Persipynę gyvenimai

XIX a. antrojoje pusėje prie Nemuno įsikūrę du žvejų kaimeliai – Palankiai ir Kačerginė – 1933 m. buvo paskelbti kurortine vietove ir, ilgainiui apsijungę, tapo vienu administraciniu vienetu – Kačerginės gyvenvete. Didelius žemės plotus čia valdžiusi dvarininkė Teklė Dambravičienė laikoma viena iš kurorto įkurėjų. Sudalinusi turėtus sklypus į mažesnes valdas, ji ėmėsi juos pardavinėti paskiriems žmonėms vasarnamių statybai. Kelis gretimus P. Mašioto gatvės sklypus nusipirko ir vasarnamius čia pasistatė seserys Pranciška Ona Skomskienė ir Zofija Valtienė. Ant jų greitai išdygo vasarnamiai, kuriuos suprojektavo ir pastatė jų brolis Juozas Paulauskas. Neapsieita ir be meilės istorijos – Kačerginėje jis susipažino su dvarininkės T. Dambravičienės dukra Elena ir ją vedė. Vaikų jie nesusilaukė, o vėlesnis paties J. Paulausko likimas nežinomas. Sovietinės okupacijos metais Elena Paulauskienė kartu su mama T. Dambravičiene buvo ištremtos į Sibirą. Ten ji ištekėjo antrą kartą už lenkų tautybės vyro ir vėliau išvyko gyventi į Lenkiją.

 

P. Onos Skomskienės vasarnamis, XX a. 4 deš. Nuotrauka iš M. Vasiliauskienės asmeninio archyvo.

 

Akušerės vasarnamis

P. Ona Skomskienė buvo viena pirmųjų akušerių Lietuvoje, baigusi mokslus Varšuvoje, tuo metu garsioje Vavelbergo klinikoje. Grįžusi į Lietuvą, ji priiminėjo kūdikius beveik visoje Suvalkijoje. Vilą Kačerginėje P. Skomskienė pasistatė už darbines santaupas. Stambaus tūrio kalvelės viršuje stovintį išvaizdų vasarnamį vietiniai kačerginiečiai iki šiol vadina Skomskienės vila. Tiesa, jos vaizdas jau gerokai pakitęs: nebeliko atvirų verandų, papildomais kambariais paversta ir ne mažiau išraiškinga architektūra pasižymėjusi mansarda. Įdomu tai, kad užėjus sovietams, ši vila nebuvo nacionalizuota, nors nepriklausė ir tikriesiems savininkams. Pokariu šiame name buvo įkurta karininkų vaikų stovykla, o vėliau šeši butai. Matyt, šiuo ir vėlesniu laikotarpiu labiausiai pakito pastato tūriai, jis tapo primityvesnis, panašesnis į daugiabutį, o ne prabangią vilą. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, savininkams vila negrąžinta.

 

Buvusi P. Onos Skomskienės vila šiandien, 2020 m. J. Jurkonienės nuotrauka.

 

Žymūs vasarnamio svečiai

P. Skomskienės dukra Sofija Skomskaitė buvo botanikė, o žentas Medardas Vasiliauskas – Nepriklausomos Lietuvos karininkas, politinis kalinys karininkas, fotografas (žinomo Lietuvos fotomenininko S. Žvirgždo nuomone: meninės fotografijos Lietuvoje pradininkas). P. Skomskaitės ir M. Vasiliausko sūnus  Vytautas – Lietuvos geologas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, M. Vasiliauskas buvo areštuotas, o jo  žmonai teko slapstytis. Jų sūnus V. Vasiliauskas liko gyventi Kačerginėje  pas močiutę P. Skomskienę. Artimiesiems jis yra pasakojęs, kad tuo sunkiu laikotarpiu jie su močiute tebegyveno šioje viloje, o kadangi ji buvo pritaikyta gyventi tik vasarą, šaltuoju metų periodu jie šalo.

Viloje yra vasaroję daug reikšmingų to meto visuomenės veikėjų: M. Vasiliausko tėvai VDU profesorius Kazimieras Vasiliauskas ir Marija Giedraitytė-Vasiliauskienė, teta Stasė Goedraitytė – Šakenienėsu vyru, politiku ir švietimo ministru Konstantinu Šakeniu bei dėdė Boleslovas Giedraitis. Visi šie žmonės yra žinomi ir nusipelnę Lietuvai. Taip pat yra žinoma, kad vasaromis šioje viloje ilsėjosi Liudas Truikys su Marijona Rakauskaite.

Už surinktą vertingą kraštotyrinę medžiagą dėkojame J. Jurkonienei!

 

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Dvarininkė T. Dambravičienė iki šiol laikoma kone viena iš Kačerginės kurorto įkūrėjų. Dar 1920 m. įsigijusi žemės, čia ji pradėjo statyti pirmuosius vasarnamius nuomai. Tačiau mirus dvarininkės vyrui, pablogėjo jos finansinė padėtis, todėl  dalį didelio, jai priklausiusios žemės plotą, jį ėmė skaidyti smulkesniais sklypais ir pardavinėti. Tris P. Mašioto, J. Zikaro ir Šaltinio gatvių supamus sklypus įsigijo skirtingi savininkai. Du iš jų, greta esančius, nusipirko ir čia vasarnamius pasistatė seserys Pranciška Ona Skomskienė ir Zofija Valtienė. Abu vasarnamius suprojektavo ir pastatė jų brolis Juozas Paulauskas.

