Kartą ėjo į Kauną kalvis iš Salių kaimo. Tik žiūri – priešais jo ateina toksai žmogus, kuris prisiartinęs mostelėjo ranka ir pasakė kalviui:

– Eikš su manim!

Kalvis iš žingeidumo nuėjo. Nepažįstamasis įvedė jį į urvą po kalnu. Ten jis pamatė labai daug kariuomenės, ne rusų, bet nepažįstama uniforma. Tos kariuomenės vadas paprašė kalvį, kad pakaustytų arklius. Kalvis sutiko. Kada pakaustė visus arklius, vadas jam pasakė:

– Ateis valanda, kada mes iš po žemės išeisime; tada rusų valdžios nebus.

Paskui išvedė kalvį iš po žemės. Sugrįžęs namo, jis sužinojo, jog buvo po žeme trejis metus. Matyt, labai daug arklių kaustė.

Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai, parengė Br. Kerbelytė. Paskelbta Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 32. FIKSAVIMO METAI: 1933

II.

Kaune darbininkai kasė statyboms duobę ir rado po žeme duris užrakintas. Norėjo atrakinti – nepavyko. Naktį vienam jų prisisapnavo mergina: – Aš esu tėvo užkeikta karalaitė su visa kariuomene. Nepaleiskite manęs. Aš išeisiu, kai bus pasaulio pabaiga.

FIKSAVIMO METAI: 1929

The post Apie užkeiktus Kauno vaduotojus appeared first on Kauno mitas.

-Kas čia per urvas ir kažin kur jis veda? – kreipdamasis į mane, paklausė kažkoks pro šalį ėjęs ponas.

Aš, tiek pat žinodamas, kaip ir jis, jau norėjau atsakyti: nežinau. Bet nespėjau, nes tuo laiku prie mus priėjusi senukė pasakė:

— Ar gi jus, ponuliai, nežinote kas čia per urvas ir kur jis veda?

— Ne, -atsakiau

— Nugi tas urvas veda iki pat tos vietos, kur randasi užburta karalaitė. Nuo to įvykio suėjo aštuoniasdešimt aštuoni, o gal ir visi devyni metai.

– Na tai gerai, – sakau, – Visgi papasakok tamsta, kaip ir kas čia atsitiko?

– Matai, ponuli, atsitiko čia taip: buvo toks rusų žalnierius (kareivis). Ir va tasai žalnierius vieną gražią naktį sapnuoja tokį sapną: lyg jis nakties metu čia pat stovįs poste ir matąs, kad iš urvo išeinanti baltais, ilgais rūbais apsirėdžiusi, labai graži mergina: plaukai ilgi ir paleisti iki pat žemės, o ant jos gražios galvutės uždėta daili auksinė spindinti karūna. Tos karūnos spinduliai apšviečia žalnierių. Priėjus prie jo, mergina sakanti:

— Aš esu užburta karalaitė, dėl tos priežasties ir turėjau čia prabūti šimtą metų. Šiomis dienomis kaip tik suėjo šimtas metų. Tai aš norėčiau, pasinaudodama proga, iš čia išeiti. Bet esu užburta ir be kito pagelbos išeiti negaliu. Užtat ir atėjau tavęs prašyti – buk geras, gelbėk mane.

— Gerai,- sakąs žalnierius, – Bet tik pasakyk, brangioji, kaip aš tave turiu išgelbėti?

— O taip,- sakanti, ji, — Kaip tik grįši namo, tai tučtuojaus paprašyk načalstvos (vadovybės), kad leistų tau su pagelba kitų prakasti šį urvą iki pat geležinių vartų: tokių vartų bus dvejetas ir vieni nuo kitų nelabai toli ir, be to, nerakinti. O kai jau pasieksite mūrinę sieną ir pamatysite mažas ąžuolines, geležimis apkaustytas duris, tai jos bus užrakintas trimis dideliais zomkais (spynomis). Bet nenusiminkit, raktai gulės uždėti ant prie durų stovinčios skrynios viršaus. Imkite raktus ir, atrakinę duris, drąsiai ženkite į vidų, nors ten prie durų ir pamatysite gulinčius du levus (liūtus), bet nebijokite, jie jums nieko nedarys, nes aš jūsų lauksiu ir pasistengsiu sutikti arti durų.

