Mintis statyti šventovę, kaip padėką Dievui už lietuvių tautos prisikėlimą, kilo dar 1922 m. Tačiau procesas, pareikalavęs daugybės diskusijų ir politinių debatų dėl išvaizdos ir vietos, gerokai užtruko, kol paties reikšmingiausio simbolinio visos tautos paminklo projektas ėmė virsti realybe. Pasirinkta vieta taip pat nebuvo atsitiktinė – Žaliakalnio kalva buvo ne tik puikiai matoma visame mieste, bet ir sustiprino pagrindinės miesto dominantės vaidmenį panoramoje.

1929 m. parengtas įspūdingas 82 m aukščio spiralinio bokšto projektas, dalies to meto kauniečių vaizdžiai pramintas bankuchenu, kurį turėjo vainikuoti 7 m aukščio prisikėlusio Kristaus statula. Tikėta, kad toks statinys suteiks Kaunui charakterį, kaip Eifelio bokštas Paryžiui (Prisikėlimo bažnyčia. Lietuvos aidas, 1929 liepos 9). Tačiau šio projekto buvo atsisakyta dėl jo sudėtingumo ir kainos. Statybai pasirinktas kitas, supaprastintas to paties architekto projektas. 1934 m. padėtas bažnyčios kertinis akmuo. Iki 1940 m. spėta pastatyti pastatą su 63 m aukščio bokštu, tačiau bažnyčia taip ir liko neįrengta.

Šventovės sienų plokštumas skaidančios siaurų langų juostos dar labiau sustiprina veržlumo ir stiebimosi aukštyn įspūdį. Tai pagrindinė miesto panoramos dominantė, savo siluetu šiek tiek primenanti amerikietiškus, laiptuoto pavidalo dangoraižius. Įdomu tai, kad pabaigtą bažnyčią didžiųjų švenčių metu buvo planuojama apšviesti stipriais elektriniais žibintais, kurie paskleis šviesos prošvaistes po plačias apylinkes (Tėvynės garbei. Kaunas. Žaibas, 1939). Toks architektūrinis švyturys, gerai matomas iš miesto pakraščių, šiandien mums yra įprastas, tačiau galima tik įsivaizduoti, kokį nepaprastą įspūdį būtų kūręs anuomet. Prisikėlimo bažnyčia – tai tikėjimo simbolis ir Kauno dangoraižis, kurio nepralenkė laikas ir verslas.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.

Modernios ir prabangios statybos etalonas

Per dvidešimt tarpurkario nepriklausomybės metų Kaune buvo pastatyta virš dešimties tūkstančių naujų pastatų. Kauno centre pradėjo dygti modernūs daugiaaukščiai gyvenamieji namai – laikinosios sostinės klestėjimo ženklas. Statomi namai turėjo atitikti naujus higienos ir statybų reikalavimus – daugiau šviesos kambariuose, neleidžiama statyti namų, kuriuose tarnaičių kambariai yra tamsūs ir be langų, o visuose keturių aukštų ir didesniuose pastatuose siūloma įrengti liftus. Verslininko J. Lapėno namas ne tik atititiko visuos šiuos reikalavimus, greitai po statybų jis tapo prabangos etalonu ir buvo pramintas vienu iš Kauno „dangorėžių“.

Centrinėje miesto dalyje iškilusio daugiabučio pirmas aukštas buvo skirtas parduotuvėms – jis išsiskiria dideliais vitrininiais langais. Kituose aukštuose buvo įrengta po du prabangius butus. 1933 m. kieme papildomai pastatyti „sandėliai, garažai ir kambariai šoferiams“. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. rugsėjo 9 kambarių butą (pritaikant patalpas buvo išgriauta kapitalinė siena, skyrusi du butus) su virtuve nuomojo Lenkijos pasiuntinybė, todėl namas tapo ir diplomatinės Kauno istorijos dalimi – šiandien tai liudija ant namo kabanti atminimo lenta. Viršutinis, šeštasis, aukštas buvo skirtas bendrosioms gyventojų reikmėms: čia įkurta salė su židiniu, pastogėje – sargo butas.

