Grigorijus Gumeniukas – žinomas tarpukario Lietuvos architektūros lauko veikėjas, statybų inžinierius, 1917 m. baigęs Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą. Po studijų grįžo atgal į Lietuvą, dirbo Kaune. Daugelis jo suprojektuotų gyvenamųjų namų mus pasiekia iš ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės. Ypač juose mes galime atpažinti būdingą architekto braižą: ilgomis langų juostomis pažymėtus laiptinės tūrius, suapvalintus balkonus, horizontalias tarpaukščių braukas. Pastatai saikingi ir funkcionalūs. Jų tarpe galime rasti ir du namus, kuriuos jis ne tik projektavo, bet ir buvo jų valdytoju – tai Kęstučio gatvėje pastatytas keliabutis gyvenamasis namas, kuriame įsikūrė 3-ioji miesto gimnazija, bet ir Vytauto bei Laisvės al. kampe pastatytas namas, kuriame trumpam buvo įsikūrusi diplomatinė Lenkijos atstovybė.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

V. Petrulis. Grigorijaus Gumeniuko namas Kaune. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

„O kodėl ne?“

Na tai kas, kad namai be ratų – tai visai nereiškia, kad jie negali keliauti! Manoma, kad būtent taip ši vila ir atkeliavo iš Vokietijos – išrinkta, pakrauta į traukinį, atvežta į Kauną ir vėl surinkta.

Tarpukariu, Kaunui tapus laikinaja šalies sostine, sparčiai augo ne tik gyventojų skaičius, čia persikėlus ir valstybinėms įstaigoms, ėmė trūkti ne tik gyvenamojo, bet ir administracinio ploto. Todėl iki įsisiūbuojant statybų bumui, dažniausiai patalpos buvo nuomojamos įvairiuose esamuose pastatuose. Nepaisant to, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija kai kurioms užsienio pasiuntinybėms siūlė įsigyti žemės sklypus Kaune ir pasistatyti juose rezidencijas. Bene originaliausiai patalpų stygiaus problemą išsprendė Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Frans Olshausen. Paklausęs savęs: „O kodėl ne?“, jis nusprendė iš Vokietijos atsigabenti visą namą ir pasistatyti jį Kauno Žaliakalnyje. Pasak M. Balkaus, pirmajame Kauno miesto parke, Vytauto parke, kurio istorija prasidėjo 1871 m., iškilo vienintelė Kauno vila, priskirtina retrospektyvizmo (Heimatstil įtakoje) krypčiai.

 

Vokietijos pasiuntinio rezidencijos piešinys. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, F. 218, ap. 1, b. 79. Nuotraukos šaltinis: www.archimede.lt

 

„Savaime suprantama, retkarčiais diplomatas turi palikti derybų reikalus ir siekti tikslo kitais būdais. Pastačius pasiuntinybę opus tapo buto klausimas: Vokietijos pasiuntinys negalėjo ad infinitum privačiame name gyventi kaip svečias. Nepaisant infliacijos, Wilhelmstrasse (pastaba – dabar tai Laisvės alėja) piniginėje pinigų užteko. Buvo pritarta mano pasiūlymui ir skirta lėšų pastatyti Vokietijai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą pasiuntinybės šefui. Tačiau namas turėjo stovėti tinkamoje vietoje. Ant kalvos prie pat miesto, Vytauto kalne, kur buvo daug valstybės dispozicijoje esančių laisvų žemių, man patiko ypač gražioje vietoje esantis sklypas, kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiūlė įsigyti arba išsinuomoti ilgam laikui. Vis dėlto aš susidūriau su sunkumais: visą savaitę tvarkiau dokumentus, o man vis buvo žadama ir žadama. Pagaliau išsiaiškinau, kad miestas ir valstybė tarpusavyje ginčijosi dėl nuosavybės teisės vietovėje ir nei viena, nei kita pusė nežinojo, kas ta teise gali disponuoti. Situaciją išgelbėjo amžinojo moteriškumo pavidalu pasirodęs angelas. Vienų prezidento (pastaba – tuo metu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis) kviestinių pietų metu mano žmona kaimynystėje už stalo sėdintiems aukštiems ponams vaizdingai papasakojo apie provizorinius sunkumus, su kuriais susiduriame norėdami rasti vietą gyvenamajam namui, tad šeimininkui neliko nieko kito, kaip tarti svarų žodį, kad valdžia savo aukšta kompetencija kaip kalaviju perkirstų Gordijaus mazgą ir šią problemą išspręstų. Po kelių dienų aš jau galėjau pasirašyti nuomos sutartį ir devyniasdešimt devyneriems metams išsinuomoti žemės sklypą už simbolinę kainą. Tačiau į šį sunkiai iškovotą tarnybinį namą aš taip ir nepersikėliau, nes suplanuotą įsikraustymo dieną visiškai atsitiktinai sužinojau apie savo perkėlimą į Belgradą. Buvo savaime suprantama, kad mano įpėdiniai mane smerks dėl nepakankamai reprezentatyvių mano kūrinio matmenų. Tačiau buvo aišku: jeigu ne mano žmonos diplomatija, mane pakeisiantis kolega spręsdamas šią problemą dar vargtų ilgai…“ (Pasiuntinio Frans Olshausen aprašytos sklypo įsigijimo aplinkybės).

