Pompastiškas neobaroko namas

Išskirtinės architektūros, itin dekoratyvus namas priskirtinas grupei 3 deš. laikotarpiu Kaune išdygusių gyvenamųjų namų. Visi jie pasižymi įmantria, laikmečiui būdinga puošyba. O tai, kad namą projektavęs architektas L. Ritas, vėliau, 4 deš. eigoje, suprojektavo ir gausybę modernių pastatų, atspindi iki tol vyravusį užsakovų skonį ir to meto madas. Net ir kaimynystėje stovintis I. Ir F. Chajetavičių namas, projektuotas to paties architekto ir pastatytas vos dviem metais vėliau, jau kur kas artimesnis funkcionalizmui.

Namo išskirtinumą kuria ir tai, kad, kaip teigiama Kauno architektūros gide, šio namo, kaip ir daugelio kitų 3–4 deš. Sandūroje statytų pastatų, architektūros neįmanoma įsprausti į vieno stiliaus rėmus. Namas tarsi pulsuoja pompastiškumu, nusagstytu neobarokinėmis ir istoristinėmis architektūros detalėmis: itin išraiškinga pastogė, kampą puošia įmantrus skydas (kartušas), dekoratyvi laiptinės lango juosta ir reprezentatyvus įėjimas.

 

A. ir S. Mejerovičių namas pokariu. Nuotraukos šaltinis: Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras.

 

Garbių žmonių namas

Deja, kol kas stinga žinių apie namo statytojus Mejerovičius. Yra užuominų apie A. Mejerovičiaus juvelyrinę parduotuvę Kaune, galbūt tai tas pats namo savininkas. Namo vidaus planas derintas prie jo gyventojų darbinės veiklos ir asmeninių poreikių – butuose viešosios zonos atskirtos nuo privačių. Didžiausi butai – penkių kambarių. Veikiausiai namo ir jo vietos patogumas lėmė, kad jis buvo paklausus pasiturinčių nuomininkų tarpe. Name gyveno žymus visuomenės veikėjas, Švietimo ministras, valstybės kontrolierius ir Seimo pirmininkas K. Šakenis, o XX a. pab. – žymus kunigas ir kolekcininkas R. Mikutavičius. Name taip pat buvo įsikūrę užsienio diplomatai: 1929–1935 m. veikė Argentinos atstovybė, o 1929–1940 m. – Prancūzijos konsulatas.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.

Vienas ankstyviausių ir stambiausių daugiabučių Kaune

Šiandien tai namas, pro kurį, turbūt, nepraeina nei viena, apie Kauno tarpukario architektūrą vedama ekskursija. Ir bene visos jų stengiasi parodyti ne mažiau nei visas šis namas įspūdingą jo kiemo fasadą. Namas statytas tuo pačiu metu kaip ir Lietuvos bankas, todėl abu pastatai atliepia istoristinėmis formomis „padabintą“ XX a. 3 deš. Kauno architektūrą.

Šioje gatvėje galima pamatyti dar vieną architekto suprojektuotą burmistro J. Vileišio gyvenamąjį namą. Tai mums leidžia ne tik pamatyti, bet ir palyginti du labai skirtingus to paties architekto kūrinius: vienas jų, suprojektuotas 1925 m., pasižymi įspūdinga klasikinių formų raiška, kitas, statytas 1930 m. – vakarietiško modernizmo estetika ir principais. Viena vertus, tai liudija architektų profesionalumą, galimybę prisitaikyti prie besikeičiančių estetinių ir stiliaus tendencijų. Kita vertus, pakankamai konservatyvų užsakovų ir plačiosios visuomenės skonį, pradėjusį keistis ketvirtojo dešimtmečio eigoje.

 

Tikėtina, kad šioje nuotraukoje užfiksuota A. Obuchovo baleto studija, besitreniruojanti banko tarnautojų namo salėje. Nuotraukos šaltinis: Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Bronius Kelbauskas. 

 

Namas įdomus dar ir tuo, kad buvo ne tik pritaikytas skirtingiems gyventojų poreikiams: suplanuoti 2–4 kambarių butai, bendrabučio tipo viengungių kambariai. Penktame namo aukšte buvo įrengta didelė salė ir terasa. Ją nuomavosi privati baleto studija, priklausiusi Kauno valstybės teatre dirbusiam rusų baleto solistui Anatolijui Obuchovui. Maža to, vienas ankstyviausių ir stambiausių gyvenamųjų daugiabučių namų Kaune turėjo ne tik išskirtines gyvenamąsias erdves, bet ir namui priskirtą didžiulę Žaliakalnio šlaito teritoriją, į kurią vedė didžiulis bromas.

Tekstą rengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

 

Ar jūs gyvenate šiame name? O gal žinote su juo susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Programos „Modernizmas ateičiai“ (Kaunas 2022) nuotraukos, 2018 m.

