Tekstilės pramonė – modernizacijos ir naujovių fabrikai

Dar iki Pirmojo pasaulinio karo Kaunas susiformavo kaip nemažas pramonės centras su stambiais metalo apdirbimo fabrikais, iš esmės skirtais aptarnauti karinę tvirtovę. Tačiau nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos valstybė perorientavo pramonės pobūdį ir daugiausiai orientavosi į žemės ūkio išteklių modernizavimą, perdirbimą ir eksportą. Iki Pirmojo pasaulinio karo tekstilės pramonė Lietuvoje praktiškai neegzistavo, o visi audiniai buvo importuojami. Kaip ir kitų pramonės šakų atveju, atgavus nepriklausomybę ir stiprinant vietos ūkį, vis labiau siekta savomis pastangomis aprūpinti vietinę rinką ir mažinti importą.

 

Nuotraukos autorius Alfred Kuhlewindt. Atvirukas „Brolių Tilmansų vinių fabrikas Kaune“. Kauno IX forto muziejus; KDFM S 5231. www.limis.lt

 

Įdomus tekstilės pramonės kūrimosi aspektas yra tai, kad Lietuvoje ji buvo kuriama privačia iniciatyva, dalyvaujant JAV lietuviams ir vietiniams, daugiausia žydų tautybės pramonininkams. Negana to, tekstilės fabrikai tiek Europoje, tiek ir pačioje Lietuvoje nuo pat industrinės revoliucijos tapo reikšmingomis modernizacijos ir architektūros naujovių vietomis. Stambiausieji tekstilės fabrikai Lietuvoje pradėjo dygti trečio dešimtmečio antroje pusėje, daugiausia Kaune ir Klaipėdoje – tai tekstilės pramonės aukso amžius Lietuvoje. Svarbu paminėti ir tai, kad pradedant verslą neskubėta statyti naujų pastatų ir pirkti naujos įrangos. Buvo įsigijama panaudota įranga, kurią išdėstydavo išsinuomotuose nebenaudojamuose gamybiniuose pastatuose. Tuo pačiu principu kūrėsi ir „Kauno audiniai“.

 

„Kauno audinių“ fabriko vidus prieš rekonstrukciją. Šaltinis: Kauno audiniai, 1930–1935. – Kaunas : [s.n.], 1936, p. 14. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka. 

 

Darni integracija architektūroje

Šilko audinių fabrikas „Kauno audiniai“ 1930 m. įsikūrė buvusiuose brolių Tilmansų metalo fabrikų korpusuose. Griunvaldo, Gedimino ir Karmelitų gatvėmis apribotoje teritorijoje dar XIX a. antroje pusėje susiformavo pramonės rajonas. Vieta buvo mažai urbanizuota ir patogi – šalia Nemunas, geležinkelis. „Kauno audinių“ fabriko įkūrėju buvo latvis Robertas Hirschas, gimtinėje vadintas Šilko karaliumi. Iki mūsų dienų išlikę ir šiandien matomi ilgi ir balti fabriko korpusai – tai 1938 m. įgyvendinto kapitalinio remonto pasekmė. 1929 m. „Kauno audiniai“ įsikūrė viduramžių vokiečių miestų ir pilių architektūrą primenančiuose raudonplyčiuose pastatuose, tačiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje smarkiai išaugusį fabriką teko praplėsti.

 

„Kauno audinių“ fabriko vidus. Šaltinis: Kauno audiniai, 1930–1935. – Kaunas : [s.n.], 1936, p. 18. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka. 

 

Rekonstrukcijos projektą parengė inžinierius Nikolajus Mačiulskis. Tai puikus ano meto darnios architektūrinės integracijos pavyzdys. Projektuodamas pastatą, inžinierius sumaniai išnaudojo esamą L raidės plano pastato korpusą, jį padidino vienu aukštu, tačiau vidinė konstrukcinė sistema, langų ritmas pakeisti nebuvo. Metalines XIX a. antroje pusėje sustatytas sijas ir kolonas iki šiol galime pamatyti gyvai. Raudonų plytų mūrą išorėje pakeitė baltas tinkas, pastato horizontalumą pabrėžė langų ritmas, juostos ir plokščias stogas. Pastato kampas paryškintas vertikaliu laiptinės bloku. Kaip ir daugeliu atveju tarpukariu, „Kauno audinių“ modernaus fabriko atvaizdas ne tik suvoktas, bet ir aktyviai naudotas kaip paties fabriko reklama.

 

Reklaminis „Kauno audinių“ plakatas. Šaltinis: Naujoji spaktyva. – 1939, Nr. 2. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Viena iš tekstilės pramonės sėkmingos veiklos priežasčių buvo įmonių savininkų rūpestis savais darbininkais ir bendruoju gerbūviu. Fabrikų darbininkams buvo įrengiami poilsio namai, steigti būreliai darbininkų vaikams, fabrikai rėmė teatrą, sportininkų komandas, dailininkus, o dalį pelno skirdavo reklamai. „Kauno audiniai“ taip pat pasižymėjo ypatingu dėmesiu estetikai ir madai – fabriko languose buvo eksponuojami šilkinių medžiagų pavyzdžiai, o fabriko sienos papuoštos dailės kūriniais.