 

Namas apie 1955 m. A. Dumbliausko asmeninio archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

 

 

Savamokslis prekeivis iš Pasvalio rajono

Namas priklausė vyriausiajam bendrovės „Maistas“ –  didžiausios maisto produktų perdirbimo įmonės, turėjusios ir mėsos produktų eksporto monopolį šalyje – direktoriui, turtuoliui Jonui Lapėnui. Dar būdamas 13-kos, savamokslis „pardavėjas“ jau prekiavo Pumpėnų parduotuvėje. Nors ir nebaigė mokslų, tai jam nesutrukdė tapti garsiu ir veikliu žmogumi. Būdamas aktyviu Tautininkų sąjungos nariu, o nuo 1929 metų jos primininku, J. Lapėnas prisidėjo steigiant Lietuvių tautininkų fondą, skirtą teikti paskolas ir stipendijas gabiems, tačiau neturtingiems jaunuoliams. Energingas ekonomistas taip pat buvo „Lietuvos muilo“ ir „Lietūkio“ valdybų pirmininkas. Tarp verslininko domėjimosi sričių buvo ir spauda bei kultūra – jis buvo vienas iš knygų ir periodinės spaudos leidybos bendrovės „Pažanga“ ir „Vilkolakio“ teatro steigėjų.

1935 metais J. Lapėnas buvo apkaltintas finansiniais piknaudžiavimais „Maisto“ bendrovėje, jam iškelta byla. Verslininkas nuteistas 8 metams, bausmę atliekant Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Likimo paradoksas – kalėjimo pastatas buvo po jo paties gyvenamojo namo langais – abu abipus Kęstučio gatvės. Vėliau Apeliaciniai rūmai nuosprendį verslininkui panaikino, tačiau galutinio – išteisinamojo sprendimo – J. Lapėnas taip ir neišgirdo, mirė 1937 m.

Šiame name, be paties Jono Lapėno, Lenkijos pasiuntinių, taip pat gyveno Petras Kirlys – ilgiausiai žvalgyboje ir kontržvalgyboje dirbęs Lietuvos karininkas. Daugelį metų jis ėjo Žvalgybos tarnybos viršininkų pavaduotojo pareigas, o 1923–1930 m. po keletą mėnesių vadovavo Lietuvos žvalgybai. Pasak vieno iš Žvalgybos tarnybos viršininkų – K. Dulksnio – tai buvo gerą žvalgybininko nuojautą turėjęs pareigūnas. P. Kirlys minimas tarp geriausiai parengtų žvalgybos ir kontržvalgybos karininkų tarpukario Lietuvoje. Iš šių namų enkavedistai jį išsivežė mirčiai – 1941 m. Petras Kirlys buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

 

Namas 1986 m. A. Dumbliausko asmeninio archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

 

 

Romane aprašytas namas

Namas išsiskyrė prabanga, ją kurė kokybiškos apdailos medžiagos ir darbų kokybė. Name buvo įrengti net du liftai, tačiau iki mūsų dienų išliko tik vieno iš jų šachta. Išskirtinės architektūros pastatas ne veltui pateko ir į populiariosios literatūros puslapius – kaip viena pagrindinių veiksmo vietų, jis figūruoja garsiajame V. Sirijos Giros romane „Raudonmedžio rojus“:

„Linkolnas“ įvažiavo pro didžiulių namų vartus Kęstučio gatvėje ir įsuko į kiemą. Tenai stovėjo nedidelis dviaukštis namukas su garažu pirmajame aukšte.

– Tas namas – mūsų, – Kazys parodė galvos mostu didelio namo masyvą. Turbūt, penki aukštai, tingėjau suskaičiuoti. Pagaliau koks man skirtumas?“ (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, 1972 m.).

Sovietmečiu, nacionalizavus pastatą, jame įkurdintas Žemės ūkio akademijos bendrabutis, vėliau – mokslinių tyrimų institutas. Namo legenda gyva ir šiandien – iki šiol miestiečiai šį namą vadina būtent Lapėno vardu, jame ir vėl kuriasi jaunas verslas. 2019 metais baigto rekonstruoti pastato istoriją puoselėja ir jo šeimininkai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai: 

V. Petrulis, Jono ir Gedimino Lapėnų daugiabutis namas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2017 m. ir M. Plepio, 2019 m. nuotraukos.

