„Gatvės rokas 2020“ Ramučiuose: motociklų griausmas ir drive in roko dvasios kinas

Birželio 26 d. Kauno rajone pirmą kartą vyks drive in „Gatvės roko 2020“ kino renginys: dėl šįmet paskelbtos pandemijos renginio organizatoriai – Ramučių kultūros centras kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – griausmingą koncertą keičia į ne mažiau įspūdingą programą: Lietuvos baikerių klubų šou, foto ir gatvės meno parodas, drive in kino repertuarą.

„Septintą kartą vykstantis roko festivalis Ramučiuose yra „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis, o dėl karantino šiemet įgauna ir kitą formą. Žvelgiu į tai kaip galimybę kalbėti apie roką plačiąją prasme, kurti naujas bendrystes bei dar labiau įtraukti vietos bendruomenę“, – pasakojo „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ koordinatorė Augustina Kinderytė.

Festivalio „Gatvės rokas 2020“ metu vietoje koncertinės programos šįmet bus rodomi trys aukštus reitingus turintys filmai apie roko kultūrą: vieno iš Lietuvos roko kultūros pradininkų Nėriaus Pečiūros režisuotas dokumentis filmas „Jaunimas prieš sovietus“, pasakojantis apie „tų laikų“ jaunimą bei muziką ir du „Kino pavasario“ festivalyje pasirodę filmai – „Geri ketinimai“ bei „Vasara“.

„Vasara“ žiūrovus taip pat nukels į Sovietų Sąjungą, legendinės trijulės – Viktoro Cojaus, Maiko Naumenko ir Natalijos Naumenko – draugystę „perestroikos“ išvakarėse ir priartins prie rusų ronkenrolo šaknų. O „Geri ketinimai“ papasakos apie dėl futbolo, rokenrolo ir savo trijų vaikų gyvenantį Gustavą, kurio istorija, nors klostosi ne visada patogiai ir taip, kaip norisi, bet pavergia šviesa ir jautrumu.

„Manau, kad šiuo laikotarpiu svarbu būti aktyviems kultūros sektoriuje ir veikti proaktyviai – patiems ieškoti sprendimų ir juos priimti užuot jų laukus iš „viršaus“,“ – sako „Kino pavasario“ festivalio direktorius Algirdas Ramaška, karantino laikotarpiu su komanda suorganizavęs drive in kino teatrą oro uoste.

Roko ir gero kino mėgėjams kino sale taps duris kultūrai atverianti UAB „Hollister Lietuva“ automobilių aikštelė. Renginį pradės Lietuvos baikerių klubų šou, vyks fotomenininkų Tomo Pabedinsko ir Artūro Morozovo parodų atidarymai, bus galima išvysti kūrėjo Karolio Grubio gatvės meno kūrinį, lazerių šou, o drive in kino vakarą vainikuos ugnies pasirodymas. Renginys bus verčiamas į gestų kalbą, o filmai – rodomi su lietuviškais subtitrais.


Tiesiogiai iš Kauno menininkų namų – LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“

Šią vasarą LRT KLASIKA žada daug tikrų ir garsinių kelionių. Viena jų – laida „Pakeliui su vasara“ kas antrą savaitę kraustysis į Kauną ir bus transliuojama iš Kauno menininkų namų (V. Putvinskio g. 56). Pirmoji dviejų valandų trukmės laida bus transliuojama jau šį penktadienį, birželio 19 d., nuo 16.05 val. – visi norintieji kviečiami aplankyti laidos studiją, kuri esant geram orui įsikurs Kauno menininkų namų terasoje.

„Kaunas pilnas skambančių vietų, tad tikiuosi, per vasarą spėsiu jas visas aplankyti ruošdamasi tiesioginėms laidoms – bet jau galiu išduoti, kad pirmoji ekskursija bus po Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių, vėliau lankysiu ir Kaune gyvenusių menininkų memorialinius namus. Pirmojoje laidoje taip pat domėsiuosi, kaip gyvena šiuo metu galerijoje „Meno parkas“ savo tapybą eksponuojanti Elena Balsiukaitė – jos studija veikia buvusiose kareivinėse.

Visą vasarą daug dėmesio skirsiu organizacijos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ veikloms, taigi laidoje bus kalbų ir apie Kauno modernizmą, ir apie poeziją troleibusuose, ir apie bendruomenių vasaros šventes. O kokios muzikos klauso Kauno rašytojai, ekskursijų gidai, paveldo specialistai, meno kuratoriai, man kol kas paslaptis – bet ir tai išgirsime „Pakeliui su vasara“ transliacijose iš Kauno menininkų namų“, – įdomų turinį žada laidos vedėja Kotryna Lingienė ir kviečia klausytis transliacijų.

„Viena iš itin svarbių Kauno menininkų namų ir jame įsikūrusio Kultūros infocentro veiklos krypčių – kultūros informacijos koordinavimas ir sklaida. Džiugu, kad kasmet augame, kartu įgyjame vis stipresnių partnerių, tad bendradarbiavimą su LRT KLASIKA laikyčiau vienu reikšmingiausių šių metų įvykių mūsų Kultūros infocentro veikloje“, – apie bendrą projektą su LRT kalba Kauno menininkų namų direktorė Rūta Stepanovaitė.

Kitos „Pakeliui su vasara“ laidos tiesiogiai iš Kauno menininkų namų bus transliuojamos kas antrą ketvirtadienį. Antrosios iš Kauno transliuojamos laidos klausykitės liepos 2 dieną.

Išsamiau apie klasikinės muzikos ir kultūros radijo LRT KLASIKA vasaros programą skaitykite čia.

LRT KLASIKOS galima klausytis ir per radiją, ir internetu.

LRT informacija


Kauno moksleivių nuotykiai: paryčiais teko vežti kolonėles, įstrigti traukinyje ir ieškoti pagalbo

„Tai buvo nuostabi patirtis. Mes daug ko išmokome“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Kauno iššūkis“ dalyvė Gustė Vaivilavičiūtė. Antrus metus bebaigiantis „Kauno iššūkio“ projektas „Puota: audio kultūra“ per vasarą atsisveikina su kauniečiais, ir siūlo nerti į poeziją – traukiniuose ir Kauno viešose erdvėse. Tuo tarpu patys projekto dalyviai skaičiuoja projekto metu patirtus savo pirmuosius kartus, nuotykius, džiaugsmus ir atradimus.

Projektas „Puota: audio kultūra“ kalba apie poeziją. Jo idėjos autoriai ir įgyvendintojai  – Kauno moksleiviai, dalyvavę 2019 metais „Kaunas 2022“ paskelbtame „Kauno iššūkyje“ ir jį laimėję.

Projekto esmė: į netradicines erdves perkelti poeziją. Pirmaisiais projekto metais ji skambėjo Kauno viešajame transporte ir traukiniuose Kaunas-Vilnius. Tąsyk miesto viešajame transporte buvo galima klausytis miestiečių kurtos poezijos įrašų, o traukinyje į Vilnių – priminimų apie Kauną tinklalaidės įrašų.

Poezijos skaitymai vyko ir kitose erdvėse – apleistoje Šv. Sakramento bažnyčioje, daugiabučio laiptinėje.