 

„Kauno audinių“ fabriko atvaizdas. Šaltinis: Kaunas. – Praha: Europos miestų statyba ir tautų ūkis, 1938, p. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Ne tik tarpukariu, bet ir pokariu sėkmingai veikusi įmonė ėmė gesti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ji buvo privatizuota, o 2005 m. likviduota. 2007 m. veiklos nebevykdančio fabriko teritorijoje pastatytas daugiau kaip 78000 kvadratinių metrų ploto prekybos ir pramogų centras „Akropolis“. Naujasis komercinis gigantas savyje iki šiol talpina ne tik naujus, bet ir istorinius brolių Tilmansų, „Litekso“ ir „Kauno audinių“ fabrikų pastatus. Šiandien juose įsikūrusios komercinės patalpos ir pramogų erdvės.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

M. Drėmaitė, „Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1920–1940“. Vilnius, 2016 m.

Laikinosios sostinės tekstilės pramonė. Kauno apskrities viešosios bibliotekos teminė leidinių paroda.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

„Kuklus“ bendrovės „rūmas“

Iš pažiūros, vieno stambiausių kooperatyvų Lietuvoje, turėjusio labai didelę reikšmę nepriklausomos Lietuvos ekonomikai biuras tuometinėje sostinėje, atrodo kiek kuklokai. Ypač lyginant jį su „Pažangos“ arba „Pienocentro“ bendrovių biurais Laisvės alėjoje. Vis dėlto, „rūmai“ laikyti tikra Vytauto prospekto puošmena:

„Kiekvienas atvažiavęs į Kauną ir beeidamas Vytauto prospektu, mato stūksančius didžius rūmus su gana kukliu parašu „Lietūkis“. Gal dažnai į tai neatkreipia dėmesio ir nepastebėjęs praeina, nežinodamas, kad tie rūmai talpina centrą didžiulės Lietuvos kooperatinės organizacijos. Lietuvos Žemės Ūkio Kooperatyvų Sąjunga, sutrumpintai vadinama Lietūkiu, šiandien savo veikimu ir teikiamu žmonėms ir valstybei patarnavimu pasidarė tiek plačiai žinoma ir svarbi, kad dabar tikrai nėra nė vieno Lietuvos ūkininko, kuris šiokiu ar tokiu būdu nebūtų dalyvavęs Lietūkio organizacijose ar nepasinaudojęs jo patarnavimu.“ „Lietuvos aidas“, 1936 06 27.

„Lietūkis“ buvo koopertayvų centras, jungiąs pusantro šimto prekybinių kooperatyvų, kuriuose dalyvavo apie 25000 narių. ,Sąjunga buvo įsteigta 1923m. ir veikė iki pat Lietuvos okupacijos ir likvidacijos 1940 m. „Lietūkis“ daug prisidėjo eksportuodamas ūkininkų gaminius, parūpindamas koopertatyvams, o per juos ir vartotojams, užsieninių ir vietinių prekių. Prekybinių kooperatyvų sąjunga pradėjo veiklą su 2,6 mln. litų apyvarta ir išvystė iki 139 mln. litų 1939 metais. „Lietūkis“ turėjo 23 stambių prekių sandėlius-skyrius, per kuriuos aprūpindavo aplink juos esamus kooperatyvus, krautuves, elevatorius ir malūnus. Grūdų supirktuvės veikė visame krašte. Ši organizacija rūpinosi kiaušinių, sviesto, linų, sėmenų, grūdų eksportu. Importavo mineralines trąšas, druską, žemės ūkio mašinas, cementą, naftą, cukrų, geležį, plataus vartojimo prekes.

 

Jokūbas Skrinskis; Fotonuotrauka iš J. Skrinsko albumo „Kaunas“. „Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“, įsteigta 1923 m.“; KMM KMM GEK  10837/41; Kauno miesto muziejus; www.limis.lt

 

Latvių kilmės Kauno projektuotojas

Reprezentacinį organizacijos pastatą Kaune suprojektavo latvių kilmės architektas Karolis Reisonas, 1920 m. atvykęs į Lietuvą ir dirbęs įvairiuose miestuose. 1930-aisiais, vos pradėjęs dirbti Kaune, K. Reisonas parengė „Lietūkio“ rūmų projektą. Tai administracinis organizacijos pastatas, kurio pagrindiniame fasade ryški Šiaulių periodui būdinga eklektika: plano simetrija, arkiniai langai, dekoratyvinës detalės. Pastato architektūra galėtų būti apibūdinama kaip modernizuotas istorizmas. Tiesa, kiemo fasadas kur kas modernesnis nei reprezentatyvusis gatvės „veidas“. Šiame pastate buvo taip pat buvo komercinis pirmasis aukštas ir butai, kurių viename apsigyveno ir pats architektas. K. Reisonas buvo ir Žemės ūkio rūmų Kaune statybos skyriaus vedėjas bei Žemės ūkio ministerijos statybos reikalų konsultantas, todėl daug prisidėjo ne tik prie bažnytinių, bet ir prie tokių „žemiškų“ pastatų statybos ir projektavimo kaip: Žėmės bankas, Žemės ūkio rūmai, „Lietūkio“ sandėliai. Išleido pirmuosius lietuviškos statybos vadovėlius „Žemės ūkio statyba“ ir „Molio“ statyba.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

