Kaunas 2022 ambasadoriai: Beata Tiškevič

Mano širdis šaukiasi Kauną

Augau aš su stereotipais apie Kauną ir it užsukta kartojau tuos kvailus pokštus kaip ir visi kiti. Žmogaus atsakymas: „Aš iš Kauno.“, paskatindavo išleisti tokį garsą „aa“ it man kaip mat viskas tapo aišku. Jeigu mane būtų pričiupę ir paklausę, kas yra tas viskas, kuris man absoliučiai aiškus, žinoma, kaip ir dauguma stereotipais betikinčių žmonių, būčiau sutrikusi, pakrikusi ir neturėčiau, kuo savo nuomonės paremt.

O Kauną įsileidau į savo širdį tada, kai jau buvau per didelė tuos stereotipus viduj penėt, o vienądien, atsidūrus Kaune puikioj konferencijoj, saulė plieskė taip ryškiai, žmonės klegėjo ir visi pastatai man šypsojosi, kad man beliko ir pačiai plačiai nusišypsoti. Tądien stovėjau parduotuvės kasoje, prie manęs palinko labai miela moteris ir sako: „Beata, sveiki atvykę į Kauną!“

Ir aš tuomet viską supratau. Labiausiai pajutau, kad esu laukiama. Kaip nuostabu būti svečiu, kurio laukia ir kuriuo džiaugiasi. Taip ir jaučiuosi nuo tada Kaune.

Šiemet į Kauną vėl vykau dėl konferencijos ir po jos nutariau likti porai dienų, pavaikštinėti, pasižiūrėti. Pastebėjau, kad Kaune žmonės eina apytiksliai triskart lėtesniu žingsniu, nei Vilniuje. O Laisvės alėja trečiadienio 16 val. atrodo kaip Vilniaus Vokiečių g. sekmadienį. Kaune žmonės taip neskuba. Jiems amžinas pavasaris!

Ir jie nebijo būt vieni. Jie sėdi po vieną ant suoliukų, vaikšto, stebi aplinką. Vieni vaikštinėja! Pasismagindami. Laimingi savo vienatvėje. Tai buvo labai gražu. Vilniuje vienam nėra labai jauku. Gal čia tik man taip. Tik vis, kai būnu viena, o vienai būti labai patinka, norisi pasiteisinti: „Aš čia sėdžiu viena kavinėje ir dainuoju be garso, nes man taip patinka būti. Aš nieko nelaukiu. Man viskas gerai.“

Važiuoju į Kauno traukinių stotį. Taksi vairuotojas po ilgos pauzės:
– Nu nepatinka man tas Juke.
– Kas?
– Nu negraži ta mašina Juke. Nissan Juke.
– Aa.
– Bendrai, iš priekio gal ir nieko, iš užpakalio tai kaip pilvota blusa.
(krizenu)
– Tikrai negraži. Niekam tikus. Nenorėčiau tokia važinėt.

Valgau kavinėje ir nueinu į šalia esančią, pasiimti capuccino. Kortelių nepriima. Grįžtu atgal, sėdžiu. Išvystu, kaip prie manęs ateina toje kavinėje dirbanti mergina ir ji nešasi puodelį capuccino! Ir sako: „Negaliu aš taip. Man labai patinka jūsų darbai. Prašau.“

Tai štai toks tas Kaunas, pagrobęs mano širdį.

Ačiū visiems kauniečiams, nusišypsojusiems man gatvėse, kavinėse, ačiū tiems, kurie priėjo, pasisveikino. Ačiū tiems, kurie nuspalvino mano laiką turiningiausiais, įkvepiančiais susitikimais. Savo šiluma ir svetingumu. Jaučiausi esanti tikrai gerose, tvirtose ir mylinčiose rankose!

Labai greitai susitiksime.

 

Gyvenime veikiu daug skirtingų, o tuo pačiu labai panašių ir vienas kitam artimų dalykų. Kuriu tekstus, socialinius projektus, skatinančius mūsų visuomenę mąstyti kitaip, vedu TV ir radijo laidas, vaidinu ir… gyvenu! Kiekviename žingsnyje stengiuosi tapti kuo labiau sąmoningu žmogumi. Labai myliu Lietuvą, ypatingą meilę jaučiu Kaunui. Ir katėms, žinoma.

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas viešai nebus skelbiamas