Šiemet projektas finišuoja baigdamas jau antrąjį savo sezoną, pristatydamas kauniečiams bei miesto svečiams nuveiktus darbus ir kviečiantis vėl panirti į poeziją.

Poezijos paroda ir puota akims 

Balandžio-gegužės mėnesiais, paskelbtus atvirą kvietimą siųsti autorinės kūrybos eilėraščius tema „Atgimimas“, sulaukta daugiau nei 50 kūrėjų ir apie 100 jų eilėraščių.

Pasak  projekto koordinatorės Austėjos Pociūtės, komisija iš visų atsiųstų eilėraščių atrinko 16, kurie bus integruojami į viešas miesto erdves bei traukinius liepos mėnesį. Kiekvieną savaitę tam tikrose Kauno erdvėse pasirodys po keturis eilėraščius, iš kurių miestiečiai galės rinkti jiems labiausiai patikusį. Geriausių kūrinių autoriai bus sveikinami rugpjūčio mėnesį.

Taip pat liepos mėnesį bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ „Puotai“ devyniuose traukiniuose skirs specialias plokštumas, kur bus iškabinti eilėraščiai.

Norėjo pasiekti kuo didesnę auditoriją

Kaip sakė A. Pociūtė, „Puota“, besitęsianti jau antrąjį sezoną, sulaukė daug kauniečių susidomėjimo.

„Buvo labai smagu matyti tokį aktyvų dalyvavimą, įsitraukimą. Šis projektas buvo iššūkis ir jaunimui. Manau, kad jį įveikėme, o tai suteikė dar daugiau motyvacijos“, – kalbėjo pašnekovė.

Kalbėdama apie temą kūriniams – „Atgimimas“ – A.Pociūtė pastebėjo, kad kiekvienas ją interpretavo savaip: vieni rašė apie savo asmenines patirtis, kiti – apie bendrą šio laikmečio situaciją.

„Kodėl savo projektui apskritai pasirinkome poeziją? Galbūt todėl, kad mūsų komandoje buvo daug rašančių žmonių, o poezija, audio kultūra pasirodė mažai išnaudota niša. Koncentravomės ties tuo, kaip ją išnešti į visuomenę, pristatyti netradicinėse erdvėse, norėjome pasiekti kuo didesnę auditoriją“, – sakė A.Pociūtė.

A. Pociūtė teigė, jog kiekvienam linkėtų prisijungti prie programos „Kauno iššūkis“ – kaip platformos naujoms idėjoms ir kūrybai: „Man tai davė nuostabią patirtį.“

Idėja dėl poezijos pasiteisino

Moksleivė Gustė Vaivilavičiūtė – jauniausia „Puotos“ dalyvė: projekto pradžioje jai buvo 15 metų.

Įgyvendinant projektą tiek Gustei, tiek kitiems moksleiviams teko bendradarbiauti su „Kaunas 2022“, Kauno miesto savivaldybe, „Lietuvos geležinkeliais“, kitomis įmonėmis.

„Mes labai daug patyrėm, mes suaugom. Bendravimas su visomis tomis įstaigomis davė daug patirties ir gerų dalykų. Nepastebėjau, kad su mumis būtų bendrauta kitaip, nes mes – paaugliai, vaikai. Viskas vyko labai profesionaliai“, – kalbėjo mergina.

Kalbėdama apie poezijos temos pasirinkimą, G. Vaivilavičiūtė teigė, kad ši idėja pasiteisino šimtu procentu.

„Manau, buvo pliusas, kad pasirinkome nišinę sritį, pritraukėm ir įtraukėm žmones. Be kauniečių, kurie mums siuntė poeziją, projektas nebūtų įvykęs. Kai kurie žmonės gal niekada nepagalvojo, kad jie gali kurti poeziją, jie gal net neskaito poezijos. Tačiau kai ji atsiranda šalia – visai kas kita“, – sakė pašnekovė.

Teko patirti ir nuotykių 

„Puotos“ komandai teko nemažai iššūkių ir nuotykių. Prasidėjus pirmajam „Puotos“ sezonui moksleiviams reikėjo keltis kone paryčiais ir nuvežti garso kolonėles į miesto autobusus.

„Mes turėjom dvi kolonėles, kurias kiekvieną vakarą reikėdavo įkrauti, o kiekvieną rytą, prieš autobusams išvažiuojant į reisus, nuvežti į autobusų sotį ir įdėti. Tai reiškia, kad keltis reikėjo apie 4-4.30 val. ryto.

Aš manau, kad tuo laiku jie patyrė daug įvairiausių nuotykių, turėjo susikurti planą, kaip vienas iš kito pasiimti kolonėlę, nes veždavo vis kitas, rotacijos principu“, – pasakojo „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ koordinatorė Aurelija Prašmuntaitė.

Panašiai – ir su traukiniais, tik čia nuvežti grotuvą reikėdavo apie 6 val. ryto.

„Kartą pabudau nuo mesendžerio skambučio. Skambina projekto dalyvė, kuri įstrigo traukinyje. Tiesiog užsidarė durys, ir ji pabūgo, kad traukinys ją nuveš į Vilnių“, – juokėsi A. Prašmuntaitė.

Tada koordinatorei teko skambinti į bendrovę „Lietuvos geležinkeliai“ ir prašyti išspręsti problemą.

Trūko tilto tarp jaunimo ir kultūros lauko

A. Prašmuntaitė, kalbėdama apie „Puotą“, sako, jog nuo pat pradžių jis stebino ir dabar dar stebina ypatingu domėjimusi poezija.

„Tiek iš pačių kūrėjų pusės, tiek ir iš jaunuolių. Matomas susidomėjimas socialiniuose tinkluose, kai būna laukiama įvairių projekto etapų. Mane labiausiai žavi jaunoji karta, kurie domisi poezija, dalinasi ja.

Kokią žinutę „Puota“ paliko Kaune? Galbūt tai, kad visi turi galimybę kurti ir prisidėti prie kūrybos“, – sakė pašnekovė.

Dar viena labai svarbi emocija: su „Kauno iššūkiu“ susipažinę moksleiviai gavo platformą, įrankius ir galimybes prisidėti prie pokyčių Kaune.

„Ir jie patys tai pajuto. Mes apie tai ne kartą esame kalbėję, nagrinėję šiuos klausimus: kuo ši programa įdomi ir unikali, kad sulaukia didelio dėmesio? Atsakymas galbūt būtų, kad mes stengiamės sudaryti sąlygas, kurių reikia, kad jaunas žmogus nuo kalbų pereitų prie darbų. Tiek jį patį paruošti, tiek ir visą kultūros lauką supažindinti ir pasakyti, jog jauni žmonės yra aktyvūs.

Trūksta tiltų tarp kultūros lauko, kuris nori prisitraukti jauną žmogų, ir to žmogaus, kuris kultūros lauke nori būti.

Galbūt iki šiol nebuvo aiškios jungiamosios dalies, organizacijos, kuri prisiimtų šį vaidmenį, taptų jungtimi, nebuvo platformos, kur jaunų žmonių pomėgiai galėtų tapti realiu, apčiuopiamu rezultatu. Tai, matyt, ir yra „Kauno iššūkio“ stiprioji pusė“, – kalbėjo A. Prašmuntaitė.