Tituluotas vienu gražiausių Kaune

Itin dekoratyvus namas priskirtinas grupei 3 deš. laikotarpiu Kaune išdygusių gyvenamųjų namų. Visi jie pasižymi įmantria, laikmečiui būdinga puošyba. O tai, kad namą projektavęs architektas L. Ritas, vėliau, 4 deš. eigoje, suprojektavo ir gausybę modernių pastatų, atspindi iki tol vyravusį užsakovų skonį ir to meto madas.

 

Tarpukario spaudos nuotrauka. „Diena“, 1929 m. liepos 28 d., Nr. 51. Šaltinis: KAVB Senųjų ir Retų spaudinių skyrius. Laikinosios sostinės architektai.

 

Nors namo statybų data liudija apie dešimtmetį, praėjusį nuo šalies nepriklausomybės, vis dėlto, tokį namą anuomet išmūryti galėjo toli gražu ne daugelis. Namo savininkai – sutuoktiniai Berelis (Borisas) ir Frida Šlapoberskiai. Berelis buvo vienas iš manufaktūros urmo sandėlio savininkų. Apie verslininko finansinius pajėgumus liudija ir jo aplinka – kolega Mozė Chaimsonas Maironio gatvėje 1930 m. pastatė vieną moderniausių ir aukščiausių gyvenamųjų namų.

 

Namo fasado brėžinys. Iš: KAA, f. 218, ap. 2, b. 813, l. 1 b. Šaltinis: Šaltinis: KAVB Senųjų ir Retų spaudinių skyrius. Laikinosios sostinės architektai.

 

Pagrindinėje namo laiptinėje buvo įrengtas liftas. Dalis pirmojo aukšto patalpų buvo numatytos ne tik kaip gyvenamasis plotas, bet ir kaip komercinės patalpos. Jas užėmė kirpykla, siuvykla ir dvi krautuvės. Šeimininkai gyveno trečiajame namo aukšte.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

 

Ar jūs gyvenate šiame name? O gal žinote su juo susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

A. Ustinavičienės (Kultūros vertybių registras) nuotraukos, 2013 m.

„Galima šį namą lyginti su senoviniu garvėžiu, galima ir su tarpukariu plaukiojusiais transatlantiniais laineriais. Tačiau aišku viena – nedidelėje Vaidilutės gatvelėje pasislėpęs namas vienareikšmiškai visais laikais žadino kauniečių vaizduotę.“

Antrojo statybų bumo metu, 1938 metais iškilęs namas tituluojamas vienu gražiausių tarpukario Kauno namų, o už tai mes galime dėkoti architektui Stasiui Kudokui. Vienas žymiausių laikinojoje sostinėje kūrusių architektų suprojektavo išraiškingos ir veržlios architektūros pastatą, išsiskiriantį ištįsusiais ir suapvalintų formų balkonais. Įdomu tai, kad architektas, taip pat sukūręs Kauno įgulos karininkų ramovės projektą, iš ten pasiskolino ir kai kuriuos dekoro elementus – panašų, priekinį namo fasadą puošiančių rozečių su gėlėmis motyvą, galimą sutikti ir Karininkų ramovės Prezidento kambario medinių lubų drožiniuose.

 

E. Šneiderio namas, 1938 m. Šaltinis: Kultūros vertybių registras, E. Šneiderio namo aprašas. Prieiga per internetą.

 

O ar žinojote, kad šiame name tarnaitės buvo pagerbos kaip reta? Joms skirti kambarėliai turėjo balkonėlius – o dar visai neseniai buvo išleistas nurodymas, kad naujai statomuose namuose tarnaičių kambariai turėtų bent langą! Negana to, čia nėra ūkinės laiptinės – tiek gyventojai, tiek aptarnaujantis personalas naudojosi viena bendra laiptine. Deja, apie pastato šeimininkus ir gyventojus žinome nedaug. Tik tiek, kad naujai pasistatytu būstu jo šeimininkai džiaugėsi neilgai. Remiantis Lietuvos žydų tremtinių sąrašu, namo savininkas Elijas, jo žmona Liuba ir 1938 metais gimusi jų dukrelė Ruta 1941 metais ištremti į Tomsko sritį. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių – ir šis namas.

Nerijaus Babrausko tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–1940. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

Lietuvos žydų tremtinių sąrašas

 

Ar jūs gyvenate šiame name? O gal žinote su juo susijusių istorijų ir turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2019 m. nuotraukos.

Ar žinojote, kad šio namo savininkui teko gerai pavargti, kad galėtų jį tokį aukštą pasistatyti?

