Grigorijus Gumeniukas – žinomas tarpukario Lietuvos architektūros lauko veikėjas, statybų inžinierius, 1917 m. baigęs Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą. Po studijų grįžo atgal į Lietuvą, dirbo Kaune. Daugelis jo suprojektuotų gyvenamųjų namų mus pasiekia iš ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės. Ypač juose mes galime atpažinti būdingą architekto braižą: ilgomis langų juostomis pažymėtus laiptinės tūrius, suapvalintus balkonus, horizontalias tarpaukščių braukas. Pastatai saikingi ir funkcionalūs. Jų tarpe galime rasti ir du namus, kuriuos jis ne tik projektavo, bet ir buvo jų valdytoju – tai Kęstučio gatvėje pastatytas keliabutis gyvenamasis namas, kuriame įsikūrė 3-ioji miesto gimnazija, bet ir Vytauto bei Laisvės al. kampe pastatytas namas, kuriame trumpam buvo įsikūrusi diplomatinė Lenkijos atstovybė.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

V. Petrulis. Grigorijaus Gumeniuko namas Kaune. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu laikinojoje sostinėje žydų maldos namų pastatyta nedaug, nes pakako senųjų. Todėl ši, Šančiuose pastatyta sinagoga, išsiskiria ne tik laikmečio architektūrinių madų reprezentacija – tai vienintelė modernistinio stiliaus sinagoga, bet ir tuo, jog yra viena iš dviejų tarpukariu pastatytų, ir iki mūsų dienų išlikusių mūrinių sinagogų Lietuvoje.

Ji pradėta statyti 1929 m. Darbai nebuvo sklandūs – trūko lėšų, o jos statybą parėmė ir pats Prezidentas Antanas Smetona. Sinagoga buvo baigta 1932 metais, tačiau, vis dėlto, raudonų plytų pastatas liko nenutinkuotas. Išlikęs projekto autoriaus brėžinys leidžia įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti pilnai pabaigtas pastatas. Laiptuotame atike ir siaurose stačiakampių langų vertikalėse galime įžvelgti jos autoriaus bandymą pritaikyti modernizmo stilistiką, tačiau smailiaarkiai langai ir karnizo dekoro arkutės kuria ryšį ir su tradicine Europos sinagogų architektūra.

Šančių žydų sinagogos projektas. Projekto autorius P. Taračkovas, 1929 m. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1622, ap. 4, b. 26, l. 7

Sovietiniais laikais pastate buvo įrengta kepykla, užmūrytos angos, pristatytas gamybinis korpusas. 2016 metais apleistoje sinagogoje Lietuvoje gyvenantis britų fotografas Richardas Schofieldas surengė parodą „The Kaunas Requiem“, kurioje buvo eksponuojamos per Holokaustą žuvusios Leibos ir Aniutos Varšavskių šeimos nuotraukos.

Už surinktą informaciją apie pastatą dėkojame Kauno V. Kudirkos viešajai bibliotekai!

Šaltiniai:

Šančių sinagoga. Žydų istorijos ir kultūros paminklai Kaune [internetinis žinynas].

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

E. Ovčarenko / 15min.lt nuotraukos, 2020 m.

ORT draugija Lietuvoje ir Kaune

Tarpukario Lietuvos visuomenė pasižymėjo įvairių draugijų ir organizacijų gausa bei veikla. Galimybės steigtis įvairioms visuomeninėms ir politinėms organizacijoms Rusijos imperijoje susiklostė dar XX a. pradžioje, tačiau tai nebuvo tas pats, kas veikti nepriklausomybės sąlygomis. Itin aktyviai veikė įvairios žydų bendruomenės draugijos, tradiciškai besirūpinusios našlaičiais, ligoniais, neįgaliaisiais, seneliais, teikė paramą nelaimės atveju, rėmė besimokančiuosius. Nepriklausomybės metais buvo kuriamos naujos švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos. Kaunui tapus valstybės centru čia telkėsi pagrindiniai, nauji ir modernūs organizacijų pastatai. 1928 m. pradėjo veikti žydų sveikatos apsaugos draugijos (OZE) sveikatos namai D. Poškos gatvėje, o 1935 m. Jonavos gatvėje pastatyta darbo mokymo draugijos amatų mokykla ORT.

ORT – amatų bei žemės ūkio darbo draugija (rus. Общество ремесленного и земледельческого труда), įkurta dar XIX a. pab. Jos tikslas ir rūpestis – suteikti žydams darbinių žinių ir gebėjimų. Šias mokyklas baigiantys žydai tapdavo siuvėjais, sodininkais, mechanikais, amatininkais ir kt. Čia būdavo įgijama ne tik profesija, bet ir vidurinis išsilavinimas. Draugija didžiausią dėmesį skirdavo socialiai pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams, mokslo metu suteikdavo ir prieglobstį – nemokamą būstą bei maitinimą.

Žydų „ORT“ draugijos vidurinė amatų mokykla Kaune, XX a. 4 deš. Atvirukas. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Prieiga per internetą.

Amatų mokykla jidiš dėstomąja kalba Kaune įkurta 1921 m. gruodį, žydų bendruomenei priklausiusiame dviejų aukštų mūriniame name Italijos g. 4 (dab. Antano Mackevičiaus g., tačiau namas neišliko). Pirmiausia buvo atidarytas metalo apdirbimo, vėliau siuvimo, o paskui – elektrotechnikos skyrius. Įkurtos mokomosios dirbtuvės, kuriose ne tik mokytasi praktinių įgūdžių, bet ir gaminti metalo dirbiniai bei prietaisai Kauno fabrikų užsakymu. Mokyklą išlaikė ORT draugija, Švietimo ministerija ir Kauno miesto savivaldybė. Medicinos pagalbą mokiniams teikė Žydų sveikatos apsaugos draugija (OZE). Pagrindinis mokyklos pajamų šaltinis buvo fabrikų užsakymai. Už šiuos pinigus buvo perkami mokymui reikalingi įrankiai ir medžiagos.