 

Z. Valtienės vila tarpukariu, XX a. 4 deš. Iš M. Vasiliauskienės asmeninio archyvo.

 

To paties asmens suprojektuoti vasarnamiai pasižymėjo ir individualiais bruožais. Zofijos ir jos vyro teisininko Jono vila, matyt, pagal teisinę priklausomybę, vietinių buvo praminta, tiesiog, „Valtienės vila“ ir turėjo kurortinei architektūrai būdingą medinį bokštelį, išlikusį ir medžių lajoje kyšantį iki šiol. Sovietiniu laikotarpiu viloje buvo įkurtas karininkų vaikų darželis, o vėliau ji parduota Kavaliauskams iš gretimo Pyplių kaimo.

Tekstą parengė Ž. Rinkšelis. Už surinktą kraštotyrinę medžiagą dėkojame J. Jurkonienei.

 

M. Plepio nuotraukos, 2018 m.

Atsitiktinumas virtęs naujaisiais namais

Vytautas Kačerginėje augo nuo vaikystės. Jokių kitų prisiminimų, išskyrus iš čia, jis neturi, o šis namas – jo gimtieji namai. Kaip jis čia atsidūrė? Vytauto tėtis norėjo gyventi prie Nemuno, nes pats buvo kilęs iš Jurbarko. Sugrįžęs iš tremties jis ėmėsi ieškoti naujų namų. Likimo paradoksas – važiuojant pamatyti nusižiūrėtą vietą, ties Kačergine sugedo automobilis. Buvo gražus ir šiltas 1961-ųjų gegužės vakaras. Porą valandų trukęs automobilio taisymas tapo pretekstu pasivaikščioti po tuščią miestelį. Galiausiai Vytauto tėčiui čia taip patiko, kad jis niekur kitur nebenorėjo būti. Čia pat Nemunas, šalia Kaunas… Jis užėjo į pirmą pasitaikiusį namą ir pasiteiravo dėl nuomos.

 

Nuotraukoje esantis berniukas – dabartinis namo šeiminkas Vytautas Sabaliauskas. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

„Tais laikais Kačerginė vasaromis būdavo pilna vasarotojų – smetoninio kurorto dvasia dar buvo labai gyva, atostogauti čia atvykdavo daugybė žmonių. Turi kambarį – turėsi ir vasarotojų“, – prisimena Vytautas.

Tą kart šeima čia sugrįžo tų pačių metų rudenį ir kelerius metus čia apsistodavo, ieškodami namo kurį galėtų įsigyti. Po dviejų metų, kitoje gatvės pusėje esančio namo gyventojai prasitarė apie parduodamą namą. Vytauto tėtis jį nupirko už 4000 rublių – „Nei daug, nei mažai – tuo metu tai buvo maždaug padėvėtos mašinos kaina. Ne visi galėdavo tai turėti, bet būdavo ir tokių, kurie galėjo“, – teigė Vytautas. Vėliau, sūnui paaugus, Vytauto tėvas prasitarė norįs, kad šie namai taptų jų šeimos gūžta ir būsimoms kartoms. Dar vėliau būta minčių namą praplėsti, nes jis būtų buvęs ankštokas vaikų šeimoms. Tačiau dabar šeimininkai džiaugiasi to nepadarę. Jų manymu, namas būtų buvęs subjaurotas ir negrįžtamai pakeistas.

 

Namas pokariu. Nuotraukoje matomas berniukas – šio pokalbio veikėjas Vytautas Sabaliauskas. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

„Puoselėti namą paskatino daug priežasčių ir visos jos iki tam tikro laipsnio buvo svarbios. Bet pagrindinė buvo ta, kad mes supratome, jog autentika yra labai rimtas reikalas. Kad kiek įmanoma pagal galimybes šitą dalyką reikia puoselėti. Tiesa, vienu metu buvo iškilęs pavojus šito namo visam vaizdui, kai mes svarstėm iš šio namo padaryti būstą dviem šeimom. Tačiau labai džiaugiuosi, kad taip nenutiko. Jau buvome pasidarę projektą ir būtų daug kas pasikeitę.“

Vytauto šeima – antrosios namo rankos, stebinančiai jautrios jo istorijai ir rūpestingos jo pirminiam pavidalui. Tai leido šeimininkams pažinti įdomią namo gyvavimo istoriją, įsikvėpti kuriant šiuolaikišką ir tvarią būtį. Bijodami sovietų valdžios, pirmieji namo šeimininkai  – Venckiavičių šeima – jį pardavė ir su didelių liūdesiu išsikėlė. Tačiau abipusiu sutarimu, seniesiems šeimininkams buvo leista čia vasaroti penkerius metus – iš čia praktiškai visos istorinės žinios apie namą.

 

Mįslingas inžinierius

Manoma, kad namas, kaip vasarnamis, statytas 1939 m. ir priklausė Venckiavičių šeimai. Inžinierius Edmundas(?) Venckiavičius turėjo tris vaikus. Jau tada vasarnamis kurtas kaip būsimas palikimas, skirstant jį į tris dalis: viena pirmojo aukšto pusė su veranda vienam vaiku, kita – kitam, o antras aukštas – trečiam. Namas buvo aptvertas medine tvora. Deja, apie patį inžinierių žinoma mažai. Dabartinių šeimininkų nuomone, jis buvo susijęs su geležinkelių infrastruktūra, nes visi tvoros mietai yra padaryti iš siaurojo geležinkelio bėgių.