Moderni išorė ir tautiškas turinys

Nepaisant skirtingos architektūrinės raiškos, greta esantys bendrovių „Pienocentras“ ir „Pažanga“ pastatai turi daugiau bendro nei vien tik fizinę kaimynystę ir bendrą kiemą. Šie du aukštaūgiai kaimynai šiuolaikinio miestiečio akimis galėtų būti suvokiami kaip biurų arba daugiafunkcinių pastatų atitikmuo tarpukario Kaune.

 

Bendrovių „Pienocentras“ ir „Pažanga“ biurai, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

1934 m. pastatytame „Pažangos“ daugiaaukštyje anuomet įsikūrė įvairios su valdančiąja Tautininkų partija susijusios organizacijos ir įstaigos. Pirmajame, komercijai skirtame aukšte, įrengta moderni „Paramos“ bendrovės galanterijos prekių parduotuvė ir „Dirvos“ bendrovės knygynas. Į bulvarą ši pastato dalis yra atsisukusi kone paslėptais įgilintais įėjimais, o dideli ir gaubti virtininiai langai, skirti vilioti pirkėją, atkartoja viršutinių pastato dalių tūrius.

Kituose didžiulio pastato aukštuose įsikūrė pati „Pažangos“ bendrovė, leidusi ir platinusi knygas bei periodinę spaudą, laikraščio „Lietuvos Aidas“ redakcija, tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų klubas, o 1935 m. čia ėmė veikti restoranas. Jo lankytojais galėjo būti ne tik tautininkai, bet ir plačioji visuomenė, o viduje įrengtu liftu buvo galima pakilti į terasą, įrengtą ant plokščio stogo ir pažvelgti į miestą, kurio panoramoje tokie aukšti pastatai vis dar tebebuvo retenybė.

 

Pirminis „Pažangos“ rūmų projektas, architektas F. Vizbaras, 1934 m. Šaltinis: Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940. Vilnius, 2018 m.

 

Dideliame pastato kiemo korpuse įsikūrė Tautininkų sąjungos centro valdyba, o rūsyje įrengta posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius. Čia persikėlė Valstybės centrinis knygynas ir biblioteka. Kaip ir „Pienocentro“ atveju, pastate atsirado vietos ir butams. Pastate kurį laiką gyveno Ministras Pirmininkas J. Tūbelis, o 1935 m. V. Mironas.

 

„Tautinis stilius“

„Pažangos“ bendrovė valdančios Tautininkų sąjungos buvo įkurta 1928 m. kaip ideologinė spaudos leidybos ir platinimo įstaiga. Todėl nenuostabu, kad pastato dekorui pasirinktos „tautinio stiliaus“ interpretacijos, o jo projektavimui pakviestas šio stiliaus proaguotojas ir kitų reikšmingų sostinės valstybinių bei privačių namų architektas F. Vizbaras.

 

„Paramos“ parduotuvė „Pažangos“ rūmuose, XX a. 4 deš. Šaltinis: Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940. Vilnius, 2018 m.

 

Šiame daugiaplanės fasado kompozicijos daugiaaukštyje dinamiški ir išraiškingi pastato tūriai, persipina su tautiniais motyvais ir ornamentika, stilizuota art deco maniera: geometriškais balkono turėklų zigzagais, medžio drožinių imitacija tarplangiuose, stilizuotu augalinio motyvo karnizu pastogėje ir laiptuota ažūrine sienele, pridengiančia pastato stogo terasą. Stilizuotų „tautiško“ dekoro elementų gausu ir interjere.

 

Likimas

Vienas reprezentatyviausių tarpukario Kauno pastatų tapo sovietmečiu tapo namais įvairioms mokslinių tyrimų organizacijoms ir universitetui. Rūmų kiemo korpuse įrangti butai. Daugelis kauniečių prisimena pirmajame aukšte už senų apvalių virtinų veikusią parduotuvę „Prekės vaikams“. 1989 m. pastatas buvo atiduotas Vytauto Didžiojo universitetui. Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų teologijos) fakultetas ir įvairios universiteto tarnybos. Dar vėliau išsikėlusį Katalikų teologijos pakeitė Menų fakultetas. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir bendrovės „Pažanga“ rūmai. Deja, šis titulas netapo akstinu rūmų atgimui. Ilga laiką stovėjusi nenaudojamą, 2019 m. universitetas pastatą pardavė aukcione.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

V. Petrulis, Buvę „Pažangos“ bendrovės rūmai. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (AUTC).

M. Oniščik, Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (III) „Pažangos“ rūmai (Laisvės al. 53). Tinkliaraštis „Marijos tekstai“, 2018 m. lapkričio 29 d.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir K. Daugėlienės (Kultūros vertybių registras), 2019 m. nuotraukos.