Mokykloje veikė vakariniai kursai pasitobulinti pageidaujantiems amatininkams. 1925 m. minimi vakariniai kursai suaugusiesiems, kurių klausytojams, kaip ir amatų mokyklos mokiniams, buvo dėstoma aritmetika, geometrija, fizika, chemija, piešimas, mašinų mokslas, jidiš ir lietuvių kalbos ir kt. Po Izraelio įkūrimo 1948 m. ORT tapo itin svarbia organizacija, ruošiančia specialistus darbui naujoje valstybėje. Šiuo metu draugija veikia ir Lietuvoje.

Mokyklos dirbtuvės 1935 m. J. Fridman nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: World ORT archive. Prieiga per internetą.

Moderni amatų mokykla – draugijos pasididžiavimas

Gausėjant mokinių senosios patalpos Italijos gatvėje, kur teko dirbti ankštame rūsyje, ėmė nebeatitikti mokyklai keliamų reikalavimų. Draugijos valdyba nusprendė statyti naują mokyklą. Dalį lėšų skyrė ORT draugijos centro valdyba Paryžiuje, dalis buvo pasiskolinta valstybės taupomosiose kasose. 1934 m. Kauno žydų ORT draugija gavo Kauno miesto savivaldybės leidimą pasistatydinti amatų mokyklos pastatą nuosavame sklype Jonavos g. 76 (dab. Jonavos g. 66). Rūmai iškilo 1935 m. Pradžioje buvo įrengtas pirmas aukštas, jame įsikūrė metalo apdirbimo skyrius, 1936 m. antrame aukšte pradėjo veikti naujas elektrotechnikos skyrius. 1937 m. mokyklos metalo apdirbimo skyriuje įvesta ir automobilių remonto specialybė.

Mokyklos klasė, 1937 m. J. Fridman nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: World ORT archive. Prieiga per internetą.

Modernistinio amatų mokyklos pastato projekto autoriumi tapo inžinierius Mikas Grodzenskis. Kartu su kitoje p. Kalpoko gatvės pusėje pastatyta mokykla (architektas S. Kudokas), abu pastatai formuoja reprezentatyvius modernistinius vartus į Žaliakalnį. Prasidėjus okupacijai, 1940 m. ORT veikla buvo uždrausta, o mokykla pervadinta į Kauno 4-ąją valstybinę amatų mokyklą dėstomaja jidiš kalba. Po karo, kai buvo uždrausta dėstyti ne tik hebrajų, bet ir jidiš kalba, ji tapo paprasta 4-ąja profesinė mokykla. Šiandien atnaujintas mokyklos pastatas priklauso Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetui.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

ORT švenčia 140-ąjį gimtadienį! Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija. Interneto šaltinis.

ORT amatų mokykla. Žydų istorijos ir kultūros paminklai Kaune [internetinis žinynas].

„Parengti gyvenimui: ORT Lietuvoje“ [parodos katalogas]. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muiejus Tolerancijos centras, 2013 m. 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

J. Lasauskaitės / 15min.lt nuotraukos, 2020 m.

„O kodėl ne?“

Na tai kas, kad namai be ratų – tai visai nereiškia, kad jie negali keliauti! Manoma, kad būtent taip ši vila ir atkeliavo iš Vokietijos – išrinkta, pakrauta į traukinį, atvežta į Kauną ir vėl surinkta.

Tarpukariu, Kaunui tapus laikinaja šalies sostine, sparčiai augo ne tik gyventojų skaičius, čia persikėlus ir valstybinėms įstaigoms, ėmė trūkti ne tik gyvenamojo, bet ir administracinio ploto. Todėl iki įsisiūbuojant statybų bumui, dažniausiai patalpos buvo nuomojamos įvairiuose esamuose pastatuose. Nepaisant to, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija kai kurioms užsienio pasiuntinybėms siūlė įsigyti žemės sklypus Kaune ir pasistatyti juose rezidencijas. Bene originaliausiai patalpų stygiaus problemą išsprendė Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Frans Olshausen. Paklausęs savęs: „O kodėl ne?“, jis nusprendė iš Vokietijos atsigabenti visą namą ir pasistatyti jį Kauno Žaliakalnyje. Pasak M. Balkaus, pirmajame Kauno miesto parke, Vytauto parke, kurio istorija prasidėjo 1871 m., iškilo vienintelė Kauno vila, priskirtina retrospektyvizmo (Heimatstil įtakoje) krypčiai.

Vokietijos pasiuntinio rezidencijos piešinys. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, F. 218, ap. 1, b. 79. Nuotraukos šaltinis: www.archimede.lt

