Aktualijos

Kūrybiška Kauno modernizmo  interpretacija: filmas „Klostės“ grįžta į gimtąjį miestą

„Kaunas – apie Kauną“, – taip būtų galima įvardinti idėjinę, airių kūrėjos ir menininkės Aideen Barry režisuoto filmo „Klostės“, jungiančiąją giją. Juodai balto kolorito, nebylusis ir stop kadro animacijos technikos siurrealistinis filmas pasakoja (ne)įtikėtinas ryškių kauniečių istorijas, vykstančias Kaune skirtingais istoriniais laikotarpiais, įliejant jas į esminius Kauno modernizmo architektūros simbolius. Meninis–eksperimentinis architektūros filmas, nuo pat vasario mėnesio buvo pristatomas užsienio kino festivaliuose, o rugsėjo 21-24 dienomis sugrįžta ten, kur ir gimė – Kauną,  ir bus pristatytas simbolinėje vietoje –  kino centre „Romuva“.

Filmą kūrė gausi kelių šimtų žmonių kūrybinė komanda, pradedant nuo aktorių, kurių šįkart didelė dalis nebuvo profesionalūs kino atlikėjai, o įvairių profesijų atstovai – šokėjai, dainininkai, fotografai, sporto treneriai ir net „Kaunas 2022“ savanoriai. Spalvingos asmenybės turi ir skirtingus santykius su Kaunu: vieni – čia gimę ir augę, kiti – atvykę jau vėliau, tačiau visi be išimties turintys savitą ryšį su miestu ir jo įvairiasluoksne kultūra, istorija ir architektūra. Visi jie – Kauno gyventojai.

Natūralu, kad didžiulė komanda dirba ne tik žiūrovui matomoje pozicijoje – kadre, tačiau ir už jo. Tai – žmonės, atsakingi už šviesą, garsą, vaizdą. Tad šiandien apie filmavo užkulisius, iššūkius ir Kaune pasislėpusias bei atrastas klostes kalbame su atstovais iš abiejų kadro pusių: aktoriais – profesionaliais šokėjais, filme įkūnijusiais velnius – Mariumi Pinigiu ir Adrian Carlo Bibiano bei video, animacijos ir garso menininku, „Klosčių“ kinematografu Miku Zabulioniu.

Kadre šokantys velniai – duoklė lietuviškajam folklorui 

Viename savo interviu, filmo režisierė Aideen Barry yra minėjusi, jog pastebėjo, kad lietuviškame folklore labai svarbus velnias, tad natūralu, jog filme skirta duoklė tiek šiam personažui, tiek pasauliniame kontekste unikaliam, Kaune įsikūrusiam Velnių muziejui ir jo įkūrėjui Antanui Žmuidzinavičiui.

Filme vaidinate velnius, sakykite, kaip sekėsi įkūnyti šiuos personažus, apie ką jie?

Marius: mes vaidinome skirtingus velnius, maniškis, kurį vaidinau, buvo labai aiškiai paimtas iš lietuviško folkloro – aš vaidinau lietuviškąjį velnią – Pinčiuką. Lyginant su kitomis kultūromis, lietuviškasis yra labiau žaismingas, mėgstantis smagias išdaigas, bet ne blogybes. Buvo nepaprastai smagu įkūnyti savąjį personažą, galbūt dėl to, kad aš netgi vizualiai buvau panašus į velniūkštį Pinčiuką (juokiasi). Be to, Aideen buvo labai kūrybiškai atvira, o tai leido per trumpą laiką atrasti savąjį personažą ir jį įkūnyti.

Carlo: filme režisierė per velnio personažą kartu atskleidžia ir lietuviškąjį folklorą, jo išskirtinumą, nes, pavyzdžiui, mano kultūroje, iš kurios atvykau, velnias nėra toks žaismingas kaip lietuviškasis, jis – turintis negatyvų, pykčio atspalvį. Kalbant apie asmeninę patirtį, galimybė įkūnyti „blogiuką“ – man suteikė labai daug džiaugsmo ir smagumo! Juk gyvenime neturime tokio šanso būti blogais, daryti blogus dalykus, o vaidinti „blogiuką“ ir įkūnyti jį filmo aikštelėje suteikia labai daug smagių akimirkų.

Marius: taip, tikrai pritariu Carlo. Šiek tiek paatvirausiu – vienoje iš filmo scenų, kurioje pasirodome, vyko kova. Tikra fizinė kova, bet juk realybėje mes fiziškai nekovojame, na, o štai filmavimo aikštelėje turėjome tokią smagią galimybę (juokiasi).