Vienu iš turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių vadintas advokatas Kazimieras Škėma, nusprendęs statytis namą prestižinėje miesto vietoje, namo projektą kurti iš pradžių patikėjo architektui Klaudijui Dušauskui-Duž. Tačiau spėjama, kad savininkas po kurio laiko nuomonę pakeitęs ir projektą perėmė Bronius Elsbergas. Šiam dirbant buvo sugalvota kad reikia pridėti dar vieną aukštą – galbūt tai buvo viena iš priežasčių, keisti architektą? Tiesa, to meto Kaune 5 aukštų pastatas buvo didelė retenybė ir savivaldybėje strigo projekto patvirtinimas.

Galų gale pastačius namą, šis tapo vienu iš moderniojo Kauno veido simbolių ir šiuo metu yra vertinamas dėl modernizmo stiliaus elementų, tik šiam architektui būdingų detalių. Čia tarpukariu buvo įsikūrusios ir Švedijos, Čekoslovakijos pasiuntinybės – dabartinė V. Putvinskio gatvė net buvo praminta ambasadų gatve, nes šių čia buvo išties daug.

Beje, ar teko girdėti, kad kiek vėliau namo kieme atsiradęs pagalbinis pastatas buvo skirtas garažams, virš jų gyveno vairuotojai, o viršutiniame aukšte puikavosi oranžerija?

Teksto autorius Nerijus Babrauskas

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.

Šis daugiabutis visuomet išsiskyrė jam parinkta vieta ir savo raiškia architektūrine kalba. Namo kampinė padėtis lėmė tai, kad abu pastato fasadai yra vienodai reprezentatyvūs ir puošnūs, o jo pastogę papuošė išraiškingas art deco bruožų turintis bokštelis.

 

Išraiška ir prabanga – respektabiliems gyventojams

Šiandien 48-uoju numeriu pažymėtą namą 1929-aisiais pasistatė žymus to meto gydytojas terapeutas, politinis ir visuomenės veikėjas Pranas Gudavičius-Gudas (1876–1956). Daugiabutyje daug metų veikė jo vadovauta klinika, čia gyveno ir jis pats. Namą suprojektavo žymus 3-iojo dešimtmečio Kauno architektas E. Frykas. Išraiškinga architektūra pasižyminčiame prabangiame daugiabutyje buvo apsigyvenę ir daugiau reikšmingų visuomenės veikėjų: iki 1935 metų čia gyveno Latvijos diplomatas, karo atašė Lietuvoje Fricis Kociņš, o taip pat Švietimo ministras ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Vincas Čepinskis. 4-ajame dešimtmetyje name įsikūrė ir Kauno apskrities mokesčių inspekcija.

Po karo P. Gudavičiui pasitraukus į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten mirus, namas buvo nacionalizuotas, butai išdalyti. Pastatas visais laikais išsiskyrė ne tik jam parinkta vieta, bet ir prie jos derančia architektūrine kalba. Namo kampinė padėtis lėmė tai, kad abu jo veidai yra vienodai reprezentatyvūs ir puošnūs – fasaduose derinti įvairių formų langai, puošnūs balkonai, artistiškos kaukės ir geometriniai ornamentai. Tai vienas puošniausių savo laikotarpio liudininkų, pasiekusių mūsų dienas.

 

Atrasti kultūros klodai

Sužavėti, kaip patys teigia, ne tik galimybės keliauti laiku, bet ir po didžiuosius pasaulio metropolius – Niujorką, Paryžių, Berlyną, kuriuos primena Kauno architektūra, 2017 metais daugiau nei 100 kvadratinių metrų butą trečiajame namo aukšte įsigijo du jauni, į tarpukario paveldą nusprendę investuoti verslininkai. Neilgai trukus paaiškėjo, kad autentiškas ąžuolinis parketas, virtuvės ir vonios plytelės bei langų rankenėlės yra ne vieninteliai buvusios buto prabangos ir puošnumo liudytojai. Pradėjus buto restauraciją, buvo atidengta unikali sienų ornamentika, turinti art deco ir art nouveau stiliaus bruožų. Dar vienas įdomus radinys – kitoje plytelių pusėje rastas išspaustas gamintojo užrašas, kurį puikiai žinome ir šiandien – „Villeroy & Boch“. Tokiomis, kaip ir šiame bute išklotomis plytelėmis, puošiasi ir architektūros grando – Mies van der Rohe „Villa Tugendhat“, stovinti Brno mieste, Čekijoje.

Pasitelkus restauratorių bei architektūros tyrinėtojų žinias, buvo maksimaliai atkurta buto autentika, patalpų spalvos ir daugybė kitų smulkių interjero detalių. Privačia iniciatyva ir lėšomis atkurtas butas tapo įsimintinu gyvenimo nuotykiu ne tik naujiesiems jo šeimininkams, bet ir visai namo bendruomenei – 2017 m. pabaigoje, bendromis namo bendruomenės, miesto savivaldybės ir namo administratoriaus pastangomis bei sutarimu, baigti ir šios kultūros paveldo vertybės fasado tvarkymo darbai. Dar viena reikšminga paveldo išsaugojimo sėkmės istorija, kurioje susipina iniciatyvumas, miestietiška kultūra ir dėmesys praeičiai. Tai puiki dovana miestui, liudijanti jo klestėjimo laikotarpį.