M. Baužienė, Architektas Karolis Reisonas. Didžiausio Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklo autorius. In „Žemaičių žemė“/Architektūra, 2007/4.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Ekumeniškiausia Kauno vieta

Karmelitų kapinės (dab. Senosios miesto kapinės, o sovietmečiu – Ramybės parkas), iki 1940 m. buvo pati ekumeniškiausia (ekumeninis sąjūdis – judėjimas, siekiantis visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, bendravimo ir susivienijimo, kaip galutinio tikslo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė) Kauno miesto vieta. Darnioje kaimynystėje čia sugyveno kelių tikybų gyvieji ir mirusieji. Kapinės buvo suplanuotos 1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu. Kapinių teritorija buvo sudalinta į tris stambias dalis: pietinė – stačiatikių, vidurinioji (didžiausia) – katalikams, šiaurinė – evangelikams, o nuo jos atrėžtas kampas ir musulmonams. Sklypai buvo skirti laidojimui, bet čia nebuvo draudžiama ir statyti maldos namus.

 

Prisikėlimo (senosios) cerkvės išplėtimo projektas. Autorius architektas F. Vizbaras? XX a. 3 deš. Iš A. Stepanenko privačios kolekcijos. Šaltinis: www.obzor.lt

 

Moderni tradicinių Rusijos cerkvių interpretacija

Šalia Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedros stovinti nedidukė Prisikėlimo (Voskresenskaja) cerkvė – ankstyviausias mūrinis statinys kapinėse. Ji pastatyta pačiame stačiatikių kvartalo viduryje. Jos projektas buvo parengtas 1858 m. Sankt Peterburge. Senoji cerkvė palaipsniui apmirė ir ilgainiui tapo koplyčia. Iki tol ji turėjo katedros status, tačiau tegalėjo talpinti iki 200 tikinčiųjų, nors mieste buvo priskaičiuojama keli tūkstančiai stačiatikių bendruomenės narių. Tačiau naujos šventovės statybai parapijiečiams trūko lėšų, todėl prie jos statybos prisidėjo Lietuvos valstybė.

 

Prisikėlimo (senosios) cerkvės išplėtimo projektas. XX a. 3 deš. Iš A. Stepanenko privačios kolekcijos. Šaltinis: www.obzor.lt

 

Apskirtai, antrųjų maldos namų atsiradimas buvo tiesiogiai susijęs su Įgulos soboro perdavimu katalikams ir Lietuvos kariuomenei. Valstybė stačiatikių bendruomenei išmokėjo kompensaciją (75000 Lt). Apreiškimo (Blagoveščenskaja) cerkvė pastatyta bendromis parapijiečių, valstybės ir mecenatų (Sergėjaus Fanstilio) pastangomis. Čia buvo perkeltos ir ir soboro ikonostaso dalys. Naujosios cerkvės projektą parengė architektas A. Frykas, o ji pastatyta 1935 m. Architektūrine prasme ji įdomi tuo, kad čia pabandyta ne tiesiogiai sekti Rusijos cerkvių statybos tradicijomis, o jas savaip interpretuoti. Tiesa, projekto komisijos dėmesio buvo sulaukę du projektai: inžinieriaus P. Toročkovo ir E. Fryko, abu pripažinti vienas kitą papildančiais. Tačiau netikėtai greitai mirus P. Toročkovui, šį projektą pasiūlyta perimti E. Frykui. Sujungęs du projektus į vieną, architektas suprojektavo katedrą Vladimiro-Suzdalės stiliumi su penkiais kupolais. Pastate iškilmių metu galėjo sutilpti daugiau kaip 600 žmonių. Katedros šventinimo ceremonijoje sulaukta ne tik miesto burmistro, bet ir aukštų valstybės pareigūnų.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

N. Lukšionytė-Tolvaišienė, Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1840–1915). Kaunas, 2001 m.

Aleksandras Stepanenka, Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra: pradžių pradžia. Kauno diena, 2016-12-02.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

„Man, atvykusiam iš Vilniaus, Kaunas padarė labai savotišką įspūdį. Keisti arklių traukiami tramvajai, vadinami konkėmis; šūkaują ir vilioją klientus vežikai plačioje stoties aikštėje; mediniai aplūžę namai abipus gatvės, kuria važiavome į miestą. (Vėliau toji gatvė pasikeitė – šalia aplūžusių namų, gal kiek padažytų ir paremontuotų, išaugo gražūs triaukščiai namai; kampinis, arčiausiai stoties, išdygo bene keturių aukštų, apačioje – restoranas, o viršuje – bordelis, žinoma, neoficialus.“ Vytautas Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“.

 

Viešbutis „Locarno“, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

 

Modernistiniai Kauno vartai

Modernistiniais Kauno miesto vartais dažnai tituluojama gatvių sankryžą priešais Geležinkelio stotį įrėmina du architektūriškai išraiškingi, tačiau, deja, šiandien apleisti pastatai. Vienas jų – buvęs „Locarno“, vėliau „Lozanos“ viešbučio pastatas. 1930 m. sklypą nusipirko Amerikos lietuvis Kazimieras (Kazys) Pocius, pateikęs prašymą statyti trijų aukštų namą. Projekto autorius – inžinierius Aleksandras Gordevičius. Suapvalintas šio pastato kampas ir horizontalio braukos, būdingos amerikietiškai streamline architektūros estetikai, žymį Vytauto prospekto, o kartu ir Kauno Naujamiesčio pradžią. Vos tik išdygęs, pastatas iškart tapo vienos iš pagrindinių miesto gatvių veidą keičiančia puošmena, įsirašiusia ir į populiarųjį rašytojo V. Sirijos Giros romaną.