„Kai tvarkiau perdengimą, tai radau smetoninio cemento maišus, kaip paklotą tarp juodlenčių ir spalių. Man jie buvo labai įdomūs – vokiški, smetoniniai – lietuviškai užrašyta, o cementas vokiškas. Tai buvo importuojamas produktas, todėl turėjo būti brangus“, – teigia Vytautas.

Maža to, visi namo konstrukciniai elementai ir mazgai atlikti nepaprastai preciziškai. Namuose lankęsi medžio meistrai stebėjosi sunertais pastato kampais. „Jie buvo turtingi žmonės. Inžinierius Smetonos laikais buvo didelis ponas. […] Šeima turėjo nekilnojamojo turto Kaune, vasarnamį Kačerginėje, samdydavosi tarnaitę ir visa kita“.

 

Namas pokariu. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

Dabartinis namo sklypas yra trečdalis kažkada buvusios, Lapėnui priklausiusios vienos didelės žemės valdos. Jo vasarnamis stovėjo greta, ant kalvelės. Iki šiol nežinoma ir kas yra šio namelio projekto autorius. Neatmestina galimybė, kad jį susiprojektavo pats namo šeimininkas, besikonsultuodamas su šalia vasarodavusiu ir kaimynistėje apsistodavusiu architektu V. Landsbergiu – jo vasarnamis buvo statomas panašiu metu, visai čia pat. Namas iš esmės nepakito iki mūsų dienų. Paliktas ir išsaugotas originalus langų sudalinimas. Iki šiol liko nesutvarkyti tik ilgainiui supuvę ir numontuoti balkonų turėklai, tačiau ir juos šeimininkas planuoja atkurti.

 

Istorija, įtakojusi šeimos verslą

Pokariu šiame name kurį laiką veikė parduotuvė ir užkandinė. „Valdžios buvo liepta atidaryti parduotuvę ir niekas nesipriešino. Negalėjai pasakyti ne. Vieta buvo patogi, todėl ilgainiui ji tapo vietos gyventojų traukos centru. Dar ir dabar aplink namus randame gausybę įvairių kamštelių“, – patikina Vytautas. Jau mūsų dienomis, šalia atsiradus dviračių takui, draugo paskatinti, Vytautas ir jo žmona Jolanta 2018 m. atidarė „Velo barą“ – itin jaukią terasą dviratininkų, riedutininkų, pėsčiųjų ir kitų keleivių poilsiui. O ji – vos valanda kelio dviračiu nuo Kauno Rotušės aikštės. Šeimininkai yra aistringi maisto mylėtojai, todėl kiekvienas čia apsilankęs gali paragauti šeimininkų ruošiamų gardžių užkančių ar patiekalų. Sklinda gandas, kad jų patiekiamos austrės yra net gersnės už kai kurių „Michelin“ restoranų austres Europoje. Ir ko gi ne, kai jas patiekia svetingi ir besišypsantys šeimininkai, o jomis gardžiuojiesi nuostabiame Kačerginės kurorto kampelyje, pušų kamienų apsuptyje!

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Ypatingą padėką už papasakotas istorijas ir pasidalintas nuotraukas reiškiame namo šeimininkui Vytautui Sabaliauskui.

 

Galbūt žinote su šiuo namu ar jo šeimininkais susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.

Pušyno kampelis, vadinamas „Mašiotyne“

Tarpukariu klestėjęs Kačerginės kurortas vasaromis buvo gausiai lankomas ne tik poilsio ištroškusių miestiečių, bet ir tapęs lietuvių inteligentų vasaros susibūrimo vieta. Nemuno kaimynystė ir neaprėpiami pušynai savo žavesiu paviliojo ir pedagogą, matematiką Joną Mašiotą. Grįžęs iš Rusijos, nuo 1919 metų jis mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. 1922 metais studijavo matematiką Berlyno ir Ciuricho universitetuose. Vėliau dirbo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, o 1943 metais buvo paskirtas vyresniuoju mokytoju Vilkijoje. 1936 metais Jonas kreipėsi į architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, prašydamas suprojektuoti nuolatiniam gyvenimui tinkamą namą Kačerginėje, o 1937 metais, kartu su sutuoktine Veronika, apsigyvena naujajame name.

„Vyresni kačerginiečiai prisimena pavėsinėje rašantį ir su vaikais bendraujantį, visų meiliai „Pasakų seneliu“ vadinamą rašytoją Praną Mašiotą. Šis pušyno kampelis bei sodyba ir šiandien pagarbiai vadinami „Mašiotyne“.

Mašiotai – garsi Lietuvos giminė, kurioje nuo pat tautinio atgimimo laikų, gausu aktyvių visuomenės veikėjų, pedagogų, kultūros ir mokslo puoselėtojų. Jono Mašioto tėvas Pranas (1863–1940) buvo visoje Lietuvoje didžiai gerbiamas pedagogas bei rašytojas. Jo mokinys V. Landsbergis-Žemkalnis taip atsiliepė apie savo mokytoją: „Mokytoją Praną Mašiotą labai mylėjo ir gerbė mokytojai ir mokiniai. Visados jis buvo geros nuotaikos, besišypsantis.“ Taigi, atsidėkodamas savo mokytojui, architektas suprojektavo gyvenamąjį namą Kaune ir Jono tėčiui Pranui, kuriame jis gyveno nuo 1929 iki 1940 metų.

