„Jei mūsų laikais tautos kultūringumas yra matuojamas higienos įmonių ir jos supratimo laipsniu, tai statomi fiziško auklėjimo rūmai geriausiai galės patarnauti šiai idėjai. (…) Fiziško auklėjimo rūmai, auklėdami sveikus tautos papročius, mokydami tobulinti fizišką patvarą ir sveikatą, turės praskinti mūsų plačioje visuomenėje naujus gyvenimo takus, (…) išsklaidyti  tamsius debesėlius iš mūsų sporto padangės ir turės būti ištikimu centru, kur galėtų susispiesti geriausias Lietuvos jaunimas ir atstatyti mūsų lietuvišką garbę.“

 

Fizinio auklėjimo rūmai, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Sportas, kurio nebuvo

Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje profesionalaus sporto nebuvo. Kadangi nebuvo sporto, nebuvo ir stadionų, baseinų ar kitų sporto propagavimui tinkamų vietų. O kad jau nebuvo nei sporto, nei aikštynų – vadinasi, nebuvo ir ko auklėti. Viena vertus, sportas nebuvo prioritetinė sritis, kurios pirmiausiai imamasi valstybės ir jos ūkio atstatymo sąlygomis. Kita vertus, negelbėjo ir plačiosios visuomenės nusiteikimas – Lietuva – žemdirbių kraštas, o sportas – veiklos stokojančiųjų laisvalaikio užsiėmimas.

Per trečiąjį dešimtmetį situacija pakito mažai. Valstybė sportu praktiškai nesirūpino. Jį kuravo Švietimo ministras, rėmė sporto entuziastai, gerbėjai ir mecenatai, tačiau tiesiogiai atsakingos institucijos taip ir neatsirado. Sportas išliko pavienių organizacijų – Lietuvos dviračių sąjungos, Lietuvos sporto lygos, Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos ir kitų draugijų reikalas. Jos ieškojo galimų rėmėjų, iš sportininkų rinko nario mokestį. Lūžis sporto gyvenime ir infrastruktūroje įvyko tik 1932 metais priėmus Kūno kultūros įstatymą. Sporto organizavimas ir rėmimas tapo valstybės rūpesčiu, o įkurti Kūno kultūros rūmai ėmėsi kuruoti Lietuvos sporto organizacijų ir klubų veiklą.

 

 Architektas V. Landsbergis-Žemkalnis su rangovu Ilgovskiu? ant statomų rūmų stogo, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Sporto pradininkai – išeiviai ir atvykėliai

Didžiulę įtaką sporto propagavimui padarė išeiviai iš Lietuvos, kurie grįžę į gimtinę apmokydavo ir vietinius sportininkus. Sportą jie stengėsi propaguoti bet kokiomis sąlygomis ir minimaliomis pajėgomis. Vienas žymiausių pionierių – garsusis lakūnas Steponas Darius. 1920 metais grįžęs į Lietuvą, kuris vos per septynerius Kaune praleistus metus, išpopuliarino net dešimt sporto šakų, įskaitant futbolą, boksą, tenisą, ledo ritulį, beisbolą. S. Darius tapo aktyviu sporto organizatoriumi: sportavo, žaidė krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, užsiiminėjo boksu, lengvąja atletika, taip pat teisėjavo varžybose.

Dar vienas sporto pradininkas – Steponas Garbačiauskas, atvyko iš Maskvos. Jo iniciatyva Vytauto parke buvo įrengta pirmoji teniso aikštelė, skirta diplomatinio korpuso nariams. Jo žmona Elena mokė Lietuvius žaisti tenisą. Istorikės Vilmos Akmenytės-Ruzgienės teigimu, vienais iš pirmųjų sporto mokytojais ir propaguotojais tapo Kaune rezidavusių užsienio valstybių pasiuntinybės ir jų atstovai. „Dar 1919–1920 metais, tik kuriantis pirmosioms oficialioms Lietuvos sporto organizacijoms, Žaliakalnyje jau vykdavo susitikimai tarp miesto ir pasiuntinybių komandų. Kiekvienas pasiuntinys sporto šaką rinkdavosi pagal rangą.“ Sportas visuomenėje masiškesniu reiškiniu tapo plečiantis jaunimo ir paramilitarinėms organizacijoms. Fizinio lavinimo reikšmę sustiprino ir nuo 1929 m. Lietuvos mokyklose įvestas karinis parengimas.

