The post Tapk Kauno Žvėriuku! Skaityk. Žaisk. Pasipuošk. appeared first on Kauno mitas.

Kauno valstybiniame lėlių teatre pradedama rodyti žaismingą spektaklį-žaidimą „Kauno Žvėris“. Objektų teatro principu sukurtame pastatyme vizualiai ir žaidybiškai, pasitelkus pagrindines jusles – regą, klausą, uoslę ir lytėjimą, – kartu su mažaisiais žiūrovais keliaujama ieškoti Mitinio Kauno Žvėries.

„Pažinimas yra didžiausias vaizduotės priešas. Kaip ir tikėjimui. Bet žaidimas be vaizduotės – neįdomus. Aš tikiu, kad Kaune gyvena Žvėris. Aš gyvenu įdomiai“, – teigia spektaklio autorius ir režisierius Andrius Žiurauskas. Šis vaikų spektaklis yra repertuarinis, jį rodys tiek 2021, tiek ir 2022 metais. Repertuaras organizuojamas atsižvelgiant į pandemijos situaciją, tad žiūrovai kviečiami sekti Teatro programą.

Spektaklio „Kauno Žvėris“ partneris – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o „Mitinis Kauno Žvėris“ – tai „Kaunas 2022“ programa, kurios metu visi kartu kuriame šiuolaikinę Kauno ir Kauno rajono legendą. Žvėries istorija yra miesto istorija, kuriai pasitelkiamas Mitinis Žvėris – kaip Miesto Saugotojas bei miesto talismanas. Plačiau susipažinti su Kauno Žvėrimi galima interneto svetainėje www.kaunolegenda.lt.

Iki šiol į pasimatymus su Žvėrimi jau buvo kviesta Kauno pilyje – čia galima pasiklausyti, kaip knarkia Žvėris, Kauno tvirtovės I forte pasitinka Žvėries guolio instaliacija, o Žvėries pasakų galima pasiklausyti Kauno geležinkelių stoties perone: „Mitinio Kauno Žvėries“ traukinys neleis nuobodžiauti laukiantiems savojo traukinio ar tiesiog panorusiems atvykti į pasimatymą su Kauno Žvėrimi.

„Kauno Žvėris įgauna įvairius pavidalus ir tampa įkvėpimo šaltiniu įvairiems kūrėjams. Vienas smagiausių ir įtaigiausių būdų pristatyti Žvėrį vaikams – teatras, o ypač netradicinės jo formos“, – teigia „Kaunas 2022“ Mitinio Kauno Žvėries programos koordinatorė Renata Bartusevičūtė. Kitais metais numatoma R. Laužinyko „Ash-Žvėris“ premjera, kuri bus orientuota į paauglius, jaunimą.

The post Teatre vaikus sveikina Kauno Žvėris appeared first on Kauno mitas.

Aurimai, pradėkime nuo, regis, gana paprasto klausimo. O kas visgi yra miestas?

Miestas tai gamtos, žmonių, architektūros ir istorijos sąveikos vieta; gyvenimo laboratorija; ekonominio, intelektualinio, kultūrinio vyksmo epicentras; niekada nesibaigiančios praeities ir dabarties akistatos laukas; o taip ateities vizijų konstravimo ir išsipildymo erdvė. Miestas yra struktūra, kurią suformuoja daugybės dalykų sąveika ir šio vyksmo erdvę į vieną visumą apjungiantys pasakojimai. Kai kurie iš šių pasakojimų priklauso mokslo, kiti vaizduotės sferai. Ką tik paminėtų pasakojimų dėka mieste gyvenantys žmonės save suvokia kaip grupę, siejamą bendrumo pojūčio. Kai kuriuose miestuose šis pojūtis tiesiog tvyro ore ir palengva sklaidosi lyg rūkas išėjus už miesto ribų.

O kas miestą kuria: žmonės, pastatai, o gal institucijos?

Taigi, miestus visuomet kuria materialinės realybės sąveika su istorijos, atminties, pasakojimų bei mitų plotme. Vietos, kur įvyksta pastaroji sąveika, gali būti pačios įvairiausios: tai senamiesčio gatvės, bažnyčių šventoriai, skverai ir parkai, upės pakrantės, stadionų aikštės ar raudonųjų žibintų kvartalai. Galima pasakyti ir dar daugiau. Miestų likimai neretai yra paveikiami įtaigių istorijų, su jomis susijusių atminties vietų ir mitų. Retsykiais kažkuo išskirtiniai miestai patys virsta mitais. Taip nutiko su Roma, Venecija, Paryžiumi, Lisabona, Praha, Niujorku ar San Francisku.

Kaip reikėtų apibūdinti miesto mitą?