Carlo: žinoma, toji kova buvo surežisuota choreografija. Kadangi filme pasitelkiama sustabdyto kadro animacija (angl. stop motion), kuomet kiekvieną judesys užfiksuojamas atskiru kadru, tad, tarkime, norint užfiksuoti dešimties sekundžių sceną, kurioje vyko choreografija grįsta velnių kova, gali prireikti ir keturių valandų! Tai reikalauja didelės fizinės ištvermės ir kantrybės, kadangi suklydus kadrą gali tekti kartoti vėl ir vėl.

Ar fizinės ištvermės reikalaujančios scenos ir buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte filmavimo metu? Papasakokite apie patį kūrybinį procesą.

Marius daug laiko atimantys kadrų fiksavimai, smulkios klaidelės, kurios versdavo kartoti ilgai fiksuojamus kadrus bei didelės fizinės ištvermės reikalaujančios scenos. Kadangi mūsų scena buvo labai fiziška – daugybė, ne itin kūnui komfortabilių pozicijų, daug dinamikos, turėjome sustoti nepatogiose pozose – kaip, pavyzdžiui, Neo „Matricos“ filme (juokiasi) – tai kėlė tikrai nemažai sunkumų ir iššūkių. Ir, žinoma, visuomet reikėjo sekti savo judesius. Įdomu, kad filme viskas labai kinta, labai daug dinamikos, sunku nuspėti logiką, tačiau pati filmo technika kino pasaulyje yra viena seniausių – stop kadras, šiame kūrinyje įgaunantis naują atspalvį.

Carlo: dėl stop kadro animacijos technikos turėjome ir smagių, kuriozinių situacijų. Esu dirbęs su šia technika mėgėjiškai ir dabar, kai dirbau su profesionalais, mano patirtis pasiteisino: turėjome sceną, kurią užtruko užfiksuoti geras trisdešimt minučių, kol galiausiai supratau, jog viską darėme klaidingai ir visos fotografijos nuėjo perniek, kadangi aktoriai buvo pasisukę ne į reikiamą pusę. Tad viską turėjome pakartoti iš naujo (šypsosi).

Grįžtant prie filmo idėjos, kaip galvojate – ar filmas labiau yra apie architektūrą ar apie žmones, kurie gyvena tuose pastatuose? 

Marius: mano manymu, žinoma, apie žmones. Žmonės ir jų istorijos įprasmina tuos pastatus. Mes naudojame architektūrą kaip vietą, kurioje veikiame, kuriame santykius. Mes nekuriame santykių su pastatais. Žinoma, yra daugybė kadrų, kurie skirti pastatams, dizainui, jų ornamentams, detalėms, tačiau tai tik papildo veikėjų santykius, suteikia laiko pajautimą, tam tikrą skonį ir atmosferos pojūtį.

Carlo: sakyčiau, jog nėra architektūros be priešistorės, kuri yra sujungta su žmonėmis: kaip toji architektūra atsirado, kas ją sukūrė ir kokią rolę ji vaidina dabar – jau kitoje istorijoje, kitu laikmečiu. Viskas yra persipynę.

Ar sutinkate su teiginiu, jog filmas gali papasakoti miesto istoriją?

Marius: Tai nėra linijinis, kaip mums dažnai įprasta, tradicinis Kauno istorijos perpasakojimas. Tai – šiuolaikiškas postdramaturgiškas kūrinys, kuriame apie Kauną pasakojama jam būdingu, fluxišku būdu – sumaišant istoriją, modernizmą, persipinančius folkloro elementus. Pirmiausiai – tai meninis filmas, kuriame nesiekiama preciziškai tikslaus istorinio Kauno atvaizdavimo. Tai žinia, kad turime keistis, tartum alternatyvi istorija, kuriame kortos šiek tiek sumaišytos.

Carlo: trumpas atsakymas būtų – taip (šypsosi). Man labai svarbu, kad nors ir filme viskas pateikiama kūrybiškai, nors ir žiūrime meninį filmą, tačiau jame vis tiek tas pats Kaunas, kurį gali surasti išėjus į gatvę. Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti juos skirtingose šviesose.

 „Klosčių“ operatorius Mikas Zabulionis: šis filmas – tai  kūrybiška Kauno miesto interpretacija

Mikai, filme „Klostės” užimate operatoriaus, kinematografo poziciją. Esate video, animacijos ir garso menininkas. Sakykite, kokius savo „gebėjimus” „technikas” panaudojote filmo kūryboje? Esate studijavęs animaciją, ar jos čia prireikė? Galbūt prisidėjote ir prie muzikinio takelio?

Šio filmo kūryboje buvau atsakingas tik už vaizdą. Dažnai, kai dirbu su video kūryba, liečiuosi ir prie postprodukcijos, tačiau šiuo atveju, gal kiek neįprasta man, tačiau reikėjo stipriai specializuotis ir dirbti tik su kamera.