 

Atminimas, virtęs „Pasakų parku“

P. Mašiotas garsėjo kaip vaikų rašytojas, literatūros vadovėlių autorius, visuomenės ir kultūros veikėjas. Nuo 1929 metų išėjęs į pensiją, P. Mašiotas atsidėjo literatūrinei kūrybai ir vertimams. Jo kūrybinis ir mokslinis palikimas – per 150 knygų vaikams, taip pat matematikos, fizikos, rašybos vadovėlių parengimas pradinėms ir vidurinėms mokykloms. Tarp šių darbų ir tokie vaikų literatūros klasika tapę kūriniai, kaip „Guliverio kelionės“, „Robinzonas Kruzas“ ir kiti vertimai. P. Mašiotas pas sūnų Kačerginėje praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Čia stovėjusioje pavėsinėje rašytojas dirbo gerėdamasis panemunės gamta, primindavusia jam gimtuosius Pustelninkus.

Po 1990 metų, P. Mašioto anūkė B.Mašiotaitė-Kronienė, iš tėvo Jono paveldėtą vasarnamį ir maždaug 1 ha žemės sklypą Kačerginėje padovanojo miesteliui su sąlyga, kad vasarnamis būtų ir toliau prižiūrimas ir jame bus puoselėjamas Mašiotų atminimas. 2002 metais savo veiklą Kačerginėje pradėjo Prano ir Jono Mašiotų atminimo puoselėtojų draugija, puoselėjanti kultūros paveldą ir parkelyje prie namo įkūrusi rašytojo „Pasakų parką“, kuriame atgimsta įvairūs autoriaus herojai. Draugija čia organizuoja vaikų kūrybines stovyklas ir kartu su miestelio bendruomene kuria „Mašiotynės“ ateities vizijas.

Gabrielės Balaševičiūtės tekstas

Šaltiniai:

Už surinktą ir pasidalintą informaciją dėkojame P. Mašioto anūkei B. Mašiotaitei-Kronienei!

 

Ar žinote su šiuo nameliu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. nuotraukos.

Vaizdingame miško parke paskendusi koplyčia

Po Pirmojo pasaulinio karo, išaugus Kačerginės vasarvietei ir padaugėjus gyventojų, susirūpinta jų dvasiniu gyvenimu, imta svarstyti apie šventovės statybą. Tarpukariu Kačerginėje apsistodavęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1936 m. parengė unikalios koplyčios projektą:

„Tėtė ją suprojektavo iš medžio, lengvą, perregimom sienom, kad pastatyta pušyne neatsiskirtų nuo gamtos – Dievo bažnyčios“ (iš prof. V. Landsbergio prisiminimų).

Tačiau užsakovams ji pasirodė pernelyg netradicinė, todėl 1938 m. pasistatydino kitokią. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija sujaukė parapijos bendruomenę, religinis gyvenimas nutrūko.

 

Pirminis koplyčios projektas. Architekto V. Landsbergio-Žemkalnio eskizas. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Po 1994 m. susikūrusi nauja religinė bendruomenė ėmėsi iniciatyvos atkurti Kačerginės koplyčią. Naujoji koplyčia pastatyta 1998 m. remiantis V. Landsbergio-Žemkalnio 1936 m. projektu, kurį koregavo architektai Feliksas Jackevičius ir Gediminas Jurevičius. Statyba užtruko 4 mėn. Koplyčią pašventino 1998 m. gruodžio 26 d.

 

Pirminis koplyčios projektas. Architekto V. Landsbergio-Žemkalnio eskizas. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Stikliniai Rojaus vartai

Nors iki Antrojo pasaulinio karo V. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo ne vieną bažnyčia Lietuvoje, Kačerginės koplyčia, visų pirma, išsiskyrė savita, laiką pralenkiančia, filosofija. Pastatas, tampantis ne akcentu, bet jį supančios aplinkos darnia dalimi, kuriame net būdamas viduje gali jausti ryšį su aplinka, tarsi su ja susiliedamas. Deja, ši idėja realizuota tada, kada ši idėja pasaulyje jau nebebuvo tokia avangardinė. Šiaip ar taip, nepaprastai džiugu, kad šią nuostabią idėją galime „išskaityti“ iki šiol. Štai kaip ją perskaitė 2018 m. vykusios tarptautinės jaunimo vasaros stovyklos dalyvis:

„Niekada nemaniau, kad Rojaus vartai gali būti stikliniai“ (Petar Vuckovic).

Žilvino Rinkšelio tekstas

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Kačerginės seniūnijos ir Zapyškio parapijos facebook paskyros nuotraukos.