 

Viešbutis „Lozana“ antrojo pasaulinio karo metais. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

 

Prastos reputacijos viešbutis

Iš čia pat darosi aišku, kad viešbutis gero vardo neturėjo, tačiau įvairaus plauko prašaliečius ir keliautojus traukė ne tik galimybė apsistoti šalia stoties esančiame viešbutyje, ar apsilankyti bordelyje. Miestiečių tarpe populiarus buvo ir viešbučio apačioje veikęs restoranas. Tiek viešbučio, tiek restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslą perėmė Kazimiero brolis Stasys Pocius. Ne tik išvaizdą, bet ir pavadinimą pakeitusiame viešbučio „Lozana“ restorane grojo Jurgio Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras (iš Vilniaus atsikraustę Stupeliai giminiavosi su Hofmekleriais; visi gausios šeimos nariai buvo muzikai). Lankytojų laukė smagios pramoginės programos, „Lozanoje“ galėjai pasižiūrėti dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir persirengimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas, tegu ir primityvių, bet aštrių Juozo Biržinio kupletų.“

 

Viešbutis „Lozana“ antrojo pasaulinio karo metais. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

 

Likimas

Paskutiniųjų pokyčių pastatas sulaukė 1938 m. – pastatas pailgėjo iki sklypo gale esančio įvažiavimo į kiemą, o toje vietoje stovėjęs senas medinis namas buvo nugriautas. Šį kartą projektą parengė ir techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius Grigorijus Gumeniukas. Naujame fasade tęsėsi karnizų ir pirmo aukšto apdailos horizontalės, padidėjo atstumai tarp langų, o centre buvo padaryta „modernistinė“ laiptinės vertikalė. Čia buvo numatyta įrengti vieną butą ir keturis papildomus viešbučio kambarius; pirmame aukšte buvo išgriauta senojo namo sieną restorano salei padidinti.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

M. Oniščik, „Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kazio Pociaus namas (buvęs „Lozanos“ viešbutis, Vytauto pr. 2 / M. K. Čiurlionio g. 21). Tinkliaraštis „Marijos tekstai, 2020 m.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Pirmų kartų kino teatras

Tai pirmasis specialiai kino teatrui pastatytas pastatas Kaune. Ir nors prieš tai kinas Kaune nebuvo jokia naujiena, nuo 1907 iki 1926 m. mieste kinas buvo rodomas ne specialiai kino teatrams statytuose, bet tik jiems pritaikytuose pastatuose, dažniausiai įvairiose salėse. Dažnu atveju, jos neatitikdavo net elementarių kino teatras keliamų reikalavimų: nebuvo gerai vėdinami, neatitiko higienos, priešgaisrinės saugos reikalavimų. Todėl Laisvės alėjoje pastatytas kino teatras „Odeon“ laikytinas ne tik pirmuoju, bet ir tuo metu moderniausiu Kaune. „Odeone“ taip pat buvo demonstruojamas pirmasis garsinis filmas. Kino teatre grojo pirmasis simfoninis orkestras, vadovaujamas Izaoko Vildmano-Zaidmano. 1936 m. čia pademonstruotas ir pirmasis 3D filmas, kompanijos Metro Goldwyn Mayer trijų matavimų filmas „Audioscopiks“.

 

Kino teatro vidaus salės dekoras. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka.

 

Laiko pokyčiai

Duris kinui ir žiūrovams pastatas atvėrė 1926 m. Kino teatras buvo jaukus ir patogus, todėl greitai tapo mėgiama laisvalaikio vieta. Tačiau vien laikotarpiu nuo statybų pabaigos iki karo, pastatas buvo rekonstruotas net du kartus: 1936 ir 1939-aisi metais. Tam įtakos turėjo įvairios priežastys: nusidėvėjimas, materialiniai sunkumai, o taip pat statybų brokas. Po 1936-ųjų metų rekonstrukcijos pakeistas ir kino teatro vardas – jis pavadinamas „Glorija“. Kino teatras sėkmingai veikė ir pokariu. Jam suteiktas „Baltijos“, vėliau – „Pionieriaus“ vardas. 1960 m. pastate įsikūrė Lėlių teatras, čia veikiantis iki šiol.

Tiesa, kuriant kultūringesnę teatro atmosferą su „kokybiškais divertismentais“, regis, koją kišo materialiniai trūkumai. Antai 1931 m. teatro patalpų apžiūros išvados optimizmu nedvelkia: „Laukiamajame kambaryje ventiliatorius suiręs, neveikia. Elektros skirstomoji dėžė neužrakinta. Kiemas prie atsargos išėjimų neapšviestas, nors lempa yra. Įėjimo durų rankenos išsiplaikę, juda. Kino apleistas, senai remontuotas“

 

Kino teatro vidaus salės dekoras. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka.