Ilgainiui sportui įsitvirtinti padėjo ir reikšmingi mecenatai bei kultūros veikėjai, savo pavyzdžiu populiarinę aktyvią ir sveiką gyvenseną. Pažymėtinas moterų sporto rėmėjos, operos solistės Vincės Jonuškaitės, ir aistringo sporto mylėtojo Kipro Petrausko indėlis. Pastarasis dalyvavo steigiant Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą, automobilių sporto klubą, aeroklubą. Mėgo žaisti šachmatais, biliardą, buvo žūklės ir medžioklės mėgėjas.

 

Fizinio auklėjimo rūmų salės skliauto statyba, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Plyni laukai ir moderniosios statybos

Ketvirtame dešimtmetyje valstybė jau rūpinosi beveik visomis piliečių gyvenimo sritimis. Imtasi institucionalizuoti ir sportą. Tai buvo susiję su įsigalinčiomis modernizmo idėjomis ir tautinio sąmoningumo žadinimu. To laikmečio mados kūnas yra tvirtas ir raumeningas, vikrus, įdegęs, modernus, sportiškas, energingas, suprantantis, kas yra sveika gyvensena. Artėjama prie kūno idealo, kurio esmė – kūno kultas ir sporto žaidimai.

1932 metais pagaliau įkuriami Kūno kultūros rūmai, turėję atlikti sporto centro ir kūno kultūros ugdymo funkcijas. Tiesa, fizinio fiziškojo auklėjimo rūmų pavidalo dar teko palaukti iki 1934-ųjų. Vieta jų statybai, pabrėžiant gryno oro svarbą sportuojančiam organizmui, pasirinkta neatsitiktinai: „arti centro ir sykiu toli nuo dulkių ir miesto triukšmo.“ (Landsbergis, V. Fiziško auklėjimo rūmai. In „Fiziškas auklėjimas“, 1931, nr. 2, p. 110). Rūmai įsikūrė Ąžuolyno pašonėje, greta S. Dariaus ir K. Bulotos iniciatyva ir lėšomis 1925 m. įkurto pirmojo Lietuvoje stadiono, kur iki tol ganyti miestiečių gyvuliai ir tyvuliavo pelkė (vėliau šios pievos nusavintos valstybės, o pelkė buvo nusausinta).

Įdomu tai, kad pirminiame pastato projekte svarbiausiu jo akcentu turėjo tapti itin modernus vidaus patalpų baseinas. Jų Lietuvoje iki tol nebuvo, o sportininkai treniruodavosi atviruose vandens telkiniuose. Numatytas ne tik baseino apšvietimas iš apačios (pro vandenį), bet ir galimybė įrengti vasarai atveriamą stiklinį stogą, kuris leistų saulės spinduliams ir grynam orui patekti į salę. Deja, ekonominė krizė lėmė, kad įgyvendintas paprastesnis ir pigesnis projektinis variantas. Atsisakyta ir paties baseino, kuris pristatytas tik praėjus ketvirčiui amžiaus nuo sumanymo pradžios – 1959 metais.

 