Už surinktą ir pasidalintą informaciją dėkojame šio namo gyventojams Karoliui Baniui ir Petrui Gaidamavičiui!

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

Daugiau apie namo istoriją, gyventojus ir kaitą – Facebook: Gedimino 48

Interviu su buto šeimininkais: A. Treščina, Istorinius butus atkuriantys verslininkai: „Pradėjome mėgautis gyvenimu Kaune“, žurnalas „Moteris“, 2019`03.

 

Ar jūs gyvenate šiame name? O gal žinote su juo susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, Ž. Rinkšelio ir K. Banio nuotraukos, 2018–2020 m.

Daugiabučių statybos kooperatyvas „Butas“

Tarpukario Kaune tapo įprasta, kad didelių namų statyboms dažnai susiburdavo tos pačios profesijos atstovai. Čia jie ne tik apsigyvendavo su šeimomis, bet ir pritaikydavo būstą savo individualiai praktikai ar darbui. Taip iškilo ne vienas modernus daugiabutis. Ne išimtis ir šis. Lietuvos vyriausiojo tribunolo aukščiausio rango pareigūnai įkurė vieną pirmųjų daugiabučių statybos kooperatyvų, pavadinę jį paprastai – „Butas“. 1932 m., atokiau nuo miesto centro šurmulio (gatvė čia dar buvo tik tiesiama), teisininkų bendruomenė pasistatė namą, kuriame galėjo ne tik gyventi, bet ir dirbti – butų išplanavimas leido priimti klientus nedrumsčiant šeimos gyvenimo. Įdomu tai, kad šiame name įsikūrė ne tik pats jo architektas Jonas Kriščiukaitis, bet ir jo brolis Kazys, o taip pat ir kooperatyvo narys, žymus visuomenės veikėjas Antanas Kriščiukaitis (Aišbė) – rašytojas, teisėtyrininkas, pirmasis Vyriausiojo tribunolo pirmininkas, statybos inžinierių Jono ir Kazio Kriščiukaičių tėvas.

 

Kooperatinis daugiabutis „Butas“, 1932 m. M. Ivaškevičiaus nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Vytauto Didžiojo karo muziejus.

 

Kitas žymus šio namo gyventojas – Liudas Ciplijauskas. Ne tik teisininkas, ėjęs įvairias atsakingas valstybės tarnautojo pareigas, bet ir aktyvus visuomenininkas – dalyvavo įvairių draugijų veikloje, visuomeniniuose sąjudžiuose, buvo labdarys. Tarpukario Lietuvoje (1930–1936) buvo įgyvendinamas didžiausias labdaros projektas, trukęs 6 metus. Jo tikslas – surinkti milijoną litų unikaliam paminklui – nacionaliniam muziejui. Ne obeliskui, ne personalijai, o objektui, kuriuo galėtų naudotis ne viena lietuvių karta. Taip, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, buvo sumanytas pastatyti jo vardo Kultūros muziejus laikinojoje sostinėje Kaune, tarp labdarių – ir L. Ciplijausko pavardė.

 

Daugiabutis su „termometru“

Gelžbetoninei statybai tarpukariu esant dar visai naujai, šiuo būdu statomi pastatai neretai sulaukdavo visuomenės dėmesio – štai panašiu metu pradėjus kilti gelžbetoniniams „Pienocentro“ bendrovės rūmams, Laisvės alėjos praeiviai labai stebėjosi neįprastu vaizdu ir vadino tai „amerikoniška statyba“. Bendrovės „Butas“ namas taip pat išsiskyrė savo modernumu – tokie minimalistinių, švarių ir modernių formų namai laikinojoje sostinėje tebebuvo retenybė. Beje, ar žinojote, kaip lenkai vadina tokių modernistinių daugiabučių aukštus ir siaurus laiptinių langus? Ogi termometrais!

Nerijaus Babrausko ir Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

Paroda „Labdariai.lt tarpukario dailės ir kultūros istorijos bei mecenatystės skerspjūviai“. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2017–2020 m. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.