Miestų mitologiją tyrinėjantys mokslininkai teigia, jog šiuo atveju galima fiksuoti keletą įvairiose laiko bei erdvės sampynose nuolat pasikartojančių pasakojimo tipų apie miestų įkūrimą ir jų žūtį; apie įstabius herojų, susijusių su konkrečiais miestais, nuveiktus darbus; apie miestų ypatumus ir jų tarpusavio skirtumus; apie miestų gyventojus.

Ar miestas gali turėti kelis mitus?

Kiekvienas senovės miestas Antikos pasaulyje turėjo savąjį steigimo mitą, kartais šie mitai kito arba, skirtingomis aplinkybėmis, būdavo perkuriami, o taip pat – sugalvojami iš naujo. Kaip antai, skrupulingi praeities tyrinėtojai suskaičiavo, jog Roma gali pasigirti net trisdešimtimi skirtingų miesto įkūrimo mito versijų, kurios, vienok, telkėsi aplink vestalės Rėjos Silvijos bei karo dievo Marso sūnūs dvynius Romulą ir Remą. Taigi, pasakojimai padedantys atsakyti į kelis pamatinius klausimus („Kas mes esame? Iš kur mes atėjome? Kodėl dalykai yra būtent tokie, o ne kitokie?“) buvo svarbūs tiek konkretaus miesto gyventojams, tiek ir visam Antikos pasauliui, nes jie padėjo žmonėms formuoti bei išreikšti savąją tapatybę, atpažinti vienas kitą, kurti bei palaikyti santykius, o taip pat – jausti priklausomybę tam pačiam pasauliui. Analogiškas funkcijas mitai atliko ir Viduramžiais, bei Naujųjų, o taip pat Naujausiųjų laikų epochose, fiksuodami mąstymo būdus, kurių dėka žmonių grupės suvokia save, kaupia žinias, aiškina savo pačių ir aplinkinio pasaulio kilmę bei egzistavimą, o kartais bando nuspėti ateitį.

Taigi mitai gali turėti skirtingas funkcijas, tarnauti skirtingiems tikslams?

Žinoma, skirtingose epochose egzistuojantys miestai ir šiuos miestus gaubiantys mitai būdavo koreguojami ir performuluojami lyg teoremos, kuomet jas prireikdavo patikrinti bei įrodinėti iš naujo (taip reaguojant į pasaulio kaitą). Kaip antai, Viduramžių miestas jungė kasdienį žmonių gyvenimą su dieviškąja realybe tuo pat metu atkartodamas skirtingų dalykų egzistavimą: žmogaus kūno ir žmogiškojo pasaulio sandarą, žemės ir kosmoso tvarką, dangiškosios Jeruzalės planą. Na o Naujųjų laikų arba sparčios urbanizacijos bei industrializacijos epochoje egzistavę miestai tapo laboratorijomis, kuriose žmogus iš naujo mokėsi nelengvo išgyvenimo miesto džiunglėse meno bei mėgino perprasti sau prisiskirtą gamtos valdovo vaidmenį.

Kodėl mitai reikalingi šiandienos miesto gyventojams?

Šiuolaikybės žmogus yra kamuojamas poreikio klausti, abejoti, tirti ir išsiaiškinti. Nepaisant to, XXI amžiuje emociškai paveikūs pasakojimai, supinantys tikrus dalykus su vaizduote bei nukreipiantys į mito gelmes, vis dar reikalingi. Mes, kaip ir kitų epochų žmonės, jaučiame gyvą poreikį pasakojimams, padedantiems susivokti laike bei erdvėje, pagelbstintiems prisijaukinant miestus, kuriuose gyvename, leidžiantiems išreikšti savąsias patirtis ir emocijas, sukuriantiems galimybes palikti ženklus, jog kažkada mums svarbūs dalykai ir žmonės egzistavo. Be to, mums reikalingi nauji mitai, kurie galėtų padėti mums transformuoti tai kas šiandien atrodo neįmanoma į realias galimybes rytoj.

Ar mes patys galime kurti naujus mitus?

Žinoma. XXI amžiaus žmogus gyvena mieste, dėmesingai įsiklausydamas į jo gatvių, pastatų ir paminklų pasakojamas istorijas ir pats tokias istorijas kuria, steigdamas naujas atminties vietas arba permąstydamas savo santykį su senosiomis, įkraudamas jas pasakojimais bei emocijomis, padedančiomis išgyventi šiandien bei kurti viltingas svajones, nukreiptas ateities horizonto link. Šis procesas niekada nesibaigia. Juk istorija visuomet problematiška ir nepilna rekonstrukcija to, ko daugiau nebėra. Juk atmintis visuomet aktualus reiškinys, nuolat išgyvenamas ir padedantis kurti ryšį su dabartimi. O mitas, kaip taisyklė, įsiterpia į istorijos ir atminties santykių dramą, padėdamas šioms nuolat besivaidijančioms ir kartu negalinčioms viena be kitos gyventi sesėms dvynėms kurti įsiminimo bei užmaršties dialektiką, įprasminančią mūsų ir miestų gyvenimus.