Pagalvojęs žalnierius ir pasakęs:

– Na tai gerai — padarysiu. Tada ji padėkojus jam, nuėjus atgal į urvą ir dingus.

Nubudęs žalnierius pamanęs, kad tai yra toks pat paprastas sapnas, kaip ir dauguma. Jis neatkreipęs dėmesio į šį sapną. Ir apsirikęs. Kitą naktį nespėjęs jis užmigti, kaip ir vėl karalaitė jam prisisapnavusi. Rytą jis susirūpinęs ir jau net buvęs pasirengęs eiti pranešti savo načalstvai. Bet dienos metu neturėjęs laiko, o vakare pamanęs: „nėra ko skubėti, galėsiu tą atlikti ir ryt“. Bet žinote, ponuli, kaip tik pradėjo saulė leistis, tai jis taip užsinorėjęs miego, kad net nepajutęs ir pats, kaip atsiduręs lovoj, ir vos tik suspėjęs užmerkti akis, tučtuojaus tą karalaitę ir vėl pamatęs, tik jau labai nuliūdusią! Ji dabar jau klūpėdama ant kelių kruvinomis ašaromis verkdama prašiusi — maldavusi tuoj ją gelbėti. Ji, girdi, nesuspėsianti viską atlikti iki to laiko kol sueis lygiai šimtas metų. O tada jau jai, vargšei, teks laukti dar šimtą metų!! Po to jis, žinoma, kaip tik atsikėlęs, tai nieko nelaukdamas momentaliai nuėjęs ir pranešęs načalstvai, kuri išklausius jo ir greitai davus žmones, liepdama jiems dirbti visa ką tas žalnierius įsakysiąs.

Jie visi atėjęs čia ir ėmę kasti. Ir bekasdami suradę viską taip, kaip ta užburta karalaitė nurodžiusi. Bet kai pasiekę duris, suradę raktus, norėję atrakinti tas mažas ąžuolines duris ir paimti tą užburtą karalaitę…. staiga atėjęs pasiuntinys ir pranešęs, kad načalstva pamačiusi, kad iš tikrųjų žalnieriaus sapnas teisingas, nusigandusi ir, matomai, iš to strioko (baimės) pasiuntusi į Peterburgą — pačiam ciesoriui telegramą, klausdama kaip daryti — ar galima eiti į vidų ar ne? Todėl dabar kol kas įsakiusi kareiviams palikti viską taip kaip yra, ir jau neinant į vidų laukti — koks bus atsakymas. O atsakymas atėjęs toks: užuot leidus gelbėti tą užburtą karalaitę, nedrįsti atidarinėti durų ir eiti į vidų, o padėti raktus į vietą ir, uždarius vartus, vėl užkasti urvą taip, kaip jis pirma buvo. Todėl matote, ponuli, jai vargšei ir vėl tenka iš pradžios kentėti antrą šimtmetį o paskui ir vėl ką nors prašyti gelbėti! — apsiašarojusi pabaigė senukė, nuėjo ir dingo žmonių minioje.

Kazys Polileika.

Diena. 1932 sausio 31

The post Užburta karalaitė appeared first on Kauno mitas.

Nueik į Katedrą, paimk švęsto vandens, šlakstytuvą, vieną žvakę nuo altoriaus, smaigą, kur žvakes gesina ir kur uždega žvakes. Tada ateisi už miesto prie pilies, atrakinsi duris (raktą rasi viršuje iškilusį). Paskui nusileisk virve žemyn. Tada rasi pas duris stovinčius du levus, o durų spyną numuši su žvakių gesintuvu. Tada aš tau atsilyginsiu, ir Kauną išgelbėsi. Nuo katedros iki pilies nutiesk taką žalia gelumbe.