„Savaime suprantama, retkarčiais diplomatas turi palikti derybų reikalus ir siekti tikslo kitais būdais. Pastačius pasiuntinybę opus tapo buto klausimas: Vokietijos pasiuntinys negalėjo ad infinitum privačiame name gyventi kaip svečias. Nepaisant infliacijos, Wilhelmstrasse (pastaba – dabar tai Laisvės alėja) piniginėje pinigų užteko. Buvo pritarta mano pasiūlymui ir skirta lėšų pastatyti Vokietijai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą pasiuntinybės šefui. Tačiau namas turėjo stovėti tinkamoje vietoje. Ant kalvos prie pat miesto, Vytauto kalne, kur buvo daug valstybės dispozicijoje esančių laisvų žemių, man patiko ypač gražioje vietoje esantis sklypas, kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiūlė įsigyti arba išsinuomoti ilgam laikui. Vis dėlto aš susidūriau su sunkumais: visą savaitę tvarkiau dokumentus, o man vis buvo žadama ir žadama. Pagaliau išsiaiškinau, kad miestas ir valstybė tarpusavyje ginčijosi dėl nuosavybės teisės vietovėje ir nei viena, nei kita pusė nežinojo, kas ta teise gali disponuoti. Situaciją išgelbėjo amžinojo moteriškumo pavidalu pasirodęs angelas. Vienų prezidento (pastaba – tuo metu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis) kviestinių pietų metu mano žmona kaimynystėje už stalo sėdintiems aukštiems ponams vaizdingai papasakojo apie provizorinius sunkumus, su kuriais susiduriame norėdami rasti vietą gyvenamajam namui, tad šeimininkui neliko nieko kito, kaip tarti svarų žodį, kad valdžia savo aukšta kompetencija kaip kalaviju perkirstų Gordijaus mazgą ir šią problemą išspręstų. Po kelių dienų aš jau galėjau pasirašyti nuomos sutartį ir devyniasdešimt devyneriems metams išsinuomoti žemės sklypą už simbolinę kainą. Tačiau į šį sunkiai iškovotą tarnybinį namą aš taip ir nepersikėliau, nes suplanuotą įsikraustymo dieną visiškai atsitiktinai sužinojau apie savo perkėlimą į Belgradą. Buvo savaime suprantama, kad mano įpėdiniai mane smerks dėl nepakankamai reprezentatyvių mano kūrinio matmenų. Tačiau buvo aišku: jeigu ne mano žmonos diplomatija, mane pakeisiantis kolega spręsdamas šią problemą dar vargtų ilgai…“ (Pasiuntinio Frans Olshausen aprašytos sklypo įsigijimo aplinkybės).

Vokietijos pasiuntinio rezidencija, 1926 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Vokietijos pasiuntinio rezidencija

Anuomet Vokietijos pasiuntinybės kanceliarija ir konsulatas buvo įsikūrę miesto centre, Gedimino gatvėje. Be nuolat Kaune gyvenusių ir dirbusių pasiuntinybės ir konsulato tarnautojų, keletas pareigybių (karo atašė) buvo priskirta prie pasiuntinybės Kaune, tačiau nuolatine jų rezidavimo vieta buvo Maskva, Helsinkis arba Talinas. Klaipėdoje taip pat veikė Vokietijos konsulatas.

Deja, didelės pastangos, dėtos į namo pergabenimą, pasitarnavo ne šio plano sumanytojui, o jį poste pakeitusiems vėlesniems pasiuntiniams. Į šį tarnybinį namą F. Olshausen taip ir nepersikėlė, nes suplanuotą įsikraustymo dieną, visiškai atsitiktinai, sužinojo apie savo perkėlimą į Belgradą. Tačiau ši medinė vila ir toliau buvo naudojama kaip Vokietijos pasiuntinių rezidencija, kurioje rezidavo H. Moraht su žmona, o iki 1940 m. E. Zechlin. Čia vykdavo svarbūs to meto politiniai susitikimai, buvo priiminėjami Vokietijos vyriausybės politiniai sprendimai, turėję reikšmingos įtakos ir Lietuvai.

Pasiuntinys H. Moraht su žmona šalia rezidencijos, 1929 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Namo likimas

Sovietmečiu sunaikinta daug vilą puošusių atributų: langinės, pagrindinių durų dekoruotas viršlangis, profiliuotų baliusinų tvorelė, čerpių danga pakeista į šiferį, verandos buvusio lango vietoje įrengtos durys, panaikinta terasa su dekoratyvine tvorele virš verandos, kiemo pusėje sunaikinta lauko terasa. Nors pokariu eksterjerui padaryta nemažai žalos, viduje tebėra išlikę originalūs mediniai laiptai, medinės filinginės durys, dalyje patalpų tebėra parketas, senieji radiatoriai, lubų apvadai. Tačiau sovietmečiu nukentėjo ne tik pastatas, 2004 m. ant namo buvo pakabinta atminimo lenta, liudijusi, kad šio namo rūsyje įrengus laikiną kalėjimą 1944–1955 m. buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Lenta šiuo metu dingusi.

Tekstą parengė Medeinė Rainytė

Šaltiniai:

N. Lukšionytė, Perkūno al. 4, 2013 m. „Archimedė“: Kauno medinės architektūros duomenų bazė.

E. Karalevičienė, Vokietijos konsulo rezidencijos pastatas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Vokietijos pasiuntinio rezidencija. Diplomatinis Kaunas [el. duomenų bazė].

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Lenkiškosios architektūros reprezentantė Kaune

Sudėtingi diplomainiai santykiai tarp valstybių lėmė, jog Lietuvos valdžia įtariai žiūrėjo į lenkų tautinės mažumos veiklas Lietuvoje. Polonizacijos baimė tarp lietuvių inteligentų įtakojo griežtesnę lenkų politinės veiklos kontrolę, o taip pat lėmė išskirtinį valdžios dėmesį į kultūrinius ar visuomeninius šios tautinės mažumos veiksmus. Nepaisant sudėtingo politinio konteksto, vos metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1919 m. Kaune įkuriama privati lenkų gimnazija. 1927 m. pradėta ruoštis naujojo gimnazijos pastato statyboms, specialiai šiam tikslui įsteigta ir akcinė bendrovė „Dompol“. Po metų patvirtintas architekto E. Fryko parengtas projektas. Naujasis gimnazijos pastatas iškilo netoli rusų ir vokiečių gimnazijų, stovėjusių kitoje Vytauto prospekto pusėje. Iš pradžių planuota, kad pastatą sudarys trys korpusai, tačiau realiai įgyvendinti du. Trečiasis korpusas su gimnastikos ir iškilmių salėmis buvo numatytas kieme. 1931 m. pagal E. Fryko brėžinį salė buvo įrengta antrame Vytauto prospekto korpuso aukšte, ji naudota ir sportui. Gimnazijai suteikas Adomo Mickevičiaus vardas. Mokyklos pastatas išdygo Vytauto prospekto ir Miško gatvės kampe ir tapo tikra kvartalo puošmena. Mokyklos statybai lėšas rinko ir paramą teikė Lietuvos lenkai.