Šaltinis: Kauno diena

The post Istorikas A. Švedas: Mums reikalingi nauji mitai appeared first on Kauno mitas.

18-asis tarptautinis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO kartu su „Kaunas 2022“ vykdo projektą „Mitinio Kauno Žvėries buveinės“, kuriame unikaliu būdu bus fotografuojami-skenuojami Kauno modernistiniai pastatai su tikslu sukurti vienu žvilgsniu nesuvokiamą miesto ikonografiją. Kiekvienoje galutinėje fotografijoje matysis pastato fasadas ar jo dalis ir rūsio ar požemio dalis – ta, kurioje gyvena Mitinis Kauno Žvėris.

Kūrinius rugsėjo mėnesį kurs menininkas Chirag Jindal iš Naujosios Zelandijos. Kiekvienas galutinis atvaizdas bus sukurtas unikaliu būdu iš daugelio pavienių atvaizdų. Rezultatas bus panašus į žemiau esančią iliustraciją, tik tai bus Kaune, o požemyje bus ne vulkaninės Oklando ertmės, bet požeminis gyvenimas.

Planuojama sukurti 10 tokių atvaizdų, siekiant, kad kiekvienas rūsys turėtų vis kitokią funkcinę paskirtį: slėptuvė, uogienių saugykla, sporto salė, vyno rūsys, muzikos repeticijų salė, pirtis ir kt. Galutiniai rezultatai bus rodomi didžiulių šviesdėžių pavidalu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo metu Rotušės aikštėje.

Organizatoriai kreipiasi į kauniečius siūlydami dalyvauti unikaliame, išliekamąją vertę turinčiame istoriniame-meniniame projekte: jeigu gyvenate ar dirbate tarpukario architektūros name, kuris turi rūsį su aiškiai apibrėžta paskirtimi – prisidėkite prie projekto ir kreipkitės į festivalio KAUNAS PHOTO koordinatorę Karoliną Krinickaitę jums patogiu būdu: telefonu 8 600 31722, el. paštu [email protected] arba siunčiant asmeninę žinutę į festivalio „Facebook“ ar „Instagram“ paskyrą @Kaunas.Photo.

Festivalį KAUNAS PHOTO, kaip vieną iš strateginių meno renginių Lietuvoje, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Šaltinis: Kaunas pilnas kultūros

The post Gal jūsų rūsyje gyvena Mitinis Kauno Žvėris? (Kvietimas) appeared first on Kauno mitas.

Turtingas istorijų ir paslapčių Kaunas pagaliau turi savo stalo žaidimą, kurį miestui sukūrė stalo žaidimų Oskarą Berlyne laimėjęs Urtis Šulinskas. Visai šeimai skirtas stalo žaidimas „Kauno Žvėris“ kviečia keliauti Saulėtojo ir Požeminio Kauno labirintais bei sužinoti kuo daugiau paslapčių apie šį miestą.

Riboto leidimo strateginis Kauno Žvėries stalo žaidimas skirtas ne tik kauniečiams, bet ir tiems, kurie niekada šiame mieste nebuvo. Jį smagu žaisti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems: žaidžiant keliaujama iš Saulėtojo ir Požeminio Kauno, bandant sutikti Kauno Žvėrį. Žaidimo kūrėjas sako, kad kuriant žaidimus, jam svarbiausia, jog jie būtų edukaciniai ir prasmingi, lavintų vaizduotę ir kitus gebėjimus.

„Kurdamas šį žaidimą, norėjau žaismingai perteikti Kauno Žvėries kuriamą mitą. Pakviesti žaidimo metu ne tik gerai ir smagiai praleisti laiką, bet paskatinti ne tik kauniečius atrasti savo miesto paslaptis, bet ir pakviesti visus žaidžiančius, pamatyti Kauną naujomis akimis“, – sako U.Šulinskas.

Žaidimą gali žaisti 2-5 žaidėjai nuo 7 metų amžiaus. Pagrindinis jo tikslas, pasitelkus išmintį ir gudrumą, surinkti kuo daugiau Kauno paslapčių. Kokios paslaptys apie Kauną ir jo Žvėrį atsivers žaidžiantiems? Žaidžiantieji sužinos, kodėl Žvėris dažniau pietauja Kauno mariose, o ne Nemune, kokių moliuskų galima rasti Santakoje, kokiuose namuose gyvena vaiduokliai ir kada gali pasitaikyti galimybė susitikti Kauno Žvėrį. Iliustracijas šiam žaidimui kūrė dizaineris Darius Petreikis, kuris ankščiau iliustravo ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” išleistą Žvėries pasakų knygą.