Rytojaus dieną žmogus, išreikalavęs iš valdžios leidimą, rengėsi eiti Kauno gelbėti. Prisipirko žalios gelumbės, nutiesė iki pilies. Pasiėmė švęsto vandenio, žvakę nuo altoriaus, smaigą, ką žvakes dega, o ką gesina užmiršo pasiimti. Nuėjęs prie pilies, rado raktą viršuje – virš durų. Tada jis atsirakino duris, nusileido žemyn. Nusileidęs užsidegė žvakę. Pamatė, kad jis stovi gatvėje. Gatvės didelės, mūrai keturiais penkiais gyvenimais, auksinėmis raidėmis užrašyta. Prakeiktas Kaunas daug gražesnis negu mūsų. Miestas tuščias, vėjas labai didelis pūtė, net jam žvakę gesino. Paėjęs toliau, rado geležines duris. Prie durų stovėjo du levai. Durys buvo užrakintos dideliausia spyna. Bet tuokart už durų karalaitė pasakė:

– Kad tu būtum neužmiršęs smaigą paimt, ką žvakes gesina, tai būtum mane išgelbėjęs. O be jo negali manęs išgelbėti. Nieko nedaryk, nes levai gali tave sudraskyti. Dabar grįžk atgal ir prašyk valdžios leidimo, kad leistų tau vėl čia ateiti. Tada galėsi mane išgelbėti.

Kaip tik žmogus išlipo iš prakeikto Kauno, durys tuoj pačios užsidarė ir užsirakino, raktas prapuolė. Žmogus nuėjo pas komendantą leidimo. Komendantas atsakė, bijodamas, kad anas Kaunas, bekildamas į viršų, šito nenugriautų. Žmogus kaip buvo aname Kaune, tai iš viršaus buvo girdėt ūžimas. Jis nežinojo, ar jis buvo paėjęs po šito Kauno gatve, ar po Vilija. Palei pilies duris pasidarė skylė. Vaikai į tą skylę kaip mesdavę akmenį, tai negreit nukrisdavo žemyn, atbalsis aiškiai buvo girdimas, kad akmuo atsimušdavo į akmenis. Reiškia, akmuo papuldavo ant gatvės. Kai žmogus lindo į urvą, tada miestas buvo iškilęs. O kaip jis išlindo į viršų, miestas ir vėl nuskambėjo į skradžias. Užtat akmuo taip ilgai kisdavo. Valdžia toj vietoj pastatė kareivį, kad žmonės neitų prie skylės, o skylę ir vartus užpylė žemėmis. Ir dabar tie vartai yra, tik giliai užpilti žemėmis.

Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai, parengė Br. Kerbelytė. Paskelbta Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 29-30. FIKSAVIMO METAI: 1913

The post Prakeikta Kauno karalaitė ir požeminis miestas appeared first on Kauno mitas.

Viena iš Kauno įkūrimo legendų yra tiesiogiai susijusi su lietuvių romėniškos kilmės teorija, aprašyta XVI a. LDK metraščiuose, idant parodyti garbingą lietuvių kilmę prieš lenkus. Tai pasakojimas apie romėnų patricijų Palemoną, kuris V a. bėgdamas nuo hunų valdovo Atilos (pagal kitą versiją imperatoriaus Nerono) su 500 Romos patricijų atplaukė į Lietuvą ir įsikūrė prie Nemuno, Dubysos ir Jūros upių. Aplenkęs Vakarų Europą, pro Daniją Palemonas patekęs į Baltijos jūrą, o iš čia į Kuršmares ir Nemuno žiotis. Plaukęs Nemuno upe aukštyn iki Dubysos, kurios slėniuose ir apsistojęs.

Pasak legendos, Palemonui Lietuvoje gimę trys sūnus: Barkus, Kunas ir Speras. Vyriausiasis sūnus Barkus esą įkūręs Jurbarką, Kunas (Kunasisjus, Kūnarijus) – apsistojo Nemuno ir Neries santakoje ir pastatė Kauno pilį, o jaunėlis Spera iškeliavęs į saulės tekėjimo kryptim ir apsistojęs prie gražaus ežero, kurį pavadino savo vardu (Širvintos raj. yra Speros ežeras). Vėliau Kuno sūnus Kernius įkūręs Kernavę. O kadangi jo žmonės mėgę groti ąžuoliniais trimitais, tai Kernius kraštui pavadinti pasirinkęs lotyniškus žodžius litus (krantas) ir tuba (vamzdis) ir sudėjęs juos į vieną – Litusbania, tačiau paprasti žmones nemokėję lotyniškai ir ėmę vadinti tiesiog Lietuva.

Palemonas ir jo valdiniai priklausė Jaučio, Lokio, Kolonų ir Rožių herbams. Pats Palemonas priklausė Jaučio herbui. Iš Palemono kildinami Lietuvos kunigaikščiai, bei nemaža dalis LDK didikų.

