomosios dirbtuvės, kuriose ne tik mokytasi praktinių įgūdžių, bet ir gaminti metalo dirbiniai bei prietaisai Kauno fabrikų užsakymu. Mokyklą išlaikė ORT draugija, Švietimo ministerija ir Kauno miesto savivaldybė. Medicinos pagalbą mokiniams teikė Žydų sveikatos apsaugos draugija (OZE). Pagrindinis mokyklos pajamų šaltinis buvo fabrikų užsakymai. Už šiuos pinigus buvo perkami mokymui reikalingi įrankiai ir medžiagos.

Mokykloje veikė vakariniai kursai pasitobulinti pageidaujantiems amatininkams. 1925 m. minimi vakariniai kursai suaugusiesiems, kurių klausytojams, kaip ir amatų mokyklos mokiniams, buvo dėstoma aritmetika, geometrija, fizika, chemija, piešimas, mašinų mokslas, jidiš ir lietuvių kalbos ir kt. Po Izraelio įkūrimo 1948 m. ORT tapo itin svarbia organizacija, ruošiančia specialistus darbui naujoje valstybėje. Šiuo metu draugija veikia ir Lietuvoje.

Mokyklos dirbtuvės 1935 m. J. Fridman nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: World ORT archive. Prieiga per internetą.

Moderni amatų mokykla – draugijos pasididžiavimas

Gausėjant mokinių senosios patalpos Italijos gatvėje, kur teko dirbti ankštame rūsyje, ėmė nebeatitikti mokyklai keliamų reikalavimų. Draugijos valdyba nusprendė statyti naują mokyklą. Dalį lėšų skyrė ORT draugijos centro valdyba Paryžiuje, dalis buvo pasiskolinta valstybės taupomosiose kasose. 1934 m. Kauno žydų ORT draugija gavo Kauno miesto savivaldybės leidimą pasistatydinti amatų mokyklos pastatą nuosavame sklype Jonavos g. 76 (dab. Jonavos g. 66). Rūmai iškilo 1935 m. Pradžioje buvo įrengtas pirmas aukštas, jame įsikūrė metalo apdirbimo skyrius, 1936 m. antrame aukšte pradėjo veikti naujas elektrotechnikos skyrius. 1937 m. mokyklos metalo apdirbimo skyriuje įvesta ir automobilių remonto specialybė.

Mokyklos klasė, 1937 m. J. Fridman nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: World ORT archive. Prieiga per internetą.

Modernistinio amatų mokyklos pastato projekto autoriumi tapo inžinierius Mikas Grodzenskis. Kartu su kitoje p. Kalpoko gatvės pusėje pastatyta mokykla (architektas S. Kudokas), abu pastatai formuoja reprezentatyvius modernistinius vartus į Žaliakalnį. Prasidėjus okupacijai, 1940 m. ORT veikla buvo uždrausta, o mokykla pervadinta į Kauno 4-ąją valstybinę amatų mokyklą dėstomaja jidiš kalba. Po karo, kai buvo uždrausta dėstyti ne tik hebrajų, bet ir jidiš kalba, ji tapo paprasta 4-ąja profesinė mokykla. Šiandien atnaujintas mokyklos pastatas priklauso Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetui.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

ORT švenčia 140-ąjį gimtadienį! Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija. Interneto šaltinis.

ORT amatų mokykla. Žydų istorijos ir kultūros paminklai Kaune [internetinis žinynas].

„Parengti gyvenimui: ORT Lietuvoje“ [parodos katalogas]. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muiejus Tolerancijos centras, 2013 m. 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

J. Lasauskaitės / 15min.lt nuotraukos, 2020 m.

Lenkiškosios architektūros reprezentantė Kaune

Sudėtingi diplomainiai santykiai tarp valstybių lėmė, jog Lietuvos valdžia įtariai žiūrėjo į lenkų tautinės mažumos veiklas Lietuvoje. Polonizacijos baimė tarp lietuvių inteligentų įtakojo griežtesnę lenkų politinės veiklos kontrolę, o taip pat lėmė išskirtinį valdžios dėmesį į kultūrinius ar visuomeninius šios tautinės mažumos veiksmus. Nepaisant sudėtingo politinio konteksto, vos metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1919 m. Kaune įkuriama privati lenkų gimnazija. 1927 m. pradėta ruoštis naujojo gimnazijos pastato statyboms, specialiai šiam tikslui įsteigta ir akcinė bendrovė „Dompol“. Po metų patvirtintas architekto E. Fryko parengtas projektas. Naujasis gimnazijos pastatas iškilo netoli rusų ir vokiečių gimnazijų, stovėjusių kitoje Vytauto prospekto pusėje. Iš pradžių planuota, kad pastatą sudarys trys korpusai, tačiau realiai įgyvendinti du. Trečiasis korpusas su gimnastikos ir iškilmių salėmis buvo numatytas kieme. 1931 m. pagal E. Fryko brėžinį salė buvo įrengta antrame Vytauto prospekto korpuso aukšte, ji naudota ir sportui. Gimnazijai suteikas Adomo Mickevičiaus vardas. Mokyklos pastatas išdygo Vytauto prospekto ir Miško gatvės kampe ir tapo tikra kvartalo puošmena. Mokyklos statybai lėšas rinko ir paramą teikė Lietuvos lenkai.