„Pagaliau Kaunas turi savo žaidimą. Stebiuosi, kad tik dabar, o kartu ir džiaugiuosi, kad jau turi! Šis miestas toks turtingas istorijų ir paslapčių, kad jų užteks keliems žaidimams. Labai džiaugiuosi, kad du talentingi kūrėjai: Urtis ir Darius, padovanojo miestui tokią dovaną!“, – sako „Kaunas 2022” programos „Mitinis Kauno Žvėris“ kuratorius Rytis Zemkauskas.

Paslaptis žaidėjai renka ir žaidžia pasitelkę keturių tipų „eitukus“, kuriuos kiekvienas gali pasirinkti pats. Galima žaisti būnant Paslapčių saugotoju, kuriam Žvėris pasirodo drąsiai, žinodamas, kad jis niekam neišplepės. Arba galima būti paslapčių ieškotoju, kuris viską žino ir nuo jo neįmanoma pasislėpti, galbūt paslapčių kūrėju arba slaptuoju kauniečiu, sutinkamu Kėdainiuose, Palangoje, Alytuje, ir net ne Lietuvoje.

„Pagaliau turime galimybę pačiupinėti Mitinį Žvėrį. Tie, kam jis patinka, turės draugą, galės su juo žaisti, netgi su savimi nešiotis. O tie, kas Žvėries nemėgsta, galės nuspriegti jį nuo žaidimo stalo. Visi bus laimingi. Ir, jei vieną dieną daržely, mokykloj ar darbe rasite savo kišenėje Žvėries, paslapčių ieškotojo, kūrėjo, saugotojo, nešėjo ar slaptojo kauniečio figūrėlę, žinokite, kad išsipildė žaidimo iliustratoriaus-dizainerio svajonė“, – pasakojo žaidimui dizainą sukūręs iliustratorius Darius Petreikis.

Tiek knyga, tiek stalo žaidimas yra skirti susipažinti su „Kaunas 2022” programos „Mitinis Kauno Žvėris“ kuriama legenda apie miestą. Žaidimas yra nepriklausomas nuo knygos, jo taisyklės ir siužetas yra suprantamas, net ir jos neperskaičius. Pasak D.Petreikio, bet kokia pasaka ar mitas žadina fantaziją, praplečia vaizduotę, o žaidimas tą gali padaryti dar stipriau, nes tai, ką liečiame, mūsų protas priima kaip realybę.

„Kauno Žvėries“ žaidimą bus galima įsigyti nuo penktadienio Kauno turizmo informacijos centruose „Kaunas In“ ir jų internetinėje parduotuvėje http://www.visit.kaunas.lt

The post Pagaliau jis čia – Kauno Žvėries stalo žaidimas appeared first on Kauno mitas.

UŽDUOTYS

The post Kauno Žvėries užduotys vaikams appeared first on Kauno mitas.

Aut. Alfonsas Piotrovskis

Pilies paslaptys

Krokuvos Vavelis – karališkoji lenkų ir lietuvių valdovų pilis – saugo daug paslapčių kaip ir dera senovinei piliai. Tiesa, pirmoji paslaptis galėtų būti, kad pilis ir ypač jos interjerai tik iš tolo primena senovę ir daugiausia yra atkurti, atstatyti ir perstatyti.

Taip atsitiko dėl to, kad visą devynioliktąjį amžių Krokuvoje šeimininkavę užkariautojai austrai Vavelį buvo pavertę kareivinėmis, nugyvenę, nugriovę senovinius pastatus ir net dvi bažnyčias. Apie tai, kad bent kiek vertingesni meno kūriniai (kareiviams vertingas menas būdavo tas, kur puoštas auksu, sidabru ir tiko parduoti) per tą laiką irgi dingo, turbūt ir sakyti nereikia… Austrams išsinešdinus, teko viską restauruoti, atkurti interjerus pagal išlikusius neretai atsitiktinius piešinius, sugalvoti kaip galėjo atrodyti tos pilies menės, apie kurias istorinių duomenų trūko. Tad šiuolaikinis Vavelis jei ir nėra taip smarkiai atstatytas kaip Vilniaus Valdovų rūmai, tai mažų mažiausiai gerokai kitoks nei Jogailos laikais.