Ne paslaptis, kad jūsų šeima stipriai prisidėjusi prie Kauno architektūrinio išpildymo. Kadangi filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams galbūt konsultavotės ar gavot pastabų?

Šiuo atveju ne, neteko. Apie pačius objektus, jų fiksavimą sprendė filmo režisierė Aideen kartu su Kaunas 2022 komanda. Aš atėjau vėlesniame etape, kuomet tas sugalvotas idėjas reikėjo ištransliuoti į vaizdinį formatą.

Papasakokite apie patį filmavimo procesą. Kiek užtrukote, kaip vyko darbas, kokie iššūkiai jūsų laukė? Turint omeny, kad pati filmo režisierė – negyvena Lietuvoje. Ar dirbant kartu vizijos sutapo, kaip sekėsi siekti bendro išpildymo?

Buvo intensyvus laikas – viską padarėme per du etapus: rudenį ir vėliau – pavasarį, visą gegužės mėnesį filmavom. Kadruotes apspręsdavome iš vakaro, kartais dar aptardami ryte prieš pat filmavimą. Būdavo taip, jog tos dienos kadrus, suderindavome iš vakaro. Dažniausiai filmo kūrime tokie procesai apima savaites ar net mėnesius, tačiau šiuo atveju intensyvumas natūralu – buvo daug kintamųjų. Būdavo ruošiamos skirtingos lokacijos, koją kišo ir COVID situacija, dėl kurios „iškrito“ ir kai kurie komandos nariai – pagal tai kito ir filmavimo tvarkaraštis.

Kalbant apie techninius iššūkius, daugelyje scenų buvo naudojamas žaliasis fonas (angl. green screen), tad visuomet reikėdavo labai tiksliai prieš filmavimus įsivardinti atspindžius, kitus aspektus, kaip vaizdas turės būti apdirbtas vėlesniuose etapuose. Kadangi nebuvau dizaino efektų vadovas, šia role dalijomės su filmo režisiere.

Mikai, ar galima sakyti, kad šis filmas yra Kauno istorijos pasakojimas ir būtent per jį galima susipažinti su miesto istorija, jos architektūrinėmis klostėmis?

Tai nėra koks nors dokumentinis, analitinis filmas. Atvirkščiai – tai kūrybinė Kauno miesto interpretacija. Suprasti istoriją per ją būtų galima, tačiau pirmiausiai tai – interpretacija. Filmas vienareikšmiškai yra apie žmones, kadangi jame atsispiriama į tuose pastatuose įvykusias istorijas, ten gyvenusius ar juos kūrusius asmenis, o architektūra naudota kaip priemonė, įveiklinanti tuos personažus.

Filmo premjera su išankstine registracija vyks rugsėjo 21 d. Nespėję užsiregistruoti, filmą išvysti galės ir rugsėjo 22-24 d. Šiomis dienomis „Romuvos“ foje žiūrovus taip pat pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija. Įsigyti bilietus galima „Romuvos“ kino teatro internetinėje svetainėje.

by Ugne

Aleksoto bendruomenė kviečia gyvenimo patirtis pažinti per spalvas

Ar važiuojant autobusu jūs esate ramūs, kad jums tikrai nepradės snigti ant galvos? Ar minant dviračiu miesto gatvėmis, kada nors teko pasijusti lyg Niujorke?  Ar prisimenate savo pirmojo bučinio skonį? Šiems ir kitiems klausimams atsakyti, kartu kurti, pasidalinti savo patirtimis bei geriau pažinti save pakvies šį savaitgalį Aleksoto bendruomenės šventės metu Kaune vyksianti performatyvi patirtis „5 spalvų istorijos”.

„5 spalvų istorijos” - Aleksoto bendruomenės darbo rezultatas, atskleisiantis asmeniškose patirtyse gyvenančias istorijas, raginsiantis pažinti save, kitus bei patį Aleksotą per stebėjimą ir kūrybą. Trijų - kvietimo, dalyvavimo, kūrybos - dalių performatyvi patirtis pakvies žiūrovus susipažinti su netikėtais Aleksotiškių pasakojimais, kartu išgyventi jų patyrimus bei kolektyviai kurti, savo bei kitų asmenines istorijas atrandant Aleksoto spalvose.

Per įsiklausymą ir dalyvavimą performatyvios patirties metu žiūrovai galės artimai pažinti visą Aleksoto bendruomenę. „Nuo vienos nežinomo Aleksoto gyventojo istorijos mes einame į bendruomeniškumą, kolektyviškumą bei suderėjimą jame, kuriame gali gimti kažkas daugiau, nei pati bendruomenė. Čia gimsta kūrinys, kurį galime įgyvendinti kartu,” - teigia Adelė Šuminskaitė, viena iš projekto sumanytojų.