Pastatytas triaukštis, netaisyklingo plano pastatas, kurio istoristinei architektūrai išraiškingumo suteikė lenkiškojo renesanso stilistikos atikas. Taigi, naujasis gimnazijos rūmas turėjo ir simbolinę reikšmę – reprezentavo lenkišką kultūrą to meto Lietuvos sostinėje Kaune. Vidinės gimnazijos erdvės – klasės, biblioteka, mokinių rūbinės – išsidėstė palei koridorius šiaurinėje ir rytinėje pastato dalyse. Centrinė pastato ašis – pagrindinis reprezentacinis įėjimas – suplanuotas iš Miško gatvės. Mokykla pasižymėjo erdviomis ir patogiomis patalpomis, pritaikytomis mokinių ir mokytojų poreikiams. Gimnazijos bendruomenė džiaugėsi pagaliau galinti dirbti moderniai įrengtose, higieniškose patalpose.

Lenkų gimnazijos pirmojo aukšto planas. Dešinėje pusėje matyti neįgyvendinto trečiojo korpuso dalis. Šaltinis: LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 1304, l. 12a. Prieiga per internetą: www.autc.lt

Mokomųjų programų turinys

Gimnazija buvo privati, todėl mokslas joje buvo mokamas. Gimnazistai kasmet turėdavo sumokėti nustatytą mokestį, kuris įvairioms klasėms pagal metus skirdavosi. Tačiau jau po metų mokestis pakilo daugiau nei dvigubai. Tam įtakos galėjo turėti pinigų trūkumas personalo išlaikymui, o taip pat pinigų nuvertėjimas ir didėjanti infliacija. Tai, žinoma, didino ir socialinę atskirtį, privačią gimnaziją lankė bajorų, žemvaldžių vaikai, tuo tarpu mažesnes arba mažas pajamas gaunančios šeimos buvo priverstos rinktis valstybines ugdymo įstaigas.

Lietuvos vyriausybei aktualus išliko ir mokomųjų programų turinys. Baimintasi, kad svetimoje dvasioje ugdomi valstybei nelojalūs piliečiai. Viso gimnazijos egzistavimo metu Švietimo ministerija domėjosi, kaip rengiamos mokymo programos, administracija turėdavo pateikti detalias ataskaitas. Gimnazijoje pamokos vykdavo lenkų kalba, iš pradžių ji buvo humanitarinio profilio, vėliau atsirado galimybė išeiti ir komercinio profilio mokslus. Be lenkų kalbos buvo mokoma lietuvių, prancūzų, vokiečių bei lotynų kalbų, kaip neprivalomas dalykas buvo dėstoma ir esperanto kalba. Vyresnėse klasėse daug dėmesio buvo skiriama tiksliesiems mokslams. Į mokinių paruošimą nuo pat pradžių buvo žiūrima rimtai, atsakingai ruoštasi egzaminams, daugiausia orientuojantis į tiksliųjų mokslų ir kalbų mokėjimą.

Popamokinė veikla

Gimnazija pasižymėjo ir popamokinės veiklos įvairove. Burtasi į literatų bei istorijos ratelius, šiomis disciplinomis besidomintys mokiniai skaitydavo lenkų rašytojų kūrinius, pristatydavo savo referatus, diskutuodavo įvairiomis temomis. Gamtos mylėtojai rinkosi į gamtininkų ratelį, gyvūnų mylėtojų būrelį, jie mokėsi pažinti gamtą, gyvūnus, užsiimdavo augalų auginimu, gyvūnų priežiūra, rengė žygius, pažintines išvykas į gamtą. Užklasinės veiklos metu buvo žaidžiami žaidimai, klausomasi radijo, meniniam mokinių ugdymui veikė choras ir šokių būrelis, taip pat gimnazija turėjo savo dūdų orkestrą. Sporto mėgėjai galėjo rinktis ne tik gimnastiką, bet ir lankyti sporto klubą „Sparta“, veikusį gimnazijos pastate. Būdavo rengiamos tarpmokyklinės tinklinio, futbolo, krepšinio varžybos.

Gimnazija tarpukariu. Šaltinis: LCVA, f., 391, ap. 2, b. 2173, l. 80. Prieiga per internetą: www.autc.lt

Daug dėmesio mokykloje kreipta ir į paslaugumo ugdymą, mokytasi suteikti reikiamą pagalbą žmonėms ir gyvūnams. Tarp mokinių buvo populiarus skautų būrelis. Oficialiai gimnazijoje veikė Raudonojo kryžiaus ratelis, archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad jame mokiniai mokėsi ne tik higienos, bet ir pirmosios bei būtinosios pagalbos žinių. Taip pat aktualizuota visuomeninė veikla. Įsteigta mokinių savišalpos draugija „Ognisko“ („Laužas“). Ji rengdavo mokinių labdaros vakarėlius, juose buvo koncertuojama, kartu su tėvų komitetu rengiamos loterijos. Pagrindinis draugijos tikslas – šelpti nepasiturinčius mokinius, o už surinkus pinigus apmokėti jų mokslą.

Gimnazijoje buvo kuriamas ir muziejus. 1938 m. jam priklausė 2000 senų knygų, parašytų ne tik lenkų bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei kitų autorių. Taip pat muziejus turėjo apie 1000 senų ir retų monetų, tašyto akmens ir bronzinių kirvukų – tai seniausi muziejaus eksponatai. Daug muziejaus eksponatų buvo susiję su 1863 m. sukilimu: nuotraukos, ginklai, drabužių dalys, labiausiai didžiuotasi iš tų laikų išlikusia vėliava, kurioje pavaizduoti erelis, vytis ir angelas. Į muziejaus fondus asmeninius eksponatus sunešdavo ir bajoriškos kilmės turinčios šeimos.

