Tarpukario Kaunui būdingas mokslo kompleksų ir ansamblių kūrimas. Pirmasis tokio tipo užbaigtas ansamblis – 1930–1940 m. sukurtas Veterinarijos akademijos miestelis, susidedantis iš šešių įvairios paskirties ir dydžio pastatų ir sudarantis darnų architektūros kompleksą. Ansamblyje stovi ir vienintelė Lietuvoje skulptūra žirgui.

 

Savarankiškos aukštosios veterinarijos mokyklos atsiradimas

Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo juntamas didžiulis įvairių specialistų stygius, ypatingai technikos ir medicinos srityse. Todėl netrukus imtas kelti ir aukštosios veterinarijos mokyklos steigimo klausimas. Nepriklausomos valstybės gyvulininkystės pažangai ir besikuriančiai mėsos ir pieno pramonei, eksportuojamų gyvulininkystės produktų priežiūrai, kariuomenės arklių priežiūrai reikėjo vis daugiau veterinarijos gydytojų, o jų rengimas užsienyje buvo brangus, todėl 1935 m. Veterinarijos taryba priėmė sprendimą dėl aukštosios veterinarijos mokyklos steigimo būtinybės.

 

Veterinarijos akademija apie 1936 m. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto svetainė. 

 

1930 m. pradėtas statyti Valstybinis Veterinarijos institutas, kuriam skirta 5 ha teritorija buvusiame Vilijampolės priemiestyje. 1933 m. pastatyti centriniai Didieji rūmai su amfiteatrine auditorija ir puošniu vestibiuliu: dvispalvio korio rašto metlacho grindimis ir dekoratyviomis kesoninėmis lubomis. Kiti ansamblio priklausiniai: smulkiųjų gyvulių tvartas – vivariumas, arklidė (dab. epizoologinis korpusas) ir aptarnaujančiojo personalo namas.

Antrasis ansamblio raidos etapas – Veterinarijos akademijos įkūrimas 1936 m. Šiuo etapu ne tik išplėsta teritorija, bet ir pastatytas zootomikumas (dab. anatomikumas), antrasis tvartas stambiems gyvuliams, stambių gyvulių klinika ir mokomoji kalvė. Brandžiausias ir bene įdomiausias komplekso pastatas – klinika – atitiko pažangiausius to meto reikalavimus, buvo funkcionaliai suplanuotas ir įrengtas. Iki šiol akį traukia išskirtinis pastato akcentas – metalo ir stiklo konstrukcijų stogo dengiamas maniežas.

 

Veterinarijos akademija apie 1940 m. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto svetainė. 

 

Skirtingų laikmečių architektūros ansamblis

Akademijos ansamblio raida nenutrūko ir velesniais metais. Daug naujų pastatų atsirado sovietmečiu. 1965 m. tvartas rekonstruotas į kultūrs namus, 1972 m. pastatyta valgykla, o 1971–1979 m. vakariniame kampe – zooinžinerijos (mokomasis) korpusas. 1982 m. perplanuotas stadionas, šalia jo pastatyti sporto rūmai, teritorijos pakraščiuose pastatyti pagalbiniai ūkiniai pastatai, garažai. 1996 m. L. Kriaučeliūno paaukotomis lėšomis kultūros namų pastatas buvo rekonstruotas į smulkiųjų gyvūnų kliniką, kuri pavadinta dr. L. Kriaučeliūno vardu.

Naujuoju, šiuolaikinės architektūros akcentu ansamblyje tapo 2015 m. pastatytas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto pastatas (architektai: G. Natkevičius, R. Diškevičiūtė, D. Bukauskaitė, A. Rimšelis). Pastatas stovi rytinėje sklypo dalyje, tarsi užbaigdamas menamas teritorijos ribos užstatymą.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Veterinarijos akademija. Istorija.

LSMU LVA Visuomenės sveikatos fakulteto pastatas. PamatykLietuvoje.lt

 

Ar žinote su šiuo ansambliu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

M. Plepio ir P. Tautvydo Laurinaičio („Ekskursas“) nuotraukos, 2015 m.

Pelėdų kalno rūmas

Iki šiol vaizdingoje Kauno vietoje įsikūrusią meno šventovę juosia turtingą istoriją menanti tvora. Ją puošia vieno žymiausių Lietuvos skulptorių Vinco Grybo pelėdų skulptūros – išminties ir mokslo simbolis. Iš čia ir Pelėdų kalno pavadinimas. Tačiau kultūros įstaigą juosianti tvora įdomi ne tik pelėdomis, bet ir metaliniais tvoros virbais – tai ta pati metalinė tvora, kuria iki Pirmojo pasaulinio karo buvo apjuostas Kaunas – Rusijos imperijos tvirtovės miestas.