„5 spalvų istorijos” - Menų agentūros „Artscape”, partneriaujant su Baltijos taikomojo teatro mokykla (BATS), vykdomo taikomojo teatro projekto „Pajausk Kauną” rezultatas, gimęs kūrybinių taikomojo teatro dirbtuvių metu. Aleksote vykę susitikimai taikomojo teatro metodų, žaidimų bei diskusijų pagalba padėjo surasti atspirties tašką - istorijas, iš kurių gimė patirties koncepcija ir turinys.

Taikomojo teatro praktikės, scenos menų profesionalės Adelė Šuminskaitė ir Rūta Šmergelytė kuria ne pirmoje „Artscape” produkcijoje. Kartu su taikomojo meno fasilitatore, režisiere Kristina Werner (Vokietija) aktorės 2020, 2021 m. dalyvavo projekte „Žaiskime Pabradę”; 2020 m. vykdė taikomojo teatro projektą „Užeikite”.

Projekto kūrybinė grupė: Adelė Šuminskaitė, Rūta Šmergelytė, Kristina Werner (Vokietija), Aistė Ulubey, Nataliia Guliaeva. Partneriai: Aleksoto bendruomenės centras, „Fluxus Labas!” bendruomenių programa. Renginys yra “Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022” programos dalis.

Performatyvi patirtis vyks rugsėjo 18 dieną, 14 valandą, Aleksoto bendruomenės šventės „Skrydis laiko erdve” metu, VDU Botanikos sode (Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas). Renginys nemokamas. Daugiau informacijos performatyvios patirties Facebook įvykyje.

by Ugne

Ukrainiečių fotografas O. Zakleckis: rusų kultūra atkuria laukinio elgesio modelį

„Kultūra – tai koncentruota visuomenės civilizacinė patirtis, išsaugota tam tikromis priemonėmis ir galinti toliau vystyti šią visuomenę, motyvuoti žmones pereiti nuo barbariškumo prie žmogiškumo. Rusijos kultūra šiuo metu demonstruoja didžiausią savo defektą: ji ne tik neužkerta kelio žiaurumams, bet, priešingai, atkuria laukinio, barbariško elgesio modelį. Nuotraukose matome, kaip veikia „didžioji rusų kultūra“, – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) penktadienį pristatydamas fotografijų parodą „Karo geometrija“ kalbėjo ukrainiečių fotografas Oleksandras Zakleckis. Parodos atidarymas buvo Europos kultūros parlamento (EKP) 20-osios sesijos ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Tai pirmasis kartas, kai EKP sesija buvo surengta Baltijos šalyse. 

O. Zakleckio parodoje eksponuojamos fotografijos, kuriose – Rusijos vykdomo karo nusiaubta Ukraina. Pasak fotografo, šiuo metu naikinama ne tik jo gimtoji šalis, bet ir jos kultūra. „Rusai pirmiausia bando sunaikinti ukrainiečių tapatybę, o tapatybė – tai kultūra. Dramos teatras Mariupolyje buvo visiškai sunaikintas, tačiau tai – tik vienas objektas. Kai kuriuose miestuose buvo sunaikinta visa kultūros infrastruktūra. Laisvai samdomiems darbuotojams Ukrainos kūrybiniame sektoriuje dabar – sunkus metas. Todėl prašau palaikyti programas, skirtas ukrainiečių menininkams ir kultūros veikėjams. Turime sugalvoti, kaip su tuo susidoroti“, – sakė menininkas, prisijungęs prie Europos kultūros parlamento. O. Zakleckio parodos atidaryme Kaune dalyvavo ir Nobelio literatūros premijai nominuotas ukrainiečių rašytojas Serhijus Žadanas.

Skiria dėmesį demokratijai, daugiakultūriškumui ir imigracijai

Europos kultūros parlamentas yra nevyriausybinė organizacija, siekianti užtikrinti, kad menininkų balsas būtų girdimas, ir skatinti dialogą tarp menininkų ir kitų kūrybingų žmonių. Iš viso jį sudaro apie 160 narių iš 43 valstybių: nepriklausomi menininkai, rašytojai, muzikantai, istorikai, filosofai, dizaineriai ir kitų kultūros sričių atstovai iš D. Britanijos, Švedijos, Graikijos, Airijos, Nyderlandų ir kitų Europos šalių. Šiemet prie parlamento prisijungė dar 8 nariai, tarp jų – 4 lietuviai ir 2 ukrainiečiai.

