Sunku patikėti, bet turtingas istorijų ir pasakojimų Kaunas iki šiol neturėjo savo stalo žaidimo. Išgirdus pasakojimą apie naujojo žaidimo radimosi procesą abejonių nelieka: tai išskirtinis kūrybinis procesas, kurio autorių drąsiai galima vadinti daugybę disciplinų pasitelkusiu menininku.

– Kaip tampama stalo žaidimų kūrėju?

– Nėra vieno recepto. Mano atveju buvo tiesiog labai didelė meilė jiems. Tau jie turi patikti, turi domėtis šia sritimi ir pabandyti sukurti vieną, paskui kitą. Jeigu procesas teikia malonumą, tada juk norisi kurti vis daugiau ir daugiau. Kūrybinis džiaugsmas labai motyvuoja ir galiausiai po ne vieno bandymo kažkas tave pastebi ir pradeda vadinti žaidimų kūrėju. Su šia specialybe, jeigu ją taip galima pavadinti, nesiejau savo ateities. Esu baigęs KTU gimnaziją, vėliau KTU įgijau vadybos bakalauro laipsnį. Mokslai neturėjo įtakos šiam užsiėmimui, jis atėjo iš darbo su vaikais. Būtent tuo metu gimė jausmas, kad galiu jiems ką nors sukurti, prisidėti prie jų lavinimo. Mokslai pasitarnavo kitais atžvilgiais: praplėtė kontaktų ratą, padėjo įgyvendinti ir vystytis mano „Vienaragio“ – tai yra vaikų stovyklos – projektui.

The post U. Šulinskas: Sukurti žaidimą miestui, kuriame augai, labai geras jausmas appeared first on Kauno mitas.

Aut. Alfonsas Piotrovskis

Pilies paslaptys

Krokuvos Vavelis – karališkoji lenkų ir lietuvių valdovų pilis – saugo daug paslapčių kaip ir dera senovinei piliai. Tiesa, pirmoji paslaptis galėtų būti, kad pilis ir ypač jos interjerai tik iš tolo primena senovę ir daugiausia yra atkurti, atstatyti ir perstatyti.

Taip atsitiko dėl to, kad visą devynioliktąjį amžių Krokuvoje šeimininkavę užkariautojai austrai Vavelį buvo pavertę kareivinėmis, nugyvenę, nugriovę senovinius pastatus ir net dvi bažnyčias. Apie tai, kad bent kiek vertingesni meno kūriniai (kareiviams vertingas menas būdavo tas, kur puoštas auksu, sidabru ir tiko parduoti) per tą laiką irgi dingo, turbūt ir sakyti nereikia… Austrams išsinešdinus, teko viską restauruoti, atkurti interjerus pagal išlikusius neretai atsitiktinius piešinius, sugalvoti kaip galėjo atrodyti tos pilies menės, apie kurias istorinių duomenų trūko. Tad šiuolaikinis Vavelis jei ir nėra taip smarkiai atstatytas kaip Vilniaus Valdovų rūmai, tai mažų mažiausiai gerokai kitoks nei Jogailos laikais.

Paminėjau Jogailą. Ne visi lietuviai jį mėgsta, tačiau patekę į Vavelį dažniausiai vis tik aplanko Katedrą, kurios austrai nesugriovė ir kur tebėra, ko gero, daugiausia autentiškų praeities reliktų visame pilies komplekse. Vienas tokių – karaliaus Władysław II Jagiełło sarkofagas. Raudono marmuro sarkofagą rasti nesunku, jis iš tolo matosi dešinėje pusėje einant centrine nava link altoriaus. Sarkofago autorius nežinomas, tačiau žinoma, kad jis buvo sukurtas dar Jogailai gyvam esant ir yra didelė tikimybė, kad valdovui buvo surengta, dabarties žodžiais kalbant, sarkofago prezentacija. Galbūt kaip tik tai ir lėmė, kad Jogaila antkapinės plokštės skulptūrinėje kompozicijoje yra pavaizduotas panašus į save, t.y. toks, koks buvo iš tiesų, o ne pagražintas ir sutaurintas, kaip mėgta tais laikais daryti. Rankose karalius laiko valdžios atributus, jo karūnuotą galvą saugo du liūtai. Tačiau įdomiausia yra prie Jogailos kojų.

Mitinė Krokuvos būtybė

Prie valdovo kojų pavaizduota mitinė būtybė, visiems krokuviečiams žinoma kaip Smok Wawelski. Smokas, arba lietuviškai – Smakas yra slibinų ir drakonų “giminės” būtybė. Ši “giminė” žmonių vaizduotėje populiari dar nuo biblijinių laikų ir todėl ne veltui jau pirmaisiais krikščionybės amžiais atsirado pasakojimas apie Šventąjį Jurgį, nugalintį drakoną. Krikščionims tai tapo populiaria pergalės prieš tamsiąsias jėgas alegorija. Šviesos ir tikėjimo susirėmimas su patamsių blogiu ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas lemiamą akimirką, kai (beveik visada raitas) Jurgis ietimi persmeigia agresyvų priešą.