Teksto autorė 15min.lt žurnalistė Jurgita Lieponė


Filmo „Jaunimas prieš sovietus“ režisierius Nėrius Pečiūra: „Būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis“

„Ši istorija prasidėjo 1983 metais, kai jis sudegino savo sesers komjaunimo bilietą“ – taip pradedamas dokumentinio filmo „Jaunimas prieš sovietus“ anonsas. Šį legendinio Lietuvos panko Nėriaus Pečiūros režisuotą filmą – su paties autoriaus gyva įžanga – bus galima pamatyti birželio 26 d. Ramučiuose (Kauno raj.) vyksiančio festivalio „Gatvės rokas“ metu.

Jau tradiciniu bendruomenės renginiu tapęs „Kaunas ir Kauno rajonas 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ globojamas festivalis šiemet kitoks – UAB „Hollister Lietuva“ teritorijoje vietoj įprastos griausmingos koncertinės programos įsikurs „Drive in“ kino teatras. Netruks ir motociklų gausmo, vyks fotomenininko Tomo Pabedinsko parodos atidarymas. Festivalio dalyvius pasigilinti į muzikines istorijas kvies kino programa. Tai – „Jaunimas  prieš sovietus“ ir du festivalio „Kino pavasaris“ pristatomi filmai. „Geri ketinimai“ (Las buenas intenciones, Argentina) pasakos apie Gustavą, kuris gyvena dėl trijų dalykų: futbolo, rokenrolo ir trijų vaikų, o „Vasara“ (Leto) prie XX a. 9-ojo dešimtmečio įvykių priartins skambant kultinės grupės „Kino“ ir šios bendraamžių muzikai. Pastarieji du filmai bus rodomi su lietuviškais subtitrais. Nemokamas renginys bus pritaikytas žmonėms su klausos negalia, verčiamas į gestų kalbą.

Daugiau apie tai, kaip XX a. 9-ajame dešimtmetyje sprogo laisvė, sutiko papasakoti filmo „Jaunimas  prieš sovietus“ autorius ir daugelio tuometinių muzikinių įvykių iniciatorius ar liudininkas N. Pečiūra, daugeliui žinomas ir Atsuktuvo pravarde.

Nėriau, kaip ir kuo dabar gyvenate?

Gyvenu gerai! Nuolat vyksta kūrybinis procesas – tiek koncertai, muzikos įrašai, juk kasmet naują albumą išleidžiu, tiek visa eilė būsimų filmų. Vieną planuoju apie senąsias Vilniaus diskotekas, kurios veikė iki  1990-ųjų, apie pirmuosius didžėjus. Norėtųsi ir kitus Lietuvos miestus paliesti. Kitas filmas bus apie dešimtojo dešimtmečio pradžią, pirmąjį penkmetį – tokie įdomūs laikai  buvo.  Na, ir dar keletas filmų apie pogrindinį roką. Žodžiu, turiu ką veikti.

Nusikelkim į tą  vieniems nelemtą, kitiems – lemtą ir  įkvėpusį XX a. devintąjį dešimtmetį, kai artėjo Sovietų sąjungos žlugimas, o jaunimas ėmė vis garsiau muzikuoti laisvai. Kas jus įkvėpė pasukti muzikos keliu – draugai, nepažįstami atlikėjai, o gal tiesiog laisvės troškimas?

Viena vertus, dabar mąstant atrodo, kad viskas, kas vyko, vyko spontaniškai – negalvojome, neplanavome. Tai buvo labai ryškus dešimtmetis, kupinas įvykių ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Ir dar tas socializmo saulėlydis – toks sunkus ir lengvas, tragiškas ir juokingas. Paliko žymę gyvenime.

Mes roko grupę sukūrėme gana keistai. Apie 1984 metus pradėjau bendrauti su Varvekliu – dailininku Vikintu Dariumi Šimansku, kuris jau senokai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jau tada jis buvo nuolat „prižiūrimas“ KGB – visą laiką ką nors prisidirbdavo. Kai su juo susipažinau, to nežinojau  – dabar kai pagalvoju, gal ir būtų buvę baisoka bendrauti žinant, kad praktiškai  kasmet jį susemdavo saugumas.

Žodžiu, karštą 1986 metų balandžio dieną mes su Varvekliu sėdėjome atsilapoję balkoną. Ką tik buvo sprogęs reaktorius Černobylyje, bet mes juk nieko apie tai nežinojome, tad sėdėjome ramiai, be panikos. Ir staiga kilo – abiems vienu metu – mintis, kad reikia sukurti roko grupę. Groti mes nemokėjome. Na, aš šiek tiek brazdinau gitara, o jis juk tapytojas. Visgi nutarėme, kad reikia sukurti tikrą roko grupę, kuri negali būti panaši į sovietinius estradinius ansamblius.

Sunkiai rinkome grupei pavadinimą. Gal „Kontrkultūra“? „Smarvė“? Išsirinkom šokiruojantį – „WC“.  Tualetas. Aš ir sakau Varvekliui: „Kodėl toks aštrus?“ Sako, mes šiuo pavadinimu spjausime sovietams į veidą. Varveklis buvo tikras tų laikų patriotiškai nusiteikusio  antisovietinio jaunimo simbolis. Jis su klasės draugais net planavo nuvaryti lėktuvą ir išskristi į JAV. Planas nepavyko, bet KGB išgirdo kalbas, ir jie turėjo nemalonumų.

Kai mes pradėjome muzikuoti, jau buvo prasidėjusi „perestroika“, Vilniuje įsikūręs Jaunimo muzikos klubas. Jie palaikė radikalų roką, kaip ir mes, buvo nusistatę prieš „pusiau legalią“ tuometinę estradą. O mes buvom visai nelegalūs. Pamenu, apie 1986 metus nuėjome į Mokslinį metodinį kultūros centrą, na, tokią to meto kultūros įstaigėlę. Ten ėjo kalbos apie būsimą roko festivalį, vyko lyg ir roko muzikantų susirinkimas. Mes pareiškėme, kad esame pankroko grupė, turime paruošę programą, ir kad ir šiandien galime eiti į sceną. Organizatoriai buvo šokiruoti, daugiau jų gyvenime neteko sutikti.

Visgi 1986 metų pabaigoje įvyko pirmas mūsų koncertas – nei legalus, nei oficialus. Toks vyko ir 1987 metų pradžioje. Vėliau Jaunimo muzikos klubas išmoko rengti koncertus tarsi legaliai. Visgi jų nebuvo daug – jei šiandieninės grupės koncertus per metus skaičiuoja dešimtimis, mums sugroti penketą ar šešetą kartų buvo didelis pasiekimas.

Iš esmės jau šiek tiek išdavėte filmo „Jaunimas prieš sovietus“ turinio ir herojų. Kaip manote, kokią žinutę ši dokumentika gali perduoti dabartiniam jaunimui, augančiam jau visai kitoje epochoje? Tuo pačiu – augančiam ne sostinėje, o pakaunėje, nedideliame miestelyje? Kuo jūsų darbas gali įkvėpti? 

Filmas yra muzikinis, dinamiškas – jis netgi juokingas. Tai nestandartinė dokumentika, prikišta dinamiškų vaizdų ir specialiųjų efektų – šia prasme jis atitinka tą nervingą šiuolaikinio jaunuolio sąmonę. Be to, neabejoju, bus įdomu pamatyti, kaip viskas buvo „tais laikais“. Kas tas politinis rokas, kai dainuojama apie aktualijas, kūriniai atspindi laikmetį, o ne kūrėjų vidinį pasaulį.