„Siekiame priminti europiečiams, kad kultūra yra visuomenės ir mūsų ateities šerdis. Diskutuojame apie demokratiją, žiniasklaidos, kultūros veikėjų vaidmenį visuomenėje, politikoje, taip pat – apie aktualijas, tokias kaip daugiakultūriškumas, imigracija ir t. t. Šiemet skiriame dėmesį karo pasekmėms universitetams ir kitiems kultūros lauko atstovams“, – apie parlamento veiklas pasakojo EKP generalinis sekretorius K. E. Norrman, kuriam VDU suteikė garbės daktaro vardą.

Kultūra – pasipriešinimo ir paguodos šaltinis

 „Džiaugiuosi Jus visus sveikindamas Vytauto Didžiojo universitete, kuris šiais metais mini šimto metų jubiliejų. VDU puoselėja EKP keliamą tikslą – išlaikyti pagarbų ir laisvą tarpusavio supratimą įvairiapusėje kultūrinėje erdvėje. Šią Misiją įgyvendinti padės ir naujieji EKP nariai“, – sakė VDU rektorius prof. Juozas Augutis, sveikindamas EKP sesijos dalyvius VDU didžiojoje salėje.

Viena iš naujųjų EKP narių, VDU Menų fakulteto dekanė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Tarybos pirmininkė prof. Jurgita Staniškytė tikina, jog kultūros svarba yra nenuginčijama – tai yra žmonių pasipriešinimo, europietiškos tapatybės šaltinis, kurį praradę susidurtume su tragedijomis.

„Pandemijos ir karo metu, kultūra yra paguodos ir eskapizmo šaltinis. Žmonės nori pabėgti nuo žiaurių realijų ir ieško kultūros. Tiek EKP, tiek VDU ir „Kaunas – Europos kultūros sostinei“ labai svarbu, kad kultūra būtų sugrąžinta į darbotvarkę, kad kultūra, jos institucijos ir menininkai būtų atstovaujami“, – pabrėžė prof. J. Staniškytė.

Ieško būdų padėti Ukrainos menininkams

EKP sesijos renginyje kalbėjo ir LR Kultūros ministras Simonas Kairys – jis pabrėžė, jog Kaunui itin reikšminga tapti pirmuoju Baltijos šalių miestu, kuriame vyksta Europos kultūros parlamento sesija, tačiau svarbu ir nepamiršti konteksto – Ukrainoje vykstančio karo.

„Kai kalbame apie dabar dirbančius menininkus, privalome kalbėti ir apie karą. Nes karas Ukrainoje pakeitė viską. Ukrainos menininkai šiandien demonstruoja ne tik savo tvirtybę ir pasipriešinimą, bet ir kultūrinės diplomatijos galią. Jie gina ne tik laisvės sodą, bet ir visų Europos vertybių sodą“, – pažymėjo ministras. 

Europos kultūros parlamentas pripažįsta, kad, vykstant karui, kaip niekad svarbu atverti daugiau galimybių ukrainiečių menininkams. „Šiemet ieškome būdų vystyti ryšius su ukrainiečių menininkais, kaip juos paremti. Norime pakviesti juos dalyvauti Lietuvos, Baltijos šalių ir Europos kultūrinėje rinkoje. Lietuvoje dažnai pamirštame, kad kultūra yra vienas iš svarbiausių Europos pasiekimų“, – kalbėjo EKP narys, filosofas, VDU profesorius Gintautas Mažeikis.

Nauju Europos kultūros parlamento nariu tapęs LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis savo kalboje taip pat akcentavo būtinybę palaikyti Ukrainos menininkus. „Didvyriški Ukrainos žmonės vis dar kovoja – ir ne tik jėga. Aukščiausio meistriškumo menininkai ukrainiečiai rengia pasirodymus tiek Lietuvoje, tiek daugelyje prestižinių Europos erdvių. Ukrainiečių kūrybiškumas, optimizmas ir tikėjimas savo pergale nepalieka jokios abejonės, kad gėris triumfuos prie blogį“, – sakė V. Juozapaitis, išreiškęs viltį, kad diskusijos Kaune metu padės rasti naujus sprendimus ir iniciatyvas, skirtas kultūros palaikymui Europoje.

EKP prezidentas Päras Stenbäckas pasveikino „Kauną – Europos kultūros sostinę“ ir padėkojo VDU už šiltą priėmimą. Savo kalboje prezidentas paragino kultūros atstovus garsiai prieštarauti agresijai.

„Galite sakyti, kad tokia maža ir idealistinė organizacija kaip EKP turi mažai įtakos Europos reikalams. Tačiau mes priklausome didesniam ir nuolat augančiam pilietinių organizacijų tinklui, kuris kryptingai vienija Europos tautas“, – akcentavo P. Stenbäckas.