Pastatytas triaukštis, netaisyklingo plano pastatas, kurio istoristinei architektūrai išraiškingumo suteikė lenkiškojo renesanso stilistikos atikas. Taigi, naujasis gimnazijos rūmas turėjo ir simbolinę reikšmę – reprezentavo lenkišką kultūrą to meto Lietuvos sostinėje Kaune. Vidinės gimnazijos erdvės – klasės, biblioteka, mokinių rūbinės – išsidėstė palei koridorius šiaurinėje ir rytinėje pastato dalyse. Centrinė pastato ašis – pagrindinis reprezentacinis įėjimas – suplanuotas iš Miško gatvės. Mokykla pasižymėjo erdviomis ir patogiomis patalpomis, pritaikytomis mokinių ir mokytojų poreikiams. Gimnazijos bendruomenė džiaugėsi pagaliau galinti dirbti moderniai įrengtose, higieniškose patalpose.

Lenkų gimnazijos pirmojo aukšto planas. Dešinėje pusėje matyti neįgyvendinto trečiojo korpuso dalis. Šaltinis: LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1304, l. 12a. Prieiga per internetą: www.autc.lt

Mokomųjų programų turinys

Gimnazija buvo privati, todėl mokslas joje buvo mokamas. Gimnazistai kasmet turėdavo sumokėti nustatytą mokestį, kuris įvairioms klasėms pagal metus skirdavosi. Tačiau jau po metų mokestis pakilo daugiau nei dvigubai. Tam įtakos galėjo turėti pinigų trūkumas personalo išlaikymui, o taip pat pinigų nuvertėjimas ir didėjanti infliacija. Tai, žinoma, didino ir socialinę atskirtį, privačią gimnaziją lankė bajorų, žemvaldžių vaikai, tuo tarpu mažesnes arba mažas pajamas gaunančios šeimos buvo priverstos rinktis valstybines ugdymo įstaigas.

Lietuvos vyriausybei aktualus išliko ir mokomųjų programų turinys. Baimintasi, kad svetimoje dvasioje ugdomi valstybei nelojalūs piliečiai. Viso gimnazijos egzistavimo metu Švietimo ministerija domėjosi, kaip rengiamos mokymo programos, administracija turėdavo pateikti detalias ataskaitas. Gimnazijoje pamokos vykdavo lenkų kalba, iš pradžių ji buvo humanitarinio profilio, vėliau atsirado galimybė išeiti ir komercinio profilio mokslus. Be lenkų kalbos buvo mokoma lietuvių, prancūzų, vokiečių bei lotynų kalbų, kaip neprivalomas dalykas buvo dėstoma ir esperanto kalba. Vyresnėse klasėse daug dėmesio buvo skiriama tiksliesiems mokslams. Į mokinių paruošimą nuo pat pradžių buvo žiūrima rimtai, atsakingai ruoštasi egzaminams, daugiausia orientuojantis į tiksliųjų mokslų ir kalbų mokėjimą.

Popamokinė veikla

Gimnazija pasižymėjo ir popamokinės veiklos įvairove. Burtasi į literatų bei istorijos ratelius, šiomis disciplinomis besidomintys mokiniai skaitydavo lenkų rašytojų kūrinius, pristatydavo savo referatus, diskutuodavo įvairiomis temomis. Gamtos mylėtojai rinkosi į gamtininkų ratelį, gyvūnų mylėtojų būrelį, jie mokėsi pažinti gamtą, gyvūnus, užsiimdavo augalų auginimu, gyvūnų priežiūra, rengė žygius, pažintines išvykas į gamtą. Užklasinės veiklos metu buvo žaidžiami žaidimai, klausomasi radijo, meniniam mokinių ugdymui veikė choras ir šokių būrelis, taip pat gimnazija turėjo savo dūdų orkestrą. Sporto mėgėjai galėjo rinktis ne tik gimnastiką, bet ir lankyti sporto klubą „Sparta“, veikusį gimnazijos pastate. Būdavo rengiamos tarpmokyklinės tinklinio, futbolo, krepšinio varžybos.