Gimnazijos likimas

Lenkų gimnazija uždaryta 1940 m., prasidėjus Lietuvos okupacijai. Nors mokykla savo oficialią veiklą užbaigė, galutinai nustojo egzistuoti 1941-ųjų vasarą, atsisveikinus su paskutiniaisiais mokiniais. 1940 m. rūmai perduoti Kauno IV valstybinei gimnazijai, kuri po karo tapo vidurine mokykla, o 1998 m. pavadinta S. Dariaus ir S. Girėno vardu. 1962 m. pastatytas priestatas Vytauto prospekto pusėje, o 1970 m. naujasis korpusas Miško gatvėje.

Tekstą parengė Medeinė Rainytė ir Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

K. Endriukaitytė, Buvusi lenkų Adomo Mickevičiaus vardo gimnazija. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

G. Jablonskytė, Kauno Lenkų Adomo Mickevičiaus gimnazija 1919–1940 metais. Bakalauro darbas.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2021 m.

Vilijampolė – žydų dvasinio gyvenimo centras

Augančiai žydų bendruomenei, XIX a. viduryje Kaunas tampa kultūrinio gyvenimo centru. Ypatingai pagarsėja Slabodkos priemiestis (taip anuomet vadinta Vilijampolė) dėl čia užgimusių religinio ugdymo tradicijų. Ties dabartinių Kernavės ir Vežėjų gatvių sankirta, senajame Vilijampolės beit midraše 1881 m. įkuriama aukščiausia religinė mokymo institucija – ješiva (hebrajų k. – sėdėjimas). Mokyklos pradininku laikomas Musar judėjimo atstovas rabinas Natanas Cvi Finkelis. Slabodkos ješiva pavadinama „Kneset Israel“ („Izraelio susirinkimas“) – Musar judėjimo įkūrėjo rabino Izraelio Salanterio vardu. Tiesa, ne visus žavėjo gan modernūs Musar švietimo metodai. Su laiku vidinės priešpriešos stiprėja ir 1897 m. ješiva skyla pusiau. Natanas Cvi Finkelis, kartu su bendraminčiais apleidžia senuosius pastatus ir palieka juos tradicinio mokymosi modelio šalininkams.

I-ojo pasaulinio karo metu, ješiva pasitraukia iš Lietuvos. Neramumams nepaliaujamai ridenantis per Europą, bendruomenė pasiekia Ukrainą. Ten veikia sudėtingomis nepriteklių, badmečio sąlygomis. 1921 m. ješiva grįžta į Vilijampolę. Tiesa, ješiva negauna aukštosios mokymo įstaigos statuso, tad atsiranda galimybė studentams gauti šaukimus altikti privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Dėl šios priežasties 1924 m. dalis rabinų ir vyresnių mokinių mažomis grupėmis persikelia į Hebroną – vėliau į Jeruzalę.

Vilijampolėje pasilikusi bendruomenės dalis išaugina ješivą į vieną didžiausių ir žymiausių mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mokiniai čia plūsta net iš Palestinos ar JAV. Manoma, jog piko metu mokykla galėjo ugdyti daugiau nei 500 mokinių. Bendruomenei plečiantis, atsiranda poreikis naujam, moderniam pastatui.

Vilijampolės rabinų seminarijos piešinys. Iš: „Vilijampolės rabinų seminarijos „Kneses Isroel“ rūmams statyti komiteto leidinys“, 1935 m. Nuotraukos šaltinis: epaveldas.lt

Monumentas geradarystei ir mylimai Torai

Ješiva statybų imtis savarankiškai negali – didžioji dalis turimų resursų skiriama studentų reikmėms. Tuomet iniciatyvos ėmėsi Slabodkos alumnų asociacija, įsikūrusi Niujorke. Lietuvos vyriausybei paskyrus nemažą sklypą Vilijampolėje, asociacija įsteigia pastato statybų fondą. Išplatinamas leidinys, kuriame paskelbiamas kreipimasis į pasaulinę žydų bendruomenę:

„Tegul visi dalyvauja kurdami sau vietą ir vardą Toros šventykloje „Knesset-Isroel“. Savo brangiausiųjų garbei galite įstatyti langą, duris, vietą prisėsti arba savąjį indėlį šiam šventam pastatui galite suteikti plytomis. Pastatykite neblėstantį monumentą geradarystei ir mylimai Torai.“

Pagal architekto Leono Rito projektą, naujasis kvadratinio plano, trijų aukštų mokomasis pastatas pradėtas statyti 1934-aisiais. Pagrindinis Panerių gatvės fasadas skaidomas smulkiais piliastrais, kurie užbaigiami kukliais kapiteliais, ir vainikuojami karnizu. Langai išdėstyti atsikartojančia metrine eile, kompozicija lakoniška – statiška, šiuo atveju diktuojama mokomosios pastato paskirties, kai interjere dėstomos tokio paties dydžio mokomosios patalpos. Šalia klasių numatyta ir didesnė salė renginiams. Panerių gatvės fasado simetriją sustiprina įtrauktas pagrindinis įėjimas, šis portalas padalintas smulkiomis, apvaliomis kolonomis. Santūriam, kubo formos pastato tūriui dinamiškumo suteikia kiemo fasade į šonus nežymiai išstumtos pusapvalės laiptinės, puikiai atspindinčios modernistinį architektūrinį laikmetį. Laiptinių sienose išsiskiria aiškios, vertikalios langų juostos, įstiklintos skaidriais blokeliais. Stogas, numanoma, buvo lėkštas, valminis.

