Lewis Biggs: apie kultūrą padedančią priimti pokyčius

Lewis Biggs – kuratorius, rašytojas ir kultūros komentatorius, Liverpulio bienalės įkūrėjas, šiųmetinės Folkstono trienalės kuratorius ir vienas iš „Kaunas 2022“ kuratorių atsakingų už meno projektus viešosiose erdvėse, įsitikinęs, kad tikrasis menas gimsta tik prasidėjus jo sukeltai viešai diskusijai. Prieš kelias dienas vykusiame KEKS platformos „Fluxus labaratorijų“ renginyje Lewis Biggs kalbėjo apie įdomias menines intervencijas padėjusias sukurti įdomias ir patrauklias viešąsias erdves. Prieš prasidedant renginiui su Lewis Biggs šnekėjomės apie meno ir viešųjų erdvių santykius, kultūros vaidmenį šiuolaikinių žmonių pasaulyje ir „Fluxus labaratorijų“ siekius.

Gal galite šiek tiek papasakoti apie šiuo metu vykstančios Folkstono trienalės kūrinių ryšį su žmonėmis ir viešosiomis erdvėmis?

Šiais metais Folkstono trienalėje buvo įgyvendintas vienas labai įdomus kūrinys. Folkstono miestas yra įsikūręs Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pasienyje. Anksčiau, kol egzistavo Folkstoną su Prancūzija siejantis keltas, šioje vietoje buvo veikianti muitinė. Dabar ši vieta pasienio funkcijos nebeatlieka, tačiau buvusioje muitinėje apsigyveno vienas iš trienalės kūrinių. Man labai patinka žodis „muitinė“, kuris anglų kalba reiškia ne tik vietą, kurioje buvo kontroliujami, o kartais ir apmokęstinami, į šalį atvykę dalykai, bet ir papročius. Parodoje naujame kontekste atgimęs muitinės pastatas skatina apmąstymus ne tik apie viešąją erdvę, kurios dalimi šis pastatas ir yra, bet ir žmonių elgesį.

Kaune dažnai susiduriame su problema, kad žmonės viešųjų erdvių nelaiko savo atsakomybe. Kaip manote, ar galima tai pakeisti? Ir kaip prie to gali prisidėti menas?

Menas viešosiose erdvėse padeda žmones supažindinti su tam tikrais dalykais ir gali skatinti jų savimonę. Ne visuomet galima prognozuoti, ką žmonės su gauta informacija veiks, tačiau atkreipti jų dėmesį labai svarbu, nes tik tada gimsta diskusija, kad ir kokia ji bebūtų.

Labai svarbu menui viešosiose erdvėse pasirinkti tokias vietas, kuriose jau yra užkoduota tam tikra istorija. Tai gali būti pasakojimas apie galią, pinigus, meną ar kultūrą. Dažnai tai būna užslėptos ar pamirštos istorijos. Menas viešosiose erdvėse padeda tas istorijas atgaivinti ir taip padeda žmonėms geriau pažinti juos supančią aplinką.
Mūsų aplinka – tai kūniška mūsų minčių išraiška. Ji rodo, kaip viename ar kitame mieste žmonės gyveno, galvojo. Jei aplinka visada lieka tokia pati, tai ženklas, kad nekinta ir mūsų mąstymas. Pokyčiai visada yra sudėtingas dalykas. Mums patinka turėti savo įpročių. Tačiau mus supantis pasaulis nepaliaujamai keičiasi ir tam, kad patys išliktume gyvastingais, privalome keistis kartu su juo. Neišvengiamai privalome keisti ir mus supančią aplinką.

Svarbu suprasti, kad šie procesai vyksta ne atskirai ir yra tarpusavy susiję, vienas pokytis seka kitą. Kitą vertus, žmonės ne visuomet paklūsta tokiai tvarkai. Esame tarsi pasiskirstę vaidmenimis, vieni iš mūsų atlieka pilietišką rolę, kiti – lieka pasyviais erdvės vartotojais. Mums patinka atlikti abu šiuos vaidmenis. Tačiau žmonės savo rankose turintys valdžią ir pinigus, ne visuomet nori, kad mes būtume pilietiškais. Jie labiau linkę mums priskirti vartotojų vaidmenį, nes taip jie gali daryti sprendimus už mus.

Esate vienas iš projekto „Kaunas 2022“ programos „Tempo akademija“ kuratorių. Kokie tai programa ir kokie jos tikslai?

Tempo akademija susideda iš kelių dalių, tokių, kaip jaunimo, profesionalų ir kitos programos. Aš dirbu su programos dalimi, kuri vadinasi „Fluxus laboratorijos“. Šioje programoje labai svarbus mokymasis poromis, mūsų siekis, kad žmonės mokytųsi vieni iš kitų.

Mums taip pat labai svarbi „fluxus“ idėja. „Fluxus“ reiškia pokytį, „tempo“ – laiką. Prieš porą šimtų metų kultūrai buvo būdingas pasikartojimas. Daugelis kultūros formų, tokių, kaip religiniai festivaliai, buvo skirti parodyti, kad niekas nesikeičia, įskaitant ir valdžią. Idėja, kad niekas nekinta primena ciklišką gamtos prigimtį. Ji kinta, tačiau nuolat išlieka tokia pati. Tačiau per pastaruosius šimtą ar du šimtus metų, žmonėms patiems pradėjus kurti savo aplinką, modelis pakito. Pokyčiai tapo ilgalaikiais ir kultūra įgavo naują užduotį – reprezentuoti pokyčius. Tai nėra lengva užduotis. Žmonės nemėgsta pokyčių. Taigi tam tikra prasme „Fluxus laboratorijos“ ir „Tempo akademija“ mėgina spręsti šią problemą. Pagrindinė šių platformų užduotis – suprasti, ko žmonės tikisi iš kultūros ir įtikinti juos, kad kultūra gali jiems padėti susitaikyti su pokyčiais.

Pokyčiai vyksta nuolatos, nesvarbu ar mums tai patinka ar ne. Mums belieka tik su jais susitaikyti. Kultūra gali jų atsisakyti, arba gali judėti į priekį kartu su jais. Nors ne visada aišku, ar mes judame gera linkme, kultūra gali padėti žmonėms susigyventi su pokyčiais.

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas viešai nebus skelbiamas