Gimnazija tarpukariu. Šaltinis: LCVA, f., 391, ap. 2, b. 2173, l. 80. Prieiga per internetą: www.autc.lt

Daug dėmesio mokykloje kreipta ir į paslaugumo ugdymą, mokytasi suteikti reikiamą pagalbą žmonėms ir gyvūnams. Tarp mokinių buvo populiarus skautų būrelis. Oficialiai gimnazijoje veikė Raudonojo kryžiaus ratelis, archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad jame mokiniai mokėsi ne tik higienos, bet ir pirmosios bei būtinosios pagalbos žinių. Taip pat aktualizuota visuomeninė veikla. Įsteigta mokinių savišalpos draugija „Ognisko“ („Laužas“). Ji rengdavo mokinių labdaros vakarėlius, juose buvo koncertuojama, kartu su tėvų komitetu rengiamos loterijos. Pagrindinis draugijos tikslas – šelpti nepasiturinčius mokinius, o už surinkus pinigus apmokėti jų mokslą.

Gimnazijoje buvo kuriamas ir muziejus. 1938 m. jam priklausė 2000 senų knygų, parašytų ne tik lenkų bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei kitų autorių. Taip pat muziejus turėjo apie 1000 senų ir retų monetų, tašyto akmens ir bronzinių kirvukų – tai seniausi muziejaus eksponatai. Daug muziejaus eksponatų buvo susiję su 1863 m. sukilimu: nuotraukos, ginklai, drabužių dalys, labiausiai didžiuotasi iš tų laikų išlikusia vėliava, kurioje pavaizduoti erelis, vytis ir angelas. Į muziejaus fondus asmeninius eksponatus sunešdavo ir bajoriškos kilmės turinčios šeimos.

Gimnazijos likimas

Lenkų gimnazija uždaryta 1940 m., prasidėjus Lietuvos okupacijai. Nors mokykla savo oficialią veiklą užbaigė, galutinai nustojo egzistuoti 1941-ųjų vasarą, atsisveikinus su paskutiniaisiais mokiniais. 1940 m. rūmai perduoti Kauno IV valstybinei gimnazijai, kuri po karo tapo vidurine mokykla, o 1998 m. pavadinta S. Dariaus ir S. Girėno vardu. 1962 m. pastatytas priestatas Vytauto prospekto pusėje, o 1970 m. naujasis korpusas Miško gatvėje.

Tekstą parengė Medeinė Rainytė ir Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

K. Endriukaitytė, Buvusi lenkų Adomo Mickevičiaus vardo gimnazija. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

G. Jablonskytė, Kauno Lenkų Adomo Mickevičiaus gimnazija 1919–1940 metais. Bakalauro darbas.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2021 m.

Vilijampolė – žydų dvasinio gyvenimo centras

Augančiai žydų bendruomenei, XIX a. viduryje Kaunas tampa kultūrinio gyvenimo centru. Ypatingai pagarsėja Slabodkos priemiestis (taip anuomet vadinta Vilijampolė) dėl čia užgimusių religinio ugdymo tradicijų. Ties dabartinių Kernavės ir Vežėjų gatvių sankirta, senajame Vilijampolės beit midraše 1881 m. įkuriama aukščiausia religinė mokymo institucija – ješiva (hebrajų k. – sėdėjimas). Mokyklos pradininku laikomas Musar judėjimo atstovas rabinas Natanas Cvi Finkelis. Slabodkos ješiva pavadinama „Kneset Israel“ („Izraelio susirinkimas“) – Musar judėjimo įkūrėjo rabino Izraelio Salanterio vardu. Tiesa, ne visus žavėjo gan modernūs Musar švietimo metodai. Su laiku vidinės priešpriešos stiprėja ir 1897 m. ješiva skyla pusiau. Natanas Cvi Finkelis, kartu su bendraminčiais apleidžia senuosius pastatus ir palieka juos tradicinio mokymosi modelio šalininkams.

I-ojo pasaulinio karo metu, ješiva pasitraukia iš Lietuvos. Neramumams nepaliaujamai ridenantis per Europą, bendruomenė pasiekia Ukrainą. Ten veikia sudėtingomis nepriteklių, badmečio sąlygomis. 1921 m. ješiva grįžta į Vilijampolę. Tiesa, ješiva negauna aukštosios mokymo įstaigos statuso, tad atsiranda galimybė studentams gauti šaukimus altikti privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Dėl šios priežasties 1924 m. dalis rabinų ir vyresnių mokinių mažomis grupėmis persikelia į Hebroną – vėliau į Jeruzalę.

