Aut. Alfonsas Piotrovskis

Pilies paslaptys

Krokuvos Vavelis – karališkoji lenkų ir lietuvių valdovų pilis – saugo daug paslapčių kaip ir dera senovinei piliai. Tiesa, pirmoji paslaptis galėtų būti, kad pilis ir ypač jos interjerai tik iš tolo primena senovę ir daugiausia yra atkurti, atstatyti ir perstatyti.

Taip atsitiko dėl to, kad visą devynioliktąjį amžių Krokuvoje šeimininkavę užkariautojai austrai Vavelį buvo pavertę kareivinėmis, nugyvenę, nugriovę senovinius pastatus ir net dvi bažnyčias. Apie tai, kad bent kiek vertingesni meno kūriniai (kareiviams vertingas menas būdavo tas, kur puoštas auksu, sidabru ir tiko parduoti) per tą laiką irgi dingo, turbūt ir sakyti nereikia… Austrams išsinešdinus, teko viską restauruoti, atkurti interjerus pagal išlikusius neretai atsitiktinius piešinius, sugalvoti kaip galėjo atrodyti tos pilies menės, apie kurias istorinių duomenų trūko. Tad šiuolaikinis Vavelis jei ir nėra taip smarkiai atstatytas kaip Vilniaus Valdovų rūmai, tai mažų mažiausiai gerokai kitoks nei Jogailos laikais.

Paminėjau Jogailą. Ne visi lietuviai jį mėgsta, tačiau patekę į Vavelį dažniausiai vis tik aplanko Katedrą, kurios austrai nesugriovė ir kur tebėra, ko gero, daugiausia autentiškų praeities reliktų visame pilies komplekse. Vienas tokių – karaliaus Władysław II Jagiełło sarkofagas. Raudono marmuro sarkofagą rasti nesunku, jis iš tolo matosi dešinėje pusėje einant centrine nava link altoriaus. Sarkofago autorius nežinomas, tačiau žinoma, kad jis buvo sukurtas dar Jogailai gyvam esant ir yra didelė tikimybė, kad valdovui buvo surengta, dabarties žodžiais kalbant, sarkofago prezentacija. Galbūt kaip tik tai ir lėmė, kad Jogaila antkapinės plokštės skulptūrinėje kompozicijoje yra pavaizduotas panašus į save, t.y. toks, koks buvo iš tiesų, o ne pagražintas ir sutaurintas, kaip mėgta tais laikais daryti. Rankose karalius laiko valdžios atributus, jo karūnuotą galvą saugo du liūtai. Tačiau įdomiausia yra prie Jogailos kojų.

Mitinė Krokuvos būtybė

Prie valdovo kojų pavaizduota mitinė būtybė, visiems krokuviečiams žinoma kaip Smok Wawelski. Smokas, arba lietuviškai – Smakas yra slibinų ir drakonų “giminės” būtybė. Ši “giminė” žmonių vaizduotėje populiari dar nuo biblijinių laikų ir todėl ne veltui jau pirmaisiais krikščionybės amžiais atsirado pasakojimas apie Šventąjį Jurgį, nugalintį drakoną. Krikščionims tai tapo populiaria pergalės prieš tamsiąsias jėgas alegorija. Šviesos ir tikėjimo susirėmimas su patamsių blogiu ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas lemiamą akimirką, kai (beveik visada raitas) Jurgis ietimi persmeigia agresyvų priešą.

Krokuvoje šis mitas traktuojamas visai kitaip. Jogailos sarkofago skulptūrinė kompozicija spinduliuoja ramybę. Valdovas čia tarsi prigulė pailsėti (po jo galva – pagalvė), patogiai susidėjęs kojas ant žvynuoto ir sparnuoto Smako nugaros. Smakas pavaizduotas ne sužeistas, o taikiai apsivijęs valdovo kojas ir padėjęs šalia jų galvą. Tokiu būdu jis tarsi užbaigia kompoziciją ir kartu su liūtais sudaro simbolinį Jogailos apsaugos žiedą, kur liūtai simbolizuoja visą karalystę, o Smakas – Krokuvos miestą.