 

Vokietijos pasiuntinio rezidencija, 1926 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Vokietijos pasiuntinio rezidencija

Anuomet Vokietijos pasiuntinybės kanceliarija ir konsulatas buvo įsikūrę miesto centre, Gedimino gatvėje. Be nuolat Kaune gyvenusių ir dirbusių pasiuntinybės ir konsulato tarnautojų, keletas pareigybių (karo atašė) buvo priskirta prie pasiuntinybės Kaune, tačiau nuolatine jų rezidavimo vieta buvo Maskva, Helsinkis arba Talinas. Klaipėdoje taip pat veikė Vokietijos konsulatas.

Deja, didelės pastangos, dėtos į namo pergabenimą, pasitarnavo ne šio plano sumanytojui, o jį poste pakeitusiems vėlesniems pasiuntiniams. Į šį tarnybinį namą F. Olshausen taip ir nepersikėlė, nes suplanuotą įsikraustymo dieną, visiškai atsitiktinai, sužinojo apie savo perkėlimą į Belgradą. Tačiau ši medinė vila ir toliau buvo naudojama kaip Vokietijos pasiuntinių rezidencija, kurioje rezidavo H. Moraht su žmona, o iki 1940 m. E. Zechlin. Čia vykdavo svarbūs to meto politiniai susitikimai, buvo priiminėjami Vokietijos vyriausybės politiniai sprendimai, turėję reikšmingos įtakos ir Lietuvai.

 

Pasiuntinys H. Moraht su žmona šalia rezidencijos, 1929 m. Nuotrauka iš privačios kolekcijios. Nuotraukos šaltinis: Kauno apskrities viešoji biblioteka.

 

Namo likimas

Sovietmečiu sunaikinta daug vilą puošusių atributų: langinės, pagrindinių durų dekoruotas viršlangis, profiliuotų baliusinų tvorelė, čerpių danga pakeista į šiferį, verandos buvusio lango vietoje įrengtos durys, panaikinta terasa su dekoratyvine tvorele virš verandos, kiemo pusėje sunaikinta lauko terasa. Nors pokariu eksterjerui padaryta nemažai žalos, viduje tebėra išlikę originalūs mediniai laiptai, medinės filinginės durys, dalyje patalpų tebėra parketas, senieji radiatoriai, lubų apvadai. Tačiau sovietmečiu nukentėjo ne tik pastatas, 2004 m. ant namo buvo pakabinta atminimo lenta, liudijusi, kad šio namo rūsyje įrengus laikiną kalėjimą 1944–1955 m. buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Lenta šiuo metu dingusi.

Tekstą parengė Medeinė Rainytė

Šaltiniai:

N. Lukšionytė, Perkūno al. 4, 2013 m. „Archimedė“: Kauno medinės architektūros duomenų bazė.

E. Karalevičienė, Vokietijos konsulo rezidencijos pastatas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Vokietijos pasiuntinio rezidencija. Diplomatinis Kaunas [el. duomenų bazė].