Vilijampolėje pasilikusi bendruomenės dalis išaugina ješivą į vieną didžiausių ir žymiausių mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mokiniai čia plūsta net iš Palestinos ar JAV. Manoma, jog piko metu mokykla galėjo ugdyti daugiau nei 500 mokinių. Bendruomenei plečiantis, atsiranda poreikis naujam, moderniam pastatui.

Vilijampolės rabinų seminarijos piešinys. Iš: „Vilijampolės rabinų seminarijos „Kneses Isroel“ rūmams statyti komiteto leidinys“, 1935 m. Nuotraukos šaltinis: epaveldas.lt

Monumentas geradarystei ir mylimai Torai

Ješiva statybų imtis savarankiškai negali – didžioji dalis turimų resursų skiriama studentų reikmėms. Tuomet iniciatyvos ėmėsi Slabodkos alumnų asociacija, įsikūrusi Niujorke. Lietuvos vyriausybei paskyrus nemažą sklypą Vilijampolėje, asociacija įsteigia pastato statybų fondą. Išplatinamas leidinys, kuriame paskelbiamas kreipimasis į pasaulinę žydų bendruomenę:

„Tegul visi dalyvauja kurdami sau vietą ir vardą Toros šventykloje „Knesset-Isroel“. Savo brangiausiųjų garbei galite įstatyti langą, duris, vietą prisėsti arba savąjį indėlį šiam šventam pastatui galite suteikti plytomis. Pastatykite neblėstantį monumentą geradarystei ir mylimai Torai.“

Pagal architekto Leono Rito projektą, naujasis kvadratinio plano, trijų aukštų mokomasis pastatas pradėtas statyti 1934-aisiais. Pagrindinis Panerių gatvės fasadas skaidomas smulkiais piliastrais, kurie užbaigiami kukliais kapiteliais, ir vainikuojami karnizu. Langai išdėstyti atsikartojančia metrine eile, kompozicija lakoniška – statiška, šiuo atveju diktuojama mokomosios pastato paskirties, kai interjere dėstomos tokio paties dydžio mokomosios patalpos. Šalia klasių numatyta ir didesnė salė renginiams. Panerių gatvės fasado simetriją sustiprina įtrauktas pagrindinis įėjimas, šis portalas padalintas smulkiomis, apvaliomis kolonomis. Santūriam, kubo formos pastato tūriui dinamiškumo suteikia kiemo fasade į šonus nežymiai išstumtos pusapvalės laiptinės, puikiai atspindinčios modernistinį architektūrinį laikmetį. Laiptinių sienose išsiskiria aiškios, vertikalios langų juostos, įstiklintos skaidriais blokeliais. Stogas, numanoma, buvo lėkštas, valminis.

Pagrindiniai statybų darbai užbaigiami, tačiau belikus įrengti patalpas – atslenka Antrasis pasaulinis karas. 1940-ųjų vasarą, Sovietų sąjungai okupavus šalį, statinys nacionalizuojamas – būsimieji dvasiniai bendruomenės lyderiai mokytis čia taip ir nesusirinks… Po metų, Lietuvoje įsitvirtina Nacistinės Vokietijos pajėgos, iškart po to įsteigiamos pirmosios vermachto komendantūros. Vilijampolėje įkūrus getą, durų taip ir neatvėrusioje ješivoje įsikuria bei įrengimo darbus užbaigia geto policija. Iki 1943 m. čia vyksta policijos orkestro koncertai. Ilgainiui getas paverčiamas koncentracijos stovykla. Amžiams nutyla muzika ir į gyvenimą nepakeliamomis sąlygomis besikabinusios bendruomenės balsai. Neišgyvena ir pastato autorius Leonas Ritas.

II-osios sovietų okupacijos metu, šeštojo dešimtmečio viduryje, Vilijampolės ješiva dar kartą keičia paskirtį ir yra rekonstruojama į siuvyklą, pastatomas ketvirtas aukštas. Šalimais išdygsta didžiulis siuvimo fabriko korpusas, kieme atsiranda pagalbiniai pastatai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pastatas privatizuojamas.

Vilijampolės rabinų seminarijos pastatas po gaisro. Antrojo pasaulinio karo metai? Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

***

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą rabinas Izaokas Šeras – Slabodkos ješivos įkūrėjo, Natano Cvi Finkelio žentas, kuriam laikui palieka Vilijampolę. Jis vyko į Šveicariją sveikatinimo procedūroms atlikti, tačiau negalėjo numanyti, jog taip išsigelbės nuo karo ir pražūties. 1947-aisiais, rabinas iškeliauja į Izraelį ir Bene Barako mieste atkuria Slabodkos ješivą, taip išsaugodamas jos vardą ir pratęsdamas šlovingą mokyklos istoriją.