 

 

Pėlėdų kalno pelėda. Nuotraukos šaltinis: Kauno kolegijos interneto svetainė.  

 

Su fortifikacijos istorija šioje vietoje susiję ir daugiau objektų. Nuo seno strateginę reikšmę vaidinęs upių santakos iškyšulys naudotas strateginiais sumetimais. Tvirtovės laikotarpiu ant kalvos įrengta IX-oji artilerijos baterija. Nepriklausomybės metais pylimai buvo suardyti ir naudoti meno mokyklos statybai.

Kariškai romantiška vietos aura iki šiol traukia žmones, nesvarbu ar tai kolegijon skubantis studentas, Žaliakalnio gyventojas, ar šiaip praeivis. Nuo kalvos atsiveria plačios santakos miesto panoramos, o šalia įsikūręs ir skulptoriaus, meno mokyklos dėstytojo, V. Grybo namas-memorialinis muziejus.

 

Autorius nežinomas. Kaunas – Meno mokykla / The Art School (Institute). ŠAM IK–F 4533, Šiaulių „Aušros“ muziejus. Šaltinis: www.limis.lt

 

Ankstyvasis meno ir kultūros centras

Meno mokyklos tikriausiai daugeliui asocijuojasi su margaspalvėmis asmenybėmis ir ne mažiau margu bei įdomiu pačių mokyklų gyvenimu. Trečiojo XX a. dešimtmečio Kaunas tituluotas Mažuoju Paryžiumi, o koks Paryžius be Monmartro, tiesa? Ne veltui juo kai kada pravaržiuojamas vienas iš Kauno rajonų – Žaliakalnis. Tai iš dalies susiję su čia įsikūrusios meno mokyklos veikla ir istorija. Kauniškės meno mokyklos kūrybinė veikla – tai kartu ir visa nepriklausomybės metų Lietuvos meninio gyvenimo istorija. Maža to, Žaliakalnyje apsistodavo arba gyveno nemaža dalis mokyklos dėstytojų ir studentų.

 

Autorius nežinomas. M. K. Čiurlionio galerijos laikinieji rūmai ir Kauno meno mokykla per galerijos atidarymo iškilmes. LDM Fi 1551, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Šaltinis: www.limis.lt

 

Meno mokykla ir šalia įkurta Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija buvo vieni pirmųjų nepriklausomos Lietuvos visuomeninių pastatų. Abu pastatus suprojektavo architektas Vladimiras Dubeneckis, o jų paskirtį įmanoma nesunkiai „išskaityti“ jų išorėje. 1923 m. duris atvėrusi Meno mokykla primena užmiesčio dvarą, apie kurio mokomąją paskirtį liudija neįprastai dideli auditorijų langai, kiek kontrastuojantys su pastato architektūra. 1921 m. įsteigtos ir 1925 m. visuomenei atvertos Laikinosios galerijos – lietuviškojo meno reprezentantės – pagrindą sudarė M. K. Čiurlionio kūriniai, nupirkti iš dailininko našlės S. Kymantaitės-Čiurlionienės, o taip pat tūkstančiai etninio ir dekoratyviojo meno eksponatų. Galerijos tūris kompaktiškas, eksponavimui skirtos patalpos antrame pastato auktšte įrengtos be langų ir yra apšviečiamos per stoglangius, kuriuos slepia nedidelė pastogės sienutė. Abiejų pastatų kaimynystė nebuvo atsitiktinė – meno mokykla buvo neįsivaizduojama be nacionalinės galerijos, lavinančios ne tik piliečius, bet ir menininkus.

 

Meno mokykla iš oro. Išeivijos dailininko Viktoro Petravičiaus (1906–1989) fotoalbumo nuotr. ČDM, Ta-5462(352). Šaltinis: www.autc.lt

 

Nuo 1940 m. vietoje Meno mokyklos čia ėmė veikti Kauno taikomosios dailės institutas, o nuo 1951 m. – S. Žuko taikomosios dailės technikumas. 1989 m. į rūmus įsikėlė Justino Vienožinskio aukštesnioji meno mokykla, šiandien funkcionuojanti kaip Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015;

Meno mokyklos rūmai Kaune. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras;

Kauno kolegijos puslapis.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2020 m. ir M. Plepio („Ekskursas“) nuotraukos, sukurtos ekskursijų ciklo „Ekskursas: tarpukaris“ metu, 2016 m.

