Šiame name 1923–1957 m. gyveno inžinierius mechanikas, medžiagų atsparumo ir statybinės mechanikos pradininkas Lietuvoje, technikos mokslų daktaras, profesorius, akademikas Kazimieras Vasiliauskas.

Įkelkite savo aprašymą!

Gatvėje, pavadintoje farmacininko, botaniko ir pedagogogo, buvusio Kauno botanikos sodo direktoriaus vardu, tarpukariu gyveno ne vienas žymus prieškario Lietuvos žmogus. Šioje gatvėje tebestovi ir profesoriaus Melchioro Račkausko namas. Jį išgarsino ne tik literatūros tyrinėtojo, vertėjo ir pedagogo asmenybė, bet ir ten gyvenę jo žentai – rašytojai Petras Cvirka ir Antanas Venclova.

 

Ritos Pauliukaitienės tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Latvijoje gimęs S. Kolupaila iki 1918 m. studijavo Maskvos žemės ūkio akademijos inžineriniame skyriuje. 1921 m. su šeima atvykęs į Lietuvą jis dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, Dotnuvos žemės ūkio technikume, o nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto Hidrotechnikos katedroje. 1923 m. S. Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1930 m. Čia pradėjo Lietuvos upių tyrimus. 1931–1933 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. Taip pat buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Bibliografavo lietuviškąją hidrologinę spaudą.

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltinis: Žymūs Kauno žmonės. Atminimo įamžinimas – Steponas Kolupaila

Šv. Elzbieta – karalaitė globojusi nuskriaustuosius

XIII a. gyvenusi Šv. Elzbieta buvo Vengrijos karaliaus duktė. Nuo vaikystės ji pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams ir apleistiesiems. Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elzbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams. Labai dažnai atsisakydavo puošnių drabužių, papuošalų. Kartą bažnyčioje, įsižiūrėjusi į nukryžiuotąjį Jėzų, nusiėmė nuo galvos auksinę karūną. Praėjus vos keliems metams po jos mirties, ji buvo paskelbta šventaja. Šv. Elzbieta ypač mylima Vengrijoje ir Vokietijoje, kur ji laikoma pranciškonų Trečiojo ordino – tretininkų pirmtake.

 

Seserys elzbetietės Kaune

Seserys elzbetietės Lietuvoje atsirado po I pasaulinio karo, Lietuvos prezidento A. Smetonos žmonos ponios Z. Smetonienės rūpesčiu. 1925 m. iš Karaliaučiaus į Kauną atvyksta trys seserys vokietės. Jos apsigyveno pas benediktines. Slaugė ligonius namie, rūpinosi vargšais. Laikui bėgant atsirado ir lietuvaičių, norinčių įstoti į šią Kongregaciją. Kaune seserys dirbo Šv. Luko ligoninėje, kuri priklausė gydytojui A. Gyliui.

Kaune gyvenančios Šv. Elzbietos kongregacijos seserys neturėjo savo namo. Būtinai reikėjo statyti vienuolyną, kuriame visos seserys galėtų gyventi vienuoliškai po vienu stogu. 1931 m. liepos 6 d. ponia Marcelė Mačiulytė, prelato Jono Mačiulio–Maironio sesuo, Vilkaviškio kurijai padovanojo savo žemės sklypą, apie 0,5 ha su mediniu namu bažnyčios reikalams. Ponios Marcelės sąlyga buvo, kad dovanotam žemės sklype Kurija pastatytų bažnytėlę su Šv. Onos altoriumi. To negalint įvykdyti, dovanotas turtas turi būti panaudotas katalikiškiems švietimo bei labdaros tikslams. Kurija jai padovanotą turtą išnuomojo Šv. Vincento Pauliečio draugijai, kuri čia įkūrė vaikų prieglaudą – darželį. 1939 m. rugpjūčio 25 d. Vilkaviškio kurija tą sklypą padovanojo Šv. Elzbietos seserų kongregacijai. Tuomet seserys pradėjo ruoštis vienuolyno statybai.