 

Architektūrine prasme pastatas taip pat išsiskyrė iš kitų Laisvės alėjos kino teatrų. Jis santūrus, neapkrautas dekoru, o jo architektūrinę raišką kuria skirtingų turių ir langų angų žaismas. Tiesa, tai nebuvo pirminis užmanymas, nes išlikę projektiniai brėžiniai liudija apie pastanagas taikyti į kur kas puošnesnę, klasikinių formų architektūrinę kalbą, kurią, matyt, apribojo biudžetas.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Virtuali Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus paroda „Kauno tarpukario kino teatrai“, 2020 m.

Virtuali Kauno apskrities viešosios bibliotekos paroda „Kino teatrai Kaune 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida (I dalis)“, 2019 m. 

Ž. Rinkšelis, „Metropolitain“ kino teatras. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

V. Petrulis, „Kauno valstybinis lėlių teatras (buv. Kino teatras „Odeon“)“. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Katalikiško jaunimo organizacijos būstinė

Lietuviška katalikiško jaunimo organizacija „Ateitininkai“ susikūrė dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Praėjus dešimtmečiui, jau nepriklausomoje Lietuvoje, šis sąjūdis tapo organizacija, aktyviai krašte veikusia iki pat okupacijos. Ateitininkai ilgainiui tapo populiariausia jaunimo organizacija tarp besimokančiųjų – moksleivių ir studentų, o taip pat vienijo ir mokslus baigusius vyresnius narius, vadinamus sendraugiais. Ji skatino ir įvairių kitų, su Lietuvos Katalikų bažnyčia susijusių, organizacijų formavimąsi.

Ateitininkų veikloje aktyviai reiškėsi inteligentija, kūrusi organizcijos idėjinius pagrindus. Lietuvoje ateitininkams yra vadovavę: Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, Pranas Kuraitis. Kiti žymūs ateitininkai: prezidentas Aleksandras Stulginskis, ekonomistas ir Lietuvos Banko organizatorius Vladas Jurgutis ir kt.

 

Pirminis Ateitininkų rūmų projektas. Architektas F. Vizbaras, XX a. 3 deš. Šaltinis: KAA, f. 218, ap. 2. b. 3869, l. 9. Prieiga per internetą: Ateitininkų rūmai. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (AUTC).

 

Vienas iš federacijos principų – visuomeniškumas – buvo įgyvendinamas aktyviai dalyvaujant visuomenės kultūriniame, visuomeniniame ir religiniame gyvenime, organizuojant savitarpio pagalbą ir ugdymą. Visa tai turėjo įkūnyti ir padėti įgyvendinti sostinėje projektuojama organizacijos būstinė ir jos architektūra.

 

„Keturkampiškų dėžių“ stilius

Pažinus organizaciją ir jos idėjinius principus, o taip pat atkrepus dėmesį į tai, kad rūmai statyti trečiame dešimtmetyje, nenuostabu, kad jų estetinei raiškai pasirinkta istoristinė – barokizuotų formų architektūra, kurios autoriumi tapo vienas iš to meto tautinio stiliaus kūrėjų ir propaguotojų – architektas Feliksas Vizbaras. Tačiau rūmų istorija ir jų dabartinis vaizdas atskleidžia įdomų dviejų skirtingų architektų kartų požiūrį ir kūrybiniu principus. Dėl neaiškių priežasčių, 1930 m. baigtą statyti pastatą jau 1931–1933 m. imtasi remontuoti ir modernizuoti. Rekonstrukcijos autorius – inžinierius A. Šalkauskas. Pirmasis rūmų architektas apie modernizaciją atsiliepė itin kritiškai, įvardindamas ją kaip „keturkampiškų dėžių“ stilių.

 

Įgyvendintas rūmų projektas, fotografas J. Stanišauskas. XX a. 4 deš. Šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Pakoregavus projektą, sutaupytos lėšos buvo skiriamos papildomo – penktojo aukšto – užstatymui. Duris atvėrusiame pastate buvo sutelktos įvairios funkcijos: rūmų rūsyje įrengta studentų valgykla, rentabilusis pirmasis aukštas buvo išnuomotas komercijai (čia būta didelių vitrininių langų), antrame aukšte įrengta didžiulė renginių salė, pastate veikė pradinė mokykla, vėliau M. Pečkauskaitės vardo privati gimnazija, taip pat įvairios redakcijos, knygynas, o viršutiniuose aukštuose įrengtas studentų bendrabutis.

Prasidėjus okupacijai, ateitininkų veikla paskelbta antivalstybine, turtas nacionalizuotas. Po karo rūmai atiteko Kauno universitetui, vėliau – Politechnikos institutui. Dabar juose įsikūręs Kauno technologijos universiteto Kultūros centras.

Tekstą rengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

V. Petrulis, Ateitininkų sąjungos rūmai Kaune. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotrauka, 2016 m.

Reprezentacinis sostinės viešbutis

Šalia legendinio Kauno viešbučio ir restorano „Metropolis“ prišlietas naujasis viešbučio pastatas ištikrųjų buvo ne atskiras, o ankstesnį viešbutį papildantis naujas korpusas. Jis buvo projektuojamas kaip svarbiausias ir reprezentatyviausias sostinės viešbutis – čia apsistodavo užsienio svečiai, diplomatai, jo idėjinę reikšmę sustiprino ir pavadinimas.

