a_bulacik

Vroclavas: nuo nulio sukurta kultūros sostinė

Vroclavas, Kaunui giminingas miestas, šiemet švenčia Europos kultūrą. Kartu su San Sebastianu šie miestai paskelbti Europos kultūros sostinėmis. Lenkija arčiau mūsų, iki Vroclavo vos 800 km (per pusę paros gali ir nuvažiuoti), tad akies krašteliu pažvelkime į kaimynų siūlomą šių metų kultūros programą. Tiksliau, turiningą programą noriu pasiūlyti pasityrinėti ir maršrutus išsirinkti patiems, o tekste kviečiu žvilgtelėti į koncepciją, kurios pagrindu sukonstruota visa Vroclavo 2016-ųjų metų programa.

Prieš penkerius metus Lenkijoje vykęs nacionalinis konkursas sutelkė 11-os miestų kultūros bendruomenes. Miestai ne tik nusprendė kandidatuoti, bet, svarbiausia, – permąstė miesto strategijas, kultūrą iškeldami į svarbiausių tikslų eilutes. Bialystokas, Bydgoščius, Gdanskas, Katovicai, Liublinas, Lodzė, Poznanė, Torunė, Varšuva ir Vroclavas 2010 metais Europos sudarytai ekspertų komisijai, neabejoju, pateikė be galo įdomias ir konkurencingas programas. Kodėl laimėjo Vroclavas?

Viena esminių priežasčių – ne kultūrinių institucijų įvairovė ar pajėgumas ir ne ekonominė miesto laisvė (kultūros infrastruktūros projektai čia prilygsta turtingiausių Europos miestų masteliams). Svarbiausia – Vroclavas turi ką papasakoti Europai. Tai miestas, kurio pavadinimas keitėsi 50 kartų, kurį valdė skirtingų šalių karaliai, imperatoriai ir prezidentai. Tai miestas, kuris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo visiškai sugriautas sąjungininkų (paskutinius kelis šimtus metų priklausė Vokietijai), o visi jo likę gyventojai traukiniais išvežti į Vokietiją. Į griuvėsius ir kai kur užsilikusius nesugriautus namus vyko lenkai, nusprendę kurti gyvenimą depresyvioje griuvynėje. 90 proc. Vroclavo senamiesčio buvo atstatyta pagal nuotraukas ir miesto planus, tad įstabūs viduramžių pastatai (verta pamatyti!), keli senamiesčiai su kompleksinėmis aikštėmis yra neįtikėtino fenomeno – susigrąžintos kultūros – įrodymas.

Bet ką pasakytume apie šiandienos vroclaviečius – ketvirto pagal dydį ir antro pagal ekonomiką Lenkijos miesto gyventojus? Kas juos jungia? Ar 60 metų istorija yra pakankama, kad miestą laikytum savu, o kaimynus – bendruomene? Kaip sako miestiečiai, reikėjo nemažai metų, kad nugalėtų neužtikrintumą dėl ateities , vienatvę, kad nuo nulio sukurtų savo kultūrą. Prireikė kelių dešimtmečių, kad galėtų priimti vokiečių, žydų ir lenkų paveldą kaip vienovę. Kaip savo, o ne kito, svetimo kultūrą. Šiandien, 2016 metais, vroclaviečiai ir jų miestą aplankiusieji neabejoja, kad jiems pavyko. Todėl su visa Europa jie gali pasidalinti patirtimi, kurią vadina… atleidimu.

„Vroclavo – Europos kultūros sostinės 2016“ atidarymo dieną miesto meras Rafał Dutkiewicz iš įvairių Europos šalių susirinkusiems svečiams priminė istoriją, kuria paremta didžioji Vroclavo paraiškos ir sostinės metų programos dalis. 1965 metais, praėjus 20-čiai metų po kruviniausio pasaulio karo, prasidėjusio Vokietijos agresija Lenkijoje, atstatytojo Vroclavo vyskupai parašė laišką Vokietijos katalikų vyskupams ir protestantų pastoriams, kurį pradėjo žodžiais „Mes atleidžiame ir prašome jūsų atleidimo“. Šis susitaikymo ketinimas, kuris buvo priimtas ir širdingai atlieptas tuometinių abiejų Vokietijų vyskupų, šiandien vis dar (ar net dar labiau) yra aktualus Europai ir pasauliui. Taigi Vroclavas tikrai turi ką pasakyti Europai. Miestas žino, kad net ant griuvėsių ir žmonijos tragedijos galima sukurti klestintį gyvenimą. Ką mes, kaip šalis, o ypač kaip kauniečiai galime pasiūlyti Europai – ką apsvarstysime, kam atleisime, kieno atleidimo prašysime (ar išdrįsime?), ką švęsime 2022-aisiais?

Teskto autorė: Virginija Vitkienė

Foto: A. Bulacik

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas viešai nebus skelbiamas