Tomo Marcinkevičiaus tekstas

Šaltiniai: 

Vilijampolės ješiva Kaune. Žydų paveldas Lietuvoje.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos skyriaus fondas : Bjidiš1/935 „Vilijampolės rabinų seminarijos „Kneses Isroel“ rūmams statyti komiteto leidinys, 1935 m“, (Kaunas : S. Joselevičiaus sp.), 1 p.

Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006; Danutė petrauskaitė – „Muzika Kauno žydų gete“, 108 p.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Romantizuotas gimnazijos pastatas

Buvusi Kauno rusų gimnazija pastatyta 1925 m. už lėšas, surinktas iš tautinės bendruomenės ir gautas iš Lietuvos valstybės. Sklypas statybai buvo išskirtas nuo XIX a. vid. stačiatikiams skirtos Kauno senųjų kapinių dalies. Šią dalį išsinuomojo mokytojų draugija „Mokslas-Šviesa“. Pastatą suprojektavo A. Gordevičius.

Pastatas išsiskiria ne tik moderniais: erdvūs gerai apšviesti koridoriai, dideli langai, bet ir istorizmo dvasios persmelktais elementais su neorusiško stiliaus ornamentais – nedidelei, bet komfortabiliai mokyklai stengtasi suteikti romantinį atspalvį. Todėl pastatas laikomas vienu puošniausių pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio edukacinės paskirties pastatų.

Pastatas tarpukariu. Šaltinis: LCVA, f. 391, ap. 2, b. 2173, l. 51. Prieiga per internetą: Rusų gimnazija Kaune (dab. Kauno pedagogų kvalifikacijos centras). Architektūro sir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

Aleksandras Timinskis

Gimnazijos veikla, kaip liudija ir ant pastato pritvirtinta atminimo lenta, yra neatsiejama nuo jo steigėjo ir direktoriaus A. Timinskio indėlio. Tai iš Gudijos kilusi išsilavinusi ir visuomeniška asmenybė, daug nusipelniusi Lietuvos ir Rusijos kultūrai. Po Rusijoje įvykusio perversmo Kauno rusų bendruomenę papildė ne viena iš ten pasitraukusi šeima. Norinčių mokytis netrūko – mokyklą lankė ne tik rusų, bet ir žydų bei lietuvių šeimų, grįžusių iš Rusijos, atžalos.

Fasado projektas. Šaltinis: LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1158, l. 4. Prieiga per internetą: Rusų gimnazija Kaune (dab. Kauno pedagogų kvalifikacijos centras). Architektūro sir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Kauno Naujamiestis: Keliautojo žinynas. Kaunas, 2019 m.

N. Lukšionytė-Tolvaišienė, Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915). Kaunas, 2001 m.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Ekumeniškiausia Kauno vieta

Karmelitų kapinės (dab. Senosios miesto kapinės, o sovietmečiu – Ramybės parkas), iki 1940 m. buvo pati ekumeniškiausia (ekumeninis sąjūdis – judėjimas, siekiantis visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, bendravimo ir susivienijimo, kaip galutinio tikslo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė) Kauno miesto vieta. Darnioje kaimynystėje čia sugyveno kelių tikybų gyvieji ir mirusieji. Kapinės buvo suplanuotos 1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu. Kapinių teritorija buvo sudalinta į tris stambias dalis: pietinė – stačiatikių, vidurinioji (didžiausia) – katalikams, šiaurinė – evangelikams, o nuo jos atrėžtas kampas ir musulmonams. Sklypai buvo skirti laidojimui, bet čia nebuvo draudžiama ir statyti maldos namus.

Prisikėlimo (senosios) cerkvės išplėtimo projektas. Autorius architektas F. Vizbaras? XX a. 3 deš. Iš A. Stepanenko privačios kolekcijos. Šaltinis: www.obzor.lt

Moderni tradicinių Rusijos cerkvių interpretacija

Šalia Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedros stovinti nedidukė Prisikėlimo (Voskresenskaja) cerkvė – ankstyviausias mūrinis statinys kapinėse. Ji pastatyta pačiame stačiatikių kvartalo viduryje. Jos projektas buvo parengtas 1858 m. Sankt Peterburge. Senoji cerkvė palaipsniui apmirė ir ilgainiui tapo koplyčia. Iki tol ji turėjo katedros status, tačiau tegalėjo talpinti iki 200 tikinčiųjų, nors mieste buvo priskaičiuojama keli tūkstančiai stačiatikių bendruomenės narių. Tačiau naujos šventovės statybai parapijiečiams trūko lėšų, todėl prie jos statybos prisidėjo Lietuvos valstybė.