 

Šaltinis: KAVB Senųjų ir Retų spaudinių skyrius. Laikinosios sostinės architektai.

 

Visa tai neaplenkė ir architektūros. Pastatas turėjo simboliškai reprezentuoti jauną valstybę, todėl jo architektūrinėje kalboje susipynė baroko ir tautinio stiliaus motyvai. Pirmuoju atveju, tiesiant simbolinius tiltus su prarasta istorine sostine, kuriamo tautinio stiliaus atributu buvo pripažintas vilnietiškas barokas. Antruoju atveju, įkvėpimo ieškota lietuviškumą išsaugusioje kaimo aplinkoje. Šalia barokui būdingų baliustradų, dekoratyvinių vazų, skydų, tiek išorėje, tiek viduje buvo sumaniai įpinti tautiniai motyvai: tulpių ir lelijų ornamentai, medžio paneliai vestibiulyje komponuoti „eglutės“ raštu. Pastato vestibiulyje, registratūroje, ir šiandien galima pamatyti originalų viešbučio seifą, kurio duris puošia užrašas „Metropolis“.

 

Architekto V. Dubeneckio piešinys, 1924 m. Šaltinis: Lina Preišegalavičienė. Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas, 2018.

 

Diplomatinės istorijos dalis

1938 m. atnaujinus diplomatinius santykius su Lenkija, šiame viešbutyje įsikūrė šalies pasiuntinybės kanceliarija. Kadangi pasiuntinybė užėmė visą pastato aukštą, anuomet buvo juokaujama, kad viešbučio pavadinimą reikėtų pakeisti iš „Lietuva“ į „Hotel Polonia“.

Dar vienas reikšmingas šio viešbučio momentas – Japonijos konsulo Č. Suhiharos trumpas, bet reikšmingas apsistojimas viešbutyje. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasideda Antrasis pasaulinis karas. Tiesa, nors Lietuva vis dar nepriklausoma, jos link ima judėti daugybė pabėgėlių iš okupuotos Lenkijos tikėdamiesi iš čia pabėgti į kitas valstybes. Tais pačiais metais Japonijos vicekonsulu Lietuvoje paskiriamas Č. Sugihara. Kad karo pabėgėliai galėtų palikti okupuotos Lietuvos teritoriją, jiems reikėjo gauti tranzitines vizas, kurias išduodavo Japonijos konsulas. Šimtai karo pabėgelių kasdien ima plūsti į Japonijos konsulatą, įsikūrusį J. Tonkūno viloje, kad gautų šias vizas ir per Japoniją pasiektų Ameriką ar kitus įmanomus kraštus.Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai, pats konsulas turėjo palikti Lietuvą. Atkakliai gelbėdamas kiekvieno pabėgelio likimą, net ir prieš išvykimą iš Kauno apsistojęs viešbutyje „Lietuva“ Č. Sugihara tęsė „Gyvybės vizų“ išdavimą.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015;

Interaktyvus diplomatinio Kauno žemėlapis „Diplomatinis Kaunas“.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

V. Zabulionio, 2020 m. ir S. Strazdienės (Kultūros vertybių registras), 2009 m. nuotraukos.

Projektas, žadinęs diskusijas

Šio didžiulio, beveik visą kvartalą užimančio, pastato statybas lėmė būtinybė turėti modernią valstybinę spaustuvę su gera technine įranga, kuri turėjo visiškai patenkinti valstybinius spaudos poreikius. Motyvuojama buvo ir tuo, kad iki tol daugelis spaudos poreikių buvo tenkinama per užsienio spaustuves, o tai nekūrė finansinės grąžos Lietuvos valstybei.

Pastato statybai 1923 m. buvo paskelbtas pirmasis tarptautinis architektūros konkursas nepriklausomoje Lietuvoje. Jame galėjo dalyvauti įvairių valstybių piliečiai. Pagrindinė sąlyga – patenkinti spaustuvės poreikius, numatyti patalpas laikraščio redakcijai ir tarnautojų butams. Konkursą laimėjo vokietis Henrikas Fišeris. Autorius profesionaliai suprojektavo spaustuvės funkcijas atitinkantį gamybinį pastatą, suteikdamas jam modernizuoto vokiečių klasicizmo išorę ir funkcionalų vidų – pastato vidaus erdves ateityje ar bet kada prireikus buvo galima nesunkiai ir lengvai keisti. Tai ypatingai aktualu tapo vėliau, kai 1927 m. rūmai perduoti universitetui. Beje, vėlesnį jų pritaikymą Vytauto Didžiojo universiteto Centriniams rūmams parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis – tuo metu jaunas ir perspektyvus architektas, kuriam tai buvo viena iš pirmųjų architektūrinių praktikų.

 

Valstybės spaustuvė, XX a. 3 deš. KTU muziejaus nuotrauka.