Modernios ir prabangios statybos etalonas

Per dvidešimt tarpurkario nepriklausomybės metų Kaune buvo pastatyta virš dešimties tūkstančių naujų pastatų. Kauno centre pradėjo dygti modernūs daugiaaukščiai gyvenamieji namai – laikinosios sostinės klestėjimo ženklas. Statomi namai turėjo atitikti naujus higienos ir statybų reikalavimus – daugiau šviesos kambariuose, neleidžiama statyti namų, kuriuose tarnaičių kambariai yra tamsūs ir be langų, o visuose keturių aukštų ir didesniuose pastatuose siūloma įrengti liftus. Verslininko J. Lapėno namas ne tik atititiko visuos šiuos reikalavimus, greitai po statybų jis tapo prabangos etalonu ir buvo pramintas vienu iš Kauno „dangorėžių“.

Centrinėje miesto dalyje iškilusio daugiabučio pirmas aukštas buvo skirtas parduotuvėms – jis išsiskiria dideliais vitrininiais langais. Kituose aukštuose buvo įrengta po du prabangius butus. 1933 m. kieme papildomai pastatyti „sandėliai, garažai ir kambariai šoferiams“. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. rugsėjo 9 kambarių butą (pritaikant patalpas buvo išgriauta kapitalinė siena, skyrusi du butus) su virtuve nuomojo Lenkijos pasiuntinybė, todėl namas tapo ir diplomatinės Kauno istorijos dalimi – šiandien tai liudija ant namo kabanti atminimo lenta. Viršutinis, šeštasis, aukštas buvo skirtas bendrosioms gyventojų reikmėms: čia įkurta salė su židiniu, pastogėje – sargo butas.

 

Namas apie 1955 m. A. Dumbliausko asmeninio archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

 

 

Savamokslis prekeivis iš Pasvalio rajono

Namas priklausė vyriausiajam bendrovės „Maistas“ –  didžiausios maisto produktų perdirbimo įmonės, turėjusios ir mėsos produktų eksporto monopolį šalyje – direktoriui, turtuoliui Jonui Lapėnui. Dar būdamas 13-kos, savamokslis „pardavėjas“ jau prekiavo Pumpėnų parduotuvėje. Nors ir nebaigė mokslų, tai jam nesutrukdė tapti garsiu ir veikliu žmogumi. Būdamas aktyviu Tautininkų sąjungos nariu, o nuo 1929 metų jos primininku, J. Lapėnas prisidėjo steigiant Lietuvių tautininkų fondą, skirtą teikti paskolas ir stipendijas gabiems, tačiau neturtingiems jaunuoliams. Energingas ekonomistas taip pat buvo „Lietuvos muilo“ ir „Lietūkio“ valdybų pirmininkas. Tarp verslininko domėjimosi sričių buvo ir spauda bei kultūra – jis buvo vienas iš knygų ir periodinės spaudos leidybos bendrovės „Pažanga“ ir „Vilkolakio“ teatro steigėjų.

1935 metais J. Lapėnas buvo apkaltintas finansiniais piknaudžiavimais „Maisto“ bendrovėje, jam iškelta byla. Verslininkas nuteistas 8 metams, bausmę atliekant Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Likimo paradoksas – kalėjimo pastatas buvo po jo paties gyvenamojo namo langais – abu abipus Kęstučio gatvės. Vėliau Apeliaciniai rūmai nuosprendį verslininkui panaikino, tačiau galutinio – išteisinamojo sprendimo – J. Lapėnas taip ir neišgirdo, mirė 1937 m.

Šiame name, be paties Jono Lapėno, Lenkijos pasiuntinių, taip pat gyveno Petras Kirlys – ilgiausiai žvalgyboje ir kontržvalgyboje dirbęs Lietuvos karininkas. Daugelį metų jis ėjo Žvalgybos tarnybos viršininkų pavaduotojo pareigas, o 1923–1930 m. po keletą mėnesių vadovavo Lietuvos žvalgybai. Pasak vieno iš Žvalgybos tarnybos viršininkų – K. Dulksnio – tai buvo gerą žvalgybininko nuojautą turėjęs pareigūnas. P. Kirlys minimas tarp geriausiai parengtų žvalgybos ir kontržvalgybos karininkų tarpukario Lietuvoje. Iš šių namų enkavedistai jį išsivežė mirčiai – 1941 m. Petras Kirlys buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

 

Namas 1986 m. A. Dumbliausko asmeninio archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

 

 

Romane aprašytas namas

Namas išsiskyrė prabanga, ją kurė kokybiškos apdailos medžiagos ir darbų kokybė. Name buvo įrengti net du liftai, tačiau iki mūsų dienų išliko tik vieno iš jų šachta. Išskirtinės architektūros pastatas ne veltui pateko ir į populiariosios literatūros puslapius – kaip viena pagrindinių veiksmo vietų, jis figūruoja garsiajame V. Sirijos Giros romane „Raudonmedžio rojus“:

„Linkolnas“ įvažiavo pro didžiulių namų vartus Kęstučio gatvėje ir įsuko į kiemą. Tenai stovėjo nedidelis dviaukštis namukas su garažu pirmajame aukšte.

