Aideen Barry: „Menas, kaip istorinių debatų, kultūrinio susidomėjimo ir pasididžiavimo aktyvatorius“

Tarpdisciplininio meno kūrėja iš Airijos Aideen Barry įsitikinusi, kad menas viešosiose erdvėse gali turėti didelės įtakos mūsų aplinkos supratimui ir padėti mums labiau ja didžiuotis. Su viena iš būsimų modernizmo architektūrai dedikuotos tarptautinės konferencijos „Modernizmas ateičiai“, Kaune įvyksiančios rugsėjo 12-13 d., pranešėjų, kalbamės apie jos patirtis dalyvaujant meno viešosiose erdvėse kūrimo projektuose, iššūkius, kurie juos lydi ir naudą, kurią jie atneša bendruomenei.

Dirbdama ne tik imatės labai skirtingų meninių technikų, bet ir gvildenate labai įvairias temas: neramumo būsenas, feministinę kritiką, kūno ir aplinkos santykį ir t. t. Kaip pasirenkate savo darbų siužetus?

Mano darbai įkvėpti tikrų išgyvenimų, ypatingai jausenos, kad esu „kitokia“. Juos įgyvendindama imuosi labai skirtingų vaidmenų: esu savo darbų protagonistė, kinematografė, režisierė ir redaktorė. Tokiam sprendimui didelės įtakos turi ekonominės galimybės – tiesiog negaliu pasamdyti gausybės įvairių sričių specialistų. Kitą vertus, būtent tai man leidžia tyrinėti valdžios sampratą. Kaip menininkė aš turiu visapusišką laisvę savo darbų atžvilgiu. Filmavimo kamerą kontroliuoju nuotoliniu būdu. Tai kuria daug pastangų nereikalaujančios magijos įspūdį, nors, iš tiesų, yra įpareigojantis ir kone beprotiško įdirbio reikalaujantis procesas. Nepaisant to, visus savo darbus kuriu su didele meile.

Tematine prasme mane ypatingai domina istorinės figūros, kurios buvo nustumtos į istorinio ir vizualios kultūros kanono paribius. Savo darbuose dažnai jas įkūniju permąstydama tai, kaip jos elgtųsi kitokiame laiko ir erdvės kontekste. Ypač domiuosi moterų figūromis, kurioms kliuvo istorinės „amnezijos“ dalia. Mano darbų esmė – istorinių faktų permąstymas, skatinantis žiūrovą susimąstyti apie tai, kokia iš tiesų trapi yra tiesa. Tokius siužetus renkuosi vildamasi kvestionuoti pasaulio nelygybę ir iš anksto apspręstas lyties bei identiteto sąvokas.

Jūsų darbai dažnai įvardijami kaip keisti ir fantasmagoriški, tačiau net ir kalbėdama apie rimtus dalykus, darote tai su savotišku humoru ir ironija. Kodėl renkatės šmaikščią raišką?

Humorą naudoju siekdama nuginkluoti žiūrovą. Tam tikra prasme kai kurie mano filmų siužetai siejasi su užgauliojimais, psichologinėmis būklėmis ir mirtimi. Humoras tarsi pašalina visus žiūrovo šarvus ir išprovokuoja pamąstyti apie šias problemas. Šią mano darbų techniką būtų galima prilyginti kognityviniam disonansui: pradžioje žiūrovai yra įtraukiami ir sudominami, tačiau vėliau pirminis linksmas kūrinio įspūdis sugriaunamas  – tai išmuša žiūrovus iš vėžių. Manau, kad mano darbai dažnai atlieka antidepresantų vaidmenį. Juose galime justi užkoduotą beketišką mantrą: „Nebegaliu tęsti. Tęsiu.“

Esate įgyvendinus ir viešojo meno projektų, kurie tiesiogiai paveikė aplinką, nors ir laikinai. Kokiais būdais permąstote aplinką savo darbuose?

Myliu iššūkius, todėl man ypatingai patinka dirbti viešojo meno sferoje, kurioje jų netrūksta, sudėtinga yra sukurti kažką efemeriško, tačiau galinčio užvaldyti vietinių žmonių vaizduotę ir padėti pajusti tikras patirtis. Man, kaip menininkei, labai įdomu matyti meną už baltojo meno galerijų kubo ribų. Labai svarbu, kad menas būtų prieinamas naujoms auditorijoms, skatintų diskusijas apie vizualią kultūrą ir jos vaidmenį mūsų visuomenėje.