Pagrindiniai statybų darbai užbaigiami, tačiau belikus įrengti patalpas – atslenka Antrasis pasaulinis karas. 1940-ųjų vasarą, Sovietų sąjungai okupavus šalį, statinys nacionalizuojamas – būsimieji dvasiniai bendruomenės lyderiai mokytis čia taip ir nesusirinks… Po metų, Lietuvoje įsitvirtina Nacistinės Vokietijos pajėgos, iškart po to įsteigiamos pirmosios vermachto komendantūros. Vilijampolėje įkūrus getą, durų taip ir neatvėrusioje ješivoje įsikuria bei įrengimo darbus užbaigia geto policija. Iki 1943 m. čia vyksta policijos orkestro koncertai. Ilgainiui getas paverčiamas koncentracijos stovykla. Amžiams nutyla muzika ir į gyvenimą nepakeliamomis sąlygomis besikabinusios bendruomenės balsai. Neišgyvena ir pastato autorius Leonas Ritas.

II-osios sovietų okupacijos metu, šeštojo dešimtmečio viduryje, Vilijampolės ješiva dar kartą keičia paskirtį ir yra rekonstruojama į siuvyklą, pastatomas ketvirtas aukštas. Šalimais išdygsta didžiulis siuvimo fabriko korpusas, kieme atsiranda pagalbiniai pastatai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pastatas privatizuojamas.

Vilijampolės rabinų seminarijos pastatas po gaisro. Antrojo pasaulinio karo metai? Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

***

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą rabinas Izaokas Šeras – Slabodkos ješivos įkūrėjo, Natano Cvi Finkelio žentas, kuriam laikui palieka Vilijampolę. Jis vyko į Šveicariją sveikatinimo procedūroms atlikti, tačiau negalėjo numanyti, jog taip išsigelbės nuo karo ir pražūties. 1947-aisiais, rabinas iškeliauja į Izraelį ir Bene Barako mieste atkuria Slabodkos ješivą, taip išsaugodamas jos vardą ir pratęsdamas šlovingą mokyklos istoriją.

Tomo Marcinkevičiaus tekstas

Šaltiniai: 

Vilijampolės ješiva Kaune. Žydų paveldas Lietuvoje.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Judaikos skyriaus fondas : Bjidiš1/935 „Vilijampolės rabinų seminarijos „Kneses Isroel“ rūmams statyti komiteto leidinys, 1935 m“, (Kaunas : S. Joselevičiaus sp.), 1 p.

Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006; Danutė petrauskaitė – „Muzika Kauno žydų gete“, 108 p.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Išvaizdus mokyklų inspektoriaus namas

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje didesnioji dalis Kauno mieste statomų trobesių vis dar buvo mediniai. Įvairiuose miesto istoriniuose rajonuose išliko apie 2000 tokių pastatų. Vienas tokių, išskirtinės architektūros, Minties Rato gatvėje stovintis dviaukštis medinis namas. Keliabutį namą sau ir nuomai pasistatė Žaliakalnio pradžios mokyklos vedėjas, pedagogas Jonas Dereškevičius, pagal 1928 metais parengtą techniko Igno Gastilos projektą.

Buvęs Švietimo ministerijos inspektorius Seinų, Augustavo ir Suvalkų apskritims, vienas iš Lietuvos kariuomenės ir lietuviškų mokyklų agitatorių Seinų krašte, 1929 metais J. Dereškevičius buvo paskirtas vienos iš Kauno pradinių mokyklų direktoriumi. Pasak pedagogo dukters Algės Dereškevičiūtės, tėvas labai norėjo turėti savo nuosavą namą. Paėmęs banko paskolą, jis pasistatė keturių butų namą. Antrojo aukšto bute su balkonu gyveno paties mokytojo šeima, kiti butai buvo išnuomoti už 100 litų mėnesinį įkainį.

Namas, nors ir kuklus, bet išraiškingas. Šeimininko buta žymi namo antrojo aukšto kampe pakabintas balkonas, būdingas ir itin paplitęs mūriniuose to meto modernizmo pastatuose. Visa pastato kompozicija išcentruota: balkono pastogę karūnuoja trikampis frontonėlis su saulės spindulius primenančiu langeliu, kairiojon namo pusėn pastumta ir pagrindinio įėjimo veranda. Namo kambarius šviesa aprūpina dideli, originaliai sudalinti langai.

Pedagogo J. Dereškevičiaus namas tarpukariu. Algės Dereškevičiūtės privataus archyvo nuotrauka. Šaltinis: Archimedė: Kauno medinės architektūros duomenų bazė. 

Jautrumas tėvų sukurtai aplinkai

Šiandien name tebegyvena ir juo rūpinasi Jono Dereškevičiaus dukra Algė. Jos dėka ir rūpesčiu, namas išlaikė pirmapradį vaizdą ir daugybę autentiškų detalių: išlikę autentiški laiptai, baltai dažytų lentelių lubos, smulkieji eksterjero elementai. Šeimininkės atvirumo dėka restauruoti du dvigubi vieno kambario langai. Darbus atliko patyrę medžio meistrai Laimonas Bartkus, Romas Valantis ir Kęstutis Cikanas, tuo pačiu su restauracijos procesu supažindinę ir langų restauracijos mokymų dalyvius. Juos organizavo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija kartu su VšĮ „Kultūros paveldo akademija“.

Paprastai, tokių namų likimas būna niūrus – jie nyksta apleisti, savininkams nepajėgiant tinkamai jų restauruoti. Pati Algė šmaikščiai save vadina elgeta milijoniere. Visi mano, kad turėdama dviejų aukštų 10 kambarių namą prie pat Ąžuolyno, jaukioje Žaliakalnio gatvelėje, ji yra turtuolė.

„Nesugadinau namo, nes neturiu tam pinigų“,– teigia Algė. „Aišku, net ir turėdama pinigų aš savo namo negadinčiau. Labai vertinu senienas, praėjusių kartų pastangas“. Pasak jos, „tėvas buvo valdingas, neleido name nieko perdaryti be jo žinios, o pro langus švilpiantį vėją vadino puikia ventiliacija“.