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Nuo gatvės nusisukęs, į laiptus atsigręžęs

Kiek neįprastos konfigūracijos namą, neabejotinai galėjusį papuošti reprezentatyvios V. Putvinskio gatvės išklotinę, 1932 metais pasistatė karininkas, kariuomenės maisto ir pašaro dalies tarnautojas, majoras Vladas Bandžius. Namo padėtį V. Putvinskio gatvės atžvilgiu lėmė savininko sklypas ir dar XIX amžiaus antroje pusėje susiformavęs užstatymas prie gatvės. Tiesa, namo padėtis iš esmės nebuvo niekuo bloga, išskyrus, nebent, kiek šykštesnius, kieman patenkančios saulės spindulius. Tačiau namo gyventojai galėjo mėgautis atokiau nuo gatvės esančia Žaliakalnio šlaito žaluma. Be to, neužstatytas namas ir šiandien atkreipia daugelio „Pompėjos“ laiptais kulniuojančių praeivių dėmesį.

 

Respektabilūs namo gyventojai

Šie namo aplinkos, estetiniai sumetimai, o gal ir vidaus patogumai, matyt, buvo įvertinti ne vieno šio namo gyventojo, o jų per nepriklausomybės laikotarpį būta daug ir įvairių. Šio namo atokumas nuo pašalinių akių galbūt tapo privalumu vidaus, odos ir venerinių ligų gydytojo Vytauto Velbuto pacientams. Name taip pat buvo įsikūrusi Žaliakalnio ambulatorija. Iš šio namo į darbą „Pienocentro“ pastate, Laisvės alėjoje buvo netoli žingsniuoti ir vienam iš garsiosios Muralių kirpyklos bendrasavininkui Kaziui Muraliui. 1930 metais po studijų Italijoje į Lietuvą grįžo perspektyvus ir jaunas architektas S. Kudokas, pakviestas dirbti Kauno savivaldybės architektu. Greitai tapęs populiariu ir užsakovų mėgiamu kūrėju, šiame paties suprojektuotame name S. Kudokas atidarė ir savo biurą.

Namas pasirodė patrauklus ne tik žinomiems to meto Lietuvos visuomenės veikėjams, bet ir užsienio atstovams. Name apsigyveno po 1938 metų diplomatinių santykių su Lenkija atnaujinimo į Lietuvą atsiųstas karo attache Kaune Leon Mitkiewicz, apie savo metus praleistus Lietuvoje palikęs atsiminimų knygą „Kauno atsiminimai“. Tiesa, po pralaimėto karo su Vokietija, Lenkijos pasiuntinybės Lietuvoje padėtis tapo neaiški, todėl negaudamas algos, pulkininkas turėjo apleisti šį 700 litų kas mėnesį kainavusį butą. Butą šiame name metais anksčiau buvo išsinuomavęs ir Vokietijo pasiuntinybės trečiasis sekretorius Walter J. Linthicum. Name gyveno ne tik pasiuntiniai, 1938–1939-aisiais čia veikė Argentinos konsulatas, užėmęs iki tol Sovietų Sąjungos prekybos atstovybės naudotas patalpas. dirbo konsulas Arnaldo Barsanti.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Už surinktą informaciją apie namą dėkojame Pauliui Lazauskui!

Argentinis konsulatas. Diplomatinis Kaunas [interneto svetainė].

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

„Visi po vienu stogu“

Tarpukariu daugelis verslių ar prakutusių kauniečių investavo į tikra aukso gysla laikinojoje sostinėje tapusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau domintis tarpukario pastatų istorijomis, ar klausant jų statytojų palikuonių liudijimų, ne kartą teko išgirsti, kad į keliabučius namus buvo įprasta investuoti ne tik dėl jų nešamo pelno. Ilgalaikėje perspektyvoje buvo tikimasi, kad jie taip pat galėtų tapti šeimos narių ar giminaičių susibūrimo ir gyvenimo vieta – „visi po vienu stogu“.

 

Namas Kaune, Nepriklausomybės a. 7, XX a. antra pusė. Šaltinis: KTU ASI archyvas.