 

Modernus vienuolyno namas

Vienuolyno namo projektą parengė architektas K. Reisonas. Statyba vyko labai sparčiai: iki 1939 metų Šv. Kalėdų trijų aukštų namas pastatytas iki stogo. 1940 m. birželio 15 d. užėmus Lietuvą bolševikams, neįrengtas vienuolyno namas nacionalizuotas. Okupacijos laikotarpiu čia buvo įsikūrusi pradinė mokykla. 1963 m. kilus gaisrui mokykla buvo uždaryta ir septynerius metus namas stovėjo tuščias. Po septynerių metų buvo padarytas remontas, įkurti kultūros namai bei biblioteka veikė iki 1990 metų. Sovietmečiu seserys gyveno atskirai, savo butuose, dirbo ligoninėse bendrosios praktikos slaugytojomis. Atgavus nepriklausomybę, seserų elzbietiečių namas buvo grąžintas vienuolyno nuosavybėn. Tai nėra uždaras vienuolynas, ekskursijos priimamos iš anksto susitarus.

 

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltinis: Šv. Elzbietos seserų kongregacija

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.

Kompozitoriaus Stasio Šimkaus sodyba, vietinių gyventojų vadinama „Šimkyne“. Šiuo metu sodyba priklauso Kauno jėzuitų gimnazijai, kuriai sodybą padovanojo JAV gyvenantis kompozitoriaus sūnus, atsidėkodamas už  gimnazijoje suteiktas žinias. Stasys Šimkus – kompozitorius, chorų organizatorius ir dirigentas, muzikos publicistas, folkloristas, pedagogas bei muzikos visuomenininkas. S. Šimkus laikomas lietuvių muzikos klasiku. Jo kurta daina „Lietuviais esame mes gimę“ yra žinoma kiekvienam lietuviui, tapusi Mažosios Lietuvos himnu. Kompozitoriui dar gyvam esant, pusė visų Lietuvoje dainuojamų autorinių dainų buvo jo kūrybos, o kompozitoriaus vedami chorai buvo laikomi geriausiais Lietuvoje.

 

Ritos Pauliukaitienės tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Botanikos sodo teritorija slepia daug įdomių dalykų. Bet pirmiausia būtina apžiūrėti Aukštosios Fredos dvaro rūmus, kurie priklausė Juozapui Godlevskiui, Garliavos įkūrėjui, Garliavos ir Veiverių bažnyčių fundatoriui. Dvaro teritorijoje, kuri 19 a. pabaigoje buvo išpirkta, įsikūrė Rusijos caro kariuomenės padalinys, imti tiesti keliai ir geležinkelio linijos, statomi Kauno tvirtovės statiniai, komendantūra. Įrengtos Fredos kapinaitės, pastatyta Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė.

Toliau einame į patį Botanikos sodą. Tai ypatingas peizažinio stiliaus parkas, įkurtas 19 a. antroje pusėje, jame esantys tvenkiniai sudarė apverstų didžiųjų raidžių G ir J kompoziciją. Tai – dvaro įkūrėjo J. Godlevskio inicialai. Toks didikų įsiamžinimo būdas yra bene vienintelis žinomas visoje Lietuvoje. Šiuo metu G ir J formų įžiūrėti beveik neįmanoma, dėl daugiau nei per šimtmetį pasikeitusios tvenkinių formos.

Botanikos sodą kaip mokslo įstaigą Lietuvos prezidento A. Stulginskio įsaku 1923 m. įkūrė Konstantinas Regelis, šveicarų kilmės mokslininkas, pakviestas dirbti Lietuvoje. Jis iš pradžių buvo Lietuvos universiteto, o paskui VDU  Gamtos katedros vedėjas, botanikos sode norėjęs sukaupti augalų pavyzdinę kolekciją. Čia buvo atliekami ir įvairūs augalų tyrinėjimai, bandomuosiuose sklypuose.  Botanikos sodo pasididžiavimas – oranžerija. Ją projektavo architektai, pakviesti iš Vokietijos, Dresdeno, todėl ji yra panašaus stiliaus, kaip ir Dresdeno paveikslų galerija. Karo metais sodas buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos žinion, o 1992 m. grąžintas VDU rektoriaus Algirdo Avižienio pastangomis. Netoli botanikos sodo apsigyveno ir nemažai atkurtojo VDU dėstytojų.  Botanikos sodas ir dabar džiugina lankytojus augalų kolekcijomis,  dažnai vykstančiais įvairiais  kultūriniai ir edukaciniais renginiais.

 

Ritos Pauliukaitienės tekstas

Šaltiniai: VDU Botanikos sodo svetainė ; Apie Fredą. Wikipedia

Įkelkite savo aprašymą!