Fizinio auklėjimo rūmų salė, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Didžioji 1934 metais pastatyto pastato dalis teko salei, kuri perdengta įstiklintomis skliautinėmis gelžbetonio lubomis – raiškiausiam rūmų interjero elementui. Tokio tipo lubos tuo metu dar tebebuvo naujovė, pritaikyta ne tik šiuo atveju, bet taip pat „Romuvos“ kino teatre ir Šančių bažnyčioje.  Pasaulyje tokio tipo lubos pirmą kartą panaudotos 1928 m. Šoniniuose sparnuose įrengtos dvi mažesnės sporto salės. Centre sutelktos administracinės patalpos ir klasės. Šioje mokslo įstaigoje, turėjo būti ruošiami fizinio lavinimo pedagogai ir kariuomenės instruktoriai, organizuojamos įvairios, populiarinamojo pobūdžio, sporto srities paskaitos. Neaukšti, prie žemės prigludę rūmų korpusai, ir šiandien darniai susilieja su aplinkine Ąžuolyno ir Vytauto kalno gamta, spinduliuoja monumentalią ramybę ir architektūros harmoniją. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių – ir Lietuvos sporto universiteto Centriniai rūmai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2020 m. ir M. Plepio („Ekskursas“) nuotraukos, sukurtos ekskursijų ciklo „Ekskursas: tarpukaris“ metu, 2015 m.

„Kas bus Europos krepšinio nauji čempionai?“ Šis klausimas 1939 m. pavasarį sumirgėjo Lietuvos laikraščių antraštėse ir nerimu suspaudė širdis tūkstančiams sirgalių. Gegužės 21–28 d. jie būriais traukė į dažais kvepiančią Sporto halę, atidarytą Kauno Ąžuolyne Trečiųjų Europos vyrų krepšinio pirmenybių proga“ (Giedrė Jankevičiūtė, „Optimizmo architektūra Kauno fenomenas, 1918–1940“).

 

Pirmoji tokia Europoje

1937-ieji. Lietuva laimi Europos krepšinio čempionatą Rygoje, kurio metu taip pat paskelbta, jog po dviejų metų Europos krepšinio pirmenybės bus rengiamos Kaune. Euforiją greitai pakeitė rūpesčiai, kurių turėjo ne tik krepšinio rinktinė. Išvykdama iš viešbučio, pamiršusi namo pasiimti iškovotą Latvijos Prezidento įsteigtą prizą, ji privirė košės ne tik sau, bet ir diplomatiniam korpusui – vos per plauką pavyko išvengti diplomatinio skandalo. Rūpesčių turėjo ir būsimo čempionato organizatoriai – tam nebuvo reikiamos salės.

Apskritai, tuomet Europoje specialiai krepšiniui pritaikytų arenų, kuriose būtų galima ne tik žaisti, bet ir talpinti tūkstančius žiūrovų, nebuvo. 1935 m. Ženevoje surengtas I-asis Europos vyrų krepšinio čempionatas vyko Parodų salėje, II-asis čempionatas, 1937 m. vykęs Rygoje, surengtas buvusio fabriko patalpose. Lietuvos Kūno kultūros rūmų direktorius V. Augustauskas iškėlė idėją, jog Kaune galėtų būti pastatytas modernus sporto renginiams skirtas pastatas. Premjero V. Mirono vyriausybė pritarė iškeltai minčiai, supratusi šio tarptautinio sporto renginio svarbą Lietuvos įvaizdžiui Europoje. Prie Kūno kultūros rūmų prasidėjo įspūdingos statybos – tai buvo pirmoji salė Europoje pastatyta specialiai krepšiniui.

 

Gelžbetonio inžinierius su klausa

Per pusmetį pastatyta Kauno sporto halė pelnė šlovę ne tik Lietuvos sportui, bet ir pagrindiniam jos statytojui Anatolijui Rozenbliumui (1902–1973). Tačiau jaunystėje žymusis inžinierius domėjosi ne tik metalo ir gelžbetonio konstrukcijomis – turėdamas puikią klausą ir muzikinę atmintį, baigęs mokyklą, jis išvyko studijuoti fortepijono į Berlyno konservatoriją. Tačiau 1922 m. pasirinko technikos mokslus. 1927 m. gavęs gelžbetonio ir plieninių konstrukcijų inžinieriaus diplomą pradėjo dirbti savarankiškai. Vokietijoje sustiprėjus nacizmui, diplomuotas inžinierius grįžo į Lietuvą. A. Rozenbliumas atliko privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tuo pačiu projektuodamas ir įvairius karinės paskirties objektus. Greitai Anatolijus ėmė dirbti su garsiausiais to meto Lietuvos architektais. Karininkų ramovės, Šančių gimnazijos, Centrinio pašto, Medicinos fakulteto, Tyrimų laboratorijos ir daugelio kitų pastatų Lietuvoje atsiradimas kartu yra ir jo nuopelnas – architektų sukurtą rūbą dėvi jo projektuotos konstrukcijos.