The post Apie Kauno kilmę ir Palemonų dinastiją appeared first on Kauno mitas.

Istorikas Teodoras Narbutas XIX a. yra užrašęs (arba sukūręs) legendą apie lietuvių garbintą dievaitį Kaunį, primenantį graikų Apoloną. Didžiulė Kaunio statula stovėjusi Nemuno pakrantėje ties dabartiniu Kauno senamiesčiu. Kaunį savo globėju laikė sielininkai, todėl audros metu šiam dievaičiui degindavę aukas: augalų ūglius, šaknis ir avinus.

Freda

Šio rajono pavadinimas kilęs nuo Pažaislio vienuolyną suprojektavusio italų architekto Liudviko Fredo vardo. Jam LDK kancleris ir Pažaislio fundatorius Z.Pacas padovanojo žemės netoli tuometinio Kauno.

Aukštosios Fredos dvaro savininkas J. Godlevskis – legendinė asmenybė. Pasakojama, kad bajoras taip dažnai vaidendavosi, kad po mirties teko nukirsti jam galvą – tik šis būdas sutramdė jo neramią sielą. Kitas pasakojimas – apie 60 nesantuokinių jo vaikų. Botanikos sodo teritorijoje iškasti tvenkiniai yra buvusio dvaro savininko J. Godlevskio inicialų formos.

Šančiai

Šio rajono pavadinimas – prancūziškos kilmės. 1812 m. vasarą Napoleono kariuomenė šioje vietoje pastatė įtvirtinimus, kuriuos vadino chantier – „statybų aikštelė“. Lietuviai juos vadino šancais.

Palemonas

Vardas kilęs iš legendinio kunigaikščio Palemono vardo.

Dainava

Tik 20 a. 3 dešimtmetyje dabartinės Dainavos vietoje pradėjo kurtis kaimas. Naujakuriams svarstant apie kaimo pavadinimą, viena mergaitė pasiūlę Dainavą, nes jai patiko V.Krėvės knyga „Dainavos šalies padavimai“.

Petrašiūnai

Pagal legendą Petrašiūnų gyvenvietė (pirmas paminėjimas dar 1601 m.) vardą gavo nuo apylinkėse pagarsėjusio vietinio gyventojo Petro, kuris su šunimis saugodavo vietinę užeigą ir spirito varyklą.

The post Kauno ir Kauno rajono vietovardžių kilmė appeared first on Kauno mitas.

Šis sparnuotas nykštukas, gyvenęs Kauno apylinkėse. Jis užpuldavęs jaunuolius, nenorinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdavęs mirtinais meilės nuodais. Kaunis nuolat gyveno savo motinos Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikautoja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro vežimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Kerėtojai (Mildauninkai) turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę.

XIX a. T. Narbutas rašė, kad mūsų kraštuose dar išliko dainelė, susijusi su tuo dievuku:

„Skrido Kaunis iš toli,

Kur vasara amžinoji.

Man pasakė neužauguolis,

Jog tenai meilis kariaujoja:

Ant širvų arklių raitvažiuoja

Su didžiu iždu nuoplėšių.

Ei, sugrįžk, Dievutėliau!

Paimk juos ant savus sparnus,

Atnešk man juos sveiką tiktai,

Nenorių aš brangių daiktų,

Gan man tavo apėmimo.“

T. Narbutas teigė, kad pats Kauno miestas pavadinimą gavo veikiau nuo dievaičio Kaunio, o ne nuo kunigaikščio Kuno, Palemono sūnaus.
(T. Narbutas, Lietuvių tautos istorija, Vilnius, 1998. Vertė Rimantas Jasas), p. 158-160.

The post Kaunas kaip meilės dievaitis appeared first on Kauno mitas.

– Liepojuje tarnavęs lietuvis kareivis nuo Ukmergės – dabar jau treti metai. Jam ėmė sapnuotis tokia mergelė, katra liepė, kad jis važiuotų Kaunan ant Žaliojo tilto, tenai darže ėsąs didelis akmuo, po tuo akmeniu daug raktų. Atrakinęs duris, rasiąs skrynę, kurioj ėsą sukrautos visos Lietuvos knygos, tų knygų tegul nekibinąs.