Įdomu bus prisiminti ir tuomet dalyvavusiems koncertuose – filme pasakojame apie festivalį „Purvinoji žiema“, kuris 1988 m. įvyko Kaune, tuometiniuose „Šilelio“ kultūros rūmuose prie Radijo gamyklos. Tiesa, nors muzikinis, filmas nėra tik apie muziką – jis apie tuometinius įvykius, jau tapusius istorija, taip, kaip juos matė muzikantai. Ir ne tik lietuviai – pas mus grojusios Latvijos „Inokentijs Mārpls“ lyderis Raimonds Lagimovs dalinasi savo atsiminimais.

Nėriau, nors pats aktyviai muzikuojate ir kuriate kiną, ar turite laiko jausti dabartinį Lietuvos muzikos pulsą?

Apie popmuziką nieko negalėčiau pasakyti – nėra reikalo ir laiko domėtis. Roko muzika, manau, labai stipri ir Lietuvoje klesti! „Solo ansamblis“, „BA“, „Arklio galia“, „Egomašina“, „Skyliamušis“ – daug įdomių grupių, kurios šiems laikams reikšmingos. Juk būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis.

Teksto autorė žurnalistė Kotryna Lingienė


„Kūrybiškos Europos“ finansavimas – dviems „Kaunas 2022“ projektams

Du „Kaunas 2022“ projektai buvo pripažinti sėkmingais Kūrybiškos Europos projektų konkurse – „Modernizmas ateičiai 360/365“, sujungsiantis keturiolika menininkų rezidencijų ir laimėjęs pagrindinio partnerio finansavimą, ir partnerystė Drezdene vykstančioje Ostrale bienalėje: 2022-aisiais dalis šios bienalės parodos vyks Kaune.

Kaune, Lvove (Ukraina), Kortryjke (Belgija) ir Brno (Čekija) pirmosios tarptautinės menininkų rezidencijos įsikurs ir pradės veikti jau šį rudenį, o jose sukurtos architektūros paveldo interpretacijos kaip paroda bus pristatytos „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo renginiuose.

„Projektas sujungs keturis Europos miestus – Kauną, kaip pagrindinį projekto partnerį ir kitus – Lvovą, Kortrijk ir Brno, besidalijančius modernistinės epochos palikimu. Projekto metu miestuose veiks 7 vietos ir 7 tarptautinės meninės tarpdisciplininės rezidencijos, į meninių projektų kūrimą įtraukiančios vietos bendruomenės ir tyrėjus“, – sako Viltė Migonytė-Petrulienė, „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė.

Nauji darbai ir juos lydėjęs kūrybinis procesas bus pristatytas visų partnerių šalių sklaidos šaltiniuose bei parodos leidinyje ir visuomenei atskleis modernistinio paveldo įvairovę ir potencialą bei interpretavimo galimybes.


Kauno gimtadienis 2020: įspūdinga šventė kiemuose įvairiose Kauno vietose

Kaunas šeštadienį šventė 612 metų gimtadienį. Ankstesniais metais buvusius masinius renginius šiemet pakeitė „karantininiai“. Per dieną iki pat vakaro įvairiose Kauno vietose – daugiausiai kiemuose – vyko apie keturias dešimtis įvairių renginių: koncertai, spektakliai, šokių pasirodymai, parodos, kinas. Šventės finalas – šventinė vakarienė miesto centre ir senamiestyje.

Kauno gimtadienį pradėjo Pažaislio muzikos festivalio miestui padovanotas Kauno fortepijoninio trio atlikėjų pasirodymas Vaidilutės gatvėje. Nuo 17 val. Laisvės alėjoje ir senamiestyje Kauno kavinės ir restoranai pakvietė miestiečius ir svečius prie baltomis staltiesėmis bei gėlėmis puoštų stalų. Jų virtinė tęsėsi apie keturis kilometrus: nuo Soboro per Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę iki pat Rotušės aikštės. Stalai pagal galiojančius karantino reikalavimus sustatyti tinkamu atstumu vienas nuo kito, o tokios emocijos ir šurmulio Kauno miestas nematė nuo pat karantino pradžios. Prieš šventinę vakarienę kauniečiai stebėjo Lietuvos akrobatinio skraidymo grupės ANBO aukštojo pilotažo pasirodymą. Šventinė vakarienė prasidėjo su muzika – pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ atidarė didžiąją miesto vakarienę, Nacionalinio Kauno dramos teatro jaunieji aktoriai iš teatro balkono kvietė susipažinti su lietuviškų dainų aranžuotėmis bei šešių atlikėjų asmeninės kūrybos dainomis, o šokio teatras „Aura“ vakarienės metu šokio improvizacijomis pasveikino miestą su gimimo diena.

Kauniečius pasveikino ir vilniečiai: 612-ojo gimtadienio proga padovanojo tokį pat skaičių baltų bijūnų žiedų, kurie papuoš vakarienės Laisvės alėjoje ir senamiestyje stalus.

Nauja patirtis kultūros organizacijoms, menininkams, atlikėjams

Kauno gimtadienio šventę šiemet organizavo Kauno miesto savivaldybė kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o jį bendrai kuria miesto bendruomenės ir daugybė kultūros įstaigų, organizacijų, menininkų.

Tokia renginio forma tapo savotišku atradimu: pasirodė, jos miesto šventę surengti galima ir be didelio biudžeto. Dėl to, kad nebūtų pažeistos karantino sąlygos ir nesiburtų didelės grupės žmonių, tikslios pasirodymo vietos iš anksto nebuvo skelbiamos – renginiai tapo netikėta dovana skirtingų rajonų gyventojams. Karantino metu Kaune vykęs projektas „Kultūra į kiemus“ tapo ir savotiška miesto gimtadienio repeticija, kai miesto ir rajonų daugiabučių kiemuose koncertavo įvairūs atlikėjai, cirko artistai, šokėjai. Išeiti iš savo erdvių, pasirodymus surengti neįprastose vietose tapo nauja patirtimis ir pačioms kultūros organizacijoms, menininkams, atlikėjams. Žingsnis link gyvos, o ne virtualios kultūros

Žingsnis link gyvos, o ne virtualios kultūros

Kaip 15min sakė Kauno fortepijoninio trio viena iš atlikėjų Lina Krėpštaitė, koncertas Kaune, Vaidilutės gatvėje, nesibaigė jam pasibaigus – atlikėjos ir po pasirodymo dar bendravo su gyventojais. „Žinoma, saugiu atstumu. Žmonės priėmė šiltai, buvo sužavėti, laimingi. Kai kalbėjomės po koncerto, jie minėjo, kad švęsti norėtųsi kitaip ir to socialinio gyvenimo trūksta“, – sakė L. Krėpštaitė.