Lietuviškojo modernizmo architektūros „ikona“

Stiprėjant šalies ūkiui ir ekonomikai, o Laikinojoje sostinėje žaibiškai augant statyboms, architektūra tapo vienu iš įstaigos modernumą pabrėžiančių ir liudijančių veiksnių, neretai tampančių papildoma reklama. Naujojo amžiaus ir statybos etalonai buvo afišuojami spaudoje, pakuotėse ir įstaigų blankuose.

Prieškario Lietuvoje veikusi „Pienocentro“ bendrovė dėjo modernaus Lietuvos ūkio pagrindus. Didžiausia to meto pieno perdirbimo bendrovių sąjunga ne tik rūpinosi pieno produktų surinkimu, gamyba ir eksportu, daug investavo į savo produkcijos reklamą Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo įvairiose ūkio parodose, bet ir pasistatė įmonės solidumą ir finansines galimybes reprezentuojantį pastatą pačiame sostinės centre.

 

Bendrovės „Pienocentras“ biuras, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Pagrindinėje Kauno gatvėje – Laisvės alėjoje, 1932 m. pastatytas modernus administracinis pastatas šiandien yra tapęs lietuviškojo modernizmo architektūros „ikona“. Vos tik išdygęs, šešių aukštų bulvaro „dangoraižis“ siekė iš esmės pakeisti nusistovėjusį Laisvės alėjos mastelį. Verta paminėti ir tai, kad bendrovės inicijuotas ir pastatytas pastatas tapo vienu iš įspūdingiausių daugiafunkcinio pastato atitikmenų tarpukario Lietuvoje: dalyje antro ir trečiame aukšte įsikūrė „Pienocentro“ administracija, apačioje – bendrovės parduotuvė, užkandinė ir pieno baras, o viršutiniuose aukštuose įrengti prabangūs butai, pro kurių langus ir dabar atsiveria puiki miesto centro panorama. Nuomojamos komercinės patalpos pirmajame aukšte išskirtos didžiuliais vitrininiais langais, tarkė akį už jų išdėstytomis prekėmis, o prabangia juodo poliruoto labradoro akmens plokščių apdaila ir kadaise švietęs stogelis viliojo išskirtinėmis pastato prieigomis.

Pastato statybai panaudotas gelžbetonio karkasas. Į akį krito ne tik pirmojo aukšto erdvė, bet ir moderniai atrodantys, suapvalintą kampą pabrėžiantys gaubti pastato langai. Įdomu ir tai, kad kol nebuvo pastatyta centrinė pieninė Kaune, šių rūmų rūsyje buvo įrengta nedidelė pieninė ir šaldytuvas, o nedidelį pastato kiemą pratęsė 1934 m. šalia atsiradęs bendrovės „Pažanga“ daugiaukštis, drauge suformuodamas vieną įspūdingiausių urbanistinių šviesos „šulinių“ Lietuvoje.

 

Architekto B. Elsbergo suprojektuoti bendrovės posėdžių salės baldai, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

„Pienocentras“ – per pienines modernizuojama Lietuva“

Bendrovės veikla reikšmingai prisidėjo prie tarpukario Lietuvos ekonomikos ir žemės ūkio kultūros kelimo ir modernizmo architektūros plėtros. 1939 m. „Pienocentro“ eksportuotos prekės sudarė net 20,5 proc. viso Lietuvos eksporto. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo finansuota gausaus pieninių ir grietinės nugriebimo punktų tinkle statyba. Architektūros srityje bendrovė daug dėmesio skyrė reprezentacijai, kryptingai orientavosi į modernizmą, kuris buvo itin svarbus formuojant higieniško, šiuolaikiško produkto įvaizdį. Amžininkai gyrė, kad išsidėsčiusios po visą Lietuvą pieninės kaimuose ir miesteliuose daro teigiamą įtaką šiuolaikiniam šalies kraštovaizdžiui, modernizuodamos ne tik pieno pramonę, bet ir išvaizdžiomis pieninėmis nusėdamos visą Lietuvą, „gražina bendrąjį Lietuvos pastatų vaizdą“.