Krokuvoje šis mitas traktuojamas visai kitaip. Jogailos sarkofago skulptūrinė kompozicija spinduliuoja ramybę. Valdovas čia tarsi prigulė pailsėti (po jo galva – pagalvė), patogiai susidėjęs kojas ant žvynuoto ir sparnuoto Smako nugaros. Smakas pavaizduotas ne sužeistas, o taikiai apsivijęs valdovo kojas ir padėjęs šalia jų galvą. Tokiu būdu jis tarsi užbaigia kompoziciją ir kartu su liūtais sudaro simbolinį Jogailos apsaugos žiedą, kur liūtai simbolizuoja visą karalystę, o Smakas – Krokuvos miestą.

Taip, būtent Krokuvos miestą, nes apie Smako buvimą Krokuvoje buvo legendų jau iki Jogailos ir jos buvo siejamos su paties miesto atsiradimu. Vienas mokyčiausių dvyliktojo amžiaus žmonių, Krokuvos vyskupas Wincenty Kadłubek, dar vadinamas “lenkų kultūros tėvu”, yra rašęs apie Smaką ir palaikęs tradicinę krikščioniškąją legendos kilmę apie karalių Grakchą, ar Krakchą, nugalėjusį slibiną ir įkūrusį Krokuvą. Tačiau nugalėjo jis jį kažkaip, matyt, ne iki galo, nes Smakas liko liaudies atmintyje ir kita legenda kalba apie jį patį esant karališkojo kraujo, tik užkeiktą. Bet kuriuo atveju, Krokuvoje, skirtingai nuo kitų panašias istorijas turinčių miestų, nuožmios pabaisos paveikslas užleido vietą gana simpatiškam ir visai nepiktam Smakui, kuris ilgainiui tapo vienu miesto simbolių.

Jogailos laikais Smakas greičiausiai jau “gyveno” urve po Vaveliu ir jaunuosius princus ir princeses auklės galėjo gąsdinti, kad jeigu būsi negeras, arba nevalgysi, tai “ateis Smakas ir viską suris”. Ankstyviausios legendos ir pasakoja apie Smaką, ryjantį naminius gyvulius. “Rajūno” reikšme šis žodis žinomas, pavyzdžiui, Žemaitijoje, iš kur visai ir gali būti kilęs, jeigu galvoti, kad lietuvių kalba, kaip viena seniausių, skolino kitoms kalboms savo žodžius, o ne atvirkščiai.

Lietuviai tikrai paskolino karalių, todėl Jogaila visai galėjo jaustis kažkiek dėkingas jį priėmusios karalystės sostinei arba bent galėjo būti linkęs apsimesti dėkingu. Mat bet kuris sveiko proto valdovas supranta, kad sostinės gyventojai yra, užpuolimo atveju, pirmieji sosto gynėjai ir todėl stengiasi laikas nuo laiko tuos sostinės gyventojus papirkti jei ne mažesniais mokesčiais, tai bent malonėmis. Todėl, žinant, kad Jogaila pats vienaip ar kitaip “patvirtino” sarkofago meninius sprendimus, galime įžiūrėti Smako paveiksle tam tikrą valdovo pagarbą jį priėmusiam miestui ir to miesto mitams. Na, o pagoniui konvertitui Smako idėja ir šiaip galėjo atrodyti visai geras pokštas…

Miesto mitas – pelnas iš turizmo

Jogailą Krokuvoje pamena ne kiekvienas, nes Vavelio katedros navose ir požemiuose yra lenkams daug svarbesnių žmonių palaikų. Bet net ir tie patys svarbiausieji šiandien vargu ar gali varžytis populiarumu su senuoju Smaku, gyvenančiu šių dienų Krokuvoje tūkstančius gyvenimų. Viskas prasideda jau suvenyrų parduotuvėse ir kioskuose, kur galima įsigyti marškinėlių, puodelių, pakabukų su Smako atvaizdu, vaikiškų pasakų knygelių ir galiausiai statulėlių. Beje, vieno “tikro” ar “oficialaus” Smako atvaizdo Krokuvoje nėra. Jis vaizduojamas šimtais visokiausių būdų ir pavidalų ir krokuviečiams yra labiau idėja, miesto metafora, o ne konkretus vaizdas. Tokiu būdu kiekvienas mažas ar suaugęs krokuvietis gali sau nusipiešti ar įsivaizduoti Smaką, kokį tik patinka ir koks labiau prie širdies. Ar bereikia sakyti, kad turistai visa tai noriai perka ir palieka Krokuvoje nemažai pinigų. Koks yra Smako ekonominis efektas, sunku pasakyti, tačiau jis tikrai sudaro nemenką dalį to milijardo eurų, kurį kasmet normaliomis sąlygomis miestas uždirba iš turizmo.