„Besislepianti“ vila

Vaikščiodama ramybe dvelkiančiame Kačerginės kurorte praėjau ąžuolinį skulptoriaus Vidmanto Vikšraičio koplytstulpį, skirtą įamžinti kadais čia vasarojusio humanisto J. Biliūno, bandžiusio gelbėtis nuo džiovos, vasarnamio vietą. Atėjusi į jo vardo aikštę, jos pakraštyje, priešais save išvydau didelius, po minkštų samanų pluoštais bei kerpėmis šiek tiek besislepiančius laiptus, vedančius aukščiau į kalną. Pamažu nupėdinau jų pusėn ir pradėjau kopti. Kylant į viršų, pušų ir krūmų tankmėje, ryškėjo skaisčiai geltonos spalvos pastato kontūrai. Vis artėdama prie didelio ir palyginus su kitais miestelio pastatais neįprasto statinio, išvydau netoliese stovintį automobilį, tačiau simetriški, kur ne kur plokštėmis užkalti langai bylojo, kad vila jau kurį laiką stūkso be šeimininkų priežiūros.  Pastatas sukaltas iš tolygių, medinių lentų. Fasadinėje pusėje stovi bokštas. Nuo bokšto viršūnės veda maži mediniai laipteliai, besijungiantys su kitoje pastato pusėje įrengtu erdviu, pailgu balkonu, iš kurio turėtų atsiverti plati, įvairius miško atspalvius atskleidžianti panorama.

Vaikščiodama aplink vilą bandžiau įsivaizduoti, kas galėjo gyventi šioje erdvioje, tarsi šiek tiek nuo įkyrių miestelėnų akių norinčioje pasislėpti viloje. Kokias istorijas  pamena šio neįprasto pastato sienos? Galbūt atgijusios jos pasakotų apie kadaise atvykdavusių vasaroti visuomenininkų rengtas vakarones ar vaikų, aplink bėgiojančių ir renkančių uogas bei grybus, klegesį. O gal primintų apie du LAF‘o sukilimo metu link Kauno keliavusius praeivius, klaidingai palaikytus sukilėliais ir sušaudytus raudonarmiečių gūdžiai pasislėpusioje pamiškėje, esančioje toliau nuo miestelio gyventojų akių…

Gabrielės Balševičiūtės tekstas

 

15-kos kambarių vasarnamis Kačerginės kurorte, 1934 m. Šaltinis: LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 446.

 

Kurorto steigėja Teklė Dambravičienė

XIX a. antrojoje pusėje atsiradę du žvejų kaimeliai: Palankiai ir Kačerginė, 1933 m. buvo paskelbti kurortine vietove. Šio statuso suteikimas ne tik paskatino miestelio plėtrą, tvarkybą, naujo, o kartu ir unikalaus architektūrinio veido susiformavimą. Galiausiai, tai keitė ir nusistovėjusią gyvenseną. Šalia žvejybos radosi įvairūs, sezoniai aptarnavimo ir paslaugų verslai, kaip ir ūkininkų atvykusiems poilsiautojams parduodama produkcija pildžiusi vietos gyventojų kišenes.

Kačerginė ne veltui buvo praminta inteligentų kurortu. Čia ilsėjosi: kompozitoriai J. Naujalis, S. Šimkus, operos dainininkai A. ir S. Sodeikos, filosofas S. Šalkauskis, literatūrologas J. Eretas, gydytojas A. Gylys, rašytojai J. Biliūnas, V. Mykolaitis-Putinas, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, įvairūs verslininkai, teisininkai ir advokatai. Aukštai virš J. Biliūno vardo aikštės, pušyne iškilęs T. Dambravičienės namas-vasarnamis – vienas ankstyviausių. Apskritai, ši dvarininkė laikoma kone viena iš Kačerginės kurorto įkūrėjų. Dar 1920 m. įsigijusi žemės, čia ji pradėjo statyti pirmuosius vasarnamius nuomai.

Iki šiol kolektyvinėje atmintyje yra išlikę pasakojamai apie tai, kad dėl jos konflikto su žydų gydytoju Šulcu, visi vasarojantys žydai apleido Kačerginė ir persikėlė į Kulautuvą. O Biliūno apsakymo „Juozapota“ pagrindinės herojės prototipas buvo Dambravičienės duktė Gina, esą, slapta ištekėjusi už kerdžiaus sūnaus, o kai šis ją metė, išprotėjusi ji klaidžiujusi po Kačerginės apylinkes.

Išvaizdų ir bene didžiausią kurorto vasarnamį suprojektavo žymus 3 deš. Lietuvos architektas E. Frykas. Jis buvo pastatytas 1929 m. Pokariu pastatas buvo nacionalizuotas ir atiteko Žemės ūkio akademijai (vėliau Vytauto Didžiojo universitetas).

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.

Karininkas, kuris gydė

Gydytojas, brigados generolas ir visuomenininkas Pranas Vaiciuška (1876–1939) – reikšminga tarpukario Lietuvos asmenybė, aktyviai prisidėjusi prie valstybės kūrimo ir anapilin pasitraukusi kartu su jos saulėlydžiu. Tai ir šios vilos statybų iniciatorius bei pirmasis jos gyventojas, tiesa, ne vienintelis. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbdamas lauko ligoninės viršininku susipažino su savo žmona, ruse Pelagija Grigorijevna, su kuria susilaukė sūnaus Jurgio.

 

Pirminis P. Vaiciuškos vilos projektas, XX a. 4 deš. Šaltinis: Kultūros vertybių registro byla. 