 

„Pienocentro“ bendrovės valdyba, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Kartų prisiminimuose gyvas pastatas

Šiandien daugelis vyresnės karto kauniečių vis dar prisimena garsiąją J. Muralio kirpyklą, veikusią „Pienocentro“ pastate. Garsiausios tarpukario Kauno kirpyklos meistrai tobulinosi Paryžiuje pas mesjė Antuaną Cirplikovskį – pasaulio kirpėjų karlaių ir menininką, o šiame salone kirposi valstybės veikėjai ir žymiausios šalies ponios. Garsioji kirpykla išsiskyrė ne tik moderniausia įranga, bet ir žymaus Lietuvos modernisto, architekto A. Funko suprojektuotu salono interjeru.

 

J. Muralio kirpyklos interjeras, XX a. 4 deš. Architektas A. Funkas. Šaltinis: P. J. Muralio kirpykla Kaune [Kauno architektūra]: albumas. Prieiga per internetą: Laikinosios sostinė architektai (virtuali paroda). Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2015 m. 

 

Prasidėjus okupacijai, bendrovės turtas buvo nacionalizuotas. Ilgiems metams jis atiteko įvairioms mokslo įstaigoms: nuo 1946 m. čia įsikraustė Žemės ūkio akademija, o nuo 1964 m. įsikūrė Kauno politechnikos institutas (vėliau Kauno technologijos universitetas). 2018 m. nebenaudojamas pastatas buvo parduotas aukcione, tačiau daugelis šį pastatą ilgam prisimins kaip savo studijų vietą. 1982 m. pabandyta atkurti ir nostalgiškus jausmus kėlusią pieno kavine ir barą, tačiau atgavus nepriklausomybę, ji išsilaikyti nesugebėjo.

Vos atsiradęs, „Pienocentro“ pastatas uždavė skambų toną visai tolimesnei Laisvės alėjos raidai, siekdamas pakeisti iki Pirmojo pasaulinio karo nusistovėjusį jos mastelį ir formuodamas modernios ir europietiškos sostinės pagrindinio bulvaro įspūdį. Šiandien pastatas tebelaukia savo deramo atgimimo.

2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir bendrovės „Pienocentras“ rūmai.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

M. Drėmaitė, Progreso meteoras: modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m. Vilnius, 2016.

V. Petrulis, Buvusios „Pienocentro“ bendrovės rūmai. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (AUTC).

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2016 m. nuotraukos.

Mozė Chaimsonas – manufaktūros (audinių) urmo sandėlio bendrasavininkas, nusprendęs kartu su broliu pasistatyti namą, kreipėsi į neseniai Romoje mokslus baigusį architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Pasirinkimas iš tiesų nenuvylė – 1930 metais miesto centre iškilo itin modernus daugiabutis, kuris tapo aukščiausiu Kauno gyvenamuoju pastatu. Architektas, kuriam priklauso ir „Pienocentro“ bendrovės rūmų projektas, šiame name išreiškė tuo metu dar nepaplitusį minimalizmą. Iš tiesų milžiniškas tiems laikams pastatas stebino praeivius kauniečius, netgi buvo pramintas „dangorėžiu“ – taip Kaune vadinti penkių aukštų ir aukštesni pastatai.

Pirmajame – penktajame aukštuose buvo įrengti prabangūs butai, tačiau spėkite, kas gyveno pusrūsyje ir mezonine? Ne, pačiame viršuje esantys ir dabar prestižiniais laikomi butai toli gražu nebuvo taip vertinami – pastato viršuje ir apačioje esančios patalpos buvo skirtos aptarnaujančiam personalui. Kaip tuomet buvo reikalaujama, aukštesnis, nei keturių aukštų pastatas paradinėje laiptinėje turėjo liftą, kurio teikiamais patogumais, deja, pasinaudoti nebegalima – įranga išmontuota pokariu. Už stiklinės sienelės besislepianti ūkinė laiptinė, deja, lifto niekada ir neturėjo – aukščiau esančių butų tarnaitėms sportuoti papildomai nereikėjo.

Daugiabutyje įsikūrė ne tik savininkai Chaimsonai – jie gyveno bute trečiajame aukšte – bet ir vienas žymiausių to meto dailininkų Mstislavas Dobužinskis. Jis nuomojosi nedidelį butą penktajame aukšte. Nors aukščiausiu šiandien vadintis šis namas ir nebegali, tačiau savo modernumu ir patogumu jį laisvai galima lyginti su šiuolaikiniais Kauno daugiabučiais – o jam jau tuoj 90 metų!