Projektas, žadinęs diskusijas

Šio didžiulio, beveik visą kvartalą užimančio, pastato statybas lėmė būtinybė turėti modernią valstybinę spaustuvę su gera technine įranga, kuri turėjo visiškai patenkinti valstybinius spaudos poreikius. Motyvuojama buvo ir tuo, kad iki tol daugelis spaudos poreikių buvo tenkinama per užsienio spaustuves, o tai nekūrė finansinės grąžos Lietuvos valstybei.

Pastato statybai 1923 m. buvo paskelbtas pirmasis tarptautinis architektūros konkursas nepriklausomoje Lietuvoje. Jame galėjo dalyvauti įvairių valstybių piliečiai. Pagrindinė sąlyga – patenkinti spaustuvės poreikius, numatyti patalpas laikraščio redakcijai ir tarnautojų butams. Konkursą laimėjo vokietis Henrikas Fišeris. Autorius profesionaliai suprojektavo spaustuvės funkcijas atitinkantį gamybinį pastatą, suteikdamas jam modernizuoto vokiečių klasicizmo išorę ir funkcionalų vidų – pastato vidaus erdves ateityje ar bet kada prireikus buvo galima nesunkiai ir lengvai keisti. Tai ypatingai aktualu tapo vėliau, kai 1927 m. rūmai perduoti universitetui. Beje, vėlesnį jų pritaikymą Vytauto Didžiojo universiteto Centriniams rūmams parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis – tuo metu jaunas ir perspektyvus architektas, kuriam tai buvo viena iš pirmųjų architektūrinių praktikų.

 

Valstybės spaustuvė, XX a. 3 deš. KTU muziejaus nuotrauka.

 

Statybos darbai konkurso būdu buvo pavesti vykdyti Berlyno statybos firmai „Becker-Fiebig-Bauunion“. Statybų aikštelėje dirbo apie 200 darbininkų, samdytų iš įvairių Europos šalių. Amžininkų teigimu, čia galėjai girdėti italų, lenkų, vokiečių kalbas. Baigtoje statyti spaustuvėje buvo sumontuota moderniausia ano meto technologinė įranga, kurios tuo metu vis dar neturėjo didelė dalis miestiečių: centrinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija. Valstybės spaustuvės reikmėms buvo išgrįsta net šalia esanti Žemaičių gatvė – patvaraus kelio reikėjo popieriaus pristatymui ir spausdinimo mašinų gabenimui. Duris atvėrusiuose rūmuose įsikūrė ne tik spaustuvė su popieriaus sandėliais, pagalbinėmis patalpomis, spausdinimo mašinų skyriumi, spaudinių rinkykla, knygrišykla, bet ir administraciniu korpusu – čia įsikūrė ir dienraščio „Lietuva“ redakcija.

 

Kaunas iš oro, XX a. 3 deš. Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka.

 

Valstybės spaustuvės rūmų statybos ne kartą kėlė polemiką. Visuomenė ir šeimininkai pastatui negailėjo pagyrų – naujoji spaustuvė buvo didžiausia ir moderniausia Lietuvoje. Šis pastatas taip pat sumažino vienintelės dominantės iki tol – tvirtovės pastatų išskirtinį vaidmenį aplinkoje, ir prisidėjo prie naujojo miesto centro formavimo. Provincijos įvaizdis pamažu nyko. Tačiau architektūros specialistų šie rūmai buvo peikiami ir kritikuojami. Tuo metu jau buvo prasidėjusios diskusijos dėl lietuviškosios architektūros kūrimo. Žymus architektas V. Dubeneckis rašė:

„Bandymas sudaryti tarptautinius architektūros konkursus davė neigiamų išdavų“, nes Lietuva skolinasi architektūrą. Pastato vaizdas svetimas Kaunui – turėjo daugiau vokiškos nei lietuviškos dvasios.

Spaustuvė, virtusi universiteto rūmais

Spaustuvės pastatas atrodė didingai, tačiau netrukus po jo statybų buvo suabejota tokio stambaus gamybinio objekto reikalingumu. Statybos kritikuotos ir kaip neatsakingas valstybės lėšų švaistymas. 1927 m. Valstybės spaustuvės rūmai buvo perleisti augančiam universitetui, o įrengimai perduoti 1928 m. pastatytai spaustuvei „Spindulys“.

 

Universiteto Didieji rūmai, XX a. 3–4 deš. KTU muziejaus nuotrauka.