Paminėjau Jogailą. Ne visi lietuviai jį mėgsta, tačiau patekę į Vavelį dažniausiai vis tik aplanko Katedrą, kurios austrai nesugriovė ir kur tebėra, ko gero, daugiausia autentiškų praeities reliktų visame pilies komplekse. Vienas tokių – karaliaus Władysław II Jagiełło sarkofagas. Raudono marmuro sarkofagą rasti nesunku, jis iš tolo matosi dešinėje pusėje einant centrine nava link altoriaus. Sarkofago autorius nežinomas, tačiau žinoma, kad jis buvo sukurtas dar Jogailai gyvam esant ir yra didelė tikimybė, kad valdovui buvo surengta, dabarties žodžiais kalbant, sarkofago prezentacija. Galbūt kaip tik tai ir lėmė, kad Jogaila antkapinės plokštės skulptūrinėje kompozicijoje yra pavaizduotas panašus į save, t.y. toks, koks buvo iš tiesų, o ne pagražintas ir sutaurintas, kaip mėgta tais laikais daryti. Rankose karalius laiko valdžios atributus, jo karūnuotą galvą saugo du liūtai. Tačiau įdomiausia yra prie Jogailos kojų.

Mitinė Krokuvos būtybė

Prie valdovo kojų pavaizduota mitinė būtybė, visiems krokuviečiams žinoma kaip Smok Wawelski. Smokas, arba lietuviškai – Smakas yra slibinų ir drakonų “giminės” būtybė. Ši “giminė” žmonių vaizduotėje populiari dar nuo biblijinių laikų ir todėl ne veltui jau pirmaisiais krikščionybės amžiais atsirado pasakojimas apie Šventąjį Jurgį, nugalintį drakoną. Krikščionims tai tapo populiaria pergalės prieš tamsiąsias jėgas alegorija. Šviesos ir tikėjimo susirėmimas su patamsių blogiu ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas lemiamą akimirką, kai (beveik visada raitas) Jurgis ietimi persmeigia agresyvų priešą.

Krokuvoje šis mitas traktuojamas visai kitaip. Jogailos sarkofago skulptūrinė kompozicija spinduliuoja ramybę. Valdovas čia tarsi prigulė pailsėti (po jo galva – pagalvė), patogiai susidėjęs kojas ant žvynuoto ir sparnuoto Smako nugaros. Smakas pavaizduotas ne sužeistas, o taikiai apsivijęs valdovo kojas ir padėjęs šalia jų galvą. Tokiu būdu jis tarsi užbaigia kompoziciją ir kartu su liūtais sudaro simbolinį Jogailos apsaugos žiedą, kur liūtai simbolizuoja visą karalystę, o Smakas – Krokuvos miestą.

Taip, būtent Krokuvos miestą, nes apie Smako buvimą Krokuvoje buvo legendų jau iki Jogailos ir jos buvo siejamos su paties miesto atsiradimu. Vienas mokyčiausių dvyliktojo amžiaus žmonių, Krokuvos vyskupas Wincenty Kadłubek, dar vadinamas “lenkų kultūros tėvu”, yra rašęs apie Smaką ir palaikęs tradicinę krikščioniškąją legendos kilmę apie karalių Grakchą, ar Krakchą, nugalėjusį slibiną ir įkūrusį Krokuvą. Tačiau nugalėjo jis jį kažkaip, matyt, ne iki galo, nes Smakas liko liaudies atmintyje ir kita legenda kalba apie jį patį esant karališkojo kraujo, tik užkeiktą. Bet kuriuo atveju, Krokuvoje, skirtingai nuo kitų panašias istorijas turinčių miestų, nuožmios pabaisos paveikslas užleido vietą gana simpatiškam ir visai nepiktam Smakui, kuris ilgainiui tapo vienu miesto simbolių.

Jogailos laikais Smakas greičiausiai jau “gyveno” urve po Vaveliu ir jaunuosius princus ir princeses auklės galėjo gąsdinti, kad jeigu būsi negeras, arba nevalgysi, tai “ateis Smakas ir viską suris”. Ankstyviausios legendos ir pasakoja apie Smaką, ryjantį naminius gyvulius. “Rajūno” reikšme šis žodis žinomas, pavyzdžiui, Žemaitijoje, iš kur visai ir gali būti kilęs, jeigu galvoti, kad lietuvių kalba, kaip viena seniausių, skolino kitoms kalboms savo žodžius, o ne atvirkščiai.