 

Nerijaus Babrausko tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Lietuvos gyventojų santaupų saugotojas

2019-aisiais sukako lygiai šimtas metų, kai 1919-aisiais buvo atidaryta pirmoji Taupomoji valstybės kasa. Nepriklausomybės laikotarpiu tai buvo viena svarbiausių įstaigų, skirtų Lietuvos gyventojų santaupoms kaupti. Oficialiai buvo skelbiamas tikslas: „Priiminėti indėlius procentams auginti ir duoti gyventojams taupmenas didinti“. Tai buvo centralizuoto tipo kasos, už kurių įsipareigojimus atsakė valstybė. Jos buvo pavaldžios finansų ministrui ir jo prižiūrimos, o tiesiogiai vadovavo valdyba, kurią sudarė valdytojas ir 5 nariai.

Vis dėlto, iš pradžių kasos tarp gyventojų nebuvo labai populiarios. Tik po 1931 m., praūžus pasaulinei ekonomikos krizei ir patobulinus kasų įstatus, jų klientų skaičius ėmė sparčiai augti. 1939 metais indėlių skaičius pasiekė rekordinį dydį – bendra suma beveik siekė 70 mln. litų. Pagal indėlių sumą kasas lenkė tik Lietuvos bankas ir komerciniai bankai, bet atsilikimas nuo jų visą laiką mažėjo. Kasos tapo vienu iš pagrindinių santaupų saugotoju, o turimi indėliai ir kapitalas buvo naudojamas įvairiai klientūrai kredituoti: savivaldybės pinigus naudojo mokykloms ir ligoninėms statyti, infrastruktūrai gerinti, taip pat buvo kredituojamos kitos kredito bendrovės, privačios įmonės ir gyventojai, premijuojami menininkai ir dailės kūriniai.

 

Taupomųjų kasų rūmų vizualizacija. Šaltinis: Laikinosios sostinės architektai. Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda, 2015 m. 

 

Ryškus architektūrinis akcentas

Turint omenyje valstybinių bankų ir kitų finansinių institucijų reprezentacijos ir solidumo svarbą visuomenės akyse, nenuostabu, kad centrinio taupomųjų kasų pastato statyboms reprezentacinėje miesto gatvėje buvo skiriamas ypatingas dėmesys. 1940 m., prieš pat valstybės okupaciją duris atvėręs Laisvės alėjos „dangoraižis“ tapo paskutiniuoju ryškiu architektūriniu akcentu ir aukštaūgiu Laisvės alėjoje, žymėjusiu tolimesnės miesto urbanistinės raidos gaires. Šešių aukštų pastate darbuotojų patogumui įrengti net du liftai tuo metu jau nieko nebestebino, tačiau pneumatinis paštas, pagreitinęs korespondencijos „keliones“ pastate, buvo išties modernus įstaigos atributas, deja, neatlaikęs laiko išbandymų. Rūsyje patalpintas ir patikimai santaupas saugojęs seifas. Kaip ir daugeliu Kauno visuomeninių pastatų atveju, pastatu dalijosi kelios įstaigos. Šiuose rūmuose greta taupomųjų kasų turėjo sutilpti Prekybos departamentas, Statistikos biuras ir įvairios kitos valstybinės įstaigos. Pastatą sudaro trys 6 ir 5 aukštų korpusai, suformuojantys pusiau uždarą kiemą. Statinys pasižymi griežtomis geometrinėmis formomis, lakoniška planine ir kompozicine struktūra. Ties pagrindine rūmų įeiga įrengtos sukamos durys.

 

 

Kovos už laisvę liudininkas

Istorinės aplinkybės lėmė, kad šis pastatas kelis kart tapo kovos už laisvę liudininku. Apie pirmąjį kartą šiandien liudija trumputė ano meto spaudos žinutė, be kurios šis įvykis, veikiausiai, būtų visai pamirštas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Lietuvai vaduojantis iš metus trukusios sovietinės okupacijos, Valstybės taupomųjų kasų inspektorius V. Rudminas nutarė iškelti trispalvę vėliavą ant vieno aukščiausių Laisvės alėjos pastatų, tačiau vėliavos pakėlimo metu jis buvo pašautas ir netrukus ligoninėje mirė.