Prisikėlimo (senosios) cerkvės išplėtimo projektas. XX a. 3 deš. Iš A. Stepanenko privačios kolekcijos. Šaltinis: www.obzor.lt

Apskirtai, antrųjų maldos namų atsiradimas buvo tiesiogiai susijęs su Įgulos soboro perdavimu katalikams ir Lietuvos kariuomenei. Valstybė stačiatikių bendruomenei išmokėjo kompensaciją (75000 Lt). Apreiškimo (Blagoveščenskaja) cerkvė pastatyta bendromis parapijiečių, valstybės ir mecenatų (Sergėjaus Fanstilio) pastangomis. Čia buvo perkeltos ir ir soboro ikonostaso dalys. Naujosios cerkvės projektą parengė architektas A. Frykas, o ji pastatyta 1935 m. Architektūrine prasme ji įdomi tuo, kad čia pabandyta ne tiesiogiai sekti Rusijos cerkvių statybos tradicijomis, o jas savaip interpretuoti. Tiesa, projekto komisijos dėmesio buvo sulaukę du projektai: inžinieriaus P. Toročkovo ir E. Fryko, abu pripažinti vienas kitą papildančiais. Tačiau netikėtai greitai mirus P. Toročkovui, šį projektą pasiūlyta perimti E. Frykui. Sujungęs du projektus į vieną, architektas suprojektavo katedrą Vladimiro-Suzdalės stiliumi su penkiais kupolais. Pastate iškilmių metu galėjo sutilpti daugiau kaip 600 žmonių. Katedros šventinimo ceremonijoje sulaukta ne tik miesto burmistro, bet ir aukštų valstybės pareigūnų.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

N. Lukšionytė-Tolvaišienė, Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1840–1915). Kaunas, 2001 m.

Aleksandras Stepanenka, Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra: pradžių pradžia. Kauno diena, 2016-12-02.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Žymių žydų kultūros ir mokslo veikėjų mokykla

Tai antroji žydų gimnazija Kaune, veikusi Kaune iki okupacijos 1940 m. Joje dėstyta hebrajų kalba, o mokyklos pavadinimas kilo nuo 1920 m. ją įkūrusio žymaus žydų švietėjo, sionisto, hebrajų klasikinės filologijos tyrinėtojo Moišės Švabės. Mokykla buvo pastatyta Mokslams skleisti tarp žydų draugijos iniciatyva. 4-to deš. Kaune buvo šešios žydų gimnazijos, tačiau tik dvi iš jų – ši ir Žydų realinė gimnazija – turėjo tam pastatytus modernius pastatus. Tarp šią mokyklą baigusių žymių žmonių yra tokie pasaulinio garso kultūros atstovai kaip Leah Goldberg – žydų literatūros klasikė, viena žymiausių Izraelio kultūros veikėjų, besipuikuojanti ir ant Izraelio banknotų, o taip pat žymus filosofas Emanuelis Levinas. Šiame mieste jie žengė pirmuosius savo žingsnius, praleido jaunystę.

Didžiausias pastatas Nemuno krantinėje

Mokyklos projektą parengė statybos technikas G. Mazelis, prieš tai Kaune prisidėjęs projektuojant ir žydų draugijos „OZE“ namus. Naujoji gimnazija visapusiškai atitiko higienos ir pedagogikos reikalavimus: už mokyklos, atokiau nuo gatvės triukšmo ir dulkių, buvo įrengtas sporto aikštynas ir daržas, pastatas taip pat atitrauktas nuo gatvės, kad sukurtų saugią prieiga prie pastato, į pietus atgręžti dideli gimnazijos langai užtikrino gerą klasių apšvietimą natūralia dienos šviesa. Gimnazija savo laiku buvo didžiausias pastatas visoje Nemuno krantinėje, darniai įsiliejęs į aplinką ir savaip, nors ir funkciškai nesusijęs, papildęs upių miesto panoramą.

Šiandien pastate įsikūręs Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras savo istoriją skaičiuoja nuo 1944 m., kai buvusioje gimnazijoje veiklą pradėjo Kauno amatų mokykla Nr. 11. Laikui bėgant, mokyklos pavadinimai keitėsi, daugėjo ir profesinio mokymo programų.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015;

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Nuotraukų autorius S. Bansevičius, 2020 m.

Tai buvo moderniausia žydų gimnazija Lietuvoje, įkurta dar 1915 m. vokiečių okupacinėje kariuomenėje tarnavusio vyriausiojo rabino Rozenbako pastangomis. Šio, 1931 m. pastatyto pastato statybas dosniai rėmė JAV gyvenęs žydų filantropas Eduardas Čeisas. Projekto autorius arch. Boruchas Klingas. Šiuo metu pastate įsikūrusi J. Naujalio muzikos gimnazija.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.

