PIRMA DALIS. Išpažinimai ir refleksijos
[Raginimas veikti]
Šis tekstas – tai kvietimas jungtis į pokalbį apie įtrauktį ir… atskirtį. Pripažinkime, dauguma mūsų kada nors jautėme arba vis dar jaučiame kaltę dėl reikiamu metu nesiimtų veiksmų ar ableizmo (o galbūt ir keleto kitų „-izmų“).
Taip nesielgiame tyčia, tačiau taip nutinka.
XXI amžiuje prieinamumas vis dar ne norma, o veikiau išimtis, priežastis švęsti ar su pasididžiavimu pristatomi vadinamosios gerosios praktikos atvejai. Sprendžiant iš progreso kultūros sektoriuje spartos, atrodo, jog greičiau į darbus pradėsime keliauti savivaldžiais automobiliais, nei visi be išimties (!) žmonės turės galimybę apsilankyti bet kuriame pasirinktame kultūros renginyje.
Taigi kalbėsime apie tai, kaip sudaromos programos, kaip prodiusuojami renginiai, kokie taikomi komunikavimo metodai, – taip bandysime suprasti kultūros sektoriaus veikimo mechanizmus ir kodėl visiškas prieinamumas vis dar neužtikrintas visiems žmonėms (pagrindinė priežastis – tikrai ne pinigų trūkumas).
Kalbėsime ne tam, kad nuteistume ar išteisintume. Tam, kad suprastume.
Šis pokalbis tikriausiai nebus nei lengvas, nei labai malonus, bet jis reikalingas. Tikiuosi, kad kalbėsimės atvirai. Tik taip visi galėsime ateityje geriau padaryti tai, ką darome, ir būti geresni.