„Kitas duris atrakinęs, rasi mane su kariuomene, – teip kalbėjusi jam mergelė. – Tu mane pabučiuosi, tai mudu ir išeisiva vidurij dienos, pasidarysiva moterystės stovio apžadus, paskui pasiimsiva dalies nematytai daug pinigų, pataisytuvėva visas Lietuvos bažnyčias ir dar mudviem liktų, o su kariuomene atimsiva iš maskolio visą Lietuvą. Aš esmi Lietuvos karaliaus duktė, užkeikta čia su kariuomene lig tai kartai. Dabar atėjo laikas man išeiti. Jei padarysi šiteip, – sakanti ji, – atgis Lietuva, atgis…“

Jam sapnuojantis ji ir sapnuojantis kas naktį. Jau ne tik naktį, bet ir nemiegant jam neduodanti balazdės. Jis ėmęs sakytis savo vyresniajam: „Kas su manim darosi? Neduoda man užmigti“. Vyresnysis pasakęs: „Gerai, važiuojame“. Jiedu su vyresniuoju pasiėmę aštuonis kareivius ir nuvažiavę Kaunan. Ten jiedu pasiėmusiu dar daugiaus kareivių, nuėjusiu kaip tik ant to daikto, radusiu tą akmenį, atkasusiu – atradę raktus ir duris. Ir einan tan urvan – visi žiūrį į juos. Paima jis raktus, atrakina duris, randa skrynę ir kitas duris, duryse – stiklas, pro tą matytisi svieto daugybė, pana – soste sėdinti. Vyresnysis liepiąs tam lietuviui atrakinti skrynę. Kaip jis neklausys… Atrakinąs ir randąs daug knygų. Jam liepiąs: „Paimk kelias ir nešk čionai“. Jis išnešąs – jo nebeleidžia. Pažiūrėjęs vyresnysis į knygas – nebepažįstąs, duodąs visiems kareiviams – visi nepažįstą kokia kalba parašytos.

Išsiradęs vienas prastas žmogus, kuris pažinęs. Paėmęs žiūrėjęs, žiūrėjęs, paskui ėmęs sakyti – tuoj ir negyvas… Vyresnysis tam lietuviui netikėjęs, kad dėl to negyvas, kad užginta skaityti. Kitą gavęs tokį, kuris pernakt vienas sau žiūrėjęs, žiūrėjęs, o rytą atėjęs jo klaustų, ir pradėjęs sakyt – tuoj ir tas negyvas! Tada vyresnysis jau įtikėjęs, liepęs užkast urvą ir akmenu užristi, paskui pats parvažiavęs. Tam lietuviui kareiviui vėl įsisapnavusi toj mergelė ir pasakiusi: „Lig septyniems metams nebematysi manęs, aš dabar dar giliau žemėsen nuėjau – kaip sakiau, teip reikėjo ir daryt! Po septynių metų aš vėl išeisiu, ir maskolio valdžią pergalėsiva“.

Jisai dabar tą kalbą užginąs, kad maištas nepasikeltų…

Iš gyvenimo vėlių bei velnių / surinko Jonas Basanavičius ; parengė Kostas Aleksynas ; pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. P. 267-268

The post Apie Kauno karalaitę ir užkeiktas knygas appeared first on Kauno mitas.

– Eik į Kauno pilies griuvėsius ir kask. Rasi geležines duris. Tas duris atidaryk, tada tavo tėvynė bus laiminga.

Kareivis atsikėlė rytą ir savo sapną pasakė draugams. Tie pradėjo juoktis, kad sapnais tiki. Kitą naktį vėl jis tą panelę sapnavo. O kada ir trečią naktį prisisapnavo, nuėjo pas kunigą ir apie viską jam pasakė. Kunigas pagalvojo valandėlę ir sako:

– Eik ir kask, gal iš to kas gera mums visiems išeis.

Nuo tos dienos kareivis, kada tik turėjo laisvą valandėlę, ėjo į griuvėsius kasti. Niekas apie tai nežinojo, tik jis ir kunigas. Sunkus tat buvo darbas. Bet kareivis vis kasė. Tuo tarpu jo draugai pastebėjo, kad jis dažnai kažin kur išeina, ir pradėjo sekti. Vieną dieną kareivis kasė labai ilgai ir atkasė duris. Laimingas norėjo jas atidaryti, tik tą pačią valandą atbėgo jo draugų atsiųsti rusų žandarai ir nuvedė su savim kareivį, ir paskui išsiuntė į Sibirą, o tas duris liepė vėl užkasti, nes žinojo, kad jei kas tas duris atidarytų, tai rusų valdžia žūtų.