 

Besimokydamas Mintaujos gimnazijoje, būsimas karininkas priklausė slaptai lietuvių mokinių „Kūdikio“ draugijai, ugdžiusiai nacionalinę savigarbą ir platinusiai draudžiamą spaudą. Baigė Maskvos universiteto medicinos fakultetą, kuriame mokėsi su daugeliu lietuvių intelektualų, tarp jų ir A. Smetona. 1918 m. grįžo atgal į Lietuvą. 1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenės gretas. Išleistas į atsargą dirbo laisvai samdomu gydytoju. Liudininkų teigimu, Vaiciuška buvo išsilavinęs žmogus. Be rusų, lenkų kalbų, laisvai mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas, todėl ne kartą atstovaudavo diplomatiniais reikalais: misijoje Persijoje, Indijoje, taip pat kurį laiką buvo Lietuvos atstovu Estijoje.

 

P. Vaiciuškos vila pokariu. M. Pužauskaitės-Lišajevienės asmeninis archyvas. Šaltinis: Kultūros vertybių registro byla.

 

Vila, virtusi mokykla ir antraisiais namais

Kačerginė iki Antrojo pasaulinio karo buvo unikalus priemiesčio kurortas, kuriame vasarnamius statėsi daug garsių to meto visuomenės veikėjų, politikų, menininkų. Sveikatai ir poilsiui „atitaisyti“ Vaiciuškos pasirinko Kačerginę, kurioje pasistatė ne du vasarnamius – viename apsistodavo patys, o kitas tarnavo nuomai. 1939 m. mirus vilos savininkui, o 1940 m. prasidėjus okupacijai, turtas buvo nusavintas. Sovietmečiu viloje veikė pradinė mokykla, kurioje mokėsi dagelis senųjų kačerginiečių.

 

P. Vaiciuškos vila virtusi miestelio mokykla, XX a. 9 deš. P. Bekerienės asmeninis archyvas. Šaltinis: Kultūros vertybių registro byla. 

 

Ilgainiui pastatas buvo apleistas ir tapo nebenaudojamu. Griūvantį kultūros paveldo objektą 2013 m. ėmėsi gelbėti aktyvi Kačerginės bendruomenė, kuri inicijavo objekto įrašymą į Kultūros vertybių registrą. 2014 m. pastatą įsigijo ir jo restauracijos ėmėsi verslininkas Algirdas Pūkis. Pradėtas vilos prikėlimas antram gyvenimui, šiandien laikomas viena sėkmingiausių kultūros paveldo atgaivinimo istorijų Kauno rajone. Pagal surastą ikonografinę medžiagą šiuolaikinėmis priemonėmis buvo atstatyta visa buvusi pastato struktūra, išsaugota daug autentiškų elementų. Šiandien tai privatus gyvenamasis namas.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

V. Grigaliūnas-Glovackis, Generolo atsiminimai. II–III dalis. Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius, 2017 m. 

Tarpukario ir rezistencijos laikotarpio Lietuvos generolų sąrašas ir jų amžino poilsio vietos. Lietuvos kariuomenės generolų klubas, 2012 m. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nauotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir R. Tenio („Kas vyksta Kaune“), 2016 m. nuotraukos.

Populiarusis kurortas

Kauno miestui tarpukariu tapus Lietuvos sostine, prasidėjo Kauną juosiančių aplinkinių miestelių kaip kurortų klestėjimo laikotarpis. Vienu iš šių kurortų buvo tuometinis žvejų miestelis Kačerginė. Kurortas traukė vasarotojus leisti laiką tyro oro prisotintoje pušų apsuptyje, mėgautis uogienojais bei grybų derliumi, sporto mėgėjus masino futbolo aikštė, o šokių paviljonas savaitgaliais  laukdavo net kelis kartus per dieną prisišvartuodavusio garlaivio, kuris atplukdydavo būrius miestiečių ir orkestrą, grojusį gegužinių metu. Kačerginėje gyvenantys žvejai lepino vasarotojus namuose rūkytais pasakiško skonio žiobriais, o aplinkinių kaimų ūkininkai pigiai tiekdavo šviežius pieno produktus bei daržoves. Visa tai labiausiai lėmė miestelio populiarumą. To meto rašytojai, mokytojai, karininkai, politikai ir kiti visuomenininkai svečiuodavosi pažįstamų inteligentų vasarnamiuose, nuomodavosi kambarius iš vietinių gyventojų. Atsirasdavo ir tokių, kurie norą pasistatyti kurorte vilą puikiausiai įgyvendino. Vienas tokių buvo inžinierius, mokytojas, verslininkas Viktoras Rėklaitis.

 

Inžinieriaus V. Rėklaičio asmenybė

Susipažinus su inžinieriaus V. Rėklaičio biografijos faktais, galima tvirtai teigti, jog tai buvo energijos nestokojanti asmenybė, nedvejojęs įsitraukti į įvairias veiklas. 1942 metų dienraštyje „Į Laisvę“ V. Rėklaitis apibūdintas kaip aktyvus visuomenininkas, įvairių draugijų bei organizacijų narys („Lietuvos Baltijos Bendrovė“, „Lietuvių-Suomių Draugijos“, draugijų valdybos pirmininkas, Jūrininkų sąjungos valdybos narys). Taip pat minima, kad V. Rėklaitis buvęs itin pamaldus žmogus, kolegoms ir draugams labai malonus ir draugiškas. Visuomet išlikdavęs taktiškas bei kultūringas. Matyt, dėl šių ir kitų teigiamų savybių tapo Kačerginės kurorto direktoriumi. Beje, Rėklaičių šeimai priklausė ne tik vasarnamis Kačerginėje, bet ir namas Kaune.