Dvi Kauno miesto sesės

Kauno Evangelikų reformatų bažnyčia pradėta statyti 1937 m. pagal Karolio Reisono projektą. Tačiau šis bažnyčios projektas nebuvo pirmasis. Keletu metų anksčiau, reformatų bendruomenės maldos namams, numatytiems Ožeskienės gatvėje 41, projektą sukūrė Vaclovas Michnevičius. Architektas, kurdamas bažnyčią, vadovavosi neogotikos principais, tačiau, matyt, nugalėjo racionalumas bei taupumas, todėl buvo nutarta Evangelikų reformatų bažnyčios projektavimą patikėti Lietuvoje apsigyvenusiam latvių architektui K. Reisonui. Jis tuo metu ėjo Kauno miesto vyriausiojo inžinieriaus pareigas ir jau buvo suprojektavęs Kauno Prisikėlimo baziliką. Šis faktorius ir lėmė šių dviejų bažnyčių panašumą, dėl kurio jos buvo pramintos sesėmis.

Evangelikų Reformatų bažnyčios projektas. Architektas K. Reisonas. Nuotraukos šaltinis: „Kauno atvirukai 1918-1940“, Vilnius: Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka, 2001.

Evangelikų reformatų bažnyčia buvo pritaikyta prie sklypo ir jį supančios aplinkos. Ji kompaktiška, lakoniškų ir apibendrintų formų, tačiau tai nesumažina didingumo ir veržlumo įspūdžio, kurį suteikia masyvus bokštas su siaurais vertikaliais langais. Šventovės pagrindinei erdvei buvo skirtas antrasis aukštas. Šios erdvės prieigose esantis arkinis langas bažnyčiai suteikia puošnumo. Pamaldų vietą iš abiejų pusių supa daugybė vertikalių langų, per kuriuos besiveržianti šviesa erdvei suteikia jaukumo ir šilumos.

Baigiamieji statybos darbai apie 1947 m. Nuotraukos šaltinis: Kauno miesto savivaldybės archyvas.

Ši bažnyčia, pradėta statyti dar tarpukario Lietuvoje, turėjo tapti svarbiu Evangelikų reformatų bendruomenės simboliu, tačiau tam sutrukdė prasidėjusi Lietuvos okupacija. Naujojoje šventovėje taip ir neįvyko pamaldos. Okupacijos laikotarpiu, bažnyčia buvo paversta alaus ir tabako sandėliu. Vėliau ji tapo milicijos mokyklos sporto sale ir valgykla. Bažnyčioje rengti pamaldas buvo leista tik nuo 1992 m., tačiau ir tuomet ji dar nepriklausė Evangelikų reformatų bendruomenei – joje pamaldos vykdavo „svečio“ teisėmis. Tai truko iki 2019 m., kuomet oficialiai Evangelikų reformatų bažnyčios pastatas buvo perleistas šiai religinei bendruomenei. Netolimoje ateityje planuojama bažnyčios rekonstrukcija, tikėtina, grąžins pelnytą vieno iš šios gatvės simbolių grožį.

Tomos Valušytės tekstas

Šaltiniai: 

P. Tautvydas Laurinaitis, Evangelikų reformatų bažnyčia Kaune. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

„Seimas vienbalsiai pritarė Kauno reformatų bažnyčios grąžinimui“. Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios interneto svetainė. 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

E. Kniežausko („Kauno diena“), 2017 m. ir Ž. Rinkšelio, 2020 m. nuotraukos.

Visuomeniškas rūpestis bendruomenės sveikata

Pavadinimas OZÈ (išvertus iš rusų kalbos – opšestva zdravochranenija jevrejev) – tai žydų sveikatos apsaugos (sveikatingumo) draugijos trumpinys. Žydų gydytojų ir visuomenininkų iniciatyva, ši draugija buvo įkurta 1912 m. Sankt Peterburge. OZE gimė kaip pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – gerinti žydų sveikatą Rusijoje ir Rytų Europoje. Tuo metu žydai kentė persekiojimą, nepriteklių, prastai maitinosi, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, dėl  to radosi daug  ligų ir sveikatos problemų, kaip kad: džiova, tuberkuliozė, utėlės ir t.t. Draugijos nariai suprato, jog saugant ir stiprinant bendruomenės sveikatą, reikia aktyviai veikti sveikatinimo srityje, tačiau ne tik gerinant infrastruktūrą ir gydymo sąlygas: steigiant gydymo įstaigas, daug dėmesio skiriant kovai su užkrečiamosiomis ligomis, motinos ir vaiko sveikatai, žydų našlaičių fizinei reabilitacijai, tačiau ir atliekant bendrąjį visuomenės higienos ir sveikatingumo švietimą: buvo edukuojami nepasiturintys miestų ir kaimų gyventojai, raginama laikytis švaros, buvo skaitomos paskaitos, spausdinami ir dalinami įvairūs leidiniai. Ypatingai daug dėmesio buvo skiriama vaikų ir jaunimo sveikatinimui: kurtos vasaros sanatorijos, poilsio stovyklos, vykdyta labdara maisto produktais, kad vaikai mokyklose būtų pavalgę, prižiūrimi gydytojų. OZE veikla ypatingai suaktyvėjo po I Pasaulinio karo. Lietuvoje pirmasis centras įkurtas Vilniuje 1918 m. Po kelerių metų šios sveikatinimo įstaigos buvo atidarytos Kaune, Panevėžyje bei kituose miestuose.

