Modernus susisiekimas

„Žemaičių plento pastatymas yra vienas didžiausių darbų, atliktų mūsų nepriklausomo gyvenimo metais“ – Prezidentas A. Smetona

Žemaičių plentas – istorinis Lietuvos magistralinis kelias, nutiestas 1934–1939 m. ir sujungęs šalies sostinę Kaune su uostamiesčiu Klaipėdoje. Numatyta trasa: Kaunas–Raseiniai–Kaltinėnai–Rietavas–Gargždai. Iki tol, Žemaitija, Lietuvos šiaurinė dalis, Klaipėdos kraštas ir uostas šios tiesioginės jungties su sostine neturėjo, todėl kelias buvo svarbus ne tik ekonomine-prekybine, bet ir politine prasme – siekiant glaudesnės Klaipėdos krašto integracijos į Didžiosios Lietuvos sudėtį.

Naująjį kelią projektavo ir statybai vadovavo Susisiekimo ministerijos Kelių valdybos Sauskelių direkcija, vykdė vietiniai rangovai. Plento konstrukcija – dervos ir akmens skaldos danga, smėlis ir drenažas. Kelias buvo pritaikytas automobilių transportui: ėjo tiesesne trasa, posūkiai didesnio spindulio; staigesniuose posūkiuose įrengti viražai (važiuojamoji dalis palenkta į kreivės vidų). Pastatyti 3 dideli tiltai: per Nevėžį – ties Babtais, Dubysą – ties Ariogala, Miniją – ties Gargždais. Sankryžoje su Šiaulių–Tauragės plentu ties Kryžkalniu pastatyta pirmoji Lietuvoje moderni, dviaukštė pervaža – viadukas. Bendras kelio ilgis – 195,5 km. Projekto sąmata – apie 14 mln. litų.

 

Lietuvos kelių žemėlapis, 1936 m. K. Masiulytės-Paliulienės archyvas. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos istorinė prezidentūra. 

 

Šalies techninės pažangos paminklas

Žemaičių plentas buvo stambiausias Lietuvos dvidešimtmečio infrastruktūrinis projektas, tapęs reikšmingu šalies technikos pažangos paminklu. 1939 m. baigtas kelio tiesimas tapo istoriniu įvykiu, o jo įprasminimui Kaune pastatytas paminklas. Šalia jo, ant Milikonių kalno, įvyko ir plento atidarymo iškilmės. Plentą pašventino arkivyskupas J. Skvireckas, o jį atidarė Prezidentas A. Smetona.

Žemaičių plento pradžioje pastatytas granito blokų stulpas, viršuje „karūnuotas“ dviejų, priešingomis kryptimis žvelgiančių žirgų ir jas laikančiu Perkūnu. 7,20 m aukščio paminklo šonuose iškalti Kauno bei Klaipėdos herbai, o netoli pjedestalo užrašyta: „Žemaičių plentas Kaunas – Klaipėda 220 kilometrų 1933–1938“.

 

Lietuvos Respublikos Prezidentas paminklo atidengimo iškilmėse, 1939 m. Šaltinis: G. Paliulis, „Žvilgsnis į Lietuvos kelių istoriją“ [knyga], 2013 m.

 

Paminklą sukūrė anuomet dar jaunas skulptorius V. Kašuba. Klasikinės formos gerbėjas, paminklui pasirinko kolonos formą, suteikęs jai lietuviškų bruožų: dviejų žirgų galvos primena namų stogų medinius drožinius, o simbolinėms  jėgos, pažangos ir greičio metaforoms pasirinktos kartu ir universalios, ir Baltų mitologijai būdingi ženklai: žaibai, žirgai ir Perkūnas. Tiesa, vertintinos ir autoriaus pastangos modernizuoti elementus: formos supaprastintos, apibendrintos, o Perkūno veidas primena ne sužmogintą veidą, o veikiau futuristinę, robotizuotą mitologinę būtybę. Užrašo šrifto kompoziciją sukūrė dailininkas T. Kulakauskas, anuomet garsėjęs gebėjimu parinkti išraiškingą šriftą ir masyvią raidžių formą.

„Žemaičių plento atidarymo iškilmės prasidėjo ankstų sekmadienio rytą netoli Kauno, tuojau už jo priemiesčio Vilijampolės. Čia yra Žemaičių plento pradžia, čia pastatytas gražus obeliskas, kuris išreiškia pagrindinius susisiekimo uždavinius – pažangą, jėgą ir greitį“, „Pirmasis šventės programos punktas buvo prie VIII forto, tuojau už Vilijampolės prie Paminklinio obelisko. Prie šio obelisko iškilmingai ir atidarytas plentas: Respublikos prezidentas perkirpo juostą, kas turėjo simbolizuoti, jog plentas jau užbaigtas ir atidaromas. Obeliskas vaizduoja apvalią koloną, iš trijų pusių paremtą kontraforsais. Viršūnėje dekoratyvinė dalis vaizduoja dievo Perkūno galvą su žaibais ir dviejų jo valdomų žirgų galvomis. Obelisko atskiros dalys simbolizuoja: kolona – kilimą į aukštybes – pažangą, perkūnas – jėgą, žaibai – greitį, Perkūno valdomi žirgai – veržimasi pirmyn; pagaliau patys žirgai yra susisiekimo ženklas, kai žirgai buvo patikimiausia susisiekimo priemonė ir šiais laikais, kai visų žmogaus sukurtų mechaniškų susisiekimo priemonių jėga matuojama arklių jėgomis, kaip galingumo vienetu. Obelisko pamatuose yra įbetonuoti žemaičių plento metrikai“.

 

Paminklas XX a. I pusėje. Šaltinis: Lietuvos kelių muziejus. Nuotraukos šaltinis: Kultūros vertybių registras. 

 

Likimas

Paminklas beveik nenukentėjo karo metais. Žemaičių plento 60-mečio proga „Kauno restauratoriai“ atnaujino paminklą, o 2004 m. šalia paminklo įrengta apžvalgos aikštelė. Tuo metu buvo perkeltas ir paminklas, kurio pamatuose rasta į medinį apvalų dėklą įdėta žalvarinė kapsulė. Atidarius kapsulę, joje rasta 21 skirtingo nominalo moneta, dauguma iš jų kaltos 1925 m., kitos – 1936 m. bei ant pergamento surašytas aktas, kuriame išvardinti kelio statybai vadovavę inžinieriai. Radinys saugomas Lietuvos kelių muziejuje Vievyje.

Pastatytas granitinis paminklas ne tik įprasmina Lietuvai svarbaus inžinerinio objekto atsiradimą, bet ir garsaus, 1937 m.  Pasaulinėje Paryžiaus parodoje aukso ir sidabro medaliais apdovanoto, Kauno meno mokyklos auklėtinio, skulptoriaus V. Kašubos kūriniu.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Paminklas „Perkūno žirgai“. Kultūros vertybių registras. 