– Tas namas – mūsų, – Kazys parodė galvos mostu didelio namo masyvą. Turbūt, penki aukštai, tingėjau suskaičiuoti. Pagaliau koks man skirtumas?“ (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, 1972 m.).

Sovietmečiu, nacionalizavus pastatą, jame įkurdintas Žemės ūkio akademijos bendrabutis, vėliau – mokslinių tyrimų institutas. Namo legenda gyva ir šiandien – iki šiol miestiečiai šį namą vadina būtent Lapėno vardu, jame ir vėl kuriasi jaunas verslas. 2019 metais baigto rekonstruoti pastato istoriją puoselėja ir jo šeimininkai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai: 

V. Petrulis, Jono ir Gedimino Lapėnų daugiabutis namas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2017 m. ir M. Plepio, 2019 m. nuotraukos.

Mozė Chaimsonas – manufaktūros (audinių) urmo sandėlio bendrasavininkas, nusprendęs kartu su broliu pasistatyti namą, kreipėsi į neseniai Romoje mokslus baigusį architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Pasirinkimas iš tiesų nenuvylė – 1930 metais miesto centre iškilo itin modernus daugiabutis, kuris tapo aukščiausiu Kauno gyvenamuoju pastatu. Architektas, kuriam priklauso ir „Pienocentro“ bendrovės rūmų projektas, šiame name išreiškė tuo metu dar nepaplitusį minimalizmą. Iš tiesų milžiniškas tiems laikams pastatas stebino praeivius kauniečius, netgi buvo pramintas „dangorėžiu“ – taip Kaune vadinti penkių aukštų ir aukštesni pastatai.

Pirmajame – penktajame aukštuose buvo įrengti prabangūs butai, tačiau spėkite, kas gyveno pusrūsyje ir mezonine? Ne, pačiame viršuje esantys ir dabar prestižiniais laikomi butai toli gražu nebuvo taip vertinami – pastato viršuje ir apačioje esančios patalpos buvo skirtos aptarnaujančiam personalui. Kaip tuomet buvo reikalaujama, aukštesnis, nei keturių aukštų pastatas paradinėje laiptinėje turėjo liftą, kurio teikiamais patogumais, deja, pasinaudoti nebegalima – įranga išmontuota pokariu. Už stiklinės sienelės besislepianti ūkinė laiptinė, deja, lifto niekada ir neturėjo – aukščiau esančių butų tarnaitėms sportuoti papildomai nereikėjo.

Daugiabutyje įsikūrė ne tik savininkai Chaimsonai – jie gyveno bute trečiajame aukšte – bet ir vienas žymiausių to meto dailininkų Mstislavas Dobužinskis. Jis nuomojosi nedidelį butą penktajame aukšte. Nors aukščiausiu šiandien vadintis šis namas ir nebegali, tačiau savo modernumu ir patogumu jį laisvai galima lyginti su šiuolaikiniais Kauno daugiabučiais – o jam jau tuoj 90 metų!

 

Nerijaus Babrausko tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Plastiškas, dekoratyvus ir išskirtinis

Judraus prospekto pašonėje esantis gyvenamasis namas ne veltui atkreipia daugelio, pro šalį keliaujančiųjų, dėmesį. Savo plastika ir dekoratyvumu jis išsiskiria iš kitų Kauno tarpukario modernizmo pastatų ir, apskritai, nėra labai būdingas pakankamai santūriai Lietuvos architektūros tradicijai. Maža to, dėka sąmoningų ir smalsių jo gyventojų, šiandien vis daugiau sužinome apie šio išskirtinio namo ne mažiau turtingą ir įdomią istoriją. Bet apie viską nuo pradžių.

Dar visai neseniai apie šį išraiškingą namą žinojome pakankamai mažai. Kad pastatytas jis 1928 metais, dviejų Lietuvos žydų verslininkų – Mozės Posvianskio ir Giršo Kliso užsakymu. Na dar ir tai, kad iki šiol Kaune sklando nei patvirtintas, nei paneigtas gandas, kad šio namo architektas, taip pat Kauno žydas – Jokūbas Peras – šio namo projektą „nusižiūrėjo“ nuo kito, užsienyje stovinčio pastato. Tačiau tuo vis labiau linkstama abejoti, nes vargu ar pakankamai universalias ir tarptautiškai plintančias architektūrines madas arba atskiras jų detales galima vadinti plagijatais. Taip pat, šis namas turi tiek panašumų su ekspresionizmo krypties Het Sieraad daugiafunkciniu mokyklos pastatu Amsterdame (architektas Arend Jan Westerman, 1921–1924 m.), kiek galėtume suskaičiuoti ir skirtumų.