 

Namą prestižinėje miesto vietoje su vaizdu į Soborą 1930-aisiais pasistatė Jurgis Puodžiukynas – Lietuvos Švietimo ministerijos tarnautojas, mokyklų inspektorius. Finansiškai statybą parėmė ir J. Puodžiukyno seserys, dirbusios Jungtinėse Amerikos Valstijose, su tikslu turėti vietą, į kurią visuomet galima sugrįžti. Tiesa, laikas parodė, kad šiems planams likimas nebuvo dosnus – prasidėjus sovietinei okupacijai, namas nacionalizuotas, o J. Puodžiukynui liepta „susiglaudinti“. Artejančio karo akivaizdoje, namo rūsyje taip pat buvo įrengta slėptuvė su vandens rezervuarais, tualetu ir apsauginėmis durimis.

Dar vienas likimo vingis – Po nepriklausomybės atgavimo pradėta nuosavybės atkūrimo procedūra, daugeliu atvejų nebuvusi nei džiugi, nei lengva abiems pusėms – ir buvusiems šeimininkams, ir pokariu šiuose namuose apsigyvenusiems naujakuriams. Turimomis žiniomis, šio namo turto atgavimo istorija nebuvo lengva dar ir todėl, kad procesui prasidėjus, šio namo paraiška pateikta viena pirmųjų.

 

Norvegijos konsulatas

Tarpukario Kaune trūko ne tik gyvenamojo ploto, bet ir reprezentatyvių patalpų mieste reziduojančioms užsienio pasiuntinybėms. Įdomu stebėti jų „keliones“ ir adresų kaitą Kaune, vos tik mieste išdygdavo naujesnis, prabangesnis ar modernesnis pastatas. Šis namas pateko į Norvegijos konsulato akiratį. Tačiau iš vienos vietos į kitą prieš tai kraustėsi ir ji.

 

Namas Kaune, Nepriklausomybės a. 7, XX a. antra pusė. Šaltinis: KTU ASI archyvas.

 

Norvegija Lietuvos vyriausybę de facto pripažino 1919 metais, o de jure – 1921-aisiais. Anksčiausiai šalies konsulatas Kaune buvo atidarytas 1923 metais ir įsikūrė adresu Laisvės al. 15, taip pat spėjo pabūvoti Kęstučio gatvėje, Rotušės aikštėje, o nuo 1933 iki 1940 metų rezidavo Nepriklausomybės aikštėje, J. Puodžiukyno name. Norvegijos garbės konsulais Lietuvoje anuomet yra buvę tokie žymūs valstybės veikėjai kaip valstybininkas Martynas Yčas (1923–1926) ar pirmasis Lietuvos universiteto rektorius, profesorius Jonas Šimkus (1926–1940). 2013 metais, namo gyventojų pastangomis, atidengta tai žyminti atminimo lenta.

„Ši atminimo lenta primena diplomatinių santykių istoriją. Pirmasis konsulas Jonas Šimkus buvo ir Prekybos, ir Krašto apsaugos ministras, ir universiteto rektorius. 1918 metais, atkūrus Lietuvos valstybę, šalies konsulatas buvo Helsinkyje. 1926 metais buvo nuspręsta, kad Norvegijai reikia atstovo Lietuvoje. Tada juo ir tapo J. Šimkus, kuris dirbo iki 1940-ųjų, nes okupavus Lietuvą konsulatas buvo uždarytas. Norvegijos ir Lietuvos diplomatinai ir prekybiniai ryšiai vis stiprėja“, – kalbėjo Norvegijos ambasadorius Leif Arne Ulland lentos atidengimo dieną.

Tarpukariu name įsikūrė ne tik konsulatas, čia veikė ir Malinauskienės skrybėlių dirbtuvė.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Už suteiktą informaciją dėkojame namo gyventojui ir jo statytojų proanūkiui Vyteniui Miliušui!

D. Marcinkevičienė, „Atminimo lenta prie buvusio Norvegijos konsulato“. „XXI amžiaus horizontai“ („XX amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį), 2013 m. gegužės 31 d., Nr. 5.