Lietuviai tikrai paskolino karalių, todėl Jogaila visai galėjo jaustis kažkiek dėkingas jį priėmusios karalystės sostinei arba bent galėjo būti linkęs apsimesti dėkingu. Mat bet kuris sveiko proto valdovas supranta, kad sostinės gyventojai yra, užpuolimo atveju, pirmieji sosto gynėjai ir todėl stengiasi laikas nuo laiko tuos sostinės gyventojus papirkti jei ne mažesniais mokesčiais, tai bent malonėmis. Todėl, žinant, kad Jogaila pats vienaip ar kitaip “patvirtino” sarkofago meninius sprendimus, galime įžiūrėti Smako paveiksle tam tikrą valdovo pagarbą jį priėmusiam miestui ir to miesto mitams. Na, o pagoniui konvertitui Smako idėja ir šiaip galėjo atrodyti visai geras pokštas…

Miesto mitas – pelnas iš turizmo

Jogailą Krokuvoje pamena ne kiekvienas, nes Vavelio katedros navose ir požemiuose yra lenkams daug svarbesnių žmonių palaikų. Bet net ir tie patys svarbiausieji šiandien vargu ar gali varžytis populiarumu su senuoju Smaku, gyvenančiu šių dienų Krokuvoje tūkstančius gyvenimų. Viskas prasideda jau suvenyrų parduotuvėse ir kioskuose, kur galima įsigyti marškinėlių, puodelių, pakabukų su Smako atvaizdu, vaikiškų pasakų knygelių ir galiausiai statulėlių. Beje, vieno “tikro” ar “oficialaus” Smako atvaizdo Krokuvoje nėra. Jis vaizduojamas šimtais visokiausių būdų ir pavidalų ir krokuviečiams yra labiau idėja, miesto metafora, o ne konkretus vaizdas. Tokiu būdu kiekvienas mažas ar suaugęs krokuvietis gali sau nusipiešti ar įsivaizduoti Smaką, kokį tik patinka ir koks labiau prie širdies. Ar bereikia sakyti, kad turistai visa tai noriai perka ir palieka Krokuvoje nemažai pinigų. Koks yra Smako ekonominis efektas, sunku pasakyti, tačiau jis tikrai sudaro nemenką dalį to milijardo eurų, kurį kasmet normaliomis sąlygomis miestas uždirba iš turizmo.

Smako “turistinė industrija” neapsiriboja suvenyrais. Šiltu metų laiku galite aplankyti jo urvą, vadinamą Smocza Jama po Vavelio pilimi (į jį rodo turistiniai ženklai), o Vyslos krantinėje galite rasti didžiulę, ugnimi spjaudančią Smako skulptūrą. Beje, ugnis pasirodo visada netikėtai ir be jokio regimo “grafiko”, tad turistai visada būna nustebinti.

Smakas yra, galima sakyti, žaismingoji ir linksmoji Krokuvos turizmo dalis. Susipažinę su šiuo smagiu mitiniu personažu, turistai keliauja tolyn, atrasdami ir giliąją, rimtąją šio nuostabaus miesto kultūrą. Juolab, kad kaip tik Krokuvoje dažnai šalia lenkiško heraldinio erelio galima rasti ir Vytį.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Kauno diena„, 2021 02 28

The post Vavelio smakas: Krokuvos mitas turistams appeared first on Kauno mitas.

Prieš Kalėdas visų mintys sukasi apie tai, ką padovanoti artimiesiems. Garliavos, Lapių, Vandžiogalos, Rokų, Neveronių, Eigulių ir Šilainių gyventojai šiemet apdovanojo Kauną istorijomis, sukurtomis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuotose kūrybinio rašymo dirbtuvėse „Pradėk rašyti dabar!“. 

Įveikiama kiekvienam

Spalio–lapkričio mėnesiais Kauno rajono bendruomenes pamilti rašymą kvietė Sandra Bernotaitė – publicistė, mentorė, rašytoja, išleidusi du romanus, novelių rinkinį ir studiją „Laisvojo rašymo elementai“.

„Susidomėjimas rašymu vis labiau auga. Prieš dešimt metų, kai pradėjau tinklaraštį „Grafomanija“, buvau kone vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris viešai kalbėjo apie kūrybinį rašymą. Tuomet šią temą gaubė tyla, buvo ir pasipriešinimo. Manęs klausdavo: „Kaip gali mokyti dalyko, kurio neįmanoma išmokyti?“, – prisimena S.Bernotaitė.

Rašytoja teigė siekianti griauti pasenusį, tačiau tebeegzistuojantį stereotipą, kad rašyti gali tik labai intelektualūs, netgi taurūs ir dvasingi žmonės. Pasak jos, rašymu gali užsiimti visi be išimties, kūrybos taip pat galima išmokti.

„Šie rašymo kursai yra bandymas pasakyti žmonėms, kad kiekvienas yra kviečiamas rašyti. Rašymas apima daug įvairiausių žanrų. Tai nebūtinai romanas. Atėjusiems į dirbtuves sakau: pradėkite nuo laiško savo vaikaičiams arba ilgo laiško sau pačiam, sulaukusiam 16 metų. Romaną parašysite vėliau“, – šypsosi S.Bernotaitė.