Ir niekas jau daugiau nemėgino atkasti duris ir išlaisvinti užkeiktą karalaitę, nes visi rusų valdžios bijojo.

Ežeras ant milžino delno : lietuvių liaudies padavimai / sudarytojas Norbertas Vėlius ; dailininkas Aidas Paberžis. Vilnius : Mintis, 1995. FIKSAVIMO METAI: 1932, p. 133-134.

The post Apie kareivį ir Kauno pilies paslaptį appeared first on Kauno mitas.

II. Dar vienas mitas taip pat pasakoja apie po Kaunu esantį požeminį Kauną (tai Kaunas, kuris paslėptas nuo krikščionių). Tas miestas daug gražesnis už viršutinį, jame gyvena karalaitė, laukianti savo išvaduotojo, kuris nuims užkeikimą nuo jos. Ir tuomet ji su savo kariuomene galės pakilti į žemės paviršių.

Yra ir kita šios legendos versija.

Kartą vyrai kasė duobę ir rado duris. Bet jos buvo užrakintos. Vienam naktį prisisapnavo karalaitė:

– Aš esu tėvo užkeikta karalaitė su visa kariuomene. Nepaleiskite manęs, nes kai aš išeisiu, bus pasaulio pabaiga.

III. Bona Sforca pilyje laikė kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.

IV. Pažaislio požemiai

Legendos apie po Pažaislio bažnyčia ir vienuolynu esančius tunelius pasakoja, kad iš kriptos, kur palaidotas vienuolyno fundatorius K.Z. Pacas, jo žmona bei sūnus, seniau galima buvo pasiekti net Kauną.

Pasakojama, kad šiuose tuneliuose vienuoliai, artėjant priešams, paslėpę brangius daiktus. Šių lobių ieškojo ir Napoleono, ir Rusijos caro kariai, taip pat per Pirmąjį pasaulinį karą vienuolyną užėmę vokiečių kariai.

The post Požeminio Kauno mitai ir legendos appeared first on Kauno mitas.

Pažaislio apylinkėse tarp žmonių populiarus pasakojimas, jog velniai, matydami jų pražūčiai statomą tokią gražią bažnyčią, nusprendę ją būtinai sunaikinti. Pasitarti, kaip tai geriau padaryti, susirinkę netoli statybų pamestoje rato stebulėje. Tačiau netoliese kaip tik buvo pats bažnyčios ir vienuolyno fundatorius Kristupas Zigmantas Pacas. Šv. Dvasios apie besitariančius šėtonus perspėtas, liepęs pleištu iš šermukšnio (kurio smūgiai juos labiausiai žeidė) ratą užkalti, o po to į ugnį įmesti.

Apie švedų karalių Karolį XII

Šiaurės karo metu, XVIII a. pradžioje (kai kur minimi tikslūs metai – 1706 m.) į Pažaislio vienuolyną užsuko sušalęs Švedijos karalius Karolis XII. Foristerijoje, Pacų salėje pamatęs nupieštą besikūrenantį židinį, panoręs prie jo pasišildyti. Tačiau supratęs apgaulę, įtūžo ir spyrė į piešinį purvinu batu taip, kad net dėmė likusi. Kamalduliai šios dėmės neplovė ir paliko, kaip švedų karaliaus apsilankymo liudijimą.

Apie vienuolius kamaldulius

Legenda pasakoja, kad vienuoliai kamalduliai tarpusavyje niekada nesikalbėdavę, o susitikę tik primindavę apie artėjančią mirti – ištardavę „memento mori“ ir eidavę savo keliais. Taip pat pasakojama, kad šie vienuoliai gyveno taip asketiškai, kad miegodavo po galvą pasidėję plytą.

Apie vienuolyno varpą

XX a. pradžioje iškilo legenda, kurioje pasakojama, kad vieną dieną iš eremitoriumo varpinės nukrito varpas ir nuriedėjo į Nemuną. Anot legendos, dabar šį varpą galima girdėti skambant kiekvienų metų liepos 2 d.

The post Pažaislio vienuolyno legendos appeared first on Kauno mitas.