Po Antrojo pasaulinio karo Taupomųjų kasų rūmuose įsikūrė ir iki pat 1990-ųjų veikė Kauno vykdomasis ir komunistų partijos komitetai. Lietuvai atkūrus neriklausomybę, pastate įsikūrė Kauno miesto savivaldybė, kuri buvo ginama 1991 m. sausio įvykių metu. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir Valstybės taupomųjų kasų rūmai.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

Taupomosios valstybės kasos. Pinigų muziejus [internetinė svetainė]. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2015 m. nuotraukos.

Lietuviškojo modernizmo architektūros simbolis

1931 m. pastatytas Kauno centrinis paštas – vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos moderniosios architektūros objektų, architekto Felikso Vizbaro šedevras, kuriame elegantiškai dera tarptautinis modernizmas ir tautinio stiliaus dekoro elementai. Pradėti statyti dviejų nepriklausomybės dešimtmečių sandūroje rūmai atspindi ir pirmojo dešimtmečio tautinio stiliaus architektūroje paieškas, ir antrojo dešimtmečio modernumo bei funkcionalumo siekius.

Pašto statybos pradžia sietina su 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais Lietuvoje. Kaip ir visi tais metais Kaune pradėti arba baigti statyti pastatai, Kauno centrinis paštas buvo papuoštas jubiliejiniais skulptoriaus ir grafiko P. Rimšos sukurtais medaliais, kurių viename vaizduojamas Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, o kitame – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija Vytauto valdymo metais. Pastatytas pastatas tapo savotišku paminklu didžiajam kunigaikščiui. Projektuoti pastatą buvo pakviestas tautinio stiliaus architektūroje proaguotojas ir kitų reikšmingų sostinės valstybinių bei privačių namų architektas F. Vizbaras. Pastatas tapo bene reikšmingiausiu jo gyvenimo kūriniu.

 

Architekto F. Vizbaro vizitinė kortelė. Iš: Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo, 1430–1930. Kaunas, 1933 m.

 

„Fasadas užims 26 metrus. Pilietis, turėdamas pašte reikalą, iš Laisvės alėjos pasikels laiptais į prieangį, kur jis pirmiausia pamatys didelę Vytauto Didžiojo statulą. […] Čia susitalpins visi kasdieninių pašto operacijų skyriai – ženklų pardavimas, visokios korespondencijos išdavimas ir priėmimas, siuntu skyrius, kasa. […] Piliečiui nebereikės bėgioti iš Duonelaičio gatvės į Laisvės alėją, o iš čia vėl atgal – viskas bus vietoje. ma., Pašto rūmų statyba, Lietuvos aidas, 1930 07 07.

Viena vertus, liaudies architektūros ir tautinės kultūros reprezentacija šiandien vis dar matoma langų rėmuose, lietuviškose apdailos medžiagose, taip pat nesunkiai atpažįstama vestibiulio ir operacijų salės grindyse, primenančiose ant žemės patiestą močiutės austą lininį rankšluostį. Pašto interjeras gausiai dekoruotas ir žymiausių to meto dailininkų darbais: salės viršų puošė dailininkų K. Šimonio paveikslai ir P. Kalpoko išpiešti 103 pašto ženklai.

Kita vertus, pastatas laikytinas ir modernios to meto statybos etalonu: plokščias stogas, neįprastos pastato formos ir dideli langai – anuomet, galbūt, patiko toli gražu ne visiems, tačiau niekas neabejojo pastato, kaip modernios įstaigos etalonu. Pastato aukštus sujungė liftas, skirtas keleiviams ir korespondencijai, moderniai įrengta, erdvi operacijų salė, pastato išorėje pakabintas elektrinis laikrodis, galiausiai, sukurtos darbo sąlygos, kurių šiandien vis dar galėtų pavydėti daugelis valstybinių įmonių: dušai darbuotojams, erdvios, šviesios kabinetų patalpos, galimybė čia pat pavalgyti įstaigos valgykloje, užsukti į kirpyklą arba atsikvėpti gryname ore – ant plokščio stogo įrengtoje terasoje.