Mitinio Kauno žvėries legenda

Dauguma žmonių į kūrybinio rašymo dirbtuves ateina neturėdami ankstesnės rašymo patirties. Vis dėlto, pasak S.Bernotaitės, po užsiėmimų jie išsineša įrodymą, kad gali rašyti.

Kauno rajone vykusiuose užsiėmimuose kartais būdavo suporuoti skirtingų kartų žmonės – pavyzdžiui, paauglys ir senjoras, vienu metu, parašydami po pastraipą ir apsikeisdami, per žaidimą užmiršę bijoti klaidų, jie sukūrė smagių pasakojimų.

„Pamirškite vidinę cenzūrą. Neieškome baigtinių istorijų. Pakabinkite herojų ant uolos krašto“, – susirinkusiuosius ragino S.Bernotaitė, primindama, kad nuo senų senovės, per istorijų pasakojimą vieni kitiems, perduodami išmintį iš kartos į kartą, žmonės kuria bendrą mitą. Šiuolaikinis mitas turi ir tikroviškų, ir magiškų elementų, nes pamename tik tas istorijas, kurios nepaprastos. Jei herojui nieko tokio nenutinka, tai ne herojus.

Garliavos, Lapių, Vandžiogalos, Rokų ir Neveronių bendruomenėms buvo pristatytas Mitinis Kauno žvėris. Renkama medžiaga, susijusi su pagrindiniu naujojo Kauno mito veikėju. Ieškomos įdomios detalės iš dirbtuvėse gimusių trumpų istorijų. S.Bernotaitė džiaugiasi atradimais: „Kartais tai būna vienas gražus sakinys, vienas ryškus vaizdinys ar personažas. Rišlių istorijų rasti šiame etape nesitikime. Šiuo metu jau esame surinkę 100 skirtingų pasakojimų.“

Kauno mito projektas bus auginamas iš istorijų, surinktų kūrybinio rašymo dirbtuvėse Kaune ir Kauno rajone. Jose dalyvavę ir rašymą jaukinęsi žmonės, sekdami, kaip gimsta naujasis pasakojimas apie Mitinį žvėrį, galės atrasti vieną kitą elementą iš savo pačių rašytų istorijų.

Rašymas – rimtas žaidimas

Pašnekovės įsitikinimu, šios dirbtuvės padeda suprasti, kad rašymas gali būti džiaugsmingas procesas, be saviplakos, cenzūros, kritikos, ir tokiose pratybose netgi nereikia ieškoti meninės vertės – visi kviečiami atsipalaiduoti ir iškloti tai, kas gimsta galvoje.

„Kiekvienas autorius anksčiau ar vėliau savo gyvenime yra gavęs leidimą rašyti: „Kažkada tinkamu laiku mama, draugas, mokytojas, o gal ir nepažįstamasis pasakė: „Tu gali rašyti.“ Kai žmogus supranta ir iš tiesų patiki, kad gali, jis pradeda rašyti, – pasakoja S.Bernotaitė. –  Rašytojui reikia įgalinimo, ir man negaila jį suteikti.“

Savo misiją pasaulyje rašytoja mato taip: „Mes esame šamanai, esantys toje pačioje kategorijoje kaip dvasininkai, psichologai, bet kurios srities menininkai, vidiniam vyksmui suteikiantys formą. Žmogui, visur ieškančiam prasmės, istorijos leidžia prie tos prasmės prisiliesti. Kiekvienas norime palikti kažką po savęs. Rašymas suteikia tokią galimybę.“

Kūrybinio rašymo dirbtuvės Kaune ir Kauno rajone vyko 2018 ir 2019-iais metais.

The post Kūrybinio rašymo dirbtuvėse gimsta Kauno legendos appeared first on Kauno mitas.

Visada jaučiau, kad Kaunas turi paslaptį. Kad kažkas palaiko šio miesto gyvybę sunkiausiais laikais ir neleidžia pražūti. Pilys griuvo, miestas degė, jį siaubė potvyniai ir priešo kariuomenės, bet Kaunas išliko ir po kiekvienos nelaimės stodavosi dar stipresnis.

Kažkas yra šiuose akmenyse, šioje Santakoje, kur pačiame smaigalyje vasarą leidžiasi saulė ir kur galima stebėti besimaišančius upių vandenis. Kažkas yra šio miesto melancholijoje, jo panašume į viso pasaulio miestus ir kartu skirtingume. Kažkas yra keistame jo apleistume. Kažkas yra šio miesto begaliniuose laiptuose į viršų ir žemyn, jo požemiuose, apie kuriuos pasakojama…

Požemiuose.