Žemaičių plentas. Wikipedia.

Sparnuoti ir keturkojai miesto ženklai. „Kauno dienos“ archyvas, 2004 m. 

 

Ar žinote su šiuo paminklu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Nykstantys kraštovaizdžio akcentai

Vandens bokštas tai inžinerinis statinys – vandens tiekimo sistemos dalis – kurio pagrindinė dalis yra tam tikrame aukštyje iškeltas vandens rezervuaras. Talpykla skirta vandens atsargoms kaupti ir naudoti didžiausio vandens poreikio metu, o vandens pakėlimas sukuria slėgį vandentiekio tinkle. Tuo metu, kai vandens naudojama mažiau, pavyzdžiui, naktį, iš siurblinių tiekiamo vandens perteklius kaupiamas vandentiekio bokšto rezervuare, o imamas iš jo didžiausio vandens poreikio metu ir tada, kai siurblinė nedirba.

Lietuvoje priskaičiuojami 8 vandentiekio bokštai, laikomi paveldo objektais. Tai tarpukariu ar anksčiau statyti statiniai. Tačiau didžioji jų dalis buvo pastatyti sovietmečiu. Jų įrengimui naudotos pačios įvairiausios medžiagos: metalai, gelžbetonis, plytos, betonas. Vandens bokštų aukštis yra nevienodas: kaimiškose vietovėse dažniausiai sutinkami nuo 10 iki 25 m aukščio metaliniai bokštai, o miestuose – gelžbetoniniai, kurių aukštis gali siekti iki 50 m.

Vandens bokštai iki šiol tebėra įvairių gyvenamųjų vietovių kraštovaizdžio ar miestovaizdžio akcentais. Tačiau šiandieniniai jų likimai skirtingi: dalis jų vis dar funckionuoja pagal pirminę paskirtį, arba įgauna naujas – apžvalgos taškų, ryšio sistemų patalpinimo – paskirtis, dalis griaunami kaip nebereikalingi statiniai, tačiau atsiranda ir įvairių iniciatyvų, kurios į šiuos architektūros objektus siūlo pažvelgti kūrybiškai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

R. Kumštaitytė, Nenaudojamų gelžbetoninių vandentiekio bokštų būklės analizė (magistrantūros studijų baigiamasis darbas). Akademija, 2011 m.

Nuotraukų šaltinis: Google Street View, 2012 m.

Nykstantys kraštovaizdžio akcentai

Vandens bokštas tai inžinerinis statinys – vandens tiekimo sistemos dalis – kurio pagrindinė dalis yra tam tikrame aukštyje iškeltas vandens rezervuaras. Talpykla skirta vandens atsargoms kaupti ir naudoti didžiausio vandens poreikio metu, o vandens pakėlimas sukuria slėgį vandentiekio tinkle. Tuo metu, kai vandens naudojama mažiau, pavyzdžiui, naktį, iš siurblinių tiekiamo vandens perteklius kaupiamas vandentiekio bokšto rezervuare, o imamas iš jo didžiausio vandens poreikio metu ir tada, kai siurblinė nedirba.

Lietuvoje priskaičiuojami 8 vandentiekio bokštai, laikomi paveldo objektais. Tai tarpukariu ar anksčiau statyti statiniai. Tačiau didžioji jų dalis buvo pastatyti sovietmečiu. Jų įrengimui naudotos pačios įvairiausios medžiagos: metalai, gelžbetonis, plytos, betonas. Vandens bokštų aukštis yra nevienodas: kaimiškose vietovėse dažniausiai sutinkami nuo 10 iki 25 m aukščio metaliniai bokštai, o miestuose – gelžbetoniniai, kurių aukštis gali siekti iki 50 m.

Vandens bokštai iki šiol tebėra įvairių gyvenamųjų vietovių kraštovaizdžio ar miestovaizdžio akcentais. Tačiau šiandieniniai jų likimai skirtingi: dalis jų vis dar funckionuoja pagal pirminę paskirtį, arba įgauna naujas – apžvalgos taškų, ryšio sistemų patalpinimo – paskirtis, dalis griaunami kaip nebereikalingi statiniai, tačiau atsiranda ir įvairių iniciatyvų, kurios į šiuos architektūros objektus siūlo pažvelgti kūrybiškai.

 

Gyvenvietės orientyras

Kaip ir Akademijos vandens bokštas, šis statinys puikiai veikia ne tik kaip vandens tiekimo infrastruktūros dalis, bet ir kaip orientyras. Abu bokštai pravažiuojami „Via Baltica“ magistraliniu keliu ir savotiškai „atžymi“ didesnes gyvenvietes šalia šio kelio. Bokštas statytas siekiant patenkinti augančio kaimo vandens poreikiams – šalia privačių gyvenamųjų namų, čia įsikūrė žemės ūkio mokyklos kompleksas, plaukimo baseinas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad utilitarios išvaizdos statinį, puikiai matomą už gyvenvietės ribų, pasistengta pagražinti dekoratyviais gelžbetonio juostomis, bokštui suteikian šiokio tokio išskirtinumo ir architektūrinės kokybės.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

R. Kumštaitytė, Nenaudojamų gelžbetoninių vandentiekio bokštų būklės analizė (magistrantūros studijų baigiamasis darbas). Akademija, 2011 m.

Nuotraukų šaltinis: Google Street View, 2013 m.

Juragiai – tai kaimas Kauno rajone, Garliavos apylinkių seniūnijoje, šalia magistralinio kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai. Nors gyvenvietės istorija yra kur kas senesnė, didelę įtaką jos vystymuisi suteikė Juragių radijo ir televizijos stotis, savo veiklą pradėjusi 1978 m. Suintensyvėno gyvenamųjų namų statyba, kelių, telekomunikacijų infrastruktūros vystymasis, atsirado naujų darbo vietų.

 

„Sitkūnai ir Juragiai – laisvą žodį apgynusios tvirtovės“

Šis ir panašūs radijo ir televizijos objektai itin reikšmingą vaidmenį suvaidino nepriklausomybę atkuriančios Lietuvos istorijoje. 1990m. paskelbus šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, šį siekį teko apginti. Sausio įvykiais vadinamas 1991 m. sausio mėn. laikotarpis, kurio metu Lietuvoje mėginta įvykdyti valstybės perversmą, pasitelkiant ginkluotasias pajėgas ir kitas jėgos struktūras, siekiant atkurti sovietinę valdžią Lietuvos Respublikoje.