Anksčiau visuose butuose stovėjo krosnys, tad patalpas prišildydavo, o sovietmečiu krosnis išgriovė ir įvedė dujinį šildymą. Mirus tėvams, kol bute radiatoriai nebuvo susprogę, Algė su globotine migruodavo į vieną iš dviejų butų, priklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia vėjas. Beje, reiklaus tėvo dėka mūsų dienas pasiekė ir dar vienas tarpukario laikų artefaktas – pats tikriausias, 1917 metų gamybos „Dodge“ markės automobilis! Į Lietuvą jis atkeliavo 1920 metais. Keletą metų buvo naudojamas viename iš valstybės departamentų. 1926 metais varžytinėse už 2000 Lt šį automobilį įsigijo Kauno apskrities mokyklų inspektorius Jonas Dereškevičius, kuriam automobilis buvo reikalingas tarnyboje, inspektuojant apskrities mokyklas. Vėliau gavęs pastovų darbą Kaune J. Dereškevičius nebesinaudojo automobiliu ir laikė jį garaže iki 1973 metų. Kauno Senųjų automobilių klubo nariai prikėlė šį „veteraną“ antram gyvenimui – 1973 metais rudenį dodžas dalyvavo pirmajame Lietuvos senovinių automobilių sąskrydyje Kaune. Šiandien jį galima išvysti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje.

Medeinės Rainytės tekstas

Šaltiniai:

Jonas Dereškevičius (1891). Vikipedija.

V. Rupeikaitė, Medinuko savininkė – milijonierė su vargetos lazdele. „Kauno diena“, 2013-10-25. 

N. Lukšionytė, Minties Rato g. 24. Archimedė: Kauno medinės architektūros duomenų bazė, 2013. 

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Nuo gatvės nusisukęs, į laiptus atsigręžęs

Kiek neįprastos konfigūracijos namą, neabejotinai galėjusį papuošti reprezentatyvios V. Putvinskio gatvės išklotinę, 1932 metais pasistatė karininkas, kariuomenės maisto ir pašaro dalies tarnautojas, majoras Vladas Bandžius. Namo padėtį V. Putvinskio gatvės atžvilgiu lėmė savininko sklypas ir dar XIX amžiaus antroje pusėje susiformavęs užstatymas prie gatvės. Tiesa, namo padėtis iš esmės nebuvo niekuo bloga, išskyrus, nebent, kiek šykštesnius, kieman patenkančios saulės spindulius. Tačiau namo gyventojai galėjo mėgautis atokiau nuo gatvės esančia Žaliakalnio šlaito žaluma. Be to, neužstatytas namas ir šiandien atkreipia daugelio „Pompėjos“ laiptais kulniuojančių praeivių dėmesį.

Respektabilūs namo gyventojai

Šie namo aplinkos, estetiniai sumetimai, o gal ir vidaus patogumai, matyt, buvo įvertinti ne vieno šio namo gyventojo, o jų per nepriklausomybės laikotarpį būta daug ir įvairių. Šio namo atokumas nuo pašalinių akių galbūt tapo privalumu vidaus, odos ir venerinių ligų gydytojo Vytauto Velbuto pacientams. Name taip pat buvo įsikūrusi Žaliakalnio ambulatorija. Iš šio namo į darbą „Pienocentro“ pastate, Laisvės alėjoje buvo netoli žingsniuoti ir vienam iš garsiosios Muralių kirpyklos bendrasavininkui Kaziui Muraliui. 1930 metais po studijų Italijoje į Lietuvą grįžo perspektyvus ir jaunas architektas S. Kudokas, pakviestas dirbti Kauno savivaldybės architektu. Greitai tapęs populiariu ir užsakovų mėgiamu kūrėju, šiame paties suprojektuotame name S. Kudokas atidarė ir savo biurą.

Namas pasirodė patrauklus ne tik žinomiems to meto Lietuvos visuomenės veikėjams, bet ir užsienio atstovams. Name apsigyveno po 1938 metų diplomatinių santykių su Lenkija atnaujinimo į Lietuvą atsiųstas karo attache Kaune Leon Mitkiewicz, apie savo metus praleistus Lietuvoje palikęs atsiminimų knygą „Kauno atsiminimai“. Tiesa, po pralaimėto karo su Vokietija, Lenkijos pasiuntinybės Lietuvoje padėtis tapo neaiški, todėl negaudamas algos, pulkininkas turėjo apleisti šį 700 litų kas mėnesį kainavusį butą. Butą šiame name metais anksčiau buvo išsinuomavęs ir Vokietijo pasiuntinybės trečiasis sekretorius Walter J. Linthicum. Name gyveno ne tik pasiuntiniai, 1938–1939-aisiais čia veikė Argentinos konsulatas, užėmęs iki tol Sovietų Sąjungos prekybos atstovybės naudotas patalpas. dirbo konsulas Arnaldo Barsanti.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Už surinktą informaciją apie namą dėkojame Pauliui Lazauskui!

Argentinis konsulatas. Diplomatinis Kaunas [interneto svetainė].

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

„Visi po vienu stogu“

Tarpukariu daugelis verslių ar prakutusių kauniečių investavo į tikra aukso gysla laikinojoje sostinėje tapusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau domintis tarpukario pastatų istorijomis, ar klausant jų statytojų palikuonių liudijimų, ne kartą teko išgirsti, kad į keliabučius namus buvo įprasta investuoti ne tik dėl jų nešamo pelno. Ilgalaikėje perspektyvoje buvo tikimasi, kad jie taip pat galėtų tapti šeimos narių ar giminaičių susibūrimo ir gyvenimo vieta – „visi po vienu stogu“.

Namas Kaune, Nepriklausomybės a. 7, XX a. antra pusė. Šaltinis: KTU ASI archyvas.