 

Administracinis Gedimino gatvės korpusas iki šių dienų pakito mažiausiai. Gamybiniame K. Donelaičio gatvės korpuse buvo įrengti koridoriai, antrojo aukšto gatvės pusėje paliktos didelės erdvios patalpos auditorijoms. Pertvaros statytos medinės, su viršlangiais. Iki 1929 m. rudens semestro į suremontuotą pastatą įsikėlė penki fakultetai, biblioteka ir administracija. Taip atsirado Universiteto Didieji rūmai. Rūmų pusrūsyje įsikūrė universiteto biblioteka, kurios ilgamečiu direktoriumi buvo prof. V. Biržiška, pirmame aukšte – Matematikos gamtos fakultetas, prof. Tado Ivanausko zoologijos muziejus ir bibliotekos skaitykla, skirta ne tik studentams, bet ir visuomenei. Antrame aukšte – administracija ir Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame dirbo prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt. Trečiame aukšte – Teologijos-filosofijos fakultetas, kuriame dirbo prof. Jonas Mačiulis-Maironis, Mečislovas Reinys, Kazys Pakštas, Blažiejus Čėsnys, Pranas Dovydaitis ir kt. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, universitete buvo panaikintas Teologijos-filosofijos fakultetas. 1943 m. kovo mėn. pastate buvo įrengta vokiečių karo ligoninė. 1944 m. universitetas atgavo pastatą.

Pokariu, įkūrus Kauno politechnikos institutą, buvę Didieji universiteto rūmai pervadinti Antraisiais ir atiduoti Mechanikos fakultetui. 1962 m. čia įsikėlė ir Lengvosios pramonės fakultetas, 1969 m. trečią aukštą užėmė Karinio parengimo katedra. Po karo čia patalpinta ir prof. K. Vasiliausko medžiagų atsparumo laboratorija, kurioje stovi trečiame dešimtmetyje pagaminti ir vis dar veikiantys „Alfred J. Amsler & Co“ šveicariški laboratoriniai prietaisai.

 

Universiteto rūmai. XX a. 4 deš. atvirukas.

 

Kaip ir bet kuris universitetas, šie rūmai mena įvairiausias istorines asmenybes ir gausius studentų būrius, ne tik varsčiusius jų duris, bet ir kūrusius šurmulingą ir jaunatvišką miesto kultūrinį gyvenimą. Šiandien čia įsikūręs Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas vienija jaunatvišką, energinga ir kūrybingą akademinę bendruomenę, o visiems atviroje universiteto bibliotekoje saugoma ne tik gausybė leidinių, bet ir eilė išlikusių muziejinių vertybių, bei bibliografinių retenybių.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015;

A. Matukonis, Nuo aukštųjų kursų Kaune iki KTU. Kaunas, 1997.

Ž. Rinkšelio ir R. Kilinskaitės („Ekskurso“) nuotraukos.

Šio pastato projektuotojui teko komplikuota užduotis – nepatogiame ir ilgame sklype sutalpinti 12 klasių mokyklą ir pedagogikos muziejų. Sprendimas – ilgas ir nutysęs pastatas, kurį tarsi sustabdo du pastato korpusai. Juose įrangti įėjimai specialiai įgilinti tam, kad ilgo pastato įspūdis būtų dar ryškesnis.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Būtų klaidinga tapatinti medicinos fakulteto pastatą su mirtimi. Tačiau be jos papasakota rūmų atsiradimo ir raidos istorija paprasčiausiai būtų nepilna. Nepretenduojame į išsamų istorijos aprašymą, atrinkome tik pačias reikšmingiausias detales. Ir jos nebūtinai liūdnos – vienos jų mažų mažiausiai vertos detektyvo, kitos – pažymėtos modernizacijos iššūkiais.

 

Ligų ir mirtingumo prevencija

Pirminiu ir svarbiausiu šių rūmų ir jų šeimininkų rūpesčiu buvo trūkstamų medicinos specialistų rengimas ir sąlygų šiam procesui užtikrinimas. Pirmojo pasaulinio karo negandos, skurdas ir užkrečiamosios ligos jauną valstybę buvo nubloškę į paribius. Dėl prasto medicinos infrastruktūros aprūpinimo ir gydytojų stokos, Lietuva Europoje atsidūrė tarp pagal mirtingumo statistiką pirmaujančiųjų valstybių, todėl socialinė apsauga ir sveikata tapo prioritetinėmis sritimis, ilgainiui turinčiomis užtikrinti modernėjančios visuomenės gerovę.