 

Amerikos lietuvių akcinės bendrovės reklama jubiliejiniame albume „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“. Kaunas, 1933 m.

 

V. Rėklaičio vila Kačerginėje

Atvykęs į Kačerginę, V. Rėklaitis joje paliko vieną ryškiausių miestelyje architektūrinį paminklą – vilą. Manoma, kad vila turėjo iškilti maždaug tarp 1935-1938 metų (1934 m)? Kačerginės pagrindinėje gatvėje (J. Janonio g.), tuometiniame Palankių kaime. Pastatas vieno aukšto, šiek tiek asimetriškas, sukaltas iš medinių lygių lentelių. Nuo gatvės pusės matyti įstiklinta veranda su įėjimu. Na, o žvelgiant iš kiemo pusės esančio dviaukščio bokštelio vidaus, matyti Nemunas, pavasarį ir vasarą atsiskleidžia  pievų žaluma, panemunės grožis bei  vos įžiūrimas kitoje Nemuno pusėje esantis Kulautuvos miestelis.

Pasibaigus tarpukario laikotarpiui, ilgus metus pastato patalpose buvo įsikūrusi ambulatorija. Net nepriklausomos Lietuvos  metais vila pasiliko ilgai apleista, kol buvo pripažinta, jog tai itin svarbus simbolis, formuojantis ir puoselėjantis kurorto kolektyvinę atmintį. Tad 2016 metais vila buvo renovuota ir joje įsikūrė Kačerginės miestelio seniūnija, kasdien mielai priimanti turistus ir visus praeivius, norinčius pasidalinti Kačerginės istorijomis.

Gabrielės Balaševičiūtės tekstas

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir R. Tenio („Kas vyksta Kaune“), 2016 m. nuotraukos.

Namai ir prieglobstis kartoms

Domintis ir kalbant apie architektūrą, nemažiau reikšmingu tampa pačių jos kūrėjų vaidmuo. Dar įdomiau, kai turime galimybę pamatyti ne tik užsakovų skonio, galimybių ir kitų aplinkybių apspręstą architektūrą, bet ir nuo šių aplinkybių nepriklaususius gyvenamuosius namus, kuriuos architektai projektuodavo sau. Juose išsiskleidžia jų idėjos, įtakos, filosofija ir pasaulėžiūra. V. Landsbergio-Žemkalnio atveju, mes turime galimybę pamatyti ne tik jo gyvenamąjį namą Kaune, bet ir šeimos vilą Kačerginėje.

Šeimos vasarnamis buvo pastatytas 1938 m., todėl pasidžiaugti juo ilgam neteko. Žaliai dažytas vieno aukšto namas su mansarda karo metais tapo prieglobsčiu nuo mieste krentančių bombų. Taip pat, vokiečių okupacijos metais, čia Landsbergių šeima slėpė gydytojos Frumos Gurvičienės dukterį Belą, išgelbėtą iš Kauno geto.

 

Landsbergių šeimos vila, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Kaip teigia dabartinė jo šeimininkė, architekto V. Landsbergio-Žemkalnio anūkė B. Landsbergytė-Cechanavičienė:

„Ta galimybė džiaugtis Kačergine ir savais namais, savo susikurta aplinka yra labai lengvai suskaičiuojama. To ramaus laiko lieka nedaug –kol šeimos kartu ir nepaliestos negandų. O po to jau yra kita istorija ir tos vilos labai dažnai gyvena savo gyvenimą be tikrųjų šeimininkų“.

Po karo namas nacionalizuotas, jame įkurta miestelio vaistinė. Šiandien namas vėl priklauso Landsbergių šeimai. Birutės Landsbergytės-Cechanavičienės iniciatyva čia organizuojami literatūros ir muzikos vakarai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

M. Plepio nuotraukos, 2018 m.

Nemarūs prisiminimai

Ar pamenat kai supdamiesi ant kedės nuvirtot ir grindyse liko žymė, arba kai ant stalo išliejote kompotą pas močiutę kaime, o kai tyliai paslapčiomis paišėte ant sienų? Dėmė staltiesėje, nublukusios užuolaidos, subraižytos sienos ir grindys mums pasakoja praeities istorijas, išgyvenimus ir įvykius nutikusius tarp keturių sienų. Atsiminimai labiausiai vertinami tada, kai praeitis pradeda nykti. Viešajai informacijai mažėjant žmogaus smegenų kertelėse laikomos istorijos tampa vis svarbesnės ir vis labiau geidžiamos. Įsivaizduokit vaisių pilnas lentynas Lietuvoje prieš 30 metų. Jei jūs esat paprastas žmogelis tai ir toliau teks tik įsivaizduoti. Tai – labai trokštama, nes sunkiai gaunama. Taip yra ir su tikrais, gyvais atsiminimais apie žmones. Jie glūdi draugų, pažįstamų, kaimynų galvose, įdomi kiekviena pikantiška smulkmena, kuri sujaudintų ir sukeltų dar daugiau klausimų.