P. Tautvydas Laurinaitis, Tarpukario tekstilės įmonės Laisvės alėjoje ir Nepriklausomybės aikštėje. tarpukaris.autc.lt

Norvegijos garbės konsulatas. diplomatiniskaunas.lt

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Namą, priklausiusį Savivaldybių departamento vyriausiajam revizoriui Teofiliui Barisai, 1935 metais suprojektavo kaimynystėje gyvenęs miesto savivaldybės Statybos skyriaus inžinierius Antanas Jokimas. Namas būdingas ketvirtojo dešimtmečio Žaliakalnio rajono architektūrai – 2 aukštų, 2 butų kotedžas. Architektūra neįmantri, atspindinti modernizmo ir racionalumo tendencijas. Abiejuose butuose numatyta po keturis kambarius. Pirmąjį aukštą 1936–1938 metais išsinuomavo Šveicarijos konsulatas, name dirbo konsulas Friedrich Kaestli, o antrame aukšte apsistojo Italijos pasiuntinybės patarėjas grafas Alvise Cippico. Beje, Italijos pasiuntinybė veikė šalia – adresu Vydūno al. 13.

 

Valdininko T. Barisos namas, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

 

Taip pat įdomu palyginti, kaip skyrėsi šio, ir Italijos pasiuntinybės namo šeimininkų požiūriai į nuomininkų užgaidas: pirmuoju atveju, šeimininko Teofiliaus netenkino šveicarų pageidavimas išsinuomoti visą valdą ir viduje išgriauti kelias sienas, o antruoju atveju, namas iš anksto numatytas Italijos pasiuntinybei, maža to, buvo atsisakyta planų tankiai užstatyti erdvų sklypą ir atlieptas italų prašymas turėti didelį kiemą. Tiesa, šeimininkų finansinė padėtis nebuvo vienoda: Romanas Polovinskas buvo turtingas statybų bendrovės savininkas, valdantis bent keletą nekilnojamojo turto objektų tiek mieste, tiek rajone, tuo tarpu Teofilis – valstybės tarnautojas.  1938 metais sutartis su šveicarais nebuvo pratęsta, todėl jie išsikėlė į namą K. Donelaičio g. 45.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Dalelė Italijos Kaune

Namas, kuriame 1927–1940 metais įsikūrė Italijos ambasada priklausė statybų bendrovės „Mūras“ savininkui, verslininkui Romanui Polovinskui. To meto turtuoliui priklausė ir daugiau reikšmingų nekilnojamojo turto objektų: daugiabutis gyvenamasis namas miesto centre, vasarnamis su kavine ir vila Kulautuvoje. Apie 1925 metus R. Polovinskis įsigijo sklypą, esantį Vydūno al. 13. Prabangaus namo statybos jame buvo suplanuotos trimis etapais. Pirmojo etapo metu, 1927 metais pagal inžinieriaus A. Breimerio projektą buvo pastatytas vieno aukšto su mansarda namas, kurio abiejuose aukštuose numatyta po 4 kambarių butą. Šis namas iš anksto buvo numatytas Italijos pasiuntinybei.

Pelningi nuomininkai pakoregavo ir kitus savininko planus – vietoje siekio intensyviai užstatyti turimą sklypą, buvo taikytasi prie nuomininko sąlygų ir noro turėti didelį kiemą. Antrasis statybų etapas – pagal Broniaus Vaškelio projektą ir italų užsakymą 1936 metais pastatytas dviaukštis priestatas, prijungtas prie esamo namo. Priestato paskirtis – svečių priėmimo erdvė, kurios antrame aukšte įrengta salė su didele terasa virš garažo, erdvi virtuvė ir vyno rūsys. Pagrindinis pasiuntinybės pastatas turėjo aukštą mansardinį stogą, atvirą, Italijos viloms būdingą prieangį. Namas primena nedidelį rūmą, akį patraukia atvirą įėjimo prieangį remiančios kolonos. Namas iki šio išsaugojo ir skleidžia švelnų pretenzingumo jausmą ir žavesį.