Šių įvykių metu laisvės gynėjai stojo ginti ne tik parlamento, bet ir radijo bei televizijos objektų, kuriuos siekta užgniaužti, užkertant kelią žinių sklaidai apie įvykius iš Lietuvos. Pakaunės kaimų ir miestelių gyventojai šioje kovoje atliko ir savo misiją – okupavus sostinėje įsikūrusį Lietuvos radiją ir televiziją, buvo stota ginti Juragių ir Sitkūnų transliacijos stotis, iš kurių ir toliau buvo perduodamos svarbios žinios, palaikomas ryšys su piliečiais Lietuvoje.

„1991-ųjų sausio 13-osios naktį, 2 val. 17 min., Lietuvoje užtemo televizorių ekranai – nutrūko transliacija iš Vilniaus. Visi suprato, kad sostinės televizijos bokštą, Lietuvos radiją ir televiziją (LRT) jau užėmė sovietinė kariuomenė. Tačiau po kelių akimirkų televizorių ekranai vėl nušvito – atsirado testo lentelė ir pasigirdo balsas. Tai Juragių televizijos perdavimo centre Kauno rajone budėję darbuotojai įjungė mikrofonus ir, ramindami žmones, paskelbė, jog nuo šiol visos transliacijos vyks iš Kauno televizijos studijos. Kartu visi, kas tik gali, buvo pakviesti atvykti saugoti ir, jei reikės ginti Juragių televizijos centrą.“

 

Stotis kaip paminklas

Besikeičiant technologijoms, kito ir stoties gyvenimas. Iš keliasdešimties stotyje anksčiau dirbusių darbuotojų teliko keletas. Paprastai uždaroje stotyje, kiekvienų metų žiemą renkasi istorinių įvykių dalyviai, vietos bendruomenės nariai ir svečiai. Prisimenant Sausio įvykius, čia dalijamasi prisiminimais, bendraujama, deginami laužai.

2019-ųjų vasaros pabaigoje Jurgiai, kartu su visa Garliavos apylinkių seniūnija dalyvavo „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinės“ projekte Šiuolaikinės seniūnijos. Projekto metu kviestinis menininkas iš Belgijos Hugo Herrera Tobón aktyviai bendravo su Garliavos apylinkių seniūnijos bendruomene, siekiant atspindėti šių vietų unikalumą ir identitetą. Garliavos apylinkės yra garsios savo istorine atmintimi, nes tai – savanorių ir partizanų kraštas. H. Herrera Tobón kartu su bendruomene kūrė lankytinų vietų atlasą (angl. subjective atlas). Projekto rezultatai, atspindėti menininko akimis, visuomenei buvo pristatyti spalio mėnesį Juragių televizijos stotyje.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

Sausio 13-osios atgarsiai Kauno rajone: Tautos istorijos pėdsakai Juragiuose. „Graži tu mano“: gyvoji krašto enkciklopedija.

„Kaunas 2022“ ir Čikupakas (www.miestai.net) nuotraukos.

Nykstantys kraštovaizdžio akcentai

Vandens bokštas tai inžinerinis statinys – vandens tiekimo sistemos dalis – kurio pagrindinė dalis yra tam tikrame aukštyje iškeltas vandens rezervuaras. Talpykla skirta vandens atsargoms kaupti ir naudoti didžiausio vandens poreikio metu, o vandens pakėlimas sukuria slėgį vandentiekio tinkle. Tuo metu, kai vandens naudojama mažiau, pavyzdžiui, naktį, iš siurblinių tiekiamo vandens perteklius kaupiamas vandentiekio bokšto rezervuare, o imamas iš jo didžiausio vandens poreikio metu ir tada, kai siurblinė nedirba.

Lietuvoje priskaičiuojami 8 vandentiekio bokštai, laikomi paveldo objektais. Tai tarpukariu ar anksčiau statyti statiniai. Tačiau didžioji jų dalis buvo pastatyti sovietmečiu. Jų įrengimui naudotos pačios įvairiausios medžiagos: metalai, gelžbetonis, plytos, betonas. Vandens bokštų aukštis yra nevienodas: kaimiškose vietovėse dažniausiai sutinkami nuo 10 iki 25 m aukščio metaliniai bokštai, o miestuose – gelžbetoniniai, kurių aukštis gali siekti iki 50 m.

Vandens bokštai iki šiol tebėra įvairių gyvenamųjų vietovių kraštovaizdžio ar miestovaizdžio akcentais. Tačiau šiandieniniai jų likimai skirtingi: dalis jų vis dar funckionuoja pagal pirminę paskirtį, arba įgauna naujas – apžvalgos taškų, ryšio sistemų patalpinimo – paskirtis, dalis griaunami kaip nebereikalingi statiniai, tačiau atsiranda ir įvairių iniciatyvų, kurios į šiuos architektūros objektus siūlo pažvelgti kūrybiškai.

 

Vandens bokštas kaip galimybė

Kūrybiškai transformuoti vandens bokštai jau seniai yra tapę ne vieno JAV, Australijos, Europos miesto vizitinėmis kortelėmis. Džiugu, kad šios tendencijos neaplenkia ir Lietuvos. Jonavoje jau veikia ant bokšto įrengtas laipiojimo centras, o Kretingoje esančius bokštus planuota išnaudoti kaip miesto įvaizdžio atspindžius.

2019 m. Kauno rajono Akademijos miestelio bendruomenė tapo Kaunas 2022 projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalyve, pusmetį uoliai rinko gyventojų atsiminimus ir istorijas apie savo gyvenamąją vietą. Šio proceso metu paaiškėjo, kad didžioji dalis žmonių didelius sentimentus jaučia XI (Marvos) fortui, kuriame veikė pliažas, buvo įprasta leisti laiką su šeimomis ar įsimylėti. Po ilgų diskusijų išliko poreikis permąstyti vietos reikšmę šiandien, paskatinti žmones čia sugrįžti.Šiam tikslui pasiekti buvo pasirinkta meninė priemonė – interaktyvi šviesos lazerių instaliacija. Ją, kartu su bendruomene, kūrė menininkai Linas Kutavičius ir Linas Ramanauskas.

Lazerių įranga šalia esantį didžiulį vandens bokštą pavertė moderniu švyturiu ne tik bendruomenei, bet ir svečiams, kviečiančiu burtis miesteliui reikšmingoje atminčių vietoje. Šią šviesos instaliaciją iki šiol galima pamatyti čia apsilankius dienos pabaigoje, sutemus.

Noras „išryškinti“ Marvos fortą kaip Akademijos tapatybės dalį, kilo iš pačių miestelio gyventojų. […] Atlikus auditorijos apklausas, paaiškėjo, kad svarbiausias Akademijos fizinis ženklas, kurį įvardijo dauguma gyventojų – XI-asis (Marvos) fortas. Ši vieta daugumai kelia nostalgiškus jausmus ir jie norėtų šią, nepelnytai užmirštą ir apleistą vietą, prikelti antram gyvenimui“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė D. Gavrilčikė.