Nežinomas autorius. Kauno žydų sveikatos apsaugos draugijos „OZE“ vaikų treniruotė. Iš dešinės – grupės vadovas L. Mirskij. VGŽIM f 2083, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, www.limis.lt ©

Sveikatingumo ir kultūros namai bendruomenei

Šie OZÈ sveikatingumo namai D. Poškos gatvėje buvo pastatyti 1926 m. Šio išskirtinės architektūros pastato projektas nebuvo originalus. Statybos technikas Grigorijus Mãzelis pasinaudojo vokiečių architektų Krečmerio ir Šragenheimo brėžiniais. Tas pats Mãzelis metais anksčiau Kaune suprojektavo ir Žydų banką. Pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje pastatytas pastatas, neturintis ryšio su vietinėmis architektūros tradicijomis, ne tik Senamiesčio, bet ir bendrame miesto kontekste atrodė išties originaliai. Aplink daugiausia nedideli mediniai namai, o čia – iš įvairių tūrių sukomponuotas modernistinis pastatas be dekoro ir dar ploščiu stogu!

Nežinomas autorius. Kauno žydų sveikatos apsaugos draugijos „OZE“ vaikai treniruotėje. Stovi grupės vadovas – L. Mirskij. VGŽIM f 2079, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, www.limis.lt ©

Išskirtinumo pastatui suteikia puscilindrio formos atviras prieangis su arkine išpjova, per kurią patenkame į pastatą. Arkų motyvai atsikartoja ir viršuje esančiuose languose, per kuriuos šviesa patenka į didžiąją salę. Prieš užeinant vidun galima pasigrožėti prieangio grindyse išklotomis korio formos metlacho plytelėmis. Įdomu tai, kad įprastai jos būdavo naudojamos viduje, tačiau, šiuo atveju, stogelis apsaugo plyteles nuo kritulių, todėl nepabijota pamėginti jų kloti ir išorėje. Plytelės ir šiandien geros būklės, puikiai išsilaikiusios.

Nežinomas autorius. Kauno žydų sveikatos apsaugos draugijos „OZE“ merginų treniruotė. Iš dešinės – grupės vadovas L. Mirskij. VGŽIM f 2082, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, www.limis.lt ©

Svarbiausia ir centrinė viso pastato patalpa viduje – gimnastikos salė. Kitos patalpos, išskyrus ambulatoriją, buvo pagalbinės, skirtos gimnastikos salės reikmėms. Gimnastika čia užsiiminėjo tiek vyrai, tiek moterys, tiek ir vaikai. Nuo 1928 m.  ši salė buvo pritaikyta ir kino filmų peržiūroms. Buvo rodomi filmai higienos ir švietimo temomis. Šioje salėje taip pat vyko bendruomenės susirinkimai, įvairūs kultūriniai renginiai, todėl nenuostabu, kad ši bendra erdvė kažkiek primena sinagogą. Istorinės nuotraukos liudija, kad dar vienu unikaliu to meto atributu Lietuvos kontekste tapo ir plokščio stogo išnaudojimas sporto užsiėmimas. Tarsi geriausiuose ikoniniuose modernizmo pavyzdžiuose, kur plokščias stogas tampa ne tik penktuoju pastato fasadu, bet ir vieta, kurioje galima treniruotis, šildytis tiesioginiuose saulės spinduliuose ar kitaip leisti laiką. Šiandien pastate įsikūręs sporto medicinos centras.

Tekstą parengė Eglė Rudzkytė

Šaltiniai: 

LRT laida „Stop juosta“. Maršrutas nr. 57 – Tautinių mažumų gyvenimas.

„OZE“ sveikatos namų pastatas. Kultūros vertybių registro byla. 

G. Volbikaitė, OZE draugijos Simono Frumkino sveikatos namai (D. Poškos g. 1). goda in kovne [asmeninis tinkliaraštis], 2019-08-11. 

M. Beizer, OZE. The Yivo Encyclopedia of Jews in Eastern Europe.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.