„Tarnautojų reikalams yra įrengti dušai – baigus darbą nusiplauti. Plokščias stogas leidžia pasinaudoti saulės atokaita ir pasigrožėti plačiuoju Nemunu ir žaliaisiais Aleksoto krantais.“ Feliksas Vizbaras, Kauno centrinio pašto rūmai, Technika ir ūkis, 1933, nr. 5

 

Pastato planas. Iš: „Technika ir ūkis“, 1933, nr. 5. Prieiga internete: Kauno centrinis paštas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) duomenų bazė. 

 

Modernios komunikacijos branduolys ir simbolis

Naujojo Kauno centrinio pašto statybos sutapo su šios paskirties pastatų tinklo atnaujinimu kitose Europos šalyse. Šių pastatų statybos visuotinai buvo siejamos su visuomenės gerovės augimu ir modernizacija. Nepriklausomos Lietuvos pašto veikla Kaune prasidėjo po miestą išsibarsčiusiuose senuose pastatuose. Buvo nepatogu ir darbuotojams, ir klientams, tad jau 1924 m. konstatuota, kad laikinajai sostinei reikėtų modernaus, visas ryšio paslaugas vienoje vietoje sutelkiančio pašto. Simboliniu žingsniu galima laikyti ir 1930 m. išsiuntinėtą pranešimą pasaulio paštams, kad nuo šiol korespondencija, adresuota „Kowno“, o ne „Kaunas“, nebepasieks adresatų.

„Šių dienų moderninės valstybės organizme paštas turi didelę reikšmę: gerai įrengtas paštas ne tik vidujinis valstybės reikalas, bet nemažai reiškia ir tarptautiniuose santykiuose“ – Feliksas Vizbaras, Technika ir ūkis, 1933, nr. 5

Laisvės alėjos puošmena tapusio pastato reprezentacijos siekį atspindi ir sumanus sprendimas atskirti viešąjį pastato veidą nuo „darbinio“ – siuntų, ekspedicijos ir muitinės skyrius buvo įrengtas pastato kiemo korpuse, taip atlaisvinant pagrindinį fasadą nuo vežikų, krovikų, dėžių ir maišų. Centrinio pašto statyba paskatino atnaujinti ir šalies ryšių sistemą aptarnaujančių pastatų tinklą. Tame pačiame Susisiekimo ministerijai priklausiusiame sklype iš E. Ožeškienės gatvės pusės 1935 m. išdygo dar vienas svarbus telekomunikacijos objektas – automatinė telefonų stotis su telegrafu.

 

Pašto projektuotojai ant stogo. Dešinėje – pastato architektas F. Vizbaras, XX a. 4 deš.  Nuotrauka iš www.miestai.net

 

Likimo vingiai

Sovietmečiu pirmiausia pasistengta sumenkinti simbolinę pastato reikšmę. Buvo sunaikinti valstybingumą liudiję atributai: užtinkuotos memorialinės lentos, sunaikinti operacijų salėje piešti pašto ženklai. Pirminę interjero išvaizdą pakeitė ir 1980 m. vitražais įstiklinti viršutiniai operacijų salės langai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atidengtos memorialinės lentos, pamėgintas atkurti originalus operacijų salės vaizdas.

21-ajame amžiuje atsisveikinama su fizinio pašto era. Kažkada įkūniję modernią komunikaciją, pastatyti reikšmingose miestų vietose, suprojektuoti žymių architektų ir dizainerių, šiandienei pašto sistemai jie tapo nebereikalingi. Dideli viešieji pastatai tampa našta jų valdytojams. Menkstant pašto paslaugų poreikiui, ilgainiui buvo apleista ir didžioji dalis Kauno centrinio pašto patalpų, kol, galiausiai, 2019 m. pabaigoje paštas visiškai apleido pastatą ir imta svarstyti apie jo pardavimą. Nors ir praradęs originalią paskirtį, paštas išlieka vienu pagrindinių Laisvės alėjos ir miesto orientyrų. Iki šiol galima išgirsti miestiečius tariant: „Susitikime prie pašto“.

2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir Kauno centrinio pašto rūmai.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940. Vilnius, 2018 m.

M. Drėmaitė, Vilniaus centrinis paštas – ar išliks „Senamiesčio gatvė“ modernistiniame interjere. Bernardinai.lt [interneto dienraštis], 2020 04 30.

Kauno centrinio pašto rūmai – mūsų istorinė atmintis. Bernardinai.lt [interneto dienraštis], 2019 05 04.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2016 m. nuotraukos.