Artėjant reikšmingai Lietuvos istorijos datai – Valstybės atkūrimo šimtmečiui, 2018 m. Akademijos vandens bokštas jau buvo tapęs trispalvės plazdenimo vieta. Bendrovės „Kauno vandenys“ vadovų ir darbuotojų iniciatyva šis sumanymas įgyvendintas, siekiant paminėti atkurtos nepriklausomos valstybės gyvavimą.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

R. Kumštaitytė, Nenaudojamų gelžbetoninių vandentiekio bokštų būklės analizė (magistrantūros studijų baigiamasis darbas). Akademija, 2011 m.

Akademija – šiuolaikinė seniūnija

Kauno diena: „Šviesos instaliacija Marvos forte kvies prisiminti šios vietos romantiką“. 2019-09-26.

„Kaunas 2022“ ir L. Steponavičiaus (diena.lt) nuotraukos.

Tai bene pirmasis pastatas Lietuvoje, kurio stogui uždengti buvo pasirinkta tuo metu moderniausia gelžbetonio skliautiniųkonstrukcijų technologija. Apie pradėtą eksploatuoti garažą to meto spauda rašė: „graži ir moderni Kauno miesto savivaldybės autobusų stoginė“ didžiausia Pabaltijyje.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

XX-ojo amžiaus pradžią sudrebinusias griausmingas negandas ilgainiui keitė optimizmo bei technologinės pažangos kupinas etapas. Perbraižytas Europos geopolitinis žemėlapis ypač daug vilties teikė išsilaisvinusioms tautoms, kurios siekė sukurti savarankiškas, modernias valstybes. Vienu pagrindinių tarpukario progreso katalizatorių ir modernumo simbolių neabejotinai tapo automobilių pramonė ir jos laimėjmai. Neseniai išrastas konvejeris didžiuliais kiekiais rideno pigesnes, plačiąjai visuomenei prieinamas transporto priemones. Spartumu ir mobilumu nuo šiol pamažu ėmė mėgautis ne tik išrinktieji.

Naujai atkurta Lietuvos valstybė pamažu stiebėsi iš Didžiojo karo paliktų griuvėsių. Trečiąjame dešimtmetyje ūgtelėti dar labiau padėjo Laikinojoje sostinėje užgimę pirmieji automobilizacijos daigai. 1926-aisiais Kaune buvo 140 automobilių, o 1939 m. šis skaičius perkopė 1 tūkst. Nors mąstai įspūdžio gal ir nekelia, tačiau tai buvo naujos eros pradžia. Augantis gyventojų skaičius iškėlė ir patogaus bei efektyvaus viešojo transporto poreikį. Iki tol miestiečiai vėžindavosi arkliniu tramvajumi. Konke vadinta ir ilgainiui vis daugiau pašaipų sulaukianti transporto rūšis nebespėjo paskui laikmetį ir nebepateisino gyventojų lūkesčių. Konkės nepamiršdavo ir tuometė spauda.

 

„Tačiau arklių tramvajus, elektros ir automobilizmo amžiuje, stačiai juokingas atrodė. Lietuvos visuomenei nejauku buvo plačiojo pasaulio akyse kėsti tokią praeities liekaną. Atvykstantiems iš vakarų Europos svetimšaliams pirmiausia kliudavo į akį „konkė“, kuri ne tik blogą įspūdį darė, bet kartu rodė, kad mes dar vėžlio greitumu teprogresuojame.“ „Savivaldybė“ ,1931 m., balandžio mėn., nr. 4.

 

Konkės keitimas autobusais nevyko sklandžiai. Privatūs vežėjai nesugebėjo užtikrinti kokybiško susisiekimo, tad 1934-aisiais autobusų verslą pamažu perėmė Kauno miesto savivaldybė.

 

Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės reklama. Šaltinis: Mūsų paroda. – Kaunas, 1923.

 

Tarpukario Lietuvos raidą būtų sunku įsivaizduoti be JAV lietuvių indėlio. Išeiviai buvo skatinami įsitraukti į prekybą su gimtuoju kraštu, steigti įvairias bendroves, jų veiklą vykdant Lietuvoje. Bene žinomiausia tokia organizacija – Amerikos lietuvių prekybos bendrovė (Amlit). 1919-aisiais Bostono lietuvių įsteigta ir 1920 m. Kaune veiklą pradėjusi bendrovė aktyviai vykdė autotransporto plėtrą ir svariai prisidėjo prie šalies modernizacijos. Kurį laiką bendrovės pirmininku buvo Antanas Smetona, o valdybos nariu žinomas karininkas gen. Silvestras Žukauskas.

Iš pradžių įmonė vertėsi Automobilių Ford, traktorių Fordson ir jų dalių prekyba. Atliko ir jų priežiūrą bei remontą. Vėliau ėmėsi surinkinėti Amlit dviračius, pritaikytus Lietuvos keliams, taip pat pradėjo autobusų gamybą, kartu siūlydama jų nuomą bei organizuodama nuolatinius viešojo transporto reisus. Nedaugelis žino, kad į Kauno kalvas kopiančių funikulierių vagonų kabinas taipogi pagamino Amerikos lietuvių prekybos bendrovė. 1922-aisiais buvo imtasi plėtros, įkuriant atstovybes Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje. 1923 m. Amlit prie Šiaulių pastatė Bačiūnų šiluminę elektrinę, kuri energija aprūpino Šiaulius, Radviliškį ir artimiausias apylinkes. Nuo 1925-ųjų, du kartus per metus imtasi organizuoti vairuotojų kursus, per kelerius metus buvo paruošta per tūkstantis naujų vairuotojų.

 

Amerikos lietuvių prekybos bendrovė. Kaunas. XX a.3-4 deš. Šaltinis: Kauno miesto muziejus.

 

Visgi vieną įsimintiniausių žingsnių Amlit padėjo dar 1921-ųjų gruodį kai Kauno mieste, ties Maironio ir Kęstučio gatvių sankryža įsigytame sklype pastatė garažą su degaline. Nuo šiol Amerikos lietuvių prekybos bendrovė mieste įgauna ir architektūrinį kūną. Utilitariam, halės konstrukcijos, remonto dirbtuvių pastatui architektas Vladimiras Dubeneckis sumanė suteikti dekoratyvumo, pagrindinį fasadą pagyvindamas puskolonėmis ir užbaigdamas neobarokinių formų frontonu. Tiesa, statybų metu fasadas buvo smarkiai supaprastintas, tačiau puskolonės liko. Pastate įkurdintos ir administracinės bei prekybinės patalpos. Po 1929 m. atliktos dirbtuvių plėtros, ant Ford važiuoklės imtasi surinkinėti medinius autobusų korpusus lietuviškiesiems Amlit autobusams. 1930 m. ėmus importuoti auto dalis ir komponentus čia pradėta surinkinėti Ford lengvuosius automobilius. Konvejerio čia nebuvo, tad daugiausia remtasi rankų darbu.