Ievos Narauskaitės tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

TV laida „Stop juosta“: Ambasados ir konsulatai – diplomatija Kaune.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

D. Buzaitės (Kultūros vertybių registras) nuotraukos, 2015 m.

Ankstyvoji Šventojo Sosto atstovybė Kaune

Mūrinį dviejų aukštų namą pagal Moisiejaus Segalovskio projektą Marta Engelman ėmėsi statyti 1911 metais, sklypą šioje valdoje nusipirkusi iš ankstesnio jos šeimininko Antano Rabašausko. 1912 metais namas jau buvo apgyvendintas ir išnuomotas. Pastačius jį, pastatai uždarė vidinį kiemą, į kurį nuo šiol buvo patenkama per bromą, jame užveistas sodelis. Paskelbus nepriklausomybę, 1919 metais namą įsigijo Abraomas ir Ida Kacai, valdę jį iki pat 1940-ųjų.

Miestui tapus šalies sostine, aplinkinėse gatvėse ėmė kurtis įvarios valstybinės institucijos. 1931 metais atliekant K. Donelaičio gatvės rekonstrukciją, paskutinį kartą pakito ir namo veidas. Įdomu tai, kad šis pokytis iš dalies, o gal ir visiškai buvo susijęs su gatvės tvarkymo darbais. Atliekant juos buvo nukasama dalis grunto, gatvė buvo žeminama, todėl pažemėjo šalia jos stovinčių namų pamatai. Maža to, ėmė skilinėti sienos, todėl teko imtis papildomo pamatų tvirtinimo. Šalia to, 1931 metais pagal B. I. Blocho projektą atliktos ir paskutinės namo fasadų korekcijos: užstatant antrajį aukštą pakelta vakarinė namo dalis (namas tapo asimetriškas), žemyn pastumta laiptinės durų anga, o atsiradęs tuščias tarpas išnaudotas švieslangiui įrengti.

Patogioje miesto vietoje stovintis, naujai sutvarkytas namas nepraslydo pro diplomatinių atstovybių akis – nuo 1928 iki 1939 metų du antrojo aukšto butai buvo išnuomoti Apaštališkojo Sosto arba Vatikano nunciatūrai. Dėl tarpukariu šalia išdygusių puošnių bei didingų valstybinių rūmų ir bankų, šiandien pastatas jų fone kiek nublanksta, tačiau, neabejotinai, išlieka reikšminga diplomatinės istorijos palikimo Kaune dalimi. Pastate lankėsi ir dirbo aukšti Šventojo Sosto ir Lietuvos valstybės pareigūnai: Šventojo Sosto atstovas Lietuvai prelatas Luigi Faidutti (palaidotas Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje), Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovai, diplomatai ir dvasininkai. 1931 metais greta esančioje V. Putvinsko gatvėje buvo pastatyta moderni vila – pirmasis specialiai diplomatinei atstovybei projektuotas pastatas. Jame kaip tik turėjo įskurti Vatikano nunciatūra su naujuoju pasiuntiniu Riccardo Bartoloni. Deja, dėl pasikeitusių politinių aplinkybių, nuncijus čia taip ir neįsikūrė, o pastatas buvo paverstas vaikų ligonine.

Maža to, pastatas yra negausiai Kaune pasireiškusio saikingo moderno stiliaus atstovas. Neseniai sutvarkytas pastato fasadas, jo sienų plokštumos dengtos tamsesniu ir grublėtu smėlio bei kalkių tinku, o detalės išryškintos šviesesne spalva. Deja, neišliko stogą vainikavusi tvorelė ir vazos. Tačiau išlikusi autentiška laiptinė ir durys, išsaugotas originalus dalies butų planas, parketas ir langai. 2007 metais, minint Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos Konkordato 80 metų sukaktį, ant pastato atidengta atminimo lenta. Šiuo metu namo bendruomenė siekia įtraukti pastatą į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Už surinktą naudingą informaciją apie namą ir pasidalinimą ja dėkojame namo gyventojai Ritai!