Smako “turistinė industrija” neapsiriboja suvenyrais. Šiltu metų laiku galite aplankyti jo urvą, vadinamą Smocza Jama po Vavelio pilimi (į jį rodo turistiniai ženklai), o Vyslos krantinėje galite rasti didžiulę, ugnimi spjaudančią Smako skulptūrą. Beje, ugnis pasirodo visada netikėtai ir be jokio regimo “grafiko”, tad turistai visada būna nustebinti.

Smakas yra, galima sakyti, žaismingoji ir linksmoji Krokuvos turizmo dalis. Susipažinę su šiuo smagiu mitiniu personažu, turistai keliauja tolyn, atrasdami ir giliąją, rimtąją šio nuostabaus miesto kultūrą. Juolab, kad kaip tik Krokuvoje dažnai šalia lenkiško heraldinio erelio galima rasti ir Vytį.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Kauno diena„, 2021 02 28

The post Vavelio smakas: Krokuvos mitas turistams appeared first on Kauno mitas.

Ar lengva šiuolaikiniam žmogui, kuris remiasi mokslu ir faktais, tikėti mitais?

Pradėkime nuo to, kad ir šiuolaikiniame žmoguje yra pakankamai daug įvairiausių nesąmoningų lūkesčių, tikėjimų ir netikėjimų. Šiuolaikinis žmogus nėra toks racionalus, toks tikintis faktais, kaip galvojome anksčiau. Taigi mitas reikalingas ir šiuolaikiniam žmogui. Dažnai eidami ir pamatę prieš akis takeliu perbėgusią katę, nusispjauname pro kairįjį petį. Mūsų visuomenėje pilna ritualinių dalykų, kurie ir yra paremti mitologija. Tvirtinti, kad mitas yra tik praeities fenomenas – tikrai negalime. Mitai egzistuoja ir šiuolaikiniame pasaulyje, tik dažnai jie gyvuoja kaip literatūros žanras. Tokie yra ir miesto mitai. Šie mitai yra apie šiuolaikinį miestą ir jo žmones, bet ne apie antikinius įvykius, reiškinius ar žmones. Toks mitas gali būti kūrybinis impulsas, veiksmas, duodantis bendrumo jausmą.

Ar mito galia ir poveikis visuomenei nesumažėjo?

Mitai anksčiau turėjo sąmoningąją galią, žmogus galėjo su kažkurias mito įvykiais identifikuotis, ieškoti mitologiniame gyvūne ar reiškinyje pagalbos ar sprendimo savo problemoms. Dabar mitas turi mažiau galios. Bet kada pradedame analizuoti žmogaus elgesį, kuris rodo tikrą vidinę įsitikinimų prasmę, mitologija ten dar veikia. Galiausiai, jeigu protas ar mokslas nepasiūlo sprendimo ar išeities, žmogus išeitį vis tiek randa, ir tas sprendimas gali būti paremtas mitologija. Žmogus sprendimus priima pats, bet jeigu jis yra toks, kuriam reikia paspirties, impulso arba paramos, priimant savo sprendimus, kodėl tai negalėtų būti šiuolaikinis mitas, kuris yra sukurtas.

Kuo mitas yra psichoterapinis?

Mitas yra kūrinys, skirtas tam tikrai funkcijai. Kalbant apie žmonių elgesio reguliavimo būdus, mitas gali padėti atsakyti, kaip spręsti savo kasdieninio gyvenimo problemas. Pavyzdžiui, mite gali parodyti, kokių dalykų nedaryti, kas atneša blogas pasekmes ne tik tam, kuris tai daro, bet ir visiems aplink jį. Mituose dažnai yra katastrofinių motyvų ir jie, kaip taisyklė, yra pagrįsti pykčiu, pavydu, kerštu. Tai šioje vietoje galime kalbėti apie psichoterapinę mito prevenciją.

Kaip nauji mitai yra sukuriami?

Tiek ankstesniais, tiek ir šiais laikais mitas yra tautosakos dalis. Jeigu mes kalbame apie šių laikų mitą ir mitologinius kūrinius, tai garsiausiu šiuolaikinio mito kūrėju laikyčiau Džoną Ronaldą Ruelį Tolkiną ir jo kūrinius: „Hobitą”, „Žiedų valdovą”. Šie ir kiti Tolkino literatūros kūriniai pagrindžia šiuolaikinio mito kūrimo idėją. Reikia tik atkreipti dėmesį, kad šiuolaikiniai mitai egzistuoja kaip pusiau realybė. Pavyzdžiui, autorės Džoanos Rowling „Hario Poterio” serija yra šiuolaikinė mitologija. Mes suprantame, kad tai nėra realybė, bet vis tiek reaguojame į ten aprašytus charakterius ir įvykius, kaip mums pažįstamus, suprantamus ir realius. Tai ir yra šiuolaikinės mitologijos atsiradimo šaltinis.

