Gintautas Mažeikis

Kaunas 2022 ambasadoriai: Gintautas Mažeikis

Ekstatiškasis Kaunas išskleidžia savo prieštaravimus
Gintautas Mažeikis

„Laikinoji sostinė“, kaip mąstymo nuostata, yra ir istorinis pasididžiavimas ir tuštybės šaltinis, ir kultūros plėtros galimybė ir neramios tylos vieta. Skirtumas priklauso nuo žvilgsnio turiningumo: lygiai kaip muzikoje, galima girdėti skambesio žaismą, o galima girtis žinomais vardais. Tautinis gyrimasis neretai yra tuštybė, kuri sugundo, bet nieko nedovanoja. Tačiau pasididžiavimas gali būti orumo, dėmesingumo ir kūrybingumo šaltinis, kai jis nėra tuščias. Saviapgaulė gimsta tada, kai tuštybė, pavyzdžiui, šiandieninis vardas „Laikinoji sostinė“ laikoma esme, kai pavadinimas dauginamas, neturint ilgametės, tarptautiškos veiklos pagrindo ir išcentrinto judėjimų tinklo. Tinklus kuria miesto galerijos, teatrai, universitetai, bendruomenės, menininkų ir politinių aktyvistų sąjūdžiai, visi kas nori ir gali dalyvauti viešame gyvenime. Todėl priešybių ir paribių svarstymas, kurie išcentravimo, miesto ekstatikos atveju įgautų tinkamą skambesį ir pripažinimą, yra mano esė tikslas.

Priešybių ir rungtynių baimė, noras slėpti kitokias istorijas ir žmones, kurie ne visai atitinka įcentrintas tautines, religines ar politines vizijas, kuria paviršutiniškumą, apsimetinėjimą, gėdas ir traumas. Kaunas, kupinas vienijančios Laikinosios sostinės atminties, savo kovos prieš sovietiją pasididžiavimo, neretai į paribius nustumia kitoniškumą, kuris buvo šiame mieste ryškus iki pat 1941 metų. Nuo XVI amžiaus Kaunas buvo lenkakalbių lietuvių (litvinų) miestas. Vėliau ir ypatingai po LDK padalijimų jis tapo žydišku-lenkišku-rusišku Rusijos imperijos miestu, tvirtove. Tarpukario Lietuvoje tai buvo ryškus lietuvių-lenkų-žydų centras. Žinoma, daugiatautiškumas nėra būtina taisyklė ar dar vienas idėjinis centras. Istorija buvo tokia, kad lietuvišku miestu jis tapo tik per ir po II Pasaulinio karo. O miesto ekstatika prasideda nuo savo esamos, įcentrintos būsenos įveikimo. Įveikti esamą būklę, vadinasi atsiverti, suvokti ir pakeisti tragišką miesto geneologiją, tuo pačiu sukuriant ir atveriant save pačius. Tačiau šie kitatautiškumo, daugiakultūriškumo, įvairaus politiškumo, skirtingų gyvenimo būdų, stilių ir tikėjimų klodai šiandien yra paskirstyti į spindintį akcentą ir dūlančias paraštes. Miestų kultūrinės paraštės ir rūsiai yra urbanistinės pasąmonės metafora. Kaip ir žmogaus psichinė sveikata miestelėnų kultūros būvis priklauso nuo santykio su savo slepiamu ar atveriamu nesąmoningumu, su būtinybe atverti ir įkultūrinti turimus rūsius.

Pavyzdžiui, Kaunas turi didelį imperinės Rusijos paveldą: fortai, bažnyčios, gimnazijos, kareivinės … XIX a. pabaigoje XX amžiaus pradžioje miestas buvo plėtojamas kaip Rusų imperijos didžioji tvirtovė sudaryta iš 9 pagrindinių ir dar keturių statomų, bet taip ir nepabaigtų fortų. Fortai yra neabejotinas Kauno mieto paveldas, ir, kartu su iš to laiko išlikusiomis kareivinėmis, Saulės guimnazija ir Įgulos (dabar šv. arkangelo Mykolo) bažnyčia, yra paraščių ir laipsniškai atveriamo nesąmoningumo dalis. Daugelis fortų šiandien – tai apleisti rūsiai – Kauno pasąmonės simbolis. Miesto paraštėse šis istorinis paveldas išlieka dėl savo akivaizdaus antilietuviškumo ir antivalstybingumo. Tačiau, kita vertus, tai yra reikšminga atminties istorija. Ją galima sulyginti su trauma, kurią visados norisi išstumti į pasąmonę, tačiau toks veiksmas tik sukelia saviapgaulės ir uždarumo būsenas. Todėl būtina kalbėti apie atvėrimo ir transformacijų, įkultūrinimo, decentravimo politiką. Kauno tvirtovė yra įspūdingas kompleksas, kurio atverti senuoju imperiniu, militaristiniu būdu yra neįmanoma, tačiau visados galima rekonstruoti kaip užuominas, kaip nuorodas, pakeisti naujai veiklai. Viename Kauno miesto rajone – Žemutiniuose Šančiuose – rekonstruojamos imperinės kareivinės į patrauklų gyvenamųjų namų kompleksą yra puikus pokyčio, susitaikymo ir traumų įveikimo pavyzdys. Istorijos užuominos yra išsaugotos neatnašaujant Rytų imperijos šmėkloms ir kartu padedant išcentrinti miestą ir jo pokarinę savimylą.