Esu įsitikinęs, kad Kaunas išlieka dėl to, kad ne visas yra matomas. Kaune visada yra kažkas daugiau nei tik fasadai, gatvės ir net daugiau nei mes patys, vaikštantys čia nuo gimimo iki mirties ir bandantys pamilti šį keistą. Visa tai galima pavadinti Saulėtuoju Kaunu, matomu kasdien ir apčiuopiamu, tačiau to negana. Neapleidžia nuojauta apie gilesnį miestą.

Tas kažkas turėjo išlipti į krantą Santakoje prieš daugiau kaip tūkstantį metų. Apsidairyti ir suprasti, kad čia gera vieta. Labai gera vieta gyventi. Tas kažkas turėjo būti stiprus ir labai vienišas. Nes kas gi kitas galėtų įsikabinti į nuošalų akmenuotą Santakos krantą sakytum dantimis ir niekada nesileistų iš čia išvaromas?

Kažkas Kaune yra dar.

Tai turėjo būti Žvėris.

Sukurtas Antikos ir Bizantijos pasakotojų, atėjęs iš civilizuoto pasaulio idant apsigyventų šaltiniuotose dviejų didelių upių pakrantėse, atėjęs prieš srovę. Nuo tada Žvėris buvo Santakoje ir kai pirmieji žmonės pagaliau surado šią vietą, jie iškart pasijuto saugūs. Nežinojo tiksliai, kodėl saugūs, tačiau jautėsi taip, tarsi kažkas juos saugotų.

Šitaip ėmė kurtis gyvenvietė, gimė pirmieji žmonių vaikai. Žmonėms Žvėris nepasirodydavo, nes nenorėjo išgąsdinti – kol miestas labai jaunas, reikia didelio atsargumo. Negali sakyti, kad Žvėries buvimo žmonės nejautė. Jie jautė.  Miesto gyventojai suprato, kad kažkas įkūnija jų energiją, jų išgyvenimo instinktą, kažkas nuolat gyvena šalia jų ir miestui prie Santakos tyliai suteikia saugumo…

Tačiau per tą laiką miestas sėkmingai išaugo, atsirado pilis, uostas ir žmonės pamiršo savąjį Žvėrį, nes pasijuto viską galintys patys. Garsios puotos ir geras gyvenimas galiausiai prišaukia svetimas kariuomenes.  Buvo sugriauta pilis. Degė burlaiviai. Buvo aimanos ir daug mirties. Užkariavimai ir niokojimas pamažu sukuria prarastąjį miestą.

Šitaip pamažu ėmė rastis Požeminis Kaunas, padarytas iš pasakojimų, pasakojimų, pasakojimų, bandant atgaline data perkeisti, nuraminti, susitaikyti, pataisyti ir pamokyti. Tai labai žmogiška, šitaip atsiranda tikra meilė savam miestui, nes meilė geriausiai patikrinama ten, kur puota susitinka laidotuves…

Žvėris suprato, kad Požeminis Kaunas – jo namai. Požeminis Kaunas tai pasakojimai apie tai, kas buvo, arba kas galėjo būti – legendos, keistos istorijos apie slaptus tunelius, vedančius nuo pilies į Rotušę, į Pažaislį, gal net į Trakus. Ne, pilies valdovas nežuvo, jie pabėgo tuneliais. Tokie pat slapti išėjimai ir labirintai yra po Rotuše, ten tebesaugomi miesto turtai, jų niekas nepagrobė ir neišvaistė. Viskas yra geriau nei atrodo ir viskas bus gerai, nes miestas tebeturi savo atmintį ir savo tikėjimą ateitimi, kitaip sakant jis tebeturi Žvėrį.

Gal kaip tik dėl šito tikėjimo Žvėris pamatė nuostabų miesto atgimimą po ilgų tamsių amžių. 

Amžinasis miestas Santakoje dar kartą sugrįžta į istoriją? Ir atrodo, kad Žvėries energijos mums dabar kaip tik labai reikia. Gal jo gebėjimas ištverti sunkumus ir yra ta didžioji Kauno paslaptis, dėl kurios mūsų miestas buvo, yra ir visada bus?

Todėl Kauno – Europos Kultūros sostinės proga nutarėme Žvėrį pagaliau parodyti miestui. Gal pavyks pagaliau jį pažadinti, pakviesti iš Požeminio Kauno ir susitarti, kad nuo šiol visi kartu saugosime Saulėtąjį Kauną nuo visų negandų!

Juk Kaunas – žvėriškai gajus!

/kaunietis/

The post Kauniečio laiškas appeared first on Kauno mitas.