2014 m. buvau pakviesta dalyvauti projekte „Kintantys keliai“(angl. Changing Tracks,  www.changingtracks.eu). Šio projekto metu man buvo patikėtos trys viešosios erdvės Europos Sąjungos šalyse: Mėjo grafystėje (Airija), Nortamptonšyre (D. Britanija) ir Katalonijoje (Ispanija). Visas tris erdves kadaise vagojo dabar užmirštos geležinkelio linijos. Norėjau prisiminti pamirštas šių vietų istorijas ir permąstyti jas per vienos seniai pamirštos rašytojos, kovotojos už moterų teises ir ekonomikos profesorės Lillias Cambell-Davidson prizmę. Siekdama įgyvendinti šį viešojo meno projektą, bendravau su bendruomenėmis, mokyklomis, istorikais, labdaros organizacijomis, miesto valdančiaisiais. To reikėjo siekiant įgyvendinti menines intervencijas į infrastruktūrines buvusio geležinkelio erdves ir architektūrinius statinius, naudoti juos kaip filmavimų aikšteles, laikinų ekspozicijų erdves. Tai buvo didžiulės apimties projektas, smarkiai priklausantis nuo vietinės bendruomenės, kuriai jis buvo skirtas. Projektas susilaukė nenusakomos sėkmės. Mano įgyvendintos meninės intervencijos paliko didelį įspaudą bendruomenių ir žmonių, kurie mane palaikė, atmintyje.

Su kokias iššūkiais susiduriate dirbdama viešojo meno projektuose?

Tikru iššūkiu gali virsti pastangos įgyvendinti projektą skirtą ne meno auditorijoms. Labai svarbu sukurti patikimą ryšį tarp menininko ir vietinės bendruomenės, todėl menininkas privalo užtikrinti bendruomenės narius, kad jis gerbs jų kultūrinį paveldą net ir mėgindamas sukurti ir pristatyti kažką naujo vizualios kultūros srityje.

Daugeliu atveju didžiausiu iššūkiu tampa derybos su vietine valdžia, kurią tenka įtikinėti, kad tai, ką menininkas daro, turi vertę ir net pasibaigus projektui gyvuos kultūrinėje atmintyje. Taip pat labai svarbu, kad vietinė bendruomenė nebūtų nustumta į šalį ir galėtų įsitrauki į kūrybinį procesą. Nuo pat pradžių svarbu sutarti dėl bendros naudos ir iššūkių, nepamirštant, kad menininkas nėra socialinis darbuotojas, sprendžiantis bendruomenės problemas. Pamažu darosi sunku kurti ambicingus meno darbus, nes jiems skiriamas finansavimas nėra pakankamas, tikimasi, kad menininkai gali dirbti nesitikėdami atlygio. Esu dalyvavusi projektuose, kuriuose kone erezija laikytas atlygis už menininko darbą. Manau, kad taip nutinka dėl  vyraujančio mąstymo, jog menininkai kuria meną, nes jiems paprasčiausiai patinka būti menininkais.  Bet ir menininkai privalo užsidirbti pragyvenimui, mokėti mokesčius, pirkti batus savo vaikams. Meną reikia vertinti, jis neatsiranda vakuume,todėl didžiausias iššūkis su kuriuo susiduriu kone kiekviename projekte – neadekvatus vilčių ir realybės santykis.

Ar tikite, kad menas gali paskatinti žmones labiau vertinti savo aplinką ir geriau suprasti istorinę jos vertę ?

Taip. Manau, kad menas, stimuliuojantis žmonių vaizduotę ir atliepiantis visuomenės interesus, yra geriausias istorinių debatų, kultūrinio susidomėjimo ir pasididžiavimo aktyvatorius.

Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie savo bendradarbiavimą su bendruomenėmis? Kodėl Jums, kaip menininkei, tai svarbu?

Kiekvienas mano darbas skirtas vienokiai ar kitokiai auditorijai. Kai kurie mano darbai sukurti drauge su bendruomenėmis ir kartais jų įsitraukimas yra esminis kūrinio elementas. Nemanau, kad menas turėtų būti skirtas tik tam tikrai visuomenės grupei,jis turėtų būti prieinamas visiems. Gebėti patirti meną ir būti kūrybiškais – prigimtinės mūsų teisės. Man svarbu dirbti su bendruomenėmis, kurios dažnai nustumiamos į visuomenės paribius, arba tomis, kurios užsiima tikrai įdomia veikla, tačiau kurių balsas dažnai lieka neišgirstas. Man įdomu, kaip menas gali suaktyvinti šias bendruomenes per kūrybos procesus.

Skaitysite pranešimą pirmojoje modernizmo architektūrai dedikuotoje konferencijoje Kaune. Ko galime tikėtis ir kodėl verta ją aplankyti?

Taibus unikali galimybė išgirsti įdomių idėjų vizualios kultūros srityje, kurios ypatingai svarbios projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė (KEKS) 2022“ kontekste. Kai kurie modernizmo architektūros pavyzdžiai, idealai ir filosofijos kilusios iš Kauno, todėl ši konferencija – puiki galimybė išgirsti didžius protus ir menininkus dalinantis idėjomis ir permąstyti ateities pasiūlymus. Bus ypatingai įdomu išgirsti, kaip į visą KEKS procesą bus įtraukiamos bendruomenės ir kaip projekto veiksmai pasieks pakraščiuose esančias bendruomenių grupes: jaunus žmones, neįgaliuosius, senolius, pabėgėlius. Tai bus proga pamąstyti, ką tai sako apie kultūrą ir apie tai, kas mes esame kaip europiečiair kaip asmenybės.

Konferenciją organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas viešai nebus skelbiamas