 

Rašytojo namai Kačerginėje

Kas ieško, tas randa. Ar Jūs, mielas skaitytojau, esate atradęs Kauno rajono istorijų lobyną? Ar tikite, kad tas istorijas gali pasakoti ir žmogus, ir jo namai? Netoli nuo Kauno miesto esantis Kačerginės miestelis saugo atminimą žmogaus, kurį šiandien vadiname lietuvių literatūros klasiku. Tai asmenybė, kuri ne vieną mūsų mokyklos laikais privertė saulėtas vasaros dienas praleisti šešėly. Ar bandysit spėti kas? Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas Kačerginės kraštą atrado vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu, kai nuo 1961 m. kartu su žmona čia praleisdavo kiekvieną vasarą. Šiandien, jo vardu pavadintoje gatvėje, stovi dviaukštis, gelsvų medinių lentelių apglėbtas namas menantis apie didžios asmenybės gyvenimą čia. Emilija Kvedaraitė – Mykolaitienė – poeto žmona, moteris kuri pagal kai kurių atsiminimus galėjo būti paskutinis lašas pastūmėjęs Putiną keisti gyvenimo būdą ir profesiją, buvo stipri, savimi pasitikinti ir žinanti ko nori. Būtent ant jos pečių buvo užkrauta atsakomybė vasarnamio įkūrimui. Pradžioje namų vietą mąstyta pasirinkti Kulautuvą, tačiau dideli medžiai ir neprasiskverbianti saulė pro juos sulaikė porą ir teko ieškoti kito kampelio. Štai tada buvo atrasta Kačerginė:

„kai statėmės, toje vietoje dar beveik nieko kaimynystėje nebuvo“, kalbėjo Mykolaitienė.

Pačiomis statybomis taip pat teko rūpintis jai,

„pati važiavau į Pirčiupį sunkvežimiu sienojų pirkti – įgijau iš vietinių gyventojų. Buvo atvežtas mano sesers šeimos Balčiūnų medinis namas“.

Beveik naują namą buvo sutarta įrenginėti perpus – pusė Mykolaičiams, pusė Balčiūnienei su vaikais. Statybos užbaigtos per tris metus Mykolaičiui ir jo žmonai jau leido grožėtis dangų remiančiomis pušimis ir kvėpuoti tyru gamtos oru. Savo dienoraštyje Putinas rašė:

„Džiaugiuosi kad turiu čia, Kačerginėje būstą, kur galima praleisti vasaros sezoną. <…> čia turiu viską, kas man miela – vienatvę, ramybę, sausą pušyną, geras būtinas sąlygas.“

Tuo metu gyvenę kačerginiečiai dar pamena poetą rymantį prie lango ir stebintį aplinką, vaikštinėjantį takais palei mišką ar sėdintį namo balkone su knyga. Rimtas, kartais net rūstaus veido, santūrus, daug nekalbėdavęs – tai dažni apibūdinimai knygoje ,,Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“. Jis buvo užsisklendęs nuo išorinio pasaulio, tačiau kai kuriems šio pasaulio gyventojams, bendraminčiams pavyko praskleisti šią užsklandą. Užkalbinus poetą pokalbis būdavo malonus ir šiltas. Salomėja Aleksienė pamena pasivaikščiojimus prie jūros, pokalbius apie muziką ir meną. Rašytojas vertino muziką, daug apie ją nusimanė ir pats grojo fortepijonu. Jei pokalbis vykdavo sklandžiai su juo buvo labai įdomu diskutuoti.

 

Modernus žmogus

Vincas Mykolaitis-Putinas buvo modernus žmogus siekęs naujo požiūrio į senąjį pasaulį ir vertybes, „<…> jis jau nebus senųjų pastumdėlis, o eis su naująja, revoliucine banga, kūrybos avangarde, simbolistų bangoj <…>“ prisimena rašytojas Mykolas Vaitkus. Profesoriaus darbas Putinui taip pat tiko, paskaitos buvo įdomios, o studentai juo žavėjosi ir mylėjo. Jo iškalbą taip pat gerai pamena ir poetas Stasys Santvaras. Susibūrimuose, kur dalyvavo ir K. Binkis, bei Putinas, jie šnekėdavo apie meno sampratą ir kitas filosofijas. Pirmu smuiku nemėgęs groti Putinas čia atsiverdavo, „<…> jis kalbėdavo neskubėdamas, parinkdamas sakinį ir žodį, nesikarščiuodamas, net ir karštesniame pokalbyje <…>“.

Visgi pasak pačio Mykolaičio žmonos ji taip ir nesugebėjo iki galo perprasti vyro asmenybės, „visuomet savo asmens dalį užslėpdavo, širdies iki galo neatverdavo – tai uždara knyga, į kurią nieko neįsileisdavo“. Putinas vertino ramybę ir vienatvę: „Žmogaus atvirumo nelaikė privalumu. Sakydavo, kad vienumoje auga talentas, o draugijoje šlifuojasi charakteris“.

Matyt todėl vasarnamio vieta taip tiko ramiems poeto apmąstymams ir kūrybai. Šiandien Kačerginė išliko tokia pat jauki ir rami, kaip anuomet. Saugomas šviesių miškų ir pro šalį vingiuojančio Nemuno šis kraštas kviečia ir Jus užsukti, pasivaikščioti miestelio takais, atrasti kažką naujo ir kažką seniai pamiršto.

Monikos Gilytės tekstas

 

Ar žinote su šiuo namu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.