Taip, būtent Krokuvos miestą, nes apie Smako buvimą Krokuvoje buvo legendų jau iki Jogailos ir jos buvo siejamos su paties miesto atsiradimu. Vienas mokyčiausių dvyliktojo amžiaus žmonių, Krokuvos vyskupas Wincenty Kadłubek, dar vadinamas “lenkų kultūros tėvu”, yra rašęs apie Smaką ir palaikęs tradicinę krikščioniškąją legendos kilmę apie karalių Grakchą, ar Krakchą, nugalėjusį slibiną ir įkūrusį Krokuvą. Tačiau nugalėjo jis jį kažkaip, matyt, ne iki galo, nes Smakas liko liaudies atmintyje ir kita legenda kalba apie jį patį esant karališkojo kraujo, tik užkeiktą. Bet kuriuo atveju, Krokuvoje, skirtingai nuo kitų panašias istorijas turinčių miestų, nuožmios pabaisos paveikslas užleido vietą gana simpatiškam ir visai nepiktam Smakui, kuris ilgainiui tapo vienu miesto simbolių.

Jogailos laikais Smakas greičiausiai jau “gyveno” urve po Vaveliu ir jaunuosius princus ir princeses auklės galėjo gąsdinti, kad jeigu būsi negeras, arba nevalgysi, tai “ateis Smakas ir viską suris”. Ankstyviausios legendos ir pasakoja apie Smaką, ryjantį naminius gyvulius. “Rajūno” reikšme šis žodis žinomas, pavyzdžiui, Žemaitijoje, iš kur visai ir gali būti kilęs, jeigu galvoti, kad lietuvių kalba, kaip viena seniausių, skolino kitoms kalboms savo žodžius, o ne atvirkščiai.

Lietuviai tikrai paskolino karalių, todėl Jogaila visai galėjo jaustis kažkiek dėkingas jį priėmusios karalystės sostinei arba bent galėjo būti linkęs apsimesti dėkingu. Mat bet kuris sveiko proto valdovas supranta, kad sostinės gyventojai yra, užpuolimo atveju, pirmieji sosto gynėjai ir todėl stengiasi laikas nuo laiko tuos sostinės gyventojus papirkti jei ne mažesniais mokesčiais, tai bent malonėmis. Todėl, žinant, kad Jogaila pats vienaip ar kitaip “patvirtino” sarkofago meninius sprendimus, galime įžiūrėti Smako paveiksle tam tikrą valdovo pagarbą jį priėmusiam miestui ir to miesto mitams. Na, o pagoniui konvertitui Smako idėja ir šiaip galėjo atrodyti visai geras pokštas…

Miesto mitas – pelnas iš turizmo

Jogailą Krokuvoje pamena ne kiekvienas, nes Vavelio katedros navose ir požemiuose yra lenkams daug svarbesnių žmonių palaikų. Bet net ir tie patys svarbiausieji šiandien vargu ar gali varžytis populiarumu su senuoju Smaku, gyvenančiu šių dienų Krokuvoje tūkstančius gyvenimų. Viskas prasideda jau suvenyrų parduotuvėse ir kioskuose, kur galima įsigyti marškinėlių, puodelių, pakabukų su Smako atvaizdu, vaikiškų pasakų knygelių ir galiausiai statulėlių. Beje, vieno “tikro” ar “oficialaus” Smako atvaizdo Krokuvoje nėra. Jis vaizduojamas šimtais visokiausių būdų ir pavidalų ir krokuviečiams yra labiau idėja, miesto metafora, o ne konkretus vaizdas. Tokiu būdu kiekvienas mažas ar suaugęs krokuvietis gali sau nusipiešti ar įsivaizduoti Smaką, kokį tik patinka ir koks labiau prie širdies. Ar bereikia sakyti, kad turistai visa tai noriai perka ir palieka Krokuvoje nemažai pinigų. Koks yra Smako ekonominis efektas, sunku pasakyti, tačiau jis tikrai sudaro nemenką dalį to milijardo eurų, kurį kasmet normaliomis sąlygomis miestas uždirba iš turizmo.

Smako “turistinė industrija” neapsiriboja suvenyrais. Šiltu metų laiku galite aplankyti jo urvą, vadinamą Smocza Jama po Vavelio pilimi (į jį rodo turistiniai ženklai), o Vyslos krantinėje galite rasti didžiulę, ugnimi spjaudančią Smako skulptūrą. Beje, ugnis pasirodo visada netikėtai ir be jokio regimo “grafiko”, tad turistai visada būna nustebinti.

Smakas yra, galima sakyti, žaismingoji ir linksmoji Krokuvos turizmo dalis. Susipažinę su šiuo smagiu mitiniu personažu, turistai keliauja tolyn, atrasdami ir giliąją, rimtąją šio nuostabaus miesto kultūrą. Juolab, kad kaip tik Krokuvoje dažnai šalia lenkiško heraldinio erelio galima rasti ir Vytį.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Kauno diena„, 2021 02 28

The post Vavelio smakas: Krokuvos mitas turistams appeared first on Kauno mitas.