Pristatė „Kaunas 2022“ veiklas

Renginio Kaune metu buvo surengtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ veiklų pristatymas. Įspūdingą renginių, iniciatyvų, projektų, parodų programą pristatė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, taip pat prisijungusi prie EKP. Anot jos, iš viso šiemet buvo surengta net 1,5 tūkst. renginių, tarp jų – intelektualiu karnavalu vadinamas „Fluxus“ festivalis, geriausiu jaunimo festivaliu Baltijos šalyse šiemet išrinkta „Audra“, Yoko Ono paroda, Marinos Abramovič paskaita, artėjantis Litvakų kultūros forumas ir nesuskaičiuojama gausybė kitų renginių Kaune ir Kauno apskrityje. 

 „Kaunas 2022“ programą uždarys renginys „Sutartis“, kuriame aidės opera, elektronika, džiazas ir čiurlioniški motyvai, o iš viso pasirodymą surengs daugiau nei 150 atlikėjų, aktorių ir šokėjų. Pasak V. Vitkienės, užbaigiant Europos kultūros metus, dėmesys bus skirtas ir Ukrainai. 

„Mes jaučiame Ukrainą savo kraujyje, nes esame to paties likimo šalis. Ir mes puikiai žinome, ką tai reiškia, turėdami savas asmeniškas istorijas. Laimei, mums šios istorijos pasibaigė 1990 m., o Ukraina turi kovoti už savo vertybes dabar. Todėl ačiū jums, ukrainiečiai“, – dėkodama Ukrainos žmonėms kalbėjo „Kaunas 2022“ vadovė.

Naujais Europos kultūros parlamento nariais tapo LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, VDU Menų fakulteto dekanė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Tarybos pirmininkė prof. Jurgita Staniškytė, pianistas, VDU Muzikos akademijos lekt. Rimantas Vingras ir „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Europos kultūros parlamento 20-oji sesija vyko Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ patalpose rugsėjo 8–11 d. Renginys buvo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

by Ugne

Didžiausias Lietuvoje Litvakų kultūros forumas burs kultūros ir istorijos mylėtojus

Kultūros entuziastai rugsėjo 29–30 d. laukiami Kaune, VDU Didžiojoje salėje. Čia vyks pirmasis Litvakų kultūros forumas. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ inicijuotą renginį lydės marga renginių programa, pabirusi po įvairias miesto vietas.

Akademikai, istorikai, muziejininkai, švietimo ekspertai, meno pasaulio atstovai, bendruomenių nariai – forumas suburs dešimtis prelegentų, atstovaujančių įvairioms sritims. Ne vienas iš Lietuvos kilęs svečias savo tėvų žemėje lankysis pirmąkart gyvenime – šios patirtys renginyje, keliančiame klausimą, ką reiškia būti litvaku, itin svarbios. Kitos forumo diskusijų ašys – kultūra ir menas kaip raktas į istoriją ir atminties įamžinimas kaip būdas kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą ir dialogą.

Sugrįžti į protėvių žemę

Kaip teigia „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price, Litvakų kultūros forumas tarsi apibendrina šios programos pastangas ir projektus, kurių pradžia siekia 2017 metus. „Penkerius metus bandėme priminti, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, o žydiškoji, litvakiškoji jo istorijos dalis sudaro svarbią šio miesto tapatybės dalį. Įvairiais meno projektais kalbėjome apie sudėtingus miesto istorijos puslapius, II pasaulinio karo istoriją ir Holokausto tragediją. Taigi forumo metu bandysime apibendrinti – kas yra ta litvakiškoji kultūra, litvakiškoji tapatybė? Kaip menas mums padeda suprasti istoriją, kaip menas padeda prisiminti?“, – intriguoja kaunietė.

Anot kuratorės, svarbu, kad į šį dialogą apie mūsų istorijos žaizdas įsitraukė ne tik lietuviai menininkai, projektas paskatino į savo protėvių žemę sugrįžti litvakus menininkus ir mokslininkus. Vienas jų – garsiosios kauniečių Soloveičikų giminės palikuonis, litvakas, Jeilio universiteto prezidentas prof. Peter Salovey.  „Forumas – puiki proga dar kartą pakalbėti apie mūsų bendrą istoriją, susitikti ir pasvarstyti apie ateitį, padiskutuoti, kokios ateities norime šiame mieste, kaip (ar) menas gali geriau padėti suprasti istoriją ir mokytis iš jos klaidų“, – įsitikinusi D. Price.

Akademininio ir meno pasaulių atstovai

Savo asmenine ir profesine patirtimi forume dalinsis tokie Lietuvos ir pasaulio kūrėjai kaip rašytoja ir meno kuratorė Paulina Pukytė, Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė (projektas „Sienos prisimena“), mezuzas į Kauno gatves sugrąžinusi Jyll Bradley (JK), Kaune kūrusios rašytojos Lėjos Goldberg knygos „Nuomojamas butas“ leidėja, rašytoja Daiva Čepauskaitė ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė bei daugelis kitų.