 

Statybos darbai konkurso būdu buvo pavesti vykdyti Berlyno statybos firmai „Becker-Fiebig-Bauunion“. Statybų aikštelėje dirbo apie 200 darbininkų, samdytų iš įvairių Europos šalių. Amžininkų teigimu, čia galėjai girdėti italų, lenkų, vokiečių kalbas. Baigtoje statyti spaustuvėje buvo sumontuota moderniausia ano meto technologinė įranga, kurios tuo metu vis dar neturėjo didelė dalis miestiečių: centrinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija. Valstybės spaustuvės reikmėms buvo išgrįsta net šalia esanti Žemaičių gatvė – patvaraus kelio reikėjo popieriaus pristatymui ir spausdinimo mašinų gabenimui. Duris atvėrusiuose rūmuose įsikūrė ne tik spaustuvė su popieriaus sandėliais, pagalbinėmis patalpomis, spausdinimo mašinų skyriumi, spaudinių rinkykla, knygrišykla, bet ir administraciniu korpusu – čia įsikūrė ir dienraščio „Lietuva“ redakcija.

 

Kaunas iš oro, XX a. 3 deš. Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka.

 

Valstybės spaustuvės rūmų statybos ne kartą kėlė polemiką. Visuomenė ir šeimininkai pastatui negailėjo pagyrų – naujoji spaustuvė buvo didžiausia ir moderniausia Lietuvoje. Šis pastatas taip pat sumažino vienintelės dominantės iki tol – tvirtovės pastatų išskirtinį vaidmenį aplinkoje, ir prisidėjo prie naujojo miesto centro formavimo. Provincijos įvaizdis pamažu nyko. Tačiau architektūros specialistų šie rūmai buvo peikiami ir kritikuojami. Tuo metu jau buvo prasidėjusios diskusijos dėl lietuviškosios architektūros kūrimo. Žymus architektas V. Dubeneckis rašė:

„Bandymas sudaryti tarptautinius architektūros konkursus davė neigiamų išdavų“, nes Lietuva skolinasi architektūrą. Pastato vaizdas svetimas Kaunui – turėjo daugiau vokiškos nei lietuviškos dvasios.

Spaustuvė, virtusi universiteto rūmais

Spaustuvės pastatas atrodė didingai, tačiau netrukus po jo statybų buvo suabejota tokio stambaus gamybinio objekto reikalingumu. Statybos kritikuotos ir kaip neatsakingas valstybės lėšų švaistymas. 1927 m. Valstybės spaustuvės rūmai buvo perleisti augančiam universitetui, o įrengimai perduoti 1928 m. pastatytai spaustuvei „Spindulys“.

 

Universiteto Didieji rūmai, XX a. 3–4 deš. KTU muziejaus nuotrauka.

 

Administracinis Gedimino gatvės korpusas iki šių dienų pakito mažiausiai. Gamybiniame K. Donelaičio gatvės korpuse buvo įrengti koridoriai, antrojo aukšto gatvės pusėje paliktos didelės erdvios patalpos auditorijoms. Pertvaros statytos medinės, su viršlangiais. Iki 1929 m. rudens semestro į suremontuotą pastatą įsikėlė penki fakultetai, biblioteka ir administracija. Taip atsirado Universiteto Didieji rūmai. Rūmų pusrūsyje įsikūrė universiteto biblioteka, kurios ilgamečiu direktoriumi buvo prof. V. Biržiška, pirmame aukšte – Matematikos gamtos fakultetas, prof. Tado Ivanausko zoologijos muziejus ir bibliotekos skaitykla, skirta ne tik studentams, bet ir visuomenei. Antrame aukšte – administracija ir Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame dirbo prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt. Trečiame aukšte – Teologijos-filosofijos fakultetas, kuriame dirbo prof. Jonas Mačiulis-Maironis, Mečislovas Reinys, Kazys Pakštas, Blažiejus Čėsnys, Pranas Dovydaitis ir kt. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, universitete buvo panaikintas Teologijos-filosofijos fakultetas. 1943 m. kovo mėn. pastate buvo įrengta vokiečių karo ligoninė. 1944 m. universitetas atgavo pastatą.

Pokariu, įkūrus Kauno politechnikos institutą, buvę Didieji universiteto rūmai pervadinti Antraisiais ir atiduoti Mechanikos fakultetui. 1962 m. čia įsikėlė ir Lengvosios pramonės fakultetas, 1969 m. trečią aukštą užėmė Karinio parengimo katedra. Po karo čia patalpinta ir prof. K. Vasiliausko medžiagų atsparumo laboratorija, kurioje stovi trečiame dešimtmetyje pagaminti ir vis dar veikiantys „Alfred J. Amsler & Co“ šveicariški laboratoriniai prietaisai.

 

Universiteto rūmai. XX a. 4 deš. atvirukas.

 

Kaip ir bet kuris universitetas, šie rūmai mena įvairiausias istorines asmenybes ir gausius studentų būrius, ne tik varsčiusius jų duris, bet ir kūrusius šurmulingą ir jaunatvišką miesto kultūrinį gyvenimą. Šiandien čia įsikūręs Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas vienija jaunatvišką, energinga ir kūrybingą akademinę bendruomenę, o visiems atviroje universiteto bibliotekoje saugoma ne tik gausybė leidinių, bet ir eilė išlikusių muziejinių vertybių, bei bibliografinių retenybių.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015;

A. Matukonis, Nuo aukštųjų kursų Kaune iki KTU. Kaunas, 1997.

Ž. Rinkšelio ir R. Kilinskaitės („Ekskurso“) nuotraukos.