Tame pačiame sklype 1929 m. bendrovė ėmėsi statyti pirmąjį Lietuvoje dviaukštį automobilių garažą, didžiausią tokio pobūdžio statinį visoje šalyje. Gelžbetoninės konstrukcijos garažo projektą parengė architektas Arnas Funkas. Automobiliai antrąjį aukštą turėjo pasiekti kieme numatytu pandusu. Iš pradžių buvo pastatytas tik pirmasis aukštas su rampa, ant kurio stogo Amlit laikė automobilius. Kauno apskrities archyve yra išlikęs dokumentas, kuriame bendrovė raginama „apsitverti stogą akla tvorele, nes ant jo laikomi seni ir apdaužyti automobiliai sudaro blogą vaizdą“. Antrasis aukštas pastatytas 1932 m (projekte numatytas mažesnis korpusas seno namo vietoje, ties Maironio g. nebuvo pastatytas). Verta paminėti, kad galimybė automobilius laikyti antrame aukšte ypatingai pasitarnaudavo pavasarinių potvynių metu, kai būdavo užliejama nemaža Kauno centrinė ir Senamiesčio dalis. Sunku pasakyti ar gamtos stichija turėjo tiesioginės įtakos suprojektuojant būtent dviejų lygių garažą.

 

Karikatūra iš tarpukario spaudos. Šaltinis: „Spaktyva“, 1933 m. birželis, nr. 79, p. 5.

 

1929 m. tokio stiliaus pastatų Kaune dar nebuvo, tad Arną Funką galima laikyti funkcionalizmo architektūros pradininku Lietuvoje. Architekto sprendiniai itin modernūs, netgi drąsiai prieštaraujantys tuo metu mieste vyravusiai stilistikai. Pastato fasadai santūrūs, lakoniškos kompozicijos. Juntama aiški simetrija, ypatingai Maironio g. fasade, kurio centrinę dalį pabrėžia aklina, rustika pagyvinta sienos dalis su karnizą pertraukiančiu mūriniu frontonu. Garažo vartai numatyti Maironio g. fasade, pakilimui į antrą aukštą pandusas suprojektuotas kiemo pusėje, įvažiuojant iš Kęstučio gatvės. Abu aukštai dalijami tolygaus metro langų eilėmis. Tarplangiai smulkiai skaidomi plytų rustika. Pastato aukštus atskiria aiškiai išreikštos mūro juostos. Mirgančiame fasade akį patraukia su mūru kontrastuojančios, nenutrūkstančios gelžbetoninės langų sąramos. Fasaduose naudotos skirtingų rūšių plytos – tad mūras laikomas ne apdailiniu. Daugeliui tai iki šių dienų kelia nuostabą ir klausimus kodėl toks fasadas nebuvo nutinkuotas, nors žinoma, kad vos baigus didžiojo korpuso statybas, pastato savininkai tą padaryti buvo raginti ne kartą.

1939 m. architektas V. Landsbergis-Žemkalnis parengė pastato rekonstrukcijos projektą, pirmą pastato aukštą pritaikant automobilių Mercedes Benz parduotuvei. Pirmo aukšto fasaduose siaurus langus numatyta pakeisti didžiulėmis vitrinomis. Verta pažymėti, kad leidimas įrengti parduotuvę išduotas tik su sąlyga, jei pastato fasadai bus nutinkuoti. Tų pačių metų Amlit statybiniame plane yra pastaba „fasado darbai ir dažymai vykdomi pagal galimybę“. Dabar aišku, kad galimybės taip ir nebuvo surastos. Nepaisant to pastatas tuo metu apibūdintas kaip šviesus, šiltas, modernus ir su visais reikalingais patogumais bei įranga. Minėtos rekonstrukcijos metu bendrovė kompleksiškai pertvarkė savo veiklą. Buvo iš esmės remontuojamos senosios dirbtuvės, planuojama dalį senų pastatų nugriauti, jų vietoje numatant modernų automobilių servisą. Amlit taipogi intensyviai planavo kurias operacijas perkels į naująjį Ford fabriką Vilijampolėje.

 

Amerikos lietuvių prekybos bendrovės reklama. Šaltinis: Lietuvos auto. – 1932, Nr. 1.

 

Ford gamykla? Lietuvoje? Vilijampolėje?! Tikrai taip. Pirmasis tokią galimybę Lietuvoje matė JAV lietuvis, Vytautas A. Graičiūnas, Čikagoje kartu su Henry Fordo sūnumi studijavęs pramonės inžineriją. 1926-aisiais į Lietuvą grįžęs Graičiūnas įsidarbino Kauno Metalo fabrike, kurio savininką J. Vailokaitį vėliau mėgino įtikinti Metalo patalpas paversti Ford automobilių surinkimo gamyklos filialu – deja nesėkmingai.

Šią idėją ketvirtąjame dešimtmetyje atgamino Amlit. Bendrovė jau buvo tapusi automobilių rinkos lydere šalyje, tad plėtros siekis neturėtų stebinti. Bendrovė palaikė artimus ryšius su Ford padaliniu Kopenhagoje iš kurio ir planavo perimti patirtį. Su danų specialistais bendravo ir architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuriam 1939 m. patikėta parengti Ford automobilių montavimo halės projektą. 112 m ilgio ir 36 m pločio gelžbetoninių konstrukcijų, trijų navų halė turėjo iškilti Vilijampolėje, Varnių gatvėje prie Neries. Fabriko statybas planuota pradėti 1939 m. gegužės 15 d. ir užbaigti rugsėjo 1 dieną. Amlit dėl nežinomų priežasčių statybų pradžią vilkino. Patirti finansiniai sunkumai ar į nežinią stumanti geopolitinė situacija Europoje – grandiozinį projektą paliko popieriuje. Nepaisant to Amlit pasiekimai paliko ryškų pėdsaką techninės šalies kultūros formavime ir kuklios tautinės pramonės užgimime.

Tomo Marcinkevičiaus tekstas

Šaltiniai:

Retro: automobiliai Laikinojoje sostinėje [virtuali paroda]. Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2016 m. 

J. Skirius, JAV lietuvių parama Lietuvai 1918-1940 m.: sritys, apimtys, vertinimai. www.voruta.lt, 2018-06-27. 

M. Drėmaitė, Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m., Vilnius, 2016. 

P. Tautvydas Laurinaitis, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės garažas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.