 

Foto koliažo šaltinis: Wendingen Platform Voor De Amsterdamse School: Vytauto pr. 58, Kaunas, Litouwen. 

 

Šiaip ar taip, šiame kontekste verčiu galime pagrįstai pasididžiuoti – Kaune stovi unikalus, Amsterdamo mokyklos pavyzdys, turintis ir tarptautinio ekspresionizmo ar art deco architektūros bruožų. Ir to dar negana – dviveidžio namo gatvės ir kiemo fasadai skiriasi kaip diena ir naktis! Užėjus į kiemą, mes pamatytume tikrą Miami Beach arba Tel Avivo Baltojo miesto vertą fasadą. Tačiau šis namas įdomus ne tik išskirtiniais fasadais, bet ir ne mažiau intriguojančiomis jo gyventojų istorijomis.

 

Respektabilūs gyventojai ir prabangi buitis

Egzistuoja tradicija senuosius namus vadinti jų statytojų arba šeimininkų vardais. Deja, laikas ir istorinės negandos lėmė, jog pirmieji šeimininkai šiuose namuose iki karo spėjo pagyventi 5, retu atveju 10 metų, o nelikus senųjų šeimininkų, retas kuris namas miestiečių atmintyje išlaikė ir savo senąjį pavadinimą. Nesunku suvokti, kad tokius namus sau statytis galėjo leisti ne kiekvienas. Du jauni verslininkai M. Posvianskis ir G. Klisas nebuvo paprasti audinių fabriko savininkai. Tai buvo vieno iš tarpukariu užgimusios tekstilės pramonės flagamano, AB „Liteks“ bendrasavininkai. Tarpukariu aukso amžių pasiekusi tekstilės pramonė buvo ketvirtoji pagal apimtis pramonės šaka Lietuvoje. Ji buvo kuriama privačia iniciatyva, dalyvaujant JAV lietuviams ir vietiniams, daugiausia žydų tautybės pramoninkams.

 

Nuotraukoje namo savininkai ir statytojai – Mozė Posvianskis ir Giršas Klisas. Už nuotraukas dėkojame namo gyventojams!

 

Abu verslininkai apsigyveno greta – to paties namo antrame aukšte. Lyg nuoroda į namo savininkus ir jų veiklą tapo pastato įėjimą rėminančio balkono kolonų statulos: Merkurijus, simbolizuojantis prekybą ir Hefaistas (kalvis), simbolizuojantis pramonę. Šias statulas savininkai kasdien matydavo pro savo buto langus. Pirmuose trijuose prabangaus namo aukštuose buvo įrengta po du didelius butus, o ketvirtame aukšte – po tris mažesnius. Butuose buvo įrengti tarnaičių kambariai, gyveno kūrikas, pirmame aukšte vienas kambarys skirtas sargui, o palėpės patalpa – skalbyklai. Kaip įprastai, namo butai buvo nuomojami.

Namo modernumą ir prabangą liudijo ne tik išorė, bet ir vidaus įranga: rozetės, įrengtos ne vien kambariuose, bet ir lauke – balkone ir terasoje, šveicariški elektros jungikliai, vokiški radiatoriai, skambučiai tarnaitei iškviesti. Viename iš restauruojamų namo butų pašalinus vėlesnius dažų sluoksnius atsidengė brangių pigmentų spalvomis dažyti kambariai su paauksuotomis apvadų juostelėmis. Ir tai tik keli, mūsų dienas pasiekę to meto gyvenimo būdo ir kasdienybės liudininkai. Dabartinių namo gyventojų pastangomis archyve taip pat buvo rasti dokumentai, atskleidžiantis šio namo butų nuomos kainas, kurių metinė suma siekė apie 8000 litų (apie 700 litų per mėnesį). Palyginimui, trijų kambarių buto su virtuve kaina tuo metu priklausydavo nuo susitarimo, tačiau įprastai svyruodavo nuo 300 iki 450 litų per mėnesį. Taigi, šio namo gyventojų pajamos viršijo vidutinio kauniečio pajamas. Tarpukariu čia gyveno nemažai žinomų žmonių ir visuomenės veikėjų.

 

Nuotraukų šaltiniai: (kairėje) Wikipedia – Het Sieraad; (dešinėje) Ž. Rinkšelio nuotrauka, 2020 m.

 

Pirmieji čia atsikraustę žmonės buvo turtingi, aukštas pareigas užimantys žmonės. Be namo savininkų čia gyveno garsus Lietuvos mokslininkas Juozas Matulis su žmona, taip pat kino teatro direktorė Elena Mikševičienė, pervežimo bendrovės, vadovas Henochas Pumpianskis. Tai tik kelios dokumentuose išlikusios pavardės. Neseniai buvo patvirtinta ir tai, kad name gyveno garsiojo berniukų ir jaunuolių choro bei muzikos mokyklos „Ąžuoliukas“ įkūrėjo Hermano Perelšteino šeima.