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Pasišventęs pedagogas

Buvęs Igno ir Adelės Malinauskų namas šiandien skendi tankioje Perkūno alėjos lapijoje, todėl ir atrodo gana paslaptingai: kur ne kur kyšo laivo kajučių arba lėktuvo iliuminatorius primenantys langai, banguoja arkos, palydinčios iš atviros erdvės į uždarą ir atgal. Namas priklausė žinomam to meto pedagogui Ignui Malinauskui-Malėnui. Nuo pat ankstyvų dienų, šis asmuo savo gyvenimą susiejo ir jį paaukojo visuomenės švietimui. Pats mokęsis „Saulės“ mokytojų seminarijoje, vėliau žinias gilinęs Leipcige, Hamburge, jaunas specialistas grįžo atgal į Lietuvą ir dirbo įvairiose mokyklose, mokytojų seminarijose, Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitetas), taip pat Švietimo ministerijoje, dalyvavo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos veikloje. Sudarinėjo ir leido vadovėlius mokykloms, leidinį „Lietuvos mokykla“.

 

Jan Zwartendijk su sūnumi Robertu šalia A. ir I. Malinauskų namo, 1940 m. Nuotraukos šaltinis: United States Holocaust Memorial Museum.

 

Diplomatas, gelbėjęs gyvybes

1938 m. į Lietuvą atvyko olandų verslininkas ir diplomatas Jan Zwartendijk. Jis tapo „Philips“ kompanijos atstovu, o 1940 m. buvo paskirtas Nyderlandų garbės konsulu Lietuvoje. Prasidėjus okupacijai, J. Zwartendijk pirmasis ėmėsi išdavinėti vizas ir leidimus, kai visos ambasados buvo priverstos nutraukti savo veiklą. Diplomato išduotos „Gyvybės vizos“ ir leidimai vykti į Nyderlandams pavaldžias Kurasao ir Surinamo salas padėjo išgelbėti daugiau kaip 2000 pavojuje atsidūrusių žydų ir ir kitų tautybių piliečių. Nors šiandien daugeliui yra pažįstamas Japonijos diplomatos Chiunes Sugiharos asmuo, J. Zwartendijkas ilgus metus buvo pamirštas, nors jų abiejų išduotų vizų dėka tapo įmanoma sudaryti galimybę karo pabėgeliams pasiekti Japoniją, o iš jos ir kitas šalis. Beje, daugelis išsigelbėjusiųjų Janą taip pat pažinojo tik kaip „poną Radio Philips“. 1940 m. rugpjūčio 3 d. sovietams uždarius užsienio šalių atstovybes, J. Zwartendijk išvyko atgal į nacių okupuotą Olandiją ir toliau dirbo Philips būstinėje Eindhovene. Beje, tiek Zwartendijkas, tiek Sugihara darbavosi ir gyveno greta, Žaliakalnyje, abipus radijo stoties. Vienas jų rezidavo Perkūno alėjoje, Igno ir Adelės Malinauskų name, kitas – Vaižganto gatvėje, švietimo ministro Juozo Tonkūno name, kuriame jis taip ir neapsigyveno. Malinauskų šeima iš Lietuvos pasitraukė 1944 m., iš pradžių į Vokietiją, o dar vėliau į Jungtines Amerikos Valstijas.

Medeinės Rainytės ir Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Malėnas-Malinauskas Ignas

„Žymūs Kauno žmonės. Atminimo įamžinimas“. Elektroninis žinynas.

Už surinktą informaciją apie namą dėkojame Pauliui Lazauskui!

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

M. Rainytės, 2020 m. nuotraukos.

Dalelė Šveicarijos Kaune

Naujųjų laikų istorijoje net tris šimtus metų Lietuvą ir Šveicariją siejo šiandien mažai kam žinomi ar primiršti ryšiai: į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę statyti ir dekoruoti bažnyčių, vienuolynų ir rūmų nuolat vykdavo talentingi šveicarų architektai ir skulptoriai. Tarp daugybės jų suprojektuotų statinių – ir Pažaislio vienuolynas. Ir atvirkščiai, pusę amžiaus Fribūro, kuris yra laikomas lietuvių traukos tašku, universitete 1895–1945 m. studijavo daugiau kaip pusantro šimto lietuvių studentų. Didelė to meto dalis Lietuvos klierikų, kunigų ir istorikų išsilavinimą įgijo būtent šiame universitete.