Namą prestižinėje miesto vietoje su vaizdu į Soborą 1930-aisiais pasistatė Jurgis Puodžiukynas – Lietuvos Švietimo ministerijos tarnautojas, mokyklų inspektorius. Finansiškai statybą parėmė ir J. Puodžiukyno seserys, dirbusios Jungtinėse Amerikos Valstijose, su tikslu turėti vietą, į kurią visuomet galima sugrįžti. Tiesa, laikas parodė, kad šiems planams likimas nebuvo dosnus – prasidėjus sovietinei okupacijai, namas nacionalizuotas, o J. Puodžiukynui liepta „susiglaudinti“. Artejančio karo akivaizdoje, namo rūsyje taip pat buvo įrengta slėptuvė su vandens rezervuarais, tualetu ir apsauginėmis durimis.

Dar vienas likimo vingis – Po nepriklausomybės atgavimo pradėta nuosavybės atkūrimo procedūra, daugeliu atvejų nebuvusi nei džiugi, nei lengva abiems pusėms – ir buvusiems šeimininkams, ir pokariu šiuose namuose apsigyvenusiems naujakuriams. Turimomis žiniomis, šio namo turto atgavimo istorija nebuvo lengva dar ir todėl, kad procesui prasidėjus, šio namo paraiška pateikta viena pirmųjų.

Norvegijos konsulatas

Tarpukario Kaune trūko ne tik gyvenamojo ploto, bet ir reprezentatyvių patalpų mieste reziduojančioms užsienio pasiuntinybėms. Įdomu stebėti jų „keliones“ ir adresų kaitą Kaune, vos tik mieste išdygdavo naujesnis, prabangesnis ar modernesnis pastatas. Šis namas pateko į Norvegijos konsulato akiratį. Tačiau iš vienos vietos į kitą prieš tai kraustėsi ir ji.

Namas Kaune, Nepriklausomybės a. 7, XX a. antra pusė. Šaltinis: KTU ASI archyvas.

Norvegija Lietuvos vyriausybę de facto pripažino 1919 metais, o de jure – 1921-aisiais. Anksčiausiai šalies konsulatas Kaune buvo atidarytas 1923 metais ir įsikūrė adresu Laisvės al. 15, taip pat spėjo pabūvoti Kęstučio gatvėje, Rotušės aikštėje, o nuo 1933 iki 1940 metų rezidavo Nepriklausomybės aikštėje, J. Puodžiukyno name. Norvegijos garbės konsulais Lietuvoje anuomet yra buvę tokie žymūs valstybės veikėjai kaip valstybininkas Martynas Yčas (1923–1926) ar pirmasis Lietuvos universiteto rektorius, profesorius Jonas Šimkus (1926–1940). 2013 metais, namo gyventojų pastangomis, atidengta tai žyminti atminimo lenta.

„Ši atminimo lenta primena diplomatinių santykių istoriją. Pirmasis konsulas Jonas Šimkus buvo ir Prekybos, ir Krašto apsaugos ministras, ir universiteto rektorius. 1918 metais, atkūrus Lietuvos valstybę, šalies konsulatas buvo Helsinkyje. 1926 metais buvo nuspręsta, kad Norvegijai reikia atstovo Lietuvoje. Tada juo ir tapo J. Šimkus, kuris dirbo iki 1940-ųjų, nes okupavus Lietuvą konsulatas buvo uždarytas. Norvegijos ir Lietuvos diplomatinai ir prekybiniai ryšiai vis stiprėja“, – kalbėjo Norvegijos ambasadorius Leif Arne Ulland lentos atidengimo dieną.

Tarpukariu name įsikūrė ne tik konsulatas, čia veikė ir Malinauskienės skrybėlių dirbtuvė.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Už suteiktą informaciją dėkojame namo gyventojui ir jo statytojų proanūkiui Vyteniui Miliušui!

D. Marcinkevičienė, „Atminimo lenta prie buvusio Norvegijos konsulato“. „XXI amžiaus horizontai“ („XX amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį), 2013 m. gegužės 31 d., Nr. 5.

P. Tautvydas Laurinaitis, Tarpukario tekstilės įmonės Laisvės alėjoje ir Nepriklausomybės aikštėje. tarpukaris.autc.lt

Norvegijos garbės konsulatas. diplomatiniskaunas.lt

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Namą, priklausiusį Savivaldybių departamento vyriausiajam revizoriui Teofiliui Barisai, 1935 metais suprojektavo kaimynystėje gyvenęs miesto savivaldybės Statybos skyriaus inžinierius Antanas Jokimas. Namas būdingas ketvirtojo dešimtmečio Žaliakalnio rajono architektūrai – 2 aukštų, 2 butų kotedžas. Architektūra neįmantri, atspindinti modernizmo ir racionalumo tendencijas. Abiejuose butuose numatyta po keturis kambarius. Pirmąjį aukštą 1936–1938 metais išsinuomavo Šveicarijos konsulatas, name dirbo konsulas Friedrich Kaestli, o antrame aukšte apsistojo Italijos pasiuntinybės patarėjas grafas Alvise Cippico. Beje, Italijos pasiuntinybė veikė šalia – adresu Vydūno al. 13.

Valdininko T. Barisos namas, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

Taip pat įdomu palyginti, kaip skyrėsi šio, ir Italijos pasiuntinybės namo šeimininkų požiūriai į nuomininkų užgaidas: pirmuoju atveju, šeimininko Teofiliaus netenkino šveicarų pageidavimas išsinuomoti visą valdą ir viduje išgriauti kelias sienas, o antruoju atveju, namas iš anksto numatytas Italijos pasiuntinybei, maža to, buvo atsisakyta planų tankiai užstatyti erdvų sklypą ir atlieptas italų prašymas turėti didelį kiemą. Tiesa, šeimininkų finansinė padėtis nebuvo vienoda: Romanas Polovinskas buvo turtingas statybų bendrovės savininkas, valdantis bent keletą nekilnojamojo turto objektų tiek mieste, tiek rajone, tuo tarpu Teofilis – valstybės tarnautojas.  1938 metais sutartis su šveicarais nebuvo pratęsta, todėl jie išsikėlė į namą K. Donelaičio g. 45.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.