Akademinei visuomenei atstovaus atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė bei gausus būrys litvakų istoriją ir identitetą tyrinėjančių mokslininkų iš viso pasaulio. Tai Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius prof. Antony Polonsky (PAR/JK), socialinės psichologijos profesorius, Jeilio universiteto prezidentas, VDU garbės daktaras Peter Salovey (JAV), psicholingvistė prof. Tsvia Walden (IL) ir kt.

Turtinga renginių programa – visame Kaune

Forumo dienomis dalyviams ir svečiams bus pristatomi specialūs muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje. Rugsėjo 29 d. – koncertas „Nuo pelenų iki šlovės: Kauno ir Vilniaus getų muzikantai Niurnbergo Operoje (1946)“. Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – kompozitorius Philipo Millerio ir menininkės Jenny Kagan „Kauno kantata“. „Kantatoje“ muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. „Kantatą“ atliks virš 200 muzikantų, Kauno miesto simfoninis orkestras, chorai ir ansambliai. Ši akistata su istorija tampa kaip niekada aktuali šių dienų kontekste.

Litvakų kultūros forumo metu Kaune įvyks ne vienas netikėtas meninis įvykis, padėsiantis praplėsti diskusijų  kontekstą ir pratęsti pokalbius. Rugsėjo 28 d. VDU centriniuose rūmuose bus pristatyta Izraelyje gimusio litvako Michael Shubitz fotografijų paroda „Sugrąžinti į Kauną“, o  LSMU Emanuelio Levino centre laukia koncertas-pasakojimas „Muzikinė geldutė“. Jo metu tarptautinė menininkų grupė atliks originalią muziką, įkvėptą žydų liaudies dainų, apeiginės muzikos bei profesionaliosios muzikos kūrinių motyvų.

Rugsėjo 29 d. Forumo metu VDU Didžiojoje salėje vyks net du koncertai – pianisto Aleksandr Paley ir klarnetininko Karolio Kolakausko klezmerių muzikos pasirodymas bei koncertas „Po Šagalo“. Neseniai miręs Anatolijus Šenderovas apie šį kūrinį sakė: „[Jame] apstu simbolių – klarnetas primena  buvusį žydų gyvenimą Europoje, mušamieji ir styginių kvartetas yra lyg biblijinio pasaulio aliuzija.“  Šenderovo kūrinį atliks styginių kvartetas „Chordos“, klarnetistas Algirdas Žiūra ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Renginių programoje – ir jau veikiančios bei itin didelio miesto gyventojų ir svečių susidomėjimo sulaukiančios parodos, kaip William Kentridge „Tai, ko nepamename“ ir Jenny Kagan „Iš tamsos“.

Forumo dalyviai taip pat bus kviečiami apsilankyti Kauno tvirtovės IX forte, kuriame menininkai Bruce Clarke (FR) ir Tebby W. T. Ramasike (NL) pristatys vizualaus meno ir šiuolaikinio šokio kūrinį „Ecce homo: tiems, kurie liko, ir tiems, kurie išvyko“.

Litvakų kultūros forumo globėja – Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Garbės globėjai – prof. Liudas Mažylis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos žydų bendruomenė.

Visą Litvakų kultūros forumo programą rasite čia.

by Egle_r

Neeilinės „Šetenių skaitymų“ dovanos: susitikimai su Jurijumi Andruchovyčiumi ir Svetlana Aleksijevič

Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ rugsėjo 15–22 d. sukvies į naują renginių ciklą. Gražia pavasario tradicija tapęs renginys plečiasi: nuo šiol rugsėjį žymūs pasaulio rašytojai ir intelektualai atvyks į Lietuvą gvildenti svarbiausių šiandienos Europos ir pasaulio klausimų – į literatūros vakarus ir pranešimų ciklus suburs „Šetenių skaitymai“.

„Kas yra Šeteniai tikriausiai visi literatūra besidomintys lietuviai žino – tai Česlovo Milošo (Czesław Miłosz), vienintelio šalyje gimusio Nobelio premijos laureato, gimtinė. Į „Šetenių skaitymus“, skirtingai nei į mūsų pavasario festivalį, kviečiame ne būrį rašytojų, o vienu metu po vieną žymų pasaulio autorių. Č. Milošas nebuvo idėjos „menas menui“ šalininkas: jo paskaitos, pranešimai, esė, gvildenantys aktualius ne tik literatūros, bet ir visuomenės bei politikos klausimus, sudaro svarbią palikimo dalį. Taigi, jis tinkamas patronas renginiui, kuriame vyksta ne tik literatūriniai skaitymai, bet ir intelektualios diskusijos, svarstomos įžvalgos ir klausomasi paskaitų“, – teigė festivalio iniciatorius ir  meno vadovas, rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus.  Anot jo, visuomenė yra pavargusi nuo paviršutiniško bėgimo nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, tad atėjo metas lėtam skaitymui, atidžiam įsiklausymui ir grįžtamajam ryšiui.