Pasak pašnekovės, jiems teko groti įvairiose erdvėse, taip pat ir netradicinėse, būti pakviestoms į įvairių formatų renginius. Kalbėdama apie koncerto Kauno kieme privalumus atlikėja įvardijo, jog tokiame koncerte muziką išgirsta ir tie žmonės, kurie galbūt įprastai į vieno ar kito pobūdžio renginius, koncertus nevaikšto: „Tai – nauja auditorija, naujas žiūrovas. Ir galimybė mums pačioms kitu kampu, su nauja kūrybine energija pažvelgti į patį procesą. Tai – ir žingsnis link gyvos, o ne virtualios kultūros.“
Patiko draugiška bendruomenė ir gražus kiemas Vienas iš vizualiai įspūdingiausių pasirodymų kiemuose – Kauno bigbendo, kai Lietuvių gatvės kieme grojo net 17 muzikantų. „Mums labai pasisekė. Ir oras buvo puikus, ir draugiška bendruomenė, ir labai gražus kiemas. Žmonės pasitiko džiaugsmingai“, – sakė Kauno bigbendo atstovas Gintautas Kubilius. Pasak pašnekovo, pasiklausyti maždaug pusvalandžio trukmės koncerto atėjo ir daugiau žmonių, matyt, išgirdę sklindančius garsus. Kalbėdamas apie patį koncerto formatą G.Kubilius teigė, jog tai ir patiems muzikantams yra galimybė išbandyti kažką naują: „Mums kažkiek netikėta, tačiau kartais taip visai smagu paįvairinti rutiną. Manau, kad tai – ir naujas įvykis patiems žmonės. Tikrai visiems išėjo į naudą, kada iš blogų dalykų (karantino) gali gautis gražūs.“

Miesto gimtadienį surengti galima ir be didelio biudžeto

Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio patarėjas Simonas Kairys sako, kad idėja tokiu formatu organizuoti miesto gimtadienį atsirado diskutuojant su miesto kultūros įstaigomis. „Situaciją sunkino tai, kad kone kasdien keitėsi karantino sąlygos, o mes nežinojome, kokios tos sąlygos bus renginio dieną. Buvo sunku planuoti, todėl ir priimtas toks universalus sprendimas: nedidelius renginius, pasirodymus perkelti į skirtingas miesto vietas, daugiausiai – ne centre esančius mikrorajonus. Tik vakare miestiečiai kviečiami ir į Laisvės alėją ir senamiestį, kur, laikantis saugumo reikalavimų, vyks šventinė vakarienė“, – sakė S.Kairys.
Pasak pašnekovo, toks renginio organizavimas tapo atradimu ir patiems organizatoriams: pasirodė, kad miesto gimtadienį surengti galima ir be didelio biudžeto. „Smagu tai, kad į šią iniciatyvą įsijungė bemaž visos kultūros įstaigos, kurios į tai nepažiūrėjo kaip į papildomą darbą, tačiau kaip į bendrą miesto reikalą. Tokiu būdu visi dovanojo miestui šventę, nenorėdami jo palikti be gimtadienio.
Dar viena teigiama pusė: iki šiol nebuvo taip, kad tiek įvairių pasirodymų, daug skirtingų iniciatyvų per dieną vyktų mikrorajonuose, netradicinėse erdvėse, kur paprastai kultūros iniciatyvų nėra daug. Galvoju, ar nenutiks taip, kad prie tokio formato – bent iš dalies – teks grįžti ir kitais metais?“ – kalbėjo S.Kairys

Renginiai – muzika, kinas, parodos

Šeštadienį Kauno miesto muziejus pakvietė apsilankyti savo skyriuose, šeimas dalyvauti „Šeimadienio muziejuje“ užsiėmimuose, o žinių apie miestą ekspertus – „Kauniečio viktorinoje“. Kauno fotografijos galerija taip pat siūlė nemokamai aplankyti Rob Hornstra ir Arnold van Bruggen parodą apie Kauną ir jo apylinkes „Buvusioji sostinė“. Kauniečiams gimtadienio dovaną iš Sakartvelo atsiuntė Tbilisio fotografijos ir multimedijos muziejus bei Tbilisio fotofestivalis. Bendradarbiaujant su Kauno fotografijos galerija Eigulių rajone šeštadienio vakarą bus surengtas Sakartvelo fotografiją pristatantis projekcijų vakaras. Piratų kapitonas Flintas Petrašiūnų rajono gyventojams dovanoja edukacinę muzikinę programą, į vieną iš kiemų spektaklį vaikams atveža Kauno lėlių teatras, Žaliakalnyje koncertuoja Kauno Bigbendas, Kauno menininkų namai siūlo atrasti V.Putvinskio gatvę, o su Istorinės prezidentūros sodelyje veikiančia paroda kviečia susipažinti ekskursijų vadovas Gediminas Kasparavičius.

Kauno miesto kamerinis teatras viename iš Kauno skverų, dovanoja unikalų dviejų muzikantų Tado Dešuko ir Lauritos Peleniūtės koncertą, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Šilainių gyventojus vakare kviečia pasiklausyti grupės „Baltic Balkan“, Eigulių mikrorajono gyventojai prie savo namų kviečiami klausytis Kauno valstybinio muzikinio teatro atlikėjų koncerto, o Kauno miesto simfoninio orkestro styginių kvartetas vieną iš Kauno modernistinių namų kiemų pavertė kamerine sale.
Straipsnio autorė: portalo 15min.lt žurnalistė Jurgita Lieponė


G. Nausėda – apie Europos kultūros sostine tapsiantį Kauną: tai svarbi misija, kuri pritrauks ir Europos bendruomenių dėmesį

Penktadienį Kaune viešėjęs prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda.
Kalbėdamas apie savo vizitą Kaune, G. Nausėda akcentavo norintis susipažinti su Europos kultūros sostinės programa: „Tai tikrai labai svarbi misija, kuri pritrauks ir Europos bendruomenių dėmesį. Stengsimės, kad atvažiuotų ir aplankytų Europos Sąjungos, kitų šalių vadovai. Manau, kad Kaunas nusipelno šito statuso, kad Kaunas turi ką pademonstruoti tiek architektūros, tiek plačiąja kultūros prasme.“ Šalies vadovas su programos vykdytojais aptarė projekto finansavimo ir jam reikiamos infrastruktūros klausimus bei indėlį Lietuvos bei Europos kultūrai.

G. Nausėda: kultūra pasižymi neįtikėtinu atsparumu ir stiprybe išlikti

Kaip teigiama prezidentūros pranešime, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas nėra vienerių metų įvykis, tai – jau nuo 2017-ųjų vykstantys pasiruošimo etapai ir renginiai, netikėtas miesto erdves pripildantys kultūros. „Prezidentas gyrė komandos atsidavimą kuriant ilgalaikį poveikį kultūros lauke, stiprinant bendruomeniškumą ir skleidžiant europinės įvairovės idėjas. Vizito metu akcentuotas ir tolesnis finansinis projekto užtikrinimas ir infrastruktūros trūkumo klausimas. Prezidentas palinkėjo „Kaunas 2022“ komandai didelių ambicijų paversti savo projektą matomiausiu Europoje ir pažadėjęs prisidėti prie tarptautinės jo sklaidos“, – rašoma prezidentūros pranešime.

Šalies vadovas taip pat domėjosi Kauno miesto kultūrinėmis aktualijomis, pasidžiaugė, kad Kaunas rodo gerą pavyzdį, savo paveldotvarkos programoje kasmet skirdamas beveik milijoną eurų. Kita vertus, stebėjosi, kaip mieste, kuris pretenduoja tapti UNESCO pasaulio paveldo vertybe, toliau griūva Kauno centrinis paštas, o šiemet lietus užliejo jau seniai remonto laukiančią M. Žilinsko galeriją.

