The post Lietuvių legendos apie Slibiną Smaką ir Vaivorykštę appeared first on Kauno mitas.

Atsistojo žmogus turguje su šienu, kiek palaukus atėjo kitas žmogus ir suderėjo pirkti šieną.

Bet sako:

– Man reikės nuvežti šieną už miesto.

– Tai nieko, – sako žmogus, – nuvešiu.

Eina jie abu, o arklys veža šieną. Nuvažiavo už miesto, privažiavo kalną. Tas kalnas atsidarė ir jie įvažiavo vidun. Tame kalne rado daug daug arklių. Arkliai visi atsiklaupę, o ant arklių (ant kiekvieno arklio) vis aukštielninki vyrai guli.

Vos jie įėjo, tuoj pradėjo visi vyrai keltis, bet tas žmogus, kuris pirko šieną, ranka pamojo ir sako:

– Gulėkit, gulėkit, dar ne laikas, dar ne laikas!

Visi vyrai sugulė. Šieną iškrovė, jam užmokėjo pinigus. Pinigai buvo senoviniai.

– Nebijok dėl šitų pinigų, nors tave už tuos pinigus ir nuves pas maskolių karalių. Bet tu nebijok – tau nieko blogo nebus. Pasakyk karaliui, kaip tau atsitiko, ir pasakyk, kad šventas Kazimieras davė tau šituos pinigus. Aš ateisiu su kariuomene, kai bus reikalas!

The post Vilniaus legenda appeared first on Kauno mitas.

Žmonės išsigando, kad jis nenusileistų tiesiog ant miesto. Kelias dienas ir naktis gyventojai meldėsi, giedojo giesmes, ėjo procesijas, kad tik tas ežeras pasišalintų. O ežeras nei per žingsnį nesitraukė, vis baisiau ūžė ir šniokštė.

Kažkam prisisapnavo, jog reikia atspėti ežero vardą, ir jis neužpils miesto. Spėliojo žmonės to ežero vardą, kaip tik kas beišmanė, bet tikruoju vardu pavadinti niekas nesugebėjo. Galiausiai tokia sena pavargėlė, kuri labiausiai meldėsi, lyg netyčia pasakė: „Telkšok čia!“ Tik ištarus šiuos žodžius, ežeras gražiai nusileido už miesto, kur tebetelkšo iki šiol.

The post Talkšos ežero legenda appeared first on Kauno mitas.

Skirmantas, vykdydamas tėvo valią, slėnyje sudegino tėvo palaikus, taip pat žirgą, ant kurio jodinėdavo, drabužius, kuriais vilkėdavo, ir sakalą, ir kurtą. Nuo to laiko vieta vadinama Šventaragio slėniu ir čia buvo deginami Lietuvos kunigaikščiai.

The post Šventaragio legenda appeared first on Kauno mitas.

Kita legenda pasakoja, kas Veliuonoje esąs užkeiktas dvaras ir gražuolė pana. Kartą dievobaimingas žmogelis ėjo keliu tarp dviejų kalnų į bažnyčią. Tam tarpukalny jis pamatė gražią ir mielą panelę, sėdinčią ant skrynios. Ji prašė to žmogaus, kad ją pabučiuotų. Visaip prašė ir skrynios turtais gundė. Bet žmogelis tik nusispjovė ir tarė: „Kad tu prasmegtum manęs negundžiusi“ Po tokių žodžių žemė atsivėrė, pana suvaitojo ir grimzdama pasakė: „Be gailesčio tu žmogus. Galėjai mane išgelbėti ir visą dvarą. O dabar teks kentėti dar 700 metų!“

Iki šiol apie tą panelę nieko negirdėti – nepraėjo dar užkeikties metai.

The post Legenda apie Veliuoną appeared first on Kauno mitas.

The post Legenda apie Seredžių appeared first on Kauno mitas.

Yra kita legenda, pasakojanti, kad šį piliakalnį supylė Napoleono kariai, sunešę kiekvienas po kepurę žemės, tačiau tokių legendų Lietuvoje visur pilna ir jos pasakojamos tada, kai nieko geriau nesugalvojama…

The post Legenda apie Pyplių piliakalnį appeared first on Kauno mitas.

Mažylė, matyt, deivės Laimos globojama augo daili, protinga, geros širdies. O kai tėvai jai Neringos vardą davė, mergaitė ne dienomis, o, atrodo, valandomis ėmė augti. Devynių mėnesių jau daili mergina buvo. Aštuoniolikos sulaukusi, nepaprastais darbais išgarsėjo: tai kurėną iš audringos jūros partemps, tai vežimą, smėlyje įklimpusį, ištrauks.

Toli pasklido garsas apie merginos grožį ir gerumą, minios jaunikių rėžė apie ją sparną. Tačiau ji pareiškė tekėsianti tik už to, kuris nuo jos salos iki Ventės pilies akmenį permes. Šią užduotį sugebėjo atlikti tik pats Ventės pilies paveldėtojas, ir Neringa tapo jo sužadėtinė.

Prieš pat vestuves jūroje staiga kilo didžiulė audra ir grasinosi Ventės pilį sugriauti. Tryliką dienų ir naktų žemė su dangumi maišėsi. Galiausiai Neringa prisisėmė prijuostę smėlio, supylė smėlio taką ir atskyrė šėlstančią jūrą nuo marių. Taip atsirado Kuršių Nerija ir Kuršių marios.

Jūra nurimo ir jaunieji pilyje iškėlė vestuves.

The post Legenda apie Neringą appeared first on Kauno mitas.

“ Tu privalai tekėti į Dauguvą“, – pasigirdo duslus Žemės balsas, ir visas kalvynas užtvėrė jai kelią.

Nusiminė Neris. Ji labai troško pamatyti Nemuną, bet negalėjo nepaklusti Žemei. Ji pradėjo blaškytis. Taip atsirado Mažųjų ir Didžiųjų Svyruonėlių kaimai. Paukščiai suokė meilės giesmes, o Neris vis liūdėjo. Toje vietoje atsirado penkios salos ir didelė Buivydžių kilpa. Pagaliau Žemė nusileido. Neries džiaugsmas buvo beribis, ji sukiojosi ir linksmai dainavo rėvose. Tai buvo laimės šokis. Ir dabar ta vieta vadinama Mergelių šokio rėva.

Džiaugėsi ir pakrančių kalvos bei slėniai – atsivėrė Neriai kelias pačiose gražiausiose vietose. Viena po kitos prie Neries rinkosi draugės: Žeimena, Vilnia, Vokė, Bražuolė, Dūkšta, Žiežmara, Musė ir pagaliau atskubėjo net didelė upė Šventoji.

Vieną rytą Neris pasidabino baltu rūko nuometu, atmerkė mėlynąsias akis ir… išvydo Nemuną. Santakoje pražydo gėlės.

Toli sklido garsas apie Nemuną ir Nerį, apie jų bendrą kelionę prie jūros. Visos Lietuvos upelės skubėjo pasveikinti didžiųjų upių ir nešė į Nemuną ir Nerį savo vandenis. Tik Žemaitijos gražuolė Minija pavėlavo.

Ir nežinia, ar ji pati surado kelią į marias, ar parodė jį didysis ir atkaklusis Nemunas.

The post Legenda apie Nerį ir Nemuną appeared first on Kauno mitas.

Naktimis požemiuose žvanga ginklai, o kai sukaks du tūkstančiai metų pagal Kristų, tada iš rūsių išžygiuos ginkluota kariuomenė …

The post Legenda apie Kernavės požemius appeared first on Kauno mitas.