 

Tragiški likimai ir optimistinė šiandiena

Tačiau prabanga ir gyvenimo ramybė šiame name klestėjo neilgai. Viską sujaukė prasidėjusi okupacija ir karas. Kaip ir daugelis kitų, šis namas mena tragišką jo gyventojų lemtį. Namo bendrasavininkis G. Klisas su šeima iš čia ištremtas į Sibirą, kiti perkelti į getą ar sušaudyti čia pat, kieme. Šiuos įvykius savo knygoje aprašė šiame name gyvenusio Arbrašos Virovičiaus dukterėčia Sara Ginaitė Rubinson – antinacinio pasipriešinimo Lietuvoje dalyvė ir partizanė, pokariu tapusi profesore ir rašytoja. Nepriklausomybės išvakarėse Sara išvyko gyventi į Kanadą ir parašė knygą, kurioje pasidalino savo asmeniniais pirmųjų karo dienų išgyvenimais ir prisiminimais.

 

Nuotraukų šaltiniai: (kairėje) Kaunieciams.lt; (dešinėje) Wendingen Platform Voor De Amsterdamse School: Vytauto pr. 58, Kaunas, Litouwen. 

 

Sovietinės okupacijos metais namas buvo nacionalizuotas. Pokariu prabangūs apartamentai paversti komunaliniais butais, kuriuose gyveno po kelias šeimas, besinaudojančias ta pačia buvusio buto virtuve ir vonios kambariu. Laikui bėgant, ne tik butai, bet ir menkai prižiūrimas namas buvo „nudėvėtas“. Tačiau pastaruoju metu jis išgyvena tikrą atgimimą. Dar 2017 metais bendro namo gyventojų ir Kauno kino biuro bendradarbiavimo dėka namas tapo milijonus peržiūrų sulaukusio JAV kabelinės televizijos milžinės HBO mini serialo „Černobylis“ filmavimo aikštele (režisierius Johan Renck). Seriale tai namas, kuriame gyvena jo pagrindinis herojus Valerijus Legasovas – tragiško likimo mokslininkas.

„Įskaitant derybų trukmę ir sutarčių derinimą, viskas truko apie tris mėnesius. Maždaug 20 dailininkų ir dekoratorių per mėnesį sukūrė tikrą vėlyvojo sovietmečio interjerą. Pats filmavimas truko keturias dienas ir tuo metu dirbo apie 180 žmonių. Erdvės aplink namą tiesiog dūzgė nuo neregėto žmonių skaičiaus: kieme tilpo dešimtys sunkvežimių, parkelyje prie namo išdygo palapinių miestelis, valgykla, poilsiavietė. Kiti kaimynų butai buvo naudojami įrangos laikymui, grimo atlikimui bei aktorių poilsiui. […] Šis procesas turėjo teigiamą naudą visai namo bendruomenei, nes vienu ar kitu atveju visi namo gyventojai buvo įtraukti ir filmavimas tapo mūsų kolektyvine patirtimi, bendru nuotykiu, suveikė kaip „team building’as“. Galbūt dėl šios priežasties pagaliau radome vieningą sutarimą restauruoti namo fasadus.“ Prisiminimais dalinasi vieno iš butų savininkas Karolis Banys. 

Pastaraisiais metais, miesto, namo gyventojų pastangomis ir lėšomis namas buvo atnaujintas. Gyventojų lėšomis skrupulingai restauruota namo laiptinė šiandien atrodo taip, kaip atrodė namo klestėjimo laikotarpiu. Beje, jei norite iš arčiau susipažinti su šio namo istorija, jo gyventojų patirtimis ir restauracijos praktika – tai galite nesunkiai padaryti apsilankę viename iš šio namo butų – tiesiog užsiregistruokite į ekskursiją, kuri jus nukels tiesiai į 1928-uosius!

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius: Lapas, 2015 m.

Facebook puslapis: Vytauto pr. 58

A. Treščina, „Istorinius butus atkuriantys verslininkai: „Pradėjome mėgautis gyvenimu Kaune“. Žurnalas „Moteris“, 2019 m. kovo mėn. 

Istorinius butus restauruojantys kauniečiai: „Tarpukaris yra Kauno identiteto dalis“. Portalas „Kalba Kaunas“.

Tarpukario apartamentų restauratoriai Karolis ir Petras įsileido „Černobylio“ kūrėjus: „Sunku patikėti, kad prie to prisidėjome“. Žmonės.lt, 2019-08-29. 

V. Inytė, „Sovietmečiu nugyventuose prabangiuose Kauno namuose šiandien jų gyventojai kuria tiesiog stebuklus“. lrytas.lt, 2020-06-24.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2017, K. Banio ir Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.