G. Nausėda taip pat viešėjo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo muziejaus kiemelyje, Laisvės alėjoje. Kalbėdamas apie kultūrą G. Nausėda teigė, jog kultūra pasižymi neįtikėtinu atsparumu ir stiprybe išlikti net ir per didžiausias negandas. „Karantino metu kultūra tęsė savo darbą internete ir daugiabučių kiemuose, toliau skaidrindama mūsų kartais bauginančią tikrovę. Muziejai, bibliotekos, teatrai buvo pirmieji, kurie buvo priversti užsidaryti, bet, vos atsiradus galimybei, ir vėl laukia žmonių.

Išgirskime šį kvietimą, įpūskime gyvybės savo kultūrai ir palaikykime ją dėmesiu. Paramos reikia ne tik biudžetinėms kultūros įstaigoms, bet ir ypač nevyriausybiniam kultūros sektoriui, kuris dėl negalėjimo vykdyti savo veiklos visu tempu patiria didžiulių nuostolių“, – sakė šalies vadovas.

V. Vitkienė: Prezidentas supranta projekto naudą ne tik Kaunui, tačiau ir visai Lietuvai

„Kaunas 2022“ programos vadovė Virginija Vitkienė sako, kad susitikimas su G.Nausėda buvo naudingas – šalies vadovui ne tik pristatyta „Kaunas 2022“ programa, bet ir sutarta dėl bendradarbiavimo.
Prezidento vizito į Kauną pagrindinis tikslas ir buvo susipažinimas su Kauno – būsimos Europos kultūros sostinės – komanda. G.Nausėda domėjosi visomis programos dalimis. Prezidentas sutiko būti mūsų globėjas kalbant apie kultūros diplomatijos klausimus, pažadėjo padėti į didžiuosius 2022 metų renginius kviečiant aukšto rango kitų šalių politikus, Europos parlamento atstovus ir kitus. Kvietėme prezidentą globoti vieną iš programos dalių – Atminties. Ji tampriai susijusi su mūsų tarptautine programa.
G. Nausėdai ir D. Nausėdienei įdomi pasirodė bendruomenių įsitraukimo programa. Susitikime dalyvavo ir Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, kuris išreiškė pasitikėjimą „Kaunas 2022“. Meras mūsų žmones įvardijo kaip kompetentingus ir strategiškai dirbančius“, – sakė V.Vitkienė. Pasak V.Vitkienės, G.Nausėda teigė, jog nuo kitų metų tarptautiniuose susitikimuose minės ir Kauną, kuris taps Europos kultūros sostine, taip pat kvies į mieste ir rajone vyksiančius didžiuosius 2022 metų renginius. „Prezidentas supranta šio projekto naudą ne tik Kaunui, tačiau ir visai Lietuvai“, – sakė V.Vitkienė. Įgyvendinant projektą, Kaune 2022-aisiais planuojama organizuoti apie pusšimtį masinių tarptautinių renginių, iš viso per penkerius metus programoje numatyta apie 400 renginių.

Straipsnio autorė: 15min.lt žurnalistė Jurgita Lieponė

Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka


Pasiūlymas kino vakarams: „Kaunas 2022“ programų kuratoriai dalinasi įsimintiniausiais „Žmonės cinema“ filmais

Ketvirtą savaitę skaičiuojantis karantinas, nors ir pakoregavo mūsų kasdienybę, tačiau kultūros nesustabdė – įvairioms iniciatyvoms persikėlus į virtualias erdves, mūsų namai pavirto koncertų ir kino salėmis, o kūrybiškų renginių, pasirodymų, veiklų virtualioje erdvėje atsirado itin daug. Todėl dabar viena sunkesnių užduočių – o kaipgi viską atsirinkti?

Nuo kitos savaitės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų kuratoriai padės atrasti geriausius „Žmonės Cinema“ filmus jaukiems vakarams ir savaitgaliams namie. Kiekvieną savaitę vis kita „Kaunas 2022“ programa parinks ir pasiūlys jums tris labiausiai įkvepiančius ir giliausiai programos temą bei kryptį atspindinčius filmus. Pirmojo pasiūlymo nuo Kauno Mitino Žvėries programos laukite jau kitą savaitę.

„Mitinis Kauno Žvėris mėgsta lietuviškus filmus: jis gali valandų valandas žiūrėti filmus apie kitus miestus ir svetimas istorijas. Lietuviškas kinas – miesto istorijos, tokias istorijas Kauno Žvėris mėgsta labiausiai”, – būsimų filmų temą atskleidžia šios programos kūrėjai.

Ką pažiūrėti pasiūlys paslaptingasis žvėris, paskelbsime jau netrukus, o visus filmų pasiūlymus rasite „Kaunas 2022“ Facebook paskyroje. Užsiregistravę „Žmonės Cinema“ platformoje ir užsisakę mėnesio prenumeratą – vieną mėnesį prenumeratoriams skirtus filmus žiūrėsite nemokamai.


Kviečiame kurti Kauno Mitinio žvėries pasakojimą

Mitinis Kauno žvėris gyvena ne tik Kaune, bet ir atsinaujinusiame puslapyje www.kaunolegenda.lt . Šiame puslapyje gyvena didelės ir mažos istorijos, čia slepiasi Europos mitinės būtybės ir susirenka įvairiausių tekstų rašytojai.

Nesvarbu, ar tu gali parašyti vos kelis sakinius ar kelis puslapius vienu prisėdimu, Kauno Mito programa karantino laikotarpiu kviečia tave išbandyti savo jėgas ir parašyti savo pasakojimą svetainei.

Sukurk mažą arba didelį, trumpą arba ilgą pasakojimą tema: „Kaip Kauno Žvėris kovoja su negandomis?“

Jūsų parašytų tekstų laukiame iki balandžio 30 d. Juos siųsti galite čia

Geriausių tekstų laukia smagūs prizai!


Kompozitorius Antanas Jasenka: „Nebus geros ekonomikos, jei nebus geros ir kokybiškos kultūros“

„Aš pats savęs galiu paklausti: o ką dabar siūlau ir kuo galiu prisidėti? Jei to paklaus dauguma, mūsų neištiks chaosas su visomis baisiomis pasekmėmis. Pradėkime mąstyti kitaip, ir viskas netrukus pasikeis“, – sako kompozitorius Antanas Jasenka.

„Kaunas 2022“ ambasadoriai 15min portale dalinasi mintimis ir idėjomis, kaip gyventi karantino sąlygomis, nepasiduoti nerimui bei kokiomis veiklomis užsiimti būnant namuose. Pokalbis su A. Jasenka – apie kultūrą ir pokyčius, apie duoną ir žaidimus bei kūrybą.

– Kaip pasikeitė jūsų paties gyvenimas, veiklos, darbai prasidėjus ir tęsiantis karantinui? Ką veikiate, kuo užsiimate?

– Mano gyvenimas nepasikeitė. Esu koks buvau, tik metai ir įvykiai kiti. Tyrinėju tai, ką tyrinėdavau, klausau muzikos tokios, kuri mane augina.