Čia gali būti tavo aprašymas!

Įkelkite savo aprašymą!

2019 m. Kauno vandentiekiui sukako 90 metų! Paradoksalu, bet vandens miestu vadiname Kaune centralizuotas miesto vandentiekis pradėjo veikti tik 1929 m. Tais pačiais metais Rotušės aikštėje iš pirmojo hidranto ištryško skaidraus geriamo vandens srovė. Žaliakalnyje įsikūrusi vandentiekio stotis ne tik mena šį miesto modernizacijai reikšmingą įvykį, bet ir yra tiesioginis, mūsų dienas pasiekęs, šio įvykio liudininkas. Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus S. Kairio, architektų S. Kudoko ir F. Bielinskio suprojektuoti ir 1930–1938 metų laikotarpiu pastatyti vandentiekio stoties pastatai taip pat yra reikšminga, šiandien taip vertinamo kaunietiškojo modernizmo naratyvo dalis.

 

Nedėkinga istorija

XIX a. pabaigoje tuometinė miesto valdyba dėl nepakenčiamos sanitarinės būklės jau 1878 m. įrengė 6 kastinius viešojo naudojimo šulinius įvairiose miesto vietovėse (Rotušės a., senajame turguje, prieš miesto kapus, teatrą, Karmelitų rajone, Žaliakalnyje ir Ž. Šančiuose). Apie centralizuoto vandentiekio įrengimo būtinybę vis primindavo ir ligų protrūkiai. Nuo 1891 iki 1895 m. iš belgų buvo gauti trys centralizuoto vandentiekio įrengimo projektai. Tačiau šie koncesininkai dažniausiai siekė kurti ilgalaikį monopolį, pasipelnyti, o teikiami projektai netenkino kokybinių reikalavimų. Miesto valdyba nusprendė, kad tai didelė našta miesto ūkiui ir šiems pasiūlymams galiausiai nepritarė. Projektą vilkino ir neatlikti hidrogeologiniai tyrinėjimai vandens resursams atrasti.

 

Kauno tvirtovės sandėlio perstatymas į vandens rezervuarą, 1930 m. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

1912 m. miesto valdyba kreipėsi į vokiečių „Bautechnisches“ biuro firmos vandentiekio specialistą Lindlejų, kad šis sutiktų ištirti vandentiekio įrengimų galimumus ir sudarytų projektą. Į Kauną šiuo klausimu ayvyko inž. Eigenbrodtas ir Ronne, kurie atliko Kauno miesto bei apylinkių hidrogeologinius tyrimus. Jų nuomone – centralizuotam vandentiekiui vanduo turėtų būti imamas iš požeminių vandens šaltinių, bet dar reikalinga atlikti požeminio vandens paieškas ir tyrimus. 1913 m. buvo pradėtos vandens resursų vandentiekio statybai paieškos. Buvo atkreiptas dėmesys į Kačerginės, Kvesų ir Dobrovelės vietoves ir į ten esamus vandens šaltinius. Keliolika metų svarstytą ir norimų rezultatų nedavusį procesą galiausiai nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

 

Vandentiekio rezervuaro išplėtimo projektas, 1939 m. Autorius F. Bielinskis. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F 1622. A 7. B 204.

 

„Į Kauno piliečių sveikatą“

Tarukariu Kaunas tapo nepriklausomybę paskelbusios šalies sostine. Susidarė visiškai naujos miesto plėtros ir augimo galimybės, tik ne visais atvejais palankios. 1921 m. Kaune buvo suskaičiuojama iki 60000 gyventojų, šis skaičius nuolatos augo. Plėtėsi ir pramonės įmonės, todėl ėmė blogėti miesto sanitarinė padėtis. Visa tai vertė atnaujinti sprendimus vandentiekio įvedimo klausimu. Vieni siūlė centralizuotam vandentiekiui naudoti Nemuno arba Neries upių vandenį. Kiti įrodinėjo, kad atvirųjų baseinų vandens panaudojimas neekonomiškas, bloga vandens kokybė. Buvo tęsiamos ir požeminio vandens paieškos. Galiausiai vandentiekio statyba nutarta vykdyti savo jėgomis ir miesto lėšomis.

„Miesto valdyba buvo netgi sudariusi vandentiekio projektavimo sutartį su žymiu britų inžinieriumi Williamu Lindley jaunesniuoju, dirbusiu su tokių miestų kaip Varšuva ir Praha vandentiekio ir kanalizacijos sistemomis. Nepriklausomos Lietuvos centru tapęs Kaunas spėriai augo, o griovos miesto gatvių pakraščiuose, lauko tualetai, šuliniai ir miestiečių poreikiams iš Nemuno kibirais masiškai semtas vanduo netiko Laikinosios sostinės įvaizdžiui.“ 

 

Vandentiekio rezervuaro skersinis pjūvis, 1939 m. Autorius F. Bielinskis. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F 1622. A 7. B 204.

 

Nuo 1922 m. Kauno miesto savivaldybės pavedimu vandentiekio ir kanalizacijos statyba rūpinosi inžinierius, Nepriklausomybės akto signataras S. Kairys. 1912–1916 m. jam jau buvo tekę dirbti Vilniaus miesto savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje. 1923 m. S. Kairys tapo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, rengė projektus ir šiose pareigose dirbo iki 1938 m. Jam vadovaujant 1924 m. pradėti Kauno kanalizacijos tiesimo darbai, o 1928 m. – Kauno vandentiekio statyba. Prieš tai S. Kairys kartu su kitais kruopščiai ištyrė miestą bei apylinkes ir sudarė išsamų parengiamųjų darbų planą. Tinkamo vandens šaltiniai rasti Eiguliuose. 1928 m. čia buvo įrengta 10 artezinių šulinių, pastatyta vandenvietė. Tų pačių metų pabaigoje paklojama 4 km 143 m magistralinio vandentiekio vamzdžių. Po metų iškilmingai paleidžiamas Eigulių vandenvietės pirmasis įrenginys. Tą pačią dieną Rotušės aikštėje iš pirmojo hidranto ištrykšta ir skaidrus vanduo.

Simboliška, kad iš Rotušės aikštėje pastatyto hidranto ištryškusi pirmoji miesto vandentiekio srovė pripildė burmistro Jono Vileišio stiklinę, išgertą su tostu „į Kauno piliečių sveikatą“. 

