Iš Kauno vietoj suvenyrų išsivežė asmeninius atradimus ir idėjas ateičiai

Netikėtumų festivaliu ir masiniu kopimu į Parodos kalną pasibaigusi pirmoji tarptautinė jaunimo stovykla „100 pirmų kartų“ palietė ne tik kauniečių gyvenimus. Į Kauną ir Kauno rajoną sukviesti 100 jaunuolių iš 26 pasaulio šalių turbūt dar nespėjo savo bičiuliams išpasakoti visų per savaitę Lietuvoje patirtų įspūdžių. Kiekvieną dieną – vis nauja Kauno rajono gyvenvietė, vis naujos vietinių žmonių istorijos, dirbtuvės, patirtys, išbandymai. Tokią programą stovyklautojams suruošė projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda.

„Šimtas jaunuolių ir šimtas pirmų kartų – idėja buvo simboliška Lietuvos šimtmečio fone“, –  stovyklos pavadinimo ir dalyvių skaičiaus prasmę aiškina „Kaunas 2022“ komandos narė, „100 pirmų kartų“ koordinatorė Indrė Aleksandravičiūtė. „Kai susirinko visi stovyklautojai, atrodė, kad visas Kaunas prisipildė pozityvių idėjų, pasiūlymų ir klegesio, kuris privertė net mus – kauniečius, atrasti viską iš naujo, lyg pirmą kartą, o internete po visa Europą ir pasaulį išplito virš tūkstančio įrašų, kurie Kauną atskleidė jauno žmogaus akimis ir dažnai kartojamu „kaunastic“ jausmu“.

Apie tai, kaip ši savaitė spėjo pakeisti jų asmenybes, papasakoti sutiko trys stovyklos dalyviai. Wilke Kolthof ir Dineke van der Veen į Kauną atvyko iš Leuvardeno, Olandijos miesto, kris kaip tik šiais metais yra Europos kultūros sostinė. Nerijus Babrauskas gyvena čia pat, Kauno rajone, tad buvo labai įdomu jo įspūdžius palyginti su svečių iš užsienio.

Tiek Wilke, tiek Dineke yra „Leeuwarden 2018“ programos „Iepen UP“, skirtos skatinti laisvę ir įvairovę, vlogeriai. Abu jie iškart nusprendė aplikuoti į stovyklą „100 pirmų kartų“, nes tai pasirodė kaip įdomi galimybė tiek pažinti naują šalį, tiek pasitikrinti savo įgūdžius. „Man patinka organizuoti projektus ir juos įgyvendinti, ypač tai, kas susiję su jaunimo klausimais, tad buvo įdomu pamatyti, kaip tai daroma Lietuvoje“, –  pasakojo Dineke.

Dineke van der Veen

 

„Keliaudamas vienas ar su draugais niekada nesužinosi tiek dalykų, kiek mums per šią savaitę pripasakojo vietos gyventojai“, –  paklaustas apie tai, kas stovykloje buvo netikėčiausia, pasakoti pradėjo Wilke. Jam, kaip ir Nerijui, įspūdį paliko tai, kaip susidraugavo visas šimtas stovyklautojų. „Kiekvieną popietę užsiimdavome praktinėse dirbtuvėse, ir niekas nė negalvodavo išeiti ar kitaip „nusiplauti“, –  sakė olandas.

Wilke Kolthof

Iš visų stovykloje nuveiktų dalykų Dineke išskyrė Kaune jau ne pirmą kartą apsilankiusio Pete Kercher dirbtuves apie dizainą visiems: „Pati turiu klausos negalią, taigi išties suprantu, kodėl viskas turėtų būti pritaikyta visiems – ir tai, kad tikrai ne visada man reikia pagalbos, nors žmonės labainori padėti“. Viešnia iš Leuvardeno taip pat minėjo, kad po P. Kercher dirbtuvių ji ėmė vis labiau pastebėti aplinką, kuri nepritaikyta visiems visuomenės sluoksniams arba…pritaikyta per daug; „Pavyzdžiui, ar ne visiškas erdvės švaistymas yra atskiri tualetai vyrams, moterims ir asmenims vežimėliuose?“, retoriškai klausė Dineke.

Visi pašnekovai taip pat su užsidegimu kalbėjo apie „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ inicijuotas kino dirbtuves, kuomet stovyklautojai mobiliaisiais telefonais fiksavo vietos žmonių istorijas ir kurorto aplinką. „Prie apleistų vilų palikome po laišką su pastatų ir juose gyvenusių žmonių istorijomis – tai buvo be galo įdomi patirtis“, –  pasakojo Nerijus, kuris taip pat yra ir architektūros ekskursijų iniciatyvos „Ekskursas“ narys.

Nerijus Babrauskas

Paklausti, ką iš Kauno parsiveš į Nyderlandus, Dineke ir Wilke nekalbėjo apie tradicinius suvenyrus. „Visą gyvenimą buvau šioks toks vienišius, bet stovykloje išmokau dalintis visu kuo, taip pat – įsitraukti į naujas veiklas. Tą ir veiksiu grįžęs namo“, –  sakė Wilke. Dineke tuo tarpu pasakojo suvokusi, kad nėra vienos tiesos, o jos požiūris nebūtinai sutampa su kitų žmonių požiūriu. „Kartais reikia tiesiog palikti dalykus tokius, kokie jie yra, ir nesistengti pakeisti“, –  šypsosi olandė. Ji taip pat sakė per šią savaitę įsitikinusi, kad pasiekiama, ypač su kitų pagalba, yra viskas.

„O aš pakeičiau savo požiūrį į stovyklas“, – baigdamas pokalbį juokėsi kaunietis Nerijus. Anot jo, tai, kad turėjo progą įsigilinti į visas „Kaunas 2022“ programas, leis jam į kultūros sostinės veiklą labiau įsitraukti ir ateityje.

Beje, stovyklos metu tiek vidurinės mokyklos baigimą, tiek 19– ąjį gimtadienį šventęs Nerijus pasirinko studijas Kaune – nors planavo kraustytis į Vilnių, bet išgirdęs, kad Kaunas taps Europos kultūros sostine, nusprendė likti čia:. „Kitaip būčiau pražiopsojęs keturis labai įdomius pasiruošimo metus“. Jam pritarė ir olandė Dineke: „Manau, gerai, kad „Kaunas 2022“ iniciatyvos pradedamos taip anksti – juk reikia laiko visus supažindinti su planais ir į veiklas įtraukti kuo daugiau žmonių“.

 

„Stovyklos idėją planuojame tęsti, tačiau galbūt kitą kartą jaunuoliai susiburs jau nebe Kaune, o kitoje šalyje ir mieste, kuris lauks naujų požiūrių? Galbūt kitais metais stovyklą kurs jau šių metų dalyviai? Negalime visko išduoti, bet pažadu, kad ateities perspektyva džiugina labiau, nei tikėjausi. Sulaukiau pažadų iš dalyvių, sugrįžti jau šią žiemą, nes dauguma suprato, kad jie dar neišvaikščiojo nė pusės Kauno ir Kauno rajono pirmų kartų“, – sakė I. Aleksandravičiūtė, visą savaitę buvusi šimto Kauno ir Kauno rajono svečių globėja ir geriausia drauge.

Indrė Aleksandravičiūtė

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas viešai nebus skelbiamas