Atsinaujino poreikis paklausyti tos muzikos, kurios nemėgau arba laikiau ne muzika. Atsirado noras patikrinti, ar tai tiesa, ar vis dėlto aš klydau. Juk tiesa ir tai, kad visada lengva įsijungti į bendrą socialinį visuomeninį mąstymą, kuris apibūdina reiškinius teigiamai arba neigiamai. Ir negalvodamas tiki tuo, kas sakoma. Tai nėra gerai ir dažniausiai tam sunku atsispirti, bet aš sau atradau muzikos klausymo būdus, kurie daugiau demokratiškesni. Klausiu savęs: kas tai yra, kaip tai padaryta, kodėl taip autorius kūrė, mąstė? Ir atrandu atsakymus.

Atrandu, kad tokią muziką galima priimti, būti su ja. Pažinti yra vienas pagrindinių menininko uždavinių, perduodant tą žinojimą kitiems.

Karantinas manęs niekaip neveikia. Nesijaučiu nei izoliuotas, nei apgautas, nei pamirštas. Kurdamas muziką ir tapydamas esu visuomet vienas, ir taip jau daug metų. Vienok nieko nesukursi, jei bėgiosi po neišpasakytą gausą koncertų, parodų, spektaklių. Tai atima laiko ir jį pradangina. Taip sau jau nebeleidžiu.

Ne visada, tarkime, koncerte gausi satisfakciją, todėl internetas šiuo atveju gelbsti, kai neišeidamas iš namų esi visur, girdi, matai. Reikia susipažinti su naujomis meno srovėmis, įvykiais. Tai ateina iš vidinės ramybės. Tam tikra prasme šis karantinas tai padeda įgyvendinti.

Žinoma, po darbo dienos norisi gryno oro, bet karantinas dar neatėmė šios galimybės. Išlieka ir tai, kad gali pasikalbėti telefonu su artimu žmogumi. Visa tai tampa tarsi nauju potyriu, koncertu ar nelyg paroda.

Kiekvieną dieną atlieku tuos pačius veiksmus: keliuosi gana anksti, karštas vanduo, pratimai ir skaitymas iš lapo (muzikos kūrinių skambinimas iš natų) mano mėgiamu Rhodes Piano instrumentu.

Tada – kava, būtinai perklausau vinilą, turiu sukaupęs nemažą plokštelių kiekį. Ir tuomet sėdu prie savo kūrybinių darbų. Kuo mažiau radijo, televizijos, kur yra dūzgimas apie mirtis, karus, ligas, purviną politiką. Tai absoliučiai išbalansuoja, todėl manęs nedomina.

Rekomenduoju visiems pateikiamus faktus geriau perskaityti ramiai ir informaciją apdoroti sau pačiam. Pakanka 10 minučių susipažinti su esama padėtimi šalyje ir pasaulyje. Paskui geriau skaityti, pavyzdžiui, Gintaro Grajausko poeziją ar Šekspyro sonetus.

– Kokios būtų jūsų rekomendacijos karantino metu? Kokios muzikos pasiklausyti? Kokias knygas, filmus rekomenduotumėte?

– Muzikos skaitymas iš lapo. Tikiuosi, daug žmonių turi namuose kokį nors muzikos instrumentą: pianiną, akordeoną, styginių instrumentų. Rekomenduočiau išsitraukti iš stalčių užslėptas natas ir pamėginti pagroti ką nors nesudėtingo, pavyzdžiui J. S. Bacho preliudą.

Dažnai žmonės turi natų, nes kažkada lankė muzikos mokyklą, dabar jose mokosi jų vaikai. Todėl natų namuose tikrai yra, o jei ne, galima rasti internete. Susiradus, pavyzdžiui, Thelonious Monk džiazinę pjesę galima pabandyti sugroti ją savo instrumentu, perskaityti tą raštą.

Patikėkite: patirsite didelį malonumą, sugrosite kad ir kelias eilutes ar taktus, bet pamatysite, kad laikas pralėks greitai, kad skaityti muziką iš lapo yra didelis nuotykis. Aš taip darau kasdien. Ir kiekvieną kartą išgyvenu malonumą vėl ir vėl pagrodamas J. S. Bachą, A. Mocartą ar L. Van Beethoveno sonatas.

Žinoma, šiuolaikinei muzikai skiriu didelį dėmesį, bet nepamirštu baroko, klasikos ar romantizmo laikotarpio muzikos. Svarbu tai daryti ne per prievartą, bet susipažinus su epocha ir autoriumi.

Filmai. Dabar tikriausiai pati prieinamiausia veikla visiems. Todėl mano rekomendacija – Jim Jarmusho filmas „Kava ir cigaretės“. Tai – bendravimo, džiaugsmo patirtys, ko nėra dabar, tad gal pradžiugins linksmas, bet nebanalus režisieriaus požiūris į bendravimo malonumus.

Kas nori patirti, kokie mes laikini, trapūs, pažeidžiami siūlau peržiūrėti Lars von Triero filmą „Melancholija“. Jis neabejotinai padės suprasti ir dabar esamą situaciją. Dienos taps nebergždžios, bet prasmingos sau pačiam.

Knyga. Aš labai mėgstu skaityti poeziją. Apskritai skaityti poeziją yra tingių žmonių užsiėmimas, tai galimybė skaitant beveik neskaityti, bet gyventi su poeto siūlomu poetiniu tekstu. Vienas malonumas panerti į poeto tekstą, nusipiešti reginius, spalvas ir garsus. Ir nereiks jokio Tailande auginto haliucinogeninio grybo!

Nesvarbu, ar poezija skaitosi sunkiai, ar lengvai. O kur skubėti? Kas liepia įveikti knygos lapus ir būtinai viską suprasti iš karto? Nesuprasti, bet girdėti skaitomą žodį – fraktalinis pojūtis. Aš visuomet taip skaitydamas poeziją keliauju laiku visur, kur tik įmanoma, viską turiu savo galvoje ir širdyje. Poeto tekstai tik išjudina tokį girdėjimą, mąstymą. Tekstas suteikia fantazijai erdvės, o fantazija yra kone pats svarbiausias reiškinys žmogui. Fantazuokime, o tai reiškia – gyvenkime ir toliau, kad ir tokiomis aplinkybėmis. Taigi pradėkite nuo prozinės poezijos stiliaus – haiku.

Jūsų nuomone, kaip keisis mūsų kultūros įpročiai po krizės? Ar bus tuštesnės salės, ar visų pirma reikės duonos, o tik po to – žaidimų?

– Galvoju, kad labai dažnu atveju standartiškai galvojama: čia juoda, o čia balta. Pats karantinas, manau, nekeičia žmonių ir nepakeis mūsų kultūrinių įpročių.

Reikėtų labai ilgo laiko tarpo, kad būtų poveikis žmogui ar visuomenei. Viskas vystosi paraleliai, esame vieni nuo kitų priklausomi. Nebus geros ekonomikos, jei nebus geros ir kokybiškos kultūros. Ir atvirkščiai. Technologijų atsiradimas suponavo ir poreikį naujai pažvelgti kūrėjui į save, į visuomenę, į planetą.

