Visada jaučiau, kad Kaunas turi paslaptį. Kad kažkas palaiko šio miesto gyvybę sunkiausiais laikais ir neleidžia pražūti. Pilys griuvo, miestas degė, jį siaubė potvyniai ir priešo kariuomenės, bet Kaunas išliko ir po kiekvienos nelaimės stodavosi dar stipresnis.

Kažkas yra šiuose akmenyse, šioje Santakoje, kur pačiame smaigalyje vasarą leidžiasi saulė ir kur galima stebėti besimaišančius upių vandenis. Kažkas yra šio miesto melancholijoje, jo panašume į viso pasaulio miestus ir kartu skirtingume. Kažkas yra keistame jo apleistume. Kažkas yra šio miesto begaliniuose laiptuose į viršų ir žemyn, jo požemiuose, apie kuriuos pasakojama…

Požemiuose.

Esu įsitikinęs, kad Kaunas išlieka dėl to, kad ne visas yra matomas. Kaune visada yra kažkas daugiau nei tik fasadai, gatvės ir net daugiau nei mes patys, vaikštantys čia nuo gimimo iki mirties ir bandantys pamilti šį keistą. Visa tai galima pavadinti Saulėtuoju Kaunu, matomu kasdien ir apčiuopiamu, tačiau to negana. Neapleidžia nuojauta apie gilesnį miestą.

Tas kažkas turėjo išlipti į krantą Santakoje prieš daugiau kaip tūkstantį metų. Apsidairyti ir suprasti, kad čia gera vieta. Labai gera vieta gyventi. Tas kažkas turėjo būti stiprus ir labai vienišas. Nes kas gi kitas galėtų įsikabinti į nuošalų akmenuotą Santakos krantą sakytum dantimis ir niekada nesileistų iš čia išvaromas?

Kažkas Kaune yra dar.

Tai turėjo būti Žvėris.

Sukurtas Antikos ir Bizantijos pasakotojų, atėjęs iš civilizuoto pasaulio idant apsigyventų šaltiniuotose dviejų didelių upių pakrantėse, atėjęs prieš srovę. Nuo tada Žvėris buvo Santakoje ir kai pirmieji žmonės pagaliau surado šią vietą, jie iškart pasijuto saugūs. Nežinojo tiksliai, kodėl saugūs, tačiau jautėsi taip, tarsi kažkas juos saugotų.

Šitaip ėmė kurtis gyvenvietė, gimė pirmieji žmonių vaikai. Žmonėms Žvėris nepasirodydavo, nes nenorėjo išgąsdinti – kol miestas labai jaunas, reikia didelio atsargumo. Negali sakyti, kad Žvėries buvimo žmonės nejautė. Jie jautė.  Miesto gyventojai suprato, kad kažkas įkūnija jų energiją, jų išgyvenimo instinktą, kažkas nuolat gyvena šalia jų ir miestui prie Santakos tyliai suteikia saugumo…

Tačiau per tą laiką miestas sėkmingai išaugo, atsirado pilis, uostas ir žmonės pamiršo savąjį Žvėrį, nes pasijuto viską galintys patys. Garsios puotos ir geras gyvenimas galiausiai prišaukia svetimas kariuomenes.  Buvo sugriauta pilis. Degė burlaiviai. Buvo aimanos ir daug mirties. Užkariavimai ir niokojimas pamažu sukuria prarastąjį miestą.

Šitaip pamažu ėmė rastis Požeminis Kaunas, padarytas iš pasakojimų, pasakojimų, pasakojimų, bandant atgaline data perkeisti, nuraminti, susitaikyti, pataisyti ir pamokyti. Tai labai žmogiška, šitaip atsiranda tikra meilė savam miestui, nes meilė geriausiai patikrinama ten, kur puota susitinka laidotuves…

Žvėris suprato, kad Požeminis Kaunas – jo namai. Požeminis Kaunas tai pasakojimai apie tai, kas buvo, arba kas galėjo būti – legendos, keistos istorijos apie slaptus tunelius, vedančius nuo pilies į Rotušę, į Pažaislį, gal net į Trakus. Ne, pilies valdovas nežuvo, jie pabėgo tuneliais. Tokie pat slapti išėjimai ir labirintai yra po Rotuše, ten tebesaugomi miesto turtai, jų niekas nepagrobė ir neišvaistė. Viskas yra geriau nei atrodo ir viskas bus gerai, nes miestas tebeturi savo atmintį ir savo tikėjimą ateitimi, kitaip sakant jis tebeturi Žvėrį.

Gal kaip tik dėl šito tikėjimo Žvėris pamatė nuostabų miesto atgimimą po ilgų tamsių amžių. 

Amžinasis miestas Santakoje dar kartą sugrįžta į istoriją? Ir atrodo, kad Žvėries energijos mums dabar kaip tik labai reikia. Gal jo gebėjimas ištverti sunkumus ir yra ta didžioji Kauno paslaptis, dėl kurios mūsų miestas buvo, yra ir visada bus?

Todėl Kauno – Europos Kultūros sostinės proga nutarėme Žvėrį pagaliau parodyti miestui. Gal pavyks pagaliau jį pažadinti, pakviesti iš Požeminio Kauno ir susitarti, kad nuo šiol visi kartu saugosime Saulėtąjį Kauną nuo visų negandų!

Juk Kaunas – žvėriškai gajus!

/kaunietis/

The post Kauniečio laiškas appeared first on Kauno mitas.

In Romania, at all times, there was a panic because of a Strigoi, people were armed and went to the suspect’s home or place where they thought Strigoi could be hiding at.

The post Strigoi appeared first on Kauno mitas.

Reported sightings date back to 1887, and included 34 incidents by 1981. Sixteen of these involved multiple witnesses.

A widely reported claim involved two local men, Duncan McDonell and William Simpson, and their boat, with which they claimed to have accidentally struck the creature, prompting it to attack them. McDonell defended with an oar, and Simpson opened fire with his rifle, whereupon it sank slowly out of sight.

They described it as being brown, 25–30 feet long, with rough skin, three dorsal humps rising 18 inches (460 mm) above the loch’s surface, and a head a foot wide, held 18 inches (460 mm) out of the water.

The post Morag appeared first on Kauno mitas.

It is described as longer than a bus, or 40 feet (12 m), and has also been reported outside the water, lying coiled up or slithering into the trees. It is a “many humps” type of lake monster, rather than the simply serpentine type of, for example, the Loch Ness Monster.

The Lagarfljót Worm has been sighted several times in modern times, including in 1963 by the head of the Icelandic National Forest Service,

A sightseeing boat named Lagarfljótsormurinn, beginning operations on the lake in 1999.

The post Lagarfljót Worm appeared first on Kauno mitas.

The post The Beast appeared first on Kauno mitas.

The post Nevilius appeared first on Kauno mitas.

The post Mystic appeared first on Kauno mitas.

The post The ferryman appeared first on Kauno mitas.

The post Kekto appeared first on Kauno mitas.

The post Irena appeared first on Kauno mitas.