Visada jaučiau, kad Kaunas turi paslaptį. Kad kažkas palaiko šio miesto gyvybę sunkiausiais laikais ir neleidžia pražūti. Pilys griuvo, miestas degė, jį siaubė potvyniai ir priešo kariuomenės, bet Kaunas išliko ir po kiekvienos nelaimės stodavosi dar stipresnis.

Kažkas yra šiuose akmenyse, šioje Santakoje, kur pačiame smaigalyje vasarą leidžiasi saulė ir kur galima stebėti besimaišančius upių vandenis. Kažkas yra šio miesto melancholijoje, jo panašume į viso pasaulio miestus ir kartu skirtingume. Kažkas yra keistame jo apleistume. Kažkas yra šio miesto begaliniuose laiptuose į viršų ir žemyn, jo požemiuose, apie kuriuos pasakojama…

Požemiuose.

Esu įsitikinęs, kad Kaunas išlieka dėl to, kad ne visas yra matomas. Kaune visada yra kažkas daugiau nei tik fasadai, gatvės ir net daugiau nei mes patys, vaikštantys čia nuo gimimo iki mirties ir bandantys pamilti šį keistą. Visa tai galima pavadinti Saulėtuoju Kaunu, matomu kasdien ir apčiuopiamu, tačiau to negana. Neapleidžia nuojauta apie gilesnį miestą.

Tas kažkas turėjo išlipti į krantą Santakoje prieš daugiau kaip tūkstantį metų. Apsidairyti ir suprasti, kad čia gera vieta. Labai gera vieta gyventi. Tas kažkas turėjo būti stiprus ir labai vienišas. Nes kas gi kitas galėtų įsikabinti į nuošalų akmenuotą Santakos krantą sakytum dantimis ir niekada nesileistų iš čia išvaromas?

Kažkas Kaune yra dar.

Tai turėjo būti Žvėris.

Sukurtas Antikos ir Bizantijos pasakotojų, atėjęs iš civilizuoto pasaulio idant apsigyventų šaltiniuotose dviejų didelių upių pakrantėse, atėjęs prieš srovę. Nuo tada Žvėris buvo Santakoje ir kai pirmieji žmonės pagaliau surado šią vietą, jie iškart pasijuto saugūs. Nežinojo tiksliai, kodėl saugūs, tačiau jautėsi taip, tarsi kažkas juos saugotų.

Šitaip ėmė kurtis gyvenvietė, gimė pirmieji žmonių vaikai. Žmonėms Žvėris nepasirodydavo, nes nenorėjo išgąsdinti – kol miestas labai jaunas, reikia didelio atsargumo. Negali sakyti, kad Žvėries buvimo žmonės nejautė. Jie jautė.  Miesto gyventojai suprato, kad kažkas įkūnija jų energiją, jų išgyvenimo instinktą, kažkas nuolat gyvena šalia jų ir miestui prie Santakos tyliai suteikia saugumo…

Tačiau per tą laiką miestas sėkmingai išaugo, atsirado pilis, uostas ir žmonės pamiršo savąjį Žvėrį, nes pasijuto viską galintys patys. Garsios puotos ir geras gyvenimas galiausiai prišaukia svetimas kariuomenes.  Buvo sugriauta pilis. Degė burlaiviai. Buvo aimanos ir daug mirties. Užkariavimai ir niokojimas pamažu sukuria prarastąjį miestą.

Šitaip pamažu ėmė rastis Požeminis Kaunas, padarytas iš pasakojimų, pasakojimų, pasakojimų, bandant atgaline data perkeisti, nuraminti, susitaikyti, pataisyti ir pamokyti. Tai labai žmogiška, šitaip atsiranda tikra meilė savam miestui, nes meilė geriausiai patikrinama ten, kur puota susitinka laidotuves…

Žvėris suprato, kad Požeminis Kaunas – jo namai. Požeminis Kaunas tai pasakojimai apie tai, kas buvo, arba kas galėjo būti – legendos, keistos istorijos apie slaptus tunelius, vedančius nuo pilies į Rotušę, į Pažaislį, gal net į Trakus. Ne, pilies valdovas nežuvo, jie pabėgo tuneliais. Tokie pat slapti išėjimai ir labirintai yra po Rotuše, ten tebesaugomi miesto turtai, jų niekas nepagrobė ir neišvaistė. Viskas yra geriau nei atrodo ir viskas bus gerai, nes miestas tebeturi savo atmintį ir savo tikėjimą ateitimi, kitaip sakant jis tebeturi Žvėrį.

Gal kaip tik dėl šito tikėjimo Žvėris pamatė nuostabų miesto atgimimą po ilgų tamsių amžių. 

Amžinasis miestas Santakoje dar kartą sugrįžta į istoriją? Ir atrodo, kad Žvėries energijos mums dabar kaip tik labai reikia. Gal jo gebėjimas ištverti sunkumus ir yra ta didžioji Kauno paslaptis, dėl kurios mūsų miestas buvo, yra ir visada bus?

Todėl Kauno – Europos Kultūros sostinės proga nutarėme Žvėrį pagaliau parodyti miestui. Gal pavyks pagaliau jį pažadinti, pakviesti iš Požeminio Kauno ir susitarti, kad nuo šiol visi kartu saugosime Saulėtąjį Kauną nuo visų negandų!

Juk Kaunas – žvėriškai gajus!

/kaunietis/

The post Kauniečio laiškas appeared first on Kauno mitas.