Taip, yra bandoma visuomenę suvaldyti per finansus. Bet, kaip taisyklė, menas neatsiranda, kad ir kiek įdėsi pinigų. Kūrėjas pats turi eiti savo keliu, niekas negali nurodyti jam kelio. Būtų gražu, kad institucijos padėtų tą kelią nutiesti tiek jaunam menininkui, tiek patyrusiems kūrėjams.

Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, kuriantis menininkas ne visada dirba pagal kažko kito nustatytas taisykles, todėl jis yra nepatogus. Kas daroma su nepatogiais, mes žinome tiek iš istorijos, tiek iš dabarties. Deja, vėliau tas „nepatogus menininkas“ tampa visuomenės moralinio, ar dvasinio kelio pagrindu, jo mąstymo keliu eina visi. Jis tampa ne tik grupelės žmonių vedliu, bet ir tautos vedliu, žmoniškumo kelrodžiu.

Todėl reikia investuoti į ilgalaikius procesus, kurie atneš kultūrą į visus sluoksnius. Tiksliai žinau: jei tarp žmonių vyksta negeri dalykai, net neabejoju, vaikystėje tokie žmonės ne tas pasakas skaitė ir ne tos muzikos klausėsi. Taigi, švietimas, medicina ir kultūra. Tuomet ir ekonomika bus, verslai ir visa kita.

Šalyje daug kūrybingų žmonių, visi noriai reiškiasi, nori būti pastebėti. Kodėl, pavyzdžiui, nemąstyti taip: peržvelgti dailininko tapybos darbų albumą yra ir žaidimas, ir duona? Perskaityti muzikos raštą – tai gyvenimo nuotykis ir dvasinis maistas. Gebėti perskaityti siunčiamą menininkų žinutę – tai turėti raktus nuo dangaus vartų. O einant metams supranti, kad nereikia daug fizinių dalykų, daiktų tam, kad būtum sotus. Vidinė ramybė ir žingeidumas išgelbės, noras pažinti.

Taigi man „žaidimai“ ir „duona“ yra ne tai, apie ką standartiškai galima pagalvoti. Vandens ir duonos yra, trūksta platesnio žvilgsnio į ateitį, kuri reikšis būtent per kultūrą ir švietimą.

– O kaip ši situacija paveiks jus, jūsų darbus, jau pradėtus ar dar tik planuotus?

– Manes nepaveiks niekaip. Tik tuo atveju paveiks, jei neteksiu artimų žmonių ar mane pati ištiktų mirtis, nes tada nebegalėsiu veikti.

Be abejo, skaudu, kad mirtingumas yra neprognozuojamas. Visi turime savo artimus, tėvus, vaikus, brolius, seseris. Jų netektis kiekvienam iš mūsų yra skaudi. Taip ir ateina suvokimas, kad viskas yra labai laikina. Reikia saugoti žodį, garsą, spalvą, gamtą. Pagaliau – save patį.

Jei Lietuvą ištiks Italijos likimas, matyt, tik tada suprasime kažko nepadarę, kad taip neatsitiktų. Ir vėlgi, čia reikia vidinės kultūros, suvokimo apie ateitį, kuri auginama dabartyje.

O visa kita… Menininkų gyvenimas, kaip ir minėjau, yra tarsi karantinas. Norint ką nors sukurti, užrašyti, nutapyti, sugroti turi daug valandų, dienų, net dešimtmečius pralesti vienas, būti net ir nepatogus visuomenei.

– Bet kiek kūrybai yra svarbios „gyvenimo ir buvimo sąlygos“? Jums būtent? Kada ir koks yra geriausias laikas kūrybai?

– Teko bendrauti su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Jis yra pasakojęs, kaip kūrė savo trilogiją „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“. Rašytojas išvyko į Druskininkų sanatoriją, tuo metu buvo jaunas, rūkė. Tad užsidarė tamsiame kurorto kambarėlyje, jam užteko karštos kavos ir cigarečių. Taip išgyveno kūrybinį katarsį, sakęs kad tokio katarsio daugiau nėra išgyvenęs.

Kompozitorius Igoris Stravinskis kurdavo muziką nuo 9 valandos ryto ir iki 17 valandos vakaro. Pietus į namo antrą aukštą atnešdavo tik žmona, niekas negalėjo kūrybos proceso metu jo trukdyti. Su šeima pasivaikščioti jis eidavo tik po darbo, taip pat tik po darbo bendraudavo su draugais. Jis skyrė gana mažai laiko šeimai, bet dabar pasaulis turi jo baletus „Ugnies paukštė“, „Petruška“ ir kitus. Ar jam daug reikėjo? Tik ramybės ir susikaupimo.

Dailininkas Šarūnas Sauka negali pakęsti ir jį varo iš proto buities darbai, tai jį atitraukia nuo jo kūrybos, mąstymo proceso nedideliame studijos kambarėlyje Dusetose. Nors jis su buitimi nedraugauja, bet jo tapyti paveikslai dar ilgai kalbės ateinančiai ateičiai. Ar jam reikia daug? Ne, tik ramybės ir susitelkimo minčiai, kai tapo.

Aš asmeniškai turiu erdvę, kurioje užsidarau ir taip pat dirbu pakankamai disciplinuotai, neskirdamas laiko, mano manymu, laikiniems ir į niekur nevedantiems dalykams. O po darbų pagaliau žiūrėti į dangų ir matyti debesis yra labai rimtas dalykas. Taip permąstai viską. Mes visi atsakinėjame į tą patį klausimą: kas aš esu?

– Vyriausybė patvirtino vadinamąjį „ekonomikos paketą“ verslui, tuo pat metu ragina netaupyti kultūros darbuotojų sąskaita ir nemažina darbo užmokesčio fondo. Tačiau kai kurių savivaldybių administracija stabdo kultūros įstaigų veiklą. Jūsų manymu, kodėl jaučiama toji atskirtis tarp verslo ir kultūros, ypač sunkmečiais?

– Iš viso Lietuvos kultūros sektoriaus į biudžetą surenkami milžiniški pinigai. O skiriama kultūrai, kaip žinia, nedaug. Čia protu nesuvokiami dalykai.

Mes vertiname greitį, staigius procesus, kurie atneša greitus dividendus. Finansuoti ilgalaikius procesus norisi ne kiekvienam, ir valstybei – taip pat. Reiktu prisiminti 1990–2000 metų laikotarpį, kai buvo siekis greitai pralobti investuojant į nieką. Ne tik dingo investuoti pinigai, bet dingo ir žmonių vertybių skalė. Tai labai pavojingi procesai.

Geri dalykai neatsitinka greitai. Taigi, kalbant apie kultūros, švietimo sistemas, jų kūrimą, nebus greitų rezultatų. Tačiau nuoseklaus ir disciplinuoto darbo rezultatai pasimato vėliau, tokiose ekstremaliose situacijose kaip kad yra dabar. Vyriausybė šiuo metu turi spręsti daugybę uždavinių, todėl kritikuoti jos sprendimų dabar nelabai norėčiau.

Veikiau aš pats savęs galiu paklausti: o ką aš tuomet siūlau ir galiu prisidėti? Jei to paklaus dauguma (o, manau, taip ir vyksta), mūsų neištiks chaosas su visomis baisiomis pasekmėmis. Pradėkime mąstyti kitaip, ir viskas netrukus pasikeis.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Martyno Aleksos nuotrauka