 

Vandentiekio stoties hidroforas, 1929 m. V. Usačiovo nuotrauka. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

Bet kuris modernus miestas yra neatsiejamas nuo modernios vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Todėl šis didžiulis projektas ir jo tolimesnė plėtra žymėjo didelį miesto šuolį į priekį. Džiugu yra tai, kad Kaune vykstančią modernizaciją papildė ne tik nauja infrastruktūra, bet ir nauja architektūra. Šioje sinergijoje atsirado ne tik techniškai, bet ir estetiškai moderni Žaliakalnio vandentiekio stotis – inžinerinės infrastruktūros pastatų ansamblis puošiantis jaukų Žaliakalnio gyvenamųjų namų rajoną.

 

Išvaizdus inžinerinis statinys

Svarbiu vandentiekio sistemos komponentu tapo rezervinė stotis Žaliakalnyje, į kurią iš Eigulių atitekėjęs vanduo buvo kaupiamas tam skirtame rezervuare. Iš čia, po Kauko laiptais pakištu magistraliniu vamzdžiu, vanduo tebėra tiekiamas miesto centro vartotojams. Neatsieta nuo karinės tvirtovės, Kauno vandentiekio istorija liko ir šios stoties atveju. Pirmasis vandentiekio stoties rezervuaras buvo įrengtas panaudojant buvusio Kauno tvirtovės sandėlį ir pylimą, kuris iki tol tarnaudavo ir kaip improvizuota scena pirmosioms Dainų šventėms.

Tuomečio Kauno modernėjimas neatsiejamas nuo šių mažiau matomų aspektų – paties S. Kairio žodžiais tariant, „Kaune naujųjų namų statyba, sutapusi su kanalizacijos pradžia ir parengiamais vandentiekio darbais, tik dėl to galėjo pasisavinti ir įgyvendinti moderniškas statybos tendencijas butų įrengimuose, kad pasidarė galima čia pat turėti pakankamai tyras vanduo ir lengvai pašalinti suvartotasis“. 

 

Vandens rezervuaro statyba, 1939 m. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

Vandentiekio stoties pastatų ansamblis Žaliakalnyje buvo kuriamas nuo 1930 iki 1938 m. Inžinerinę dalį suprojektavo S. Kairys, architektūrinę – S. Kudokas, o vėliau papildė ir F. Bielinskis. Pirmiausia, 1930 m. pastatytas hidroforas, o pati stotis atidaryta 1933 m. 1938 m. pagal F. Bielinskio projektą išplėstas rezervuaras (bendra talpa 6600 m³), pastatyta nauja sklendžių kamera, kurią išorėje papuošė B. Pundziaus skulptūra „Vandens nešėja“. Tuo pat metu pastatytas ir triaukštis gyvenamasis namas stoties darbuotojams, keli buitiniai blokai. Kitoje Aukštaičių g. pusėje 1935–1936 m. įrengti trys atviri baseinai, skirti vandeniui iš plaunamų rezervuarų sutalpinti, ir Kauko laiptai. Šeštajame dešimtmetyje išlaikant komplekso stilistiką, pastatyta sarginė, ūkinis pastatas, 1975 m. – mechaninės dirbtuvės su sale, 1992 m. – administracinis pastatas. Moderni, bendrovei priklausanti, hidroforinė stotis ir toliau pumpuoja vandenį Žaliakalnio rajonui, ansamblis vis labiau atviras visuomenei, veikia bendrovės muziejus.

 

Skulptorius B. Pundzius su darbininkais baigia statyti skulptūrą „Vandens nešėja“, 1939 m. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

Žaliakalnyje įsikūrusi vandentiekio stotis ne tik mena svarbų ir miesto modernizacijai reikšmingą įvykį, bet yra ir tiesioginis, mūsų dienas pasiekęs, šio įvykio liudininkas. Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus Stepono Kairio, architektų Stasio Kudoko bei Felikso Bielinskio suprojektuoti ir 1930–1938 metų laikotarpiu pastatyti Žaliakalnio vandentiekio stoties pastatai taip pat yra reikšminga, šiandien taip vertinamo kaunietiško modernizmo naratyvo dalis. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir bendrovės „Kauno vandenys“ pastatų ansamblis.

V. Dičiūno ir Ž. Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

UAB „Kauno vandenys“ bendrovės interneto svetainė.

P. Tautvydas Laurinaitis, „Mėnesio tema. Įkauno piliečių sveikatą“. In „Kaunas pilnas kultūros“, 2019 m. lapkričio 1 d. 

Kauno Žaliakalnio vandentiekio stoties pastatų kompleksas. Kultūros vertybių registro duomenų bazė. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2020 m. nuotraukos.

„Birželio 17 d., ketvirtadienį, 5 val. po pietų Kaune kilo didžiausias gaisras. Ugnis išsiplėtė nuo Vilijampolės tilto ligi katedros ir Vilniaus gatvės. Kalbama būsią sudegę arti 150 namų. Didžiausiais vargais ugnis sustabdyta jau vėlai naktį. Gaisro įrankių ir gaisrininkų trūkumas, didelė kaitra su vėju davė progos gaisrui lengvai plėstis. Gaisras padarė didžiausio neramumo mieste. Visais šonais žmonės bėgo važiavo su įvairiais baldais ir daiktais. Žmonės ėmė kraustytis net iš trečiosios gatvės nuo gaisro, nes nuo smarkiai bėgančios ugnies galima buvo visko laukti.“ Oficialus Lietuvos vyriausybės laikraštis „Lietuva“, (1920.06.19, p. 2).

 

Matyt būtų sunku rasti miestą, kurį būtų aplenkusi ugnis. Neišimtis ir Kaunas, daugybę kartų siaubtas liepsnos. Rašoma jog miestas visiškai sudegęs buvo du kartus. Pirmųjų aktyvesnių priešgaisrinių veiksmų imtasi XIX a. pradžioje, kai miestiečiai savo iniciatyva pradėjo burtis į priešgaisrines komandas. 1808 m. Kaune įsteigta miesto policijos ugniagesių komanda. Po kelerių metų, augant finansinėms išgalėms, policijos ugniagesiai gausiau aprūpinami įrankiais bei tarnybine apranga, užtikrinamas pastovus personalo maitinimas bei atlyginimai. Veiklą pradeda naktinės gaisrinės sargybos komandos – pirmą kartą istorijoje miesto gyventojai gali miegoti ramiau. Priešgaisrinė sauga pagreitį įgyja Kaunui tapus laikinąja sostine.

Tarpukariu miestas ūgteli daugiau nei septynis kartus, tad 1920-ųjų laikraščio „Lietuva“ straipsnyje minima įrangos ir personalo trūkumo problema tampa tik opesnė. Siekiant užtikrinti gyventojų saugumą 1921 m. įsteigiama Kauno savanorių ugniagesių draugija. Tais pačiais metais suburta ir Karo gaisrininkų komanda, kurios reikmėms įsigyjamas automobilis „Praha“ – tuo metu vienintelis toks šalyje. Ilgai ugnegiasiams talkinę arkliai po truputį keičiami gaisriniais automobiliais – prasideda ugniagesių motorizacija. Po kelių metų Kauno ugniagesiai į iškvietimus jau vyksta daugeliui žinomų „Daimler“ ir „Chevrolet“ gamintojų automobiliais, įsigyjamos ir automobilinės kopėčios bei kita pažangi įranga.