Tačiau šlovę ir pripažinimą jam lėmė sporto halė. Nors pastato architektūrinė dalis buvo patikėta architektui S. Kudokui, tai buvo inžinerinis statinys, veikiau primenantis pramoninį angarą, o ne sporto salę. Iš čia kilo ir jos pavadinimas, reiškiantis vientisą didžiulę erdvę. Statybai pasirinkta 4 kniedytų arkų konstrukcija, kurią galima ir lengvai suprojektuoti, ir greitai pastatyti. Tarp arkų būta po du stoglangius, kuriais šviesa patekdavo į salę. Nepaisant to, techniškai pakankamai sudėtingo pastato statyba turėjo būti baigta per rekordiškai trumpą laiką – nepilną pusmetį, kurio pusę sudarė statybai mažiausiai palankus sezonas – žiema. Darbai prasidėjo 1938 m. gruodžio mėnesį ir vyko dieną naktį. Darbininkai pamatus betonavo spaudžiant –20 laipsnių šalčiui, jie buvo šildomi specialiais įrenginiais. Vėliau sekė plieninių arkų gamyba ir montavimas – tiek skylių gręžimą, tiek kniedyjimą atliekant rankiniu būdu. Statyba mobilizavo visus ne tik miesto, bet ir pakaunės šaltkalvius. Besibaigiant pavasariui, 1939 m. gegužę 13 tūkstančių vietų sporto halėje prasidėjo pirmosios treniruotės.

 

Pergalingi likimai

1939 m. gegužės 17 d. Kaune viešėjęs Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) generalinis sekretorius V. Džonsas pareiškė: „Sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje. Kuberteno (Pierre de Coubertin) salė Paryžiuje taip pat yra puiki, bet ji daugiau pritaikyta tenisui.“ 1939 m. Kaune, naujutėlaitėje Kauno sporto halėje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate lietuviai vėl tapo čempionais. Greitu laiku šioje halėje turėjo vykti ir II-asis Europos moterų krepšinio čempionatas (1938 m. Lietuvos moterų rinktinė Europos čempionate laimėjo sidabrą). Tačiau 1940 m. pavasarį turėjusios vykti krepšinio pirmenybės neįvyko dėl Europoje prasidėjusio karo. Antrojo pasaulinio karo metais atlaikęs šalia kritusių aviacinių bombų sprogimus, su laiku ne kartą kitęs, pastatas tapo ne vieno Lietuvos valstybingumo ir sporto istorijai reikšmingo įvykio dalimi. Šiandien jis vis dar stovi kaip nemarus paminklas ne tik Lietuvos sporto istorijai, bet ir jos kūrėjui.

Laimingo atsitiktinumo dėka, karą pragyveno ir jo kūrėjas. Kaip ir visa Kauno žydų bendruomenė, pirmosiosmis karo dienomis A. Rozenbliumas pateko į Kauno getą, iš kurio vėliau jam pavyko pabėgti. Jo šeimą priglaudė kolegos architekto Vlado Zubovo ir Danutės Čiurlionytės-Zubovienės, M. K. Čiurlionio dukros, šeima. Tačiau tai atskira, ne mažiau įdomi istorija. Po karo A. Rozenbliumas rado savyje jėgų likti gyventi Kaune. Jis pradėjo dėstyti Kauno politechnikos universitete, ėmėsi statybinių medžiagų mokslinių tyrimų, retsykiais projektuodavo. Vėliau persikėlė į Vilnių ir tapo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Specialiųjų konstrukcijų katedros vedėju. Prof. Anatolijus Rozenbliumas mirė 1973 m. gegužės 27 dieną Vilniuje, ten ir palaidotas.

 

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.