Ar gali mitą susikurti bendruomenė, miestas?

Jeigu norime sukurti mitą specialiai miestui, reikėtų galvoti apie jo funkciją: kokia ji galėtų ir turėtų būti. Jeigu mes kalbame apie to mito emblemiškąjį poveikį – miestas ėmė ir susikūrė sau mitą, tokiu atveju mes kalbame apie gryną literatūros kūrinį, sukurtą daugelio autorių. Labai svarbu būti atviriems idėjoms, siužetiniams posūkiams, todėl kad mitas galiausiai susikurs tada, kai visi kurie dalyvauja, toleruos ir priims vieni kitus, suprasdami to mito tikslą. Bendrame kūrinyje reikia surasti vienijantį, jungiantį motyvą ir visą šią medžiagą stilistiškai suderinantį autorių. Šis autorius taip pat turi turėti viziją, ką šis mitas turėtų apie miestą patiems jo gyventojams ir jo svečiams pasakyti.

Nuot. © DELFI / Kiril Čachovski

The post E. Laurinaitis: Ir šiuolaikiniam žmogui reikia mito appeared first on Kauno mitas.

Viena ryškiausių Lietuvos grafikių, Kauno Antano Martinaičio mokykloje šio meno mokanti mokytoja Aistė Ramūnaitė, šiemet savo mokinius pakvietė kartu fantazuoti ir sukurti Mitiniui Kauno Žvėriui draugą.

Šiais metais mokytoja su mokiniais plėtojo ir įkvėpimo sėmėsi analizuodami Mitinio Kauno Žvėries idėją. Kodėl jam nenupiešus draugo? Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos simbolis – paukštis. „Koks galėtų būti mokyklos Mitinis paukštis?, Gal jis mokyklos simbolio geriausias draugas: budinantis, įkvepiantis, giedantis? Gal jis mokinių Pegasas?“, – šie ir kiti klausimai buvo gvildenami su mokiniais, kurių darbuose nugulė ne tik mitiniai gyvūnai, bet ir atsiskleidė kiekvieno iš jų charakterio bruožai. Mokytoja teigia, kad vaikai piešė uoliai, lyg tikrai jaustų, matytų ir girdėtų šio Mitinio paukščio sparnų plazdėjimą. „Manome, kad jo vardas galėtų būti Martynas!“

Jau keletą metų iš eilės studijuojantiems grafiką mokiniams, pirmąją mokslo metų užduotį grafikė sieja su vaizduote ir fantazija. Jos manymu, tai puiki galimybė pažinti paties dailininko asmenybę.

Šie Mitiniai paukščiai – Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos 9 -11 klasių mokinių darbai: Adrėja Sidorčiuk 9 F, Aistė Adomavičiūtė 9 F, Aistė Pilipavičiūtė 10 B, Aistė Vazgytė 10 A, Austėja Čepėnaitė 10 A, Dalia Jokubaitytė 9 F, Danielė Slautaitė 10 A, Dovilė Jurkevičiūtė 10 A , Eglė Valantiejutė 10 A, Erika Premeneckaitė 11 A, Giedrė Pilipavičiūtė 11 B, Gintarė Eimutytė 10 A, Ieva Petrauskaitė 9 F, Julija Dorelaitytė 10 B, Julija Garmutė 9 F, Lukrecija Lodaitė 9 F, Lukrecija Skapčiūtė 10 B, Meda Bagdonavičiūtė 9 F, Monika Savickaitė 10 B, Neda Dangytė 10 B, Nikolė Rimeikaitė 10 B, Saulina Vasiliauskaitė 10 A, Ugnė Pamakštytė 10 B, Vitalija Stiklioraitytė 9 F.

The post Grafikos mokytojos įkvėpimas – Mitinis Žvėris appeared first on Kauno mitas.

Jau penktus metus vykstantis tarptautinis tarpdisciplininis studijų projektas ,,Virtual Reality Marketing“ 2019 metais vėl į Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakultetą subūrė beveik 50 studentų iš KTU, Austrijos Kremso taikomųjų mokslų universiteto bei Vokietijos Dortmundo taikomųjų mokslų universiteto.

Bendradarbiaudami su ,,Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ atstovais, projekto dalyviai kūrė virtualios realybės žaidimų ar papildytos realybės programėlių prototipus, skirtus Kauno pasakojimo projektui „Mitinis Kauno Žvėris”.

The post Kauno Žvėris virtualioje realybėje appeared first on Kauno mitas.