Miesto gyvenimą stipriai palengvina 1928-aisiais pradėtas tiesti centralizuoto vandentiekio tinklas. Lengviau ir ugnegiasiams, kadangi kartu su vandentiekiu mieste ima dygti ir hidrantai (dažniausiai naudoti vokiečių įmonės „Ber-Reuter“, kurie gaminti ir Kaune – siaurųjų geležinkelių liejykloje). Iki visiškos priešgaisrinės saugos modernizacijos, mieste tetrūko įrengti automatinę gaisrinę signalizaciją.    

 

Jokūbas Skrinskis. Fotonuotrauka iš J. Skrinskio albumo „Kaunas“. “Kauno Miesto Savivaldybės Ugniagesių Rūmai.– D-ro Vinco Kudirkos Skaitykla”. KMM KMM GEK  10837/18. Kauno miesto muziejus ©. Nuotraukos šaltinis: www.limis.lt

 

Sparčiai ant kojų stojančioje laikinojoje sostinėje vietoj nevaldomų liepsnų ima plisti viltinga pažanga. Naują, modernų miesto veidą 1930-aisiais papildo ir naujieji ugniagesių rūmai. I. Kanto ir Nemuno gatvių sankirtoje, kadais buvusio „Pieno“ turgaus vietoje iškyla nepaprasta, trim bokštais apsaugota ugniagesybos tvirtovė. Pastato projektą rengė inžinierius-architektas E. Frykas, konstruktorius P. Markūnas, statė rangovai broliai D. ir G. Ilgovskiai. Techninę darbų priežiūrą vykdė architektas J. Peras ir inžinierius A. Jokimas“. Statybas nemažiau akylai prižiūrėjo ir gausiai apdovanotas Kauno priešgaisrinės tarnybos viršininkas – brandmajoras Povilas Maksimovas, laikomas ir šių statybų iniciatoriumi. Nenuostabu, jog tokiam pastatui parinkta vieta šalia sraunios upės, priešais sklypą stūksojo ir uostas, kurio taipogi laiks nuo laiko neaplenkdavo ugnis.

Gaisrinės pastatas išties primena rūmus – organiškai, tarsi upės vingį linkstantį pagrindinį fasadą pabrėžia du stačiakampiai bokšteliai abiejose pusėse. Priešais – linkis formuoja ovalią aikštę, skirtą gaisrinių automobilių stovėjimui. Netaisyklingą, trijų aukštų pastato tūrį sudaro trys korpusai, kurie apglėbia vidinį kiemą. Pastato konstrukcijos – gelžbetoninės (kolonų bei sijų tinklas su gelžbetonio perdangomis). Sienos – tinkuoto plytų mūro. Koridoriuose, sienų viršutinėje dalyje suprojektuotos skaidrių, stiklinių blokelių juostos. Grindų bei laiptų danga – mozaikinio betono „Duromit“. 

Didžioji dalis pirmo pagrindinio korpuso aukšto buvo skirta garažui – čia galėjo tilpti net penkiolika automobilių. Į akis krenta ir vamzdis, kuriuo iš antrojo aukšto į garažą sparčiai nusileidžia ugniagesiai. Virš garažo buvo įrengtos buitinės bei poilsio patalpos ugniagesiams – kiekvieną pamainą sudarydavo 24 žmonės. Kadangi 3-4 dešimtmetyje Kauno centrinėje dalyje praktiškai nebebuvo laisvos žemės, trečiasis ugniagesių rūmų aukštas paskirtas visuomeninėms reikmėms. Čia buvo įsikūręs Pedagogikos muziejus, Vinco Kudirkos vardo biblioteka bei knygynėlis. Šiame aukšte esančioje salėje vykdavo ir labdaringi renginiai, juose lankydavosi ir prezidentas Antanas Smetona. Pastato korpuse, ties Nemuno gatve, pirmajame aukšte įsikūrė parduotuvės. Antrajame aukšte buvo įrengti du butai brandmajorui ir brandmeisteriui (viršininkui ir pavaduotojui). Trečiojo aukšto patalpose buvo įsikūręs lombardas.

Pastato architektūra modernistinė, pagrindinio fasado simetriją pabrėžia du bokšteliai – viename suprojektuota laiptinė, kitas labiau tarnauja kaip kompozicinė atsvara. Jų kampai užbaigiami mentimis, prie kurių glaudžiasi piliastrai, besistiebiantys per visą bokštelių aukštį. Įgaubtas fasadas sudarytas iš atsikartojančių vertikalių segmentų, kurių kiekviename yra garažo vartai, vienodais intervalais išdėstytos langų eilės bei dekoratyvinės nišos. Fasaduose inkrustuoti specialūs Vytauto Didžiojo jubiliejui pažymėti skirti medaliai. Trečiasis, 25 metrų aukščio, pastato bokštas labiau utilitarus – skirtas apylinkių apžvalgai bei gaisrinių žarnų džiovinimui.

 

Karikatūra iš tarpukario spaudos. Šaltinis: www.autc.lt

 

Jauna nepriklausomybė suklumpa prislėgta Antrojo pasaulinio karo – liepsnos sugrįžta į Kauną. 1944-ųjų liepą, besitraukianti vokiečių kariuomenė išsiveža visus gaisrininius automobilius ir įrangą. Mieste verdant mūšiams, į kaimyninį ugniagesių rūmų pastatą pataiko aviacinė bomba. Kilęs gaisras išplinta ir į rūmus – smarkiai išdega antrasis ir trečiasis aukštai, tiesa žalą suskubta atitaisyti dar nepasibaigus karui.

Šiandien čia įsikūrusi Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pirmoji komanda. Nepaisant to, kad pastato projektas parengtas prieš daugelį dešimtmečių – jis iki pat šių dienų puikiai geba atlikti savas funkcijas, bet svarbiausia – savo mūre saugo modernios bei ambicingos valstybės atmintį ir yra vienas išskirtiniausių to simbolių mieste.

Tomo Marcinkevičiaus tekstas

Šaltiniai:

Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba. Istorija.

Kauno vandenys. Vandentiekio tinklai.

Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

Kauno architektūra. Vilnius, 1991.

Gaisrinė, vad. Ugniagesių rūmais. Kultūros vertybių registras.

LRT laida „Stop juosta“ – „Inžinerinė infrastruktūra Kaune“, 2018.04.22.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2019 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2016 m. nuotraukos.