Anuomet čia posėdžiaudavo teismai ir Seimas, šiandien čia posėdžiauja muzika ir muzikai

1929 m. pastatytuose valstybiniuose rūmuose įsikurė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, taip pat įvairios teisminės tarnybos, o pastato kolonados viršų papuošė auksuotų raidžių įrašas: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“ („Teisingumas yra valstybių pagrindas“). Deja, iki mūsų dienų šis užrašas neišliko… Kiek vėliau šiame pastate nutarta priglausti ir Seimą, kuris iškilmingu posėdžiu savo darbą rūmuose pradėjo 1936 m. rugsėjo 1 d. Prasidėjus sovietinei okupacijai, pastatas buvo nacionalizuotas, erdviose patalpose glaudėsi daugelis įstaigų: LTSR Vandens kelių ministerijos Nemuno laivininkystės valdyba, projektavimo institutas, lėlių teatras, nuo 1961 m. į pastatą įsikėlė ir filharmonija.

 

Teisingumo ministerija [atvirukas]. XX a. 3-4 deš. Kaunas

 

2006 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimu Lietuvos nacionalinės filharmonijos Kauno filialas tapo savarankiška koncertine įstaiga – Kauno valstybine filharmonija. 2005 m. pradėti pastato rekonstrukcijos darbai (projekto aut. R. Gudienė ir L. Perevičienė), kurie truko trejus metus. Po rekonstrukcijos šiek tiek pakito salės erdvė: įrengtas balkonas chorui, išplėsti žiūrovų antro aukšto balkonai. Pagal pirminį projektą salė per stoglangius ir švieslangių lubas buvo apšviečiama natūralia saulės šviesa. Lubų konstrukcija yra išlikusi, tačiau dabar čia įrengtas reguliuojamas apšvietimas, kuris gali apšviesti salę bet kuriuo paros metu. Dar vienas naujas akcentas – į kiemą atsiverianti stiklinė terasa.

 

Nežinomas autorius. Lietuvos teisingumo ministerijos pastato (dabartinė Kauno valstybinė filharmonija), naujametė iliuminacija. XX a. 3-4 deš., Kaunas. KMM F 269 , Kauno miesto muziejus. 

 

Valstybės reprezentantas

Tai vienas iš nedaugelio Pirmosios Respublikos laikotarpiu specialiai valstybės institucijoms suprojektuotų pastatų Laikinojoje sostinėje. Šie negausūs pavyzdžiai mums atskleidžia, kaip valstybė siekė reprezentuoti save architektūrinėse erdvėse. Visų pirma, rūmai pasižymi valstybinėms įstaigoms, arba „oficialajam stiliui“, būdingu monumentalumu, yra priskiriami prie neoklasicizmo stiliaus su ryškiais art deco architektūros elementais – tai atspindėjo bendras to meto tendencijas ir madas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Antra, buvo siekiama ne tik atliepti madas, bet ir originaliai reprezentuoti savitą nacionalinę kultūrą: vestibiulio kolonų kapiteliai padabinti liaudies drožinių motyvais, kolonų pagrindą juosia tautinę juostą imituojantys ornamentai, lubose įrengtas vitražas, pagrindinių laiptų viršuje – Gediminaičių stulpai, o grindis puošia liaudiškas gėlių ornamentas. Dar svarbu pažymeti, kad Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai neabejotinai yra stambiausias ir prestižiškiausias architekto E. Fryko suprojektuotas objektas.

 

Karikatūra: „Diena“, 1934-12-16, p. 1

 

Politinės istorijos liudininkas

1934–1935 m. šiame pastate vyko rezonansiniu tapęs ir Europoje plačiai nuskambėjęs Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų teismo procesas (kitaip dar vadinams Sasso ir Neumanno procesu). Čia perskaityti nuosprendžiai skaudžiai atsiliepė Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykiams bei tolesnei Lietuvos ūkio raidai – blokuotas produktų eksportas, imtasi politinio spaudimo. 1936 m. rugsėjo 1 d. čia darbą pradėjo Ketvirtasis Seimas (sušauktas po 10 metų pertraukos), tad šiuose rūmuose buvo parengta ir 1938 m. valstybės Konstitucija.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

Purvinaitė, R. Kauno filharmonijos (buv. Teisingumo ir Seimo rūmų) L. Sapiegos 5 paminklosauginės ekspertizės aktas. Kaunas, 1998.

Rinkšelis, Ž. Lietuvos Teisingumo ir Seimo rūmai (dab. Kauno valstybinė filharmonija). Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras.

V. Zabulionio, 2020 m., MB „Virmalda“ (http://virmalda.lt/), 2011 m. ir „Ekskurso“, 2016 m.  nuotraukos.

Buvusi žydų pradžios mokykla (dab. Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Projekto autorius arch. Antanas Jokimas. Pastatą suprojektavo tuometinis savivaldybės statybos skyriaus vedėjas. Prieš pastato projektavimo darbus, architektas buvo komandiruotas į Švediją apžiūrėti naujausių tendencijų mokyklų statyme. Mokykla buvo numatyta 400 vaikams, buvo įrengti dušai, patalpos rankdarbiams, gydytojo kabinetas, butai mokyklos vedėjui ir sargui, iškilmių salė. Pastato stogas šlaitinis, paslėptas aukštais parapetais.

Pauliaus Lazausko tekstas

Įkelkite savo aprašymą!