Dar kartą glaudūs tarpvalstybiniai ryšiai užsimezgė tarpukariu: 1922 m. Kaune įkurtas Šveicarijos Konfederacijos konsulatas; tais pačiais metais, įkūrus Lietuvos universitetą (dabar – VDU), į mūsų šalį atvyko antroji Šveicarijos kūrėjų ir mokslininkų banga. Vienas iš jų, Konstantinas Rėgelis, įkūrė Kauno botanikos sodą; Juozas Eretas įkūrė Lietuvos žurnalistikos agentūrą „ELTA“; Alfredas Sennas buvo šveicarų kalbininkas, leksikografas ir garsus baltistas, o Pranas Brenderis į lotynų kalbą išvertė Lietuvos himną.

Kaip žinia, Kaunui tapus sostine, mieste kūrėsi įvairių šalių diplomatinės atstovybės. Jų vietos ir adresai keitėsi, priklausomai nuo naujų, mieste atsirandančių reprezentatyvių pastatų. Šiandien ant K. Donelaičio gatvėje stovinčio, 45-uoju numeriu pažymėto namo kabo lenta žyminti vietą, kurioje 1938–1940 m. dirbo Šveicarijos konfederacijos konsulatas, megzti ir glaudinti oficialūs tarpvalstybiniai santykiai. Todėl tai yra vieta, viename įkūnijanti ir Kauno modernistinę architektūrą, ir diplomatinę istoriją, tapdama dalele Šveicarijos Kaune.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Kaune – galimybė susipažinti su šveicarų palikimu Lietuvoje ir pasaulyje. bernardinai.lt 2013-10-03

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.

Aktyvaus valstybės kūrėjo namas

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pradėtas kurti valstybės valdymo aparatas. Šio namo šeimininkui – Romualdui Dulskiui teko vienam pirmųjų stoti prie Vidaus reikalų sistemos vairo. Jis tapo besikuriančios Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento vedėju, vėliau – Bendrųjų reikalų departamento direktoriumi. Taip pat jam teko dirbti miesto taryboje, o 1921 m. jis dalyvavo ir Kauno miesto burmistro rinkimuose. Aktyvus visuomenės veikėjas vėliau dirbo bankuose, buvo vienu iš akcinės bendrovės „Palemonas“ steigėjų. Bėgdamas nuo antrosios sovietinės okupacijos, R. Dulskis 1944 m. pasitraukė į Vakarus, Kaune palikdamas prabangų šeimos gyvenamąjį namą.

 

Namo vidinio kiemo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Laikinosios sostinės architektai. Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda. 

 

JAV pasiuntinio rezidencija

Nusprendęs statytis nuosavą gyvenamąjį namą R. Dulskis jo projekto autoriumi pasirinko perspektyvų 4 deš. Kauno architektą S. Kudoką. Namas buvo pastatytas 1937 m. Pastatas pasižymi įdomiais tūriniais sprendimais. Namo fasadas iš gatvės pusės griežtokas, tačiau dinamiškas ir įvairus: gatvės praeivį pasitinka dideliais aklinų sienų plotais, tačiau paryškintais horizontaliomis juostomis. Tačiau kieme šis namas slepia staigmeną – pusapskritę įstiklintą verandą su atviru balkonu viršuje ir žemyn nuo jos vedančiais puošniais laiptais, vedančiais tiesiai į sodą.

Tikriausiai ne veltui šis namas patraukė ir JAV pasiuntinio akį. Kaip teigia ant namo kabanti atminimo lenta, čia 1938–1940 m. buvo įsikūrusi JAV pasiuntinybė. Tačiau diplomatinė atstovybė buvo įsikūrusi ir iki 1940 m. veikė V. Putvinskio gatvėje, tuo tarpu čia rezidavo JAV nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Owen I. C. Norem. Šiuo metu pastatas priklauso skautams.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Diplomatinis Kaunas: diplomatijos ženklai Kauno mieste 1919–1940 m. Interneto svetainė. 

Dulskis Romualdas. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio ir R. Gruodžio („Ekskursas“) nuotraukos, 2020 m.