Savų specialistų stygių  įvairiose srityse turėjo užpildyti kuriama valstybinė aukštoji mokykla. 1922 metų vasario 16 d. Kaune įkurtas Lietuvos universitetas (1930 m. Universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas). Universitetą sudarė Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisės, Medicinos, Matematikos ir gamtos bei Technikos fakultetai, todėl naujų Medicinos fakulteto rūmų atidarymas 1933 metais buvo ilgai lauktas ir sutiktas su didžiu džiugesiu.

Medicinos fakulteto rūmai taip pat tapo vienu reikšmingiausių ir stambiausių architekto V. Dubeneckio suprojektuotų pastatų Kaune. Deja, miręs 1932 metais, architektas savo kūrinio atidaryme jau nebesudalyvavo. Rūmai buvo suprojektuoti pagal Briuselio universiteto medicinos fakulteto pavyzdį (jie laikyti vienais geriausių Europoje). Tik kaunietiškieji „rūmai“ buvo gerokai kuklesni ir paprastesni. Vengiant prabangos bei orientuojantis į praktinius patogumus, pasiektas akivaizdus kainų skirtumo rezultatas – atitinkamai 12 ir 2 mln. litų.

 

Lavoninė bute

Su Medicinos fakulteto kūrimu susiję ir keletas kurioziškų istorijų. Šventinant senojoje anatomikumo vietoje statomus naujuosius fakulteto rūmus, vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų – prof. Z. Žemaitis – vaizdžiai prisiminė buvusias medicinos fakulteto darbo sąlygas. Kurį laiką fakultetas neturėjo anatomikumo, todėl garsusis chirurgas ir anatomijos profesorius Jurgis Žilinskas lavonine buvo pavertęs savo… butą! Buvo prisimintas ir toks dialogas:

„Ateina pas profesorių interesantas.

–Profesorius namie?

–Namie.

–Galima matyti?

–Ne!

–Kodėl?

–Profesorius Žilinskas virtuvėje lavonus verda!..“ (J. Ka., V. D. Universitetas statosi naujus rūmus medicinos fakultetui. Lietuvos aidas, 1931 m. liepos 4 d., Nr. 147).

Pastačius naujuosius fakulteto rūmus, čia buvo įkurtas ir anatomijos muziejus, nuo 1933 metų tebesantis toje pačioje vietoje. Jo pagrindą sudaro tarpukariu surinkti muziejiniai preparatai. Muziejus lankomas iki šiol.

 

Pirmasis Lietuvoje krematoriumas

Nors pastatytieji rūmai architektūrine prasme veikiau yra priskirtini modernizuotam istorizmui, vis dėlto, negalima atmesti jo turinio ir pačios įstaigos modernumo siekių. Naujieji rūmai kurti kaip universali ir moderni universitetinių tyrimų ir mokslo įstaiga. Dar vienas reikšmingas jos modernumo žymuo buvo 1936 metais rūsyje įrengtas pirmasis Lietuvoje krematoriumas.

Šiai naujovei greitai pritarė ir žinomi visuomenės veikėjai, spaudoje viešindami prašymus po mirties būti sudegintais, todėl greitai jame buvo deginamos ne tik po anatomijos pratybų likusios biomedžiagos, bet ir žmonių palaikai. Deja, po 2003 metais įvykdytos pastato rekonstrukcijos, unikalus istorinis paveldo objektas buvo sunaikintas.

 

S. Dariaus ir S. Girėno palaikų istorija

Galiausiai, daugelis vyresnės kartos kauniečių vis dar susieja šį pastatą su nepaprasta, detektyvo verta, transatlantinių lakūnų palaikų slėpimo istorija. 1933 metais tragiškai žuvo pirmieji, iš JAV Lietuvos link skridę Lietuvos Atlanto nugalėtojai. Sėkmingai įveikę Atlanto vandenyną, jie pasitiko tragišką mirtį dabartinės Lenkijos teritorijoje, iki Kauno likus vos 650 kilometrų… Išskirtinės reikšmės įvykis iki šiol yra vienas kertinių moderniųjų laikų Lietuvos istorijos įvykių, žuvę lakūnai iškart pripažinti tautos didvyriais, o jų palaikus nutarta balzamuoti.

Amžininkų liudijimu, artėjant sovietų kariuomenei ir naujai okupacijai, bijantis palaikų išniekinimo arba galimo sunaikinimo, lakūnų palaikus nutarta paslėpti Medicinos fakulteto rūsyje. Deja, niekas nesitikėjo, kad netinkamose sąlygose laikinai apsaugoti palaikai, paslėpti dūlės 20 metų, ir iš naujo atrasti bus tik 1963-aisiais. Jau kitais metais, gavus valdžios leidimą, jie buvo iškelti ir palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

 

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio ir Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2018–2019 m.