Būdai įveikti saviapgaulės tuštybę, kurią skatina savo pačių paraščių baimė, yra vykdyti tyrimus, atskleisti prieštaravimus, padėti kurti skirtybių tinklus ir alternatyvias judėjimo ir mąstymo trajektorijas. Pavyzdžiui, miestas yra gyvas, kai jo gyventojai tiria, atveria ir kritiškai, meniškai mąsto istorinius ir dabarties įvykius, net jei jie prieštarauja daugelio dabarties miestelėnų pažiūroms. Iš praeities ir dabarties prieštaravimų, iš atminties kovų, iš alternatyvių ateities planų kyla gyvas pokalbis dėl vertybių: meninių, socialinių, religinių, ir gyvos veiklos. Miesto dvasia yra aktyvi šia polemika, kuri atveria gelmę, formuoja kritinį mąstymą ir tarptautinį pripažinimą. Kaunas iki I Pasaulinio karo, ištisą XIX šimtmetį, buvo daugiausiai lenkų, rusų, žydų miestas, kurio paveldas dažnai lieka nebesuvokiamu, nebegirdimu, nesąmoningu. Tačiau būtent tas laikmetis padovanojo pasauliui vieną žymiausių pasaulinio anarchistinio ir feministinio judėjimo lyderių – Emą Goldman, kuri augo šiame mieste ir kurios kūriniai studijuojami didžiausiuose pasaulio universitetuose. Tarpukario Kauno žydai taip pat dovanojo pasauliui politinius ir filosofijos lyderius, kurių atmintis, o ne jų šalinimas iš lietuviškumo lauko, atveria bendradarbiavimo perspektyvas. Puikiu prisiminimo pavyzdžiu gali būti laikoma tai, kad vienam iš skverų Kaune suteiktas šiame mieste gyvenusio pasaulinės reikšmės filosofo Emanuelio Levino vardas. Kaunas kaip žydų autonomija ir vėliau – Getas tapo didžiausia miesto trauma II Pasaulinio karo, Holokausto metu. Ši istorija buvo nustumpta į giliausius pasąmonės rūsius, kuriuos tik palyginus neseniai pradėta atverti. Ryškus tokio susitaikymo ženklas yra vangiai, bet pradėtos tvarkyti Žaliakalnyje esančios ir daugelį amžių menančios Radvilėnų žydų kapinėmis. O štai Vilijampolės žydų getas beveik neatmenamas ir sukelia ne tik gyventojams, bet ir ten esančioms gimnazijoms nuolatinę įtampą dėl liudijimų… Šiame gete buvo laikomi ir žydų vaikai. Kai kurie pabėgo, tarp jų: Aleksandras Štromas, vėliau tapęs žymiu disidentu ir politologu, ir Irena Veisaitė, vėliau garsi literatūrologė, teatrologė.

Rusiškasis, o ypatingai lenkiškasis Kaunas dar mažiau prisimenami. Nors tarpukario Vytauto Didžiojo Universitetas buvo pakvietęs dirbti daug buvusios Rusijos Imperijos įžymybių, profesorius: Vosylijų Sezamaną, Levą Karsaviną … Į Kauną gyventi taip pat atvyko Rusijos teatro ir baleto garsenybės: Mstislavas ir Vsevolodas Dobužinskiai, Olga Dubeneckienė ir kiti. O lenkiškojo Kauno istorija mena šimtmečius ir beveik šios atminties neliko, nebent užsimenama, kad Kaune mokytojavo garsusis Lietuvos-Lenkijos poetas Adomas Mickevičius. Tačiau taip pat egzistuoja ne tik tautinės, bet ir religinės, klasinės, politinės paraštės, kurios suteikia dar daugiau išcentrinimo ir ekstatiškumo galimybių, lygių lygiagrečių vertinimų.

Prieštaravimai ir paribių temos negali ir neturi susitelkti į vieną didįjį pasakojimą. Todėl labai svarbu kurti išcentrintą, tačiau tinklinį mietą: skirtingos atminties tinklus, skirtingas judėjimo trajektorijas ir memorialus. Ir tai nėra lengva daryti, prisimenant tradicinę susitelkimo ir vienybės ideologiją, kurios šaltinis Lietuvai ir buvo Kaunas ir kurią brėžia idėja „Laikinoji sostinė“. Todėl svarbu remti skirtybių bendruomenes, kurios nebijo ir prieštaravimų ir decentracijos. Ekstatiškumu yra vadinamas išėjimas iš savo vietos, iš esamos būsenos. Ekstatiškasis Kaunas atvertų įvairovės tinklus ir padėtų decentracijos politikai. Išcentrinti socialiniai ir kultūriniai įvykiai gali aprėpti ne tik skirtingas tautines, klasines ar religines bendruomenes, bet, urbanistiškai skirtingus miesto rajonus: Žaliakalnį, Šančius, Kalniečius, Dainavą, Eigulius, Fredą … O taip pat sparčiai augančius Kauno rajono centrus: miestus: Garliavą, Vilkiją, Ežerėlį, ir miestelius: Karmėlavą, Raudondvarį, Rimgaudus, Kačerginę, Zapiškį, Babtus, Kulautuvą … su jų didikų, žydų, tautininkų ir kitokiomis atmintimis. Ekstatiškasis Kaunas, kaip išsiliejęs iš savo krantų Nemunas, gaivina didžiulį kultūros, ekonomikos, mokslo lauką. Ekstatiškasis Kaunas kaip Europos kultūros sostinė neabejotinai turi būti atviras ir prieštaravimams, ir atverti savo paribius pasauliui.

Gintautas Mažeikis – Lietuvos filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, filosofijos profesorius. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas, profesorius, daugelio knygų autorius. Vienas pirmųjų pradėjo plėtoti kultūrinių ir kūrybinių industrijų kritiką ir tyrinėjimus, jų studijas Lietuvoje. G. Mažeikis yra vizituojantis profesorius daugelio pasaulio ir Lietuvos universitetų.

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas viešai nebus skelbiamas