Pirmuosius „Šetenių skaitymus“ inauguruos net du garsūs autoriai iš Vidurio–Rytų Europos. „Č. Milošo svarstytas Europos padalijimas tarp Rytų ir Vakarų ir iš to kylantis ypatingas Vidurio Europos tapatybės klausimas šiandien įgauna naują aktualumą. Ukrainos karo kontekste atgyja skaudžios Baltijos šalių, Lenkijos ir kitų regiono visuomenių istorinės patirtys, kurioms deramos vietos Europos moraliniame ir kultūrinės vaizduotės žemėlapyje ieškojo Č. Milošas ir daugelis kitų iš šio regiono kilusių intelektualų, suvokusių būtinybę Vakarams kalbėti savo autentišku balsu ir taip žadinti europiečių sąmoningumą“, – naujojo skaitymų ciklo svarbą ir atvykstančių svečių pasirinkimą aiškina „Kauno literatūros savaitės“ vadovė, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė.

„Rugsėjo 15-ąją Kaune ne vieno lietuvių rašytojo pažįstamas ir mėgstamas Jurijus Andruchovyčius (Jurij Andruchovyč) atviroje paskaitoje pristatys specialiai šiai progai parašytą esė „Pavergta beprotybė: antipasaulis“, kurioje Ukrainos pasipriešinimo agresijai fone plėtos Č. Milošo „Pavergto proto“ įžvalgas. Kitą dieną iš Kauno veiksmas kelsis į Č. Milošo gimtinę, čia J. Andruchovyčius susitiks su literatūros lauko ir universiteto bendruomene. Rugsėjo 21–22 „Šetenių skaitymais“ savo viešnagę šalyje pradės Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič (Svetlana Alexievich)“, – teigė L. Katkus. Šio vizito Kaune metu  S. Aleksijevič taip pat bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.

Kviečiame iki rugsėjo 14 d. registruotis į susitikimą su J. Andruchovyčiumi (https://bit.ly/jurij-andruchovis-kaune). Vietų skaičius ribotas. Renginys vyks rugsėjo 15 d. nuo 18 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56).

Susitikimas su S. Aleksijevič vyks rugsėjo 22 d. nuo 18 val. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28).

Daugiau informacijos apie „Šetenių skaitymus“: www.literaturossavaite.lt bei https://www.facebook.com/literaturossavaite/. Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Poetas, prozininkas ir eseistas J. Andruchovyčius gimė ir gyvena Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske. Po TSRS žlugimo jis ėmėsi radikalaus ukrainiečių literatūros atnaujinimo ir šiandien kartu su Serhijumi Žadanu yra pasaulyje žinomiausias šalies rašytojas. Šokiruojanti ir mąsli jo kūryba išversta į visas pagrindines pasaulio kalbas, apdovanota daugeliu premijų, o jo romanas „Dvylika ratilų“ išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rašytojas teigia, kad jis labai mėgsta ir vertina Č. Milošą, ypač jo keltą Vidurio Europos idėją. „Šetenių skaitymuose“ jis pristatys specialiai šiai progai parašytą esė, įkvėptą Č. Milošo knygos „Pavergtas protas“. Rusijoje įsigalint naujai „pavergto proto“ atmainai, Milošo totalitarizmo analizė vėl tampa nepaprastai aktuali ir verta naujų apmąstymų.

Svetlana Aleksijevič gimė tame pačiame mieste kaip ir J. Andruchovyčius, Ivano Frankivske. S. Aleksijevič ypač domėjosi ir rašė apie dramatiškus sovietmečio įvykius ir savosios kartos patirtis – karą Afganistane, Sovietų Sąjungos griūtį, Černobylio katastrofą ir jos padarinius, o pastaraisiais metais išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo rašytoja buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo, tačiau 2020-aisiais numalšinus Baltarusijos revoliuciją vėl paliko tėvynę. S. Aleksijevič sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu”. Pagrįstas šimtais interviu, jis leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą.

S. Aleksijevič knygos išverstos į daugiau nei penkiasdešimt kalbų. Lietuviškai pasirodė net penkios jos knygos – „Paskutinieji liudytojai“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Laikas iš antrų rankų“, „Černobylio malda“, „Cinko berniukai“. Pagal pastarąsias